Meditacijos
Antradienis, lapkričio 1
Visi Šventieji
Apr 7, 2–4. 9–14
Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti (Apr 7, 9).
Įsivaizduok, kad tave pakvietė į iškilmingus pietus. Esi artimas šeimininko draugas, tad spėji žinantis, kas, be tavęs, yra pakviesti. Bet atvykęs labai nustembi – tarp pažįstamų žmonių daug tokių, kurių iki tol nebuvai nė sykio matęs. Galbūt taip pasijusime patekę į Dangų? Tikimės, kad Danguje išvysime savo pamaldžią močiutę, bet vargu ar tikimės jame pamatyti garsų nusikaltėlį ar žiaurų bendraklasį, nuo kurio kumščių ir patyčių kentėjome vaikystėje.
Šiandienos šventė pranoksta mūsų lūkesčius. Šiandien minime ne tik žinomus šventuosius, ne tik tuos, kurie įtraukti į Bažnyčios kalendorių, bet ir galybę nežinomų, neatpažintų šventųjų. Kiekviena krikščionių karta yra palaiminta – joje yra šventųjų, iki galo atidavusių savo gyvenimą Dievui ir žmonėms. Šventųjų išties yra milžiniška minia (plg. Apr 7, 9)! Toje minioje – mokslininkai ir darbininkai, gydytojai, mokytojai ir ūkininkai, aktoriai ir sporto žvaigždės, vargšai ir labdariai... Joje rasime savo draugų ir artimųjų… Minioje visi, kurie kovojo su savo nuodėmėmis ir silpnybėmis, kliaudamiesi Dievo malone. Šventųjų rasime kalėjimuose ir tarp pabėgėlių, tikinčių Dievo meile ir Jo globa. Vieni šventieji Dievą tikėjo nuo pat vaikystės, kiti atsivertė brandaus amžiaus. Tačiau visi jie suvokė, kad tapo tobuli ne savo pastangomis, o Dievo galybe, padariusia juos šventus nepaisant jų trapumo ir silpnumo.
Dangus erdvus! Jis skirtas ne tik didiems šventiesiems, bet ir kiekvienam gyvenančiam dėl Viešpaties. Ši tiesa teužlieja tave viltimi – Dangus pasiekiamas ir tau, ir tavo šeimos nariams, ir netgi tiems, dėl kurių labiausiai jaudiniesi. Dievui nė vienas nėra pernelyg toli nuklydęs. Mūsų Viešpats yra stebuklų Dievas, tad kiekvienas gali tapti šventuoju!
Viešpatie, dėkoju už malonę ir gailestingumą. Padėk visiems mums tapti šventiems, kaip Tu esi šventas!Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12
Trečiadienis, lapkričio 2
Vėlinės
Rom 5, 5–11
O Dievas mums parodė savo meilę (Rom 5, 8).
Daugybe studijų pagrindžiamas faktas, kad vaikai, augantys, pavyzdžiui, dideliuose našlaičių namuose, kur jiems stinga dėmesio, švelnaus ir prieraišaus bendravimo, saugumo, patiria ilgalaikę emocinę ir psichologinę žalą. Mokslininkų studijos tai pagrįsdamos netiesiogiai patvirtina ir esminę mūsų tikėjimo tiesą – esame sukurti meilei. Kai žinome, kad esame mylimi, tampame ramesni ir labiau pasitikintys. Pajutę, jog esame branginami, imame suvokti savo vertę.
Štai kodėl taip esmingai svarbu pažinti ir priimti Dievo meilę. Ji mums padeda suprasti, kokie brangūs esame Jam, suteikia mums savivertės, reikalingos gyvenant šiame pasaulyje.
Kaip atpažinti Dievo meilę mums? Štai keli būdai:
Klausyk Dievo balso, skambančio iš Šventojo Rašto žodžių. Šiandienos antrajame skaitinyje apaštalas Paulius atskleidžia neabejojantis, kad Dievas trokšta būti su mumis dabar ir amžinai. Kas kitas būtų galėjęs atsiųsti savo Sūnų mirti už mūsų nuodėmes? Kas kitas būtų išliejęs Šventąją Dvasią į mūsų širdis?
Maldingai priimk Eucharistiją. Priimdami Komuniją priimame Dievo meilę. Išgirdę „Kristaus kūnas“ ir atsiliepę „Amen“ išpažįstame, kad Dievas iš meilės atidavė savo gyvybę už mus.
Stiprink tikėjimo žvilgsnį. Išmokęs atkreipti dėmesį pamatysi daugybę Dievo meilės įrodymų kasdieniame gyvenime. Atpažinsi, kad Jis tau vadovauja sudėtingomis aplinkybėmis, kai reikia priimti keblų sprendimą. Pamatysi, kad Jis padeda tau atvykti deramu laiku ten, kur tavęs labai reikia. Jis įsitraukęs į tavo gyvenimą, Jam įdomios netgi tavo gyvenimo smulkmenos, nes Jis tave myli.
Tu esi Dievo mylimas – niekados šito neužmiršk! Tad kasdien stiprink savo dvasinį nuovokumą ir imlumą. Kasdien prašyk, kad dar labiau gebėtum įžvelgti Jo meilę. Tokia įžvalga suteiks tau pasitikėjimo ir mylimo vaiko, branginamo draugo ramybės.
Juo labiau įsitikinsi, kad Dievas tave myli, juo labiau pasitikėsi Jo meile jau iškeliavusiems žmonėms. Šiandien, minėdami visus mirusiuosius, prašykime Viešpatį visus juos palaiminti. Melskime juos apvalyti ir atvesti į visišką Dievo artumą.
Viešpatie, parodyk man savo meilę. Tu esi mano viltis!Išm 3, 1–9; Ps 23, 1–6; Jn 6, 37–40 arba kiti skaitiniai
Ketvirtadienis, lapkričio 3
Lk 15, 1–10
Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį! (Lk 15, 6)
Visi susijaudina ar netgi nusigąsta pametę raktus, pragaišinę dokumentus ar vertingą knygą. O suradę prapuolusį daiktą atsipučia iš palengvėjimo ir džiaugsmo. O kas būna, kai prarandame draugą ar giminaitį? Galbūt nutolote vienas nuo kito, nes pasijutote įžeisti, įskaudinti, nesuprasti. O gal nutolote nejučiomis – buvote užsivertę darbais, rūpesčiais ir pamažėl praradote norą bendrauti, susitikti. Savęs klausiame: negi tarp mūsų nebeliko nieko bendra? Kartais pamėginame buvusių draugų ieškoti, bet labai dažnai po pirmųjų nesėkmių, po užsitęsusios tylos nuleidžiame rankas. Nusprendžiame, kad nutrūkusios draugystės neatgaivinsime, prarastų draugų nesusigrąžinsime.
O Jėzus niekada nepavargsta mūsų ieškoti. Nesvarbu, ar žmogus nuo Jo nutolęs metų metus ar tik kelias minutes, Jėzus nepailsdamas jo ieško. Jį suradęs virpa iš džiaugsmo tikėdamasis vėl su juo bendrauti. Jėzus mūsų ieško ne norėdamas mus apkaltinti, ne ketindamas išrėžti, kokie nepatikimi esame. Jis ieško mūsų, kad suradęs išlietų savo džiaugsmą ir meilę.
Prisimink, kaip džiaugiesi susitikęs pasiilgtą draugą. Galbūt pirmosios susitikimo akimirkos kiek keblesnės, bet veikiai pasijunti kaip tais laikais, kai labai dažnai bendraudavote. Pasitikėdamas pasakoji, kaip gyvenai tuos metus, kai beveik nebendravote, galbūt šį tą paaiškindamas. Su draugu apsikeitę atsiprašymo ir atleidimo žodžiais beveik tuojau pajuntate, kad jūsų ryšys tapo dar stipresnis. Tikriausiai abu atsidūstate pagalvoję, negi negalėjo šis vienas kito atradimas įvykti anksčiau.
Ar ne panašiai viskas klostosi ir bendraujant su Jėzumi? Iš pradžių kiek nejauku, mat dažniausiai sugrįžimas prasideda klausykloje. Tačiau ne taip jau svarbu, ar sugrįžome pas Jėzų po ištisus metus trukusio nutolimo ar padarę vieną bjaurią nuodėmę. Jėzui svarbiausia, kad sugrįžome pas Jį! Jis džiaugiasi, kad mes atsiradome! Jis ieškojo mūsų kalnuose ir slėniuose ir pagaliau surado. Jis atleido už nuklydimą ir tenori vėl atnaujinti draugystę su mumis. Tad kasdien skubėk pas Jį ir leisk Jam džiaugtis tavimi.
Jėzau, dėkoju, kad kantriai ir atkakliai ieškai manęs. Dėkoju, kad mane susigrąžini, parsivedi namo.Fil 3, 3–8; Ps 105, 2–7
Penktadienis, lapkričio 4
Fil 3, 17 – 4, 1
[Jis] pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną (Fil 3, 21).
Griozdamas savo tėčio stalčius aptikai iki tol nematytą fotografiją. Joje tavo tėtis išsišiepęs paauglys. Jis stovi prieplaukoje pasiruošęs šokti į ramų ežerą. Fotografas šį kadrą turėjo suskubti padaryti akimirksnis iki šuolio į vandenį. Sunku atplėšti akis nuo šio gyvo jauno veido.
Mūsų tėvų jaunystės laikų fotografijos žavios. Jose atpažįstame savo tėvus, kad ir kaip jie būtų dabar pasikeitę. Svarbiausi bruožai juk išliko tokie patys! Tačiau žvelgiant į išblukusias fotografijas sykiu neapleidžia jausmas, kad juos matome pirmą kartą.
Smagu žiūrėti į jaunus savo tėvus. O dabar pamėginkime įsivaizduoti, kaip bus mums smagu žvelgti į save pačius ne jaunystės fotografijose, o tikrovėje, kai mūsų varganas kūnas bus pagerbtas – perkeistas ir padarytas panašus į Jėzaus Kristaus. Vien apie tai pagalvojus nugara nubėga malonus šiurpuliukas. Matyt, panašiai jautėsi ir Paulius, rašydamas Filipų tikintiesiems. Šie neabejotinai irgi džiaugėsi suvokdami, kad vieną dieną Dievo galybe jų perkeitimo darbas bus baigtas.
Nepagailėk kelių akimirkų Dangaus nuotraukai įsivaizduoti. Įsivaizduok save amžinybės gyventoją. Tavo akys žėri šviesa, atsispindinčia nuo Dievo Sūnaus. Lūpose plati šypsena, nes jau paskanavai amžinųjų vaisių, subrandintų dar žemėje stengiantis sekti Viešpatį. Tavo pečiai tiesūs, nes nukrito visos juos slėgusios naštos. Visos vidinės žaizdos užsitraukė. Nuožmi kova su nuodėme laimėta amžiams. Tavyje taip gerai regimas nepakartojamas Dievo įspaudas.
Kaip gera suprasti, kad šis spindintis, veržlus, džiugus žmogus esi tu! Tas žmogus esi tu netgi dabar, nes Dvasia be paliovos stengiasi jį atskleisti. Per audras, išbandymus, netgi gyvenimo monotoniją senasis tavo aš tartum nusilupa ir tavyje apsireiškia Kristus – garbės viltis (plg. Kol 1, 27). Dievas tikrai atliks savo darbą iki galo!
Jei šis pratimėlis sukelia tam tikrą alkį, dvasinio proveržio troškimą, atnešk šį norą Viešpačiui melsdamasis. Prašyk Jį padėti tau darbuotis su savimi tam tikroje srityje. Ir budriai stebėk, kokie pokyčiai vyksta.
Viešpatie, paimk mane! Minkštink mane, purenk ir naudok.Ps 122, 1–5; Lk 16, 1–8
Šeštadienis, lapkričio 5
Lk 16, 9–15
Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis (Fil 4, 12).
Kalbos apie pinigus mus tarsi pažadina. Norime būti nuo nieko nepriklausomi, bet su pinigais yra susijusios tiek daug mūsų gyvenimo sričių ir jie mus taip subtiliai veikia, kad nejučiomis įsipainiojame į jų pinkles. Save klausinėjame: ar Dievas manimi rūpinasi ir finansiškai? Ar pakankamai duodu vargšams? Kaip reiks aprūpinti save senatvėje ir paremti vaikus? Ar vertėtų pirkti šį naują įtaisą? Mums kyla galybė klausimų, susijusių su pinigais ir mūsų gerove, bet nelengva į visus juos atsakyti.
Apaštalas Paulius jautėsi perpratęs šią paslaptį – kaip pasitenkinti mažu arba išgyventi įvairiausiomis aplinkybėmis. Šios paslapties raktas – Paulius mylėjo. Jis gyveno Jėzaus žodžiais: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams <…>. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13). Štai kodėl Paulius gyrė filipiečius už dosnias aukas skurstančiai Jeruzalės Bažnyčiai. Tos aukos atskleidė, kad jie mylėjo Jėzų ir Jo žmones, todėl ir gebėjo duoti iš visos širdies.
O koks mūsų požiūris į pinigus? Pamėginkime mažinti prisirišimą prie jų stengdamiesi gyventi bent šiek tiek paprasčiau. Štai keli pasiūlymai:
Peržiūrėk savo daiktus. Galbūt turi gerų daiktų, kurių tau nereikia, kurių nė nepaėmei į rankas metus ar net kelerius? Gal vertėtų juos atiduoti stokojančiam?
Planuodamas didelį pirkinį pamąstyk, ar tau jo tikrai reikia. Jei taip, tai ar tikrai tokio didelio, pažymėto garsiu ženklu? Stenkis blaiviai įvertinti savo reikmes.
Jei aukoji labdarai, galbūt peržvelgęs savo metines išlaidas pamatysi, kad gali aukoti truputėlį daugiau. Tegul procentą ar jo dešimtąją dalį daugiau.
Tu gali apsispręsti šiandien gyventi truputėlį paprasčiau nei vakar! Nebūtina tiesmukai sekti šventuoju Pranciškumi ir išdalyti visą savo nuosavybę. Atsisakydamas truputėlio, suteiki Dievui progą tau parodyti, kad Jis yra patikimas ir tikrai pasirūpins tavimi.
Jėzau, noriu mylėti labiausia ir pirmiausia Tave. Padėk man nesileisti valdomam pinigų!Fil 4, 10–19; Ps 112, 1–2. 5–6. 8–9
Sekmadienis, lapkričio 6
2 Tes 2, 16 – 3, 5
Viešpats ištikimas. Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto (2 Tes 3, 3).
Pasakojime apie Kainą ir Abelį sakoma, kad kai Kainas rezgė piktą užmačią nužudyti brolį, Dievas jį įspėjo nesileisti blogio užvaldomam (plg. Pr 4, 7). Kainas turėjo nepasiduoti šiai pagundai. Dievas buvo čia pat, šalia jo, pasirengęs jam padėti ir jį sustiprinti. Deja, žinome, kas įvyko.
Galvodami apie nuodėmę, dažniausiai prisimename savo asmenines nuodėmes. Pagundas, slypinčias už mūsų apsisprendimo nusidėti, ne kartą išleidžiame iš akių, tarsi pamirštame. O juk pagundos, gundymai yra labai paveikus įrankis, kurį piktasis nukreipia prieš mus. Todėl turime būti budrūs, kad galėtume pasipriešinti, atremti klastingus priešo smūgius.
Pagundas kartais patiriame kaip primygtinį raginimą paklusti, tarsi įkyrų bjauraus melo kalimą mūsų galvon. Piktasis mus gundo nepaliaujamai mygdamas pažeisti Dievo įsakymus, neva tai nieko tokio. Jei bent truputėlį atsiveriame tokiems nuodėmingiems pasiūlymams, jie mums apsuks galvą, palenks nusidėti.
Šėtonas kartais veikia subtiliau. Jis ne tiesiog skatina nusidėti, bet sako, kad turime tiek daug darbų nudirbti, už tokią galybę dalykų esame atsakingi, jog maldą vertėtų atidėti. Dienos pabaigoje jaučiamės tokie išsekę, kad nepajėgiame nė truputėlio pabūti su Viešpačiu. Galiausiai patys net nenumanydami dvasiškai nusilpstame. Kai mūsų budrumas sumenksta, tampame itin pažeidžiami piktojo gundymams.
Bet mes esame naujas kūrinys Kristuje! Neturime pasiduoti gundomi. Neturime sekti Kaino pėdomis. Kaip atsispirti pagundoms? Būtinai kasdien melstis ir prašyti Jėzų dvasinės stiprybės ir ištvermės pasipriešinti gundymams. Jis yra dosnusis Dievas, tad suteiks malonę pasipriešinti piktajam.
Viešpatie, man reikia Tavęs. Ateik ir sustiprink mane, kad atsispirčiau pagundoms.2 Mak 7, 1–2. 9–14; Ps 17, 1. 5–6. 8. 15; Lk 20, 27–38
Pirmadienis, lapkričio 7
Lk 17, 1–6
Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį (Lk 17, 6).
„Niekada negalvojau studijuoti universitete. Maniau, kad esu visai negabus. Bet mano mokytojai galvojo kitaip. Jie padėjo man atrasti, ką aš tikrai galiu!“ Daugeliui mūsų, kaip ir šiam jaunuoliui, įsidrąsinti ir siekti aukštų tikslų padėjo draugo, dvasios vadovo, mokytojo ar kitų išmanančių ir geranoriškų žmonių paskatinimas. Tokie žmonės mums padeda įžvelgti tai, ką galime, paskatina neapsiriboti savo siauru akiračiu ir siekti to, kas iš pradžių atrodė neįmanoma.
Panašiai skatina apaštalus šiandienos Evangelijoje Jėzus. Jis ką tik jiems liepė atleisti septynis kartus per dieną. Tai reiškia visada. Į tokį, regis, neįmanomą įvykdyti paliepimą mokiniai atsiliepė sunerimę: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 4–5). Taip jie tarsi būgštavo: „Žinome, kad turime šiokį tokį tikėjimą, bet jis tikrai per menkas! Tad suteik mums didesnį gebėjimą gyventi tuo, ką tikime.“
Ką Jėzus atsakė? Jis jiems liepė nenusiminti, kad jų tikėjimas atrodo toks mažas. Jei jie turėtų tikėjimą sulig garstyčios grūdeliu, jo pakaktų įvykdyti viskam, ko Jis prašo, nors tai ir atrodo neįmanu.
Žinoma, Jėzus nori, kad augtume tikėjimu. Bet kaip tai vyksta? Juo gyvenant, žengiant tikėjimo žingsnius! Mumyse pasėtas mažas tikėjimo grūdelis turi galią išaugti į didžiulį tikėjimo medį. Kad tas tikėjimo grūdelis sudygtų, turime juo gyventi, jį naudoti, kaip pirmieji Jėzaus mokiniai.
Atsimeni, kaip Jėzus siuntė mokinius skelbti Karalystės, gydyti ligonių ir išvarinėti demonų? Mokiniai išėjo teturėdami mažą tikėjimą, bet sugrįžo džiūgaudami ir netgi truputėlį nustebę dėl įstabių darbų, kuriuos jie padarė Jėzaus vardu (plg. Lk 10, 17). Beje, jie sugrįžo turėdami jau didesnį tikėjimą!
O kaip tu? Dievas tau patikėjo misiją. Ar Jis kviečia tave nuveikti tai, kas pranoksta tavo turimą tikėjimą? Atkurti nutrūkusius santykius? Melstis už kokį nors žmogų prašant, kad jis išgytų, ir tikėtis stebuklo? Nenuvertink nei Dievo, nei savęs! Dievas gali per tave (Jis taip jau darė per kitus savo mokinius) „padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“ (Ef 3, 20). Laikui atėjus, ženk tikėjimo žingsnį ir žiūrėk, kas vyksta.
Jėzau, noriu gyventi Tavo dovanotuoju tikėjimu. Ryžtuosi žengti tikėjimo žingsnį.Tit 1, 1–9; Ps 24, 1–6
Antradienis, lapkričio 8
Lk 17, 7–10
Tuojau sėsk prie stalo (Lk 17, 7).
Argi nesmagu sugrįžus namo po ilgos darbo dienos rasti ant stalo garuojančią vakarienę? Smagu ne vien todėl, kad galėsi pasisotinti, bet ir todėl, kad gera įžengti į skaniu maistu kvepiančius namus, šiltą virtuvę, pajusti, kad namiškiai tavęs laukė. Tokios akimirkomis iš tiesų pasijuntame mylimi ir gerbiami.
O dabar įsivaizduok, kad esi tarnas Jėzaus laikais. Sugrįžti namo ir matai, kad šeimininkas tau paruošė valgį, tave pagerbdamas ir tau atsidėkodamas už sunkų dienos darbą. Toks geras ir pagarbus šeimininkas Jėzaus klausytojus turėjo priblokšti. Tais laikais tarnai nė iš tolo negalėjo lygintis su šeimininkais, juo labiau jie negalėjo tikėtis sulauksiantys iš jų atidos ir pagarbos ženklų. Taigi nė nesvajojo, kad šeimininkas kada nors padengs stalą jiems pagerbti!
Jėzus parodo, kad Jo požiūris yra kitoks, nei įprasta. Jis žino, kad mūsų kasdienybė kartais būna nelengva. Kartais taip sunku likti ištikimiems Dievui ir tarnauti vieni kitiems. Tad matydamas, koks tu pavargęs ir išsekęs, Jėzus pats iš meilės padengia tau stalą ir laukia tavęs grįžtančio namo. Sutinka tave ir pavadina vidun. Jis tau paruošė grąžinančio jėgas, džiuginančio ir atnaujinančio maisto – Eucharistijos dovaną, ypatingą Šventosios Dvasios malonę ar pasibuvimą su mielu draugu.
„Tuojau sėsk prie stalo“ (Lk 17, 7). Toks žavus paliepimas! Jėzus nekantrauja pasirūpinti tavimi. Atmink šiuos žodžius. Mąstyk apie juos, kai jausiesi pavargęs, nustojęs drąsos ar niekam tikęs. Neužmiršk, kad Jėzus tave taip stipriai myli, jog ne tik noriai patiekia tau skanaus ir sveiko maisto, bet ir yra pasirengęs atiduoti savo gyvybę už tave.
Tad kai tik jautiesi nuilsęs, skubėk pas Jį. Atsiverk Jo gerumui ir meilei, kuriuos Jis tau trokšta išlieti. Leisk Mokytojui tau patarnauti, kad Jo sustiprintas pats galėtum eiti tarnauti Jo žmonėms.
Viešpatie, Tu esi toks maloningas Mokytojas ir toks tobulas Tarnas. Dėkoju, kad mane priimi, stiprini ir pripildai savo meilės bei malonės.Tit 2, 1–8. 11–14; Ps 37, 3–4. 18. 23. 27. 29
Trečiadienis, lapkričio 9
Laterano Bazilikos pašventinimas
Jn 2, 13–22
Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų! (Jn 2, 16)
Kas ateina į galvą išgirdus žodį „namai“? Galbūt iškart kyla mintys apie poilsį, saugumą, jaukumą, galbūt apie laisvę būti savimi. Įsivaizduok, kad vieną dieną grįžęs namo matai, jog jie paversti kino teatru ar mašinų plovykla, ar banku. Visur vaikšto pašaliečiai, nėra nė truputėlio ramybės, visi tvarko reikalus. Na, argi tai namai?!
Galbūt tai padės įsivaizduoti, ką Jėzus jautė pamatęs Šventykloje prekiautojus. Jis nesmerkė jų, kad jie dirbo savo darbą. Žmonėms reikėjo nusipirkti aukojimui skirtų gyvūnų ir išsikeisti pinigų. Tačiau Jėzus nenorėjo, kad jie tai darytų Šventykloje. Tai buvo Jo Tėvo namai, o drauge ir Jo namai.
Ir mes esame Dievo šventyklos, arba šventovės (plg. 1 Kor 3, 16). Ir mūsų širdys taip sukurtos, kad pačią didžiausią laimę atras tik Jame. Galime sakyti, kad mūsų širdys sukurtos būti namuose su Dievu. Kai leidžiame savo rūpesčiams ar darbams išstumti Viešpatį, prarandame saugumą ir laisvę, kylančius būnant su Juo. Kai teikiame Dievui pirmenybę, atrandame ramybę, kurios taip ilgimės. Tada mus valdo Šventoji Dvasia, o ne pagundos, emocijos ar gyvenimo sūkuriai.
Žinoma, būti Dievo šventove nereiškia, kad negalime niekuo džiaugtis šiame pasaulyje. Džiaugiamės tuokdamiesi, džiaugiamės gimus vaikučiui, džiaugiamės gerai atlikę darbą. Visa tai yra mylinčio Tėvo dovanos ir palaiminimai. Jis gėrisi, kai mes švytinčiais veidais priimame Jo dovanas.
Be to, mes turime Šventąją Dvasią! O Ji mus pamoko, kam turėtume skirti pirmenybę. Kai mums reikia iškuopti savo namus, būkime tikri, kad Dvasia nesigriebs bizūno, kaip Jėzus varydamas pinigų keitėjus. Tačiau Ji švelniai kuždės mūsų sąžinei. Primygtinai – jei to reikia, – netgi įkyriai, tačiau visada švelniai.
Tad brangink savo maldos laiką, laiką su Viešpačiu. Būk budrus ir saugok jį. Juk būtent malda labiausiai padeda išlaikyti savo šventovę švarią ir nenuniokotą.
Tėve, dėkoju, kad pavertei mane savo šventove. Padėk man visa kur Tau teikti pirmenybę, kad atrasčiau namus Tavyje.Ez 47, 1–2. 8–9. 12; Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9; 1 Kor 3, 9–11. 16–17
Ketvirtadienis, lapkričio 10
Fm 7–20
Galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas nuo tavęs (Fm 15).
Kalėdamas Romoje Paulius parašė laišką Filemonui, savo bičiuliui krikščioniui ir vergo, vardu Onesimas, savininkui. Onesimas buvo pabėgęs nuo savo šeimininko. Atvykęs į Romą ir susipažinęs su Pauliumi jis atsivertė. Paulius norėjo, kad vergas sugrįžtų pas Filemoną, tad įdavė šį laišką, kad Onesimas drauge su Tichiku jį įteiktų (plg. Kol 4, 7–9).
Šiandien mums vergija atrodo ne tik nepriimtina, bet ir labai baisi. Pauliaus laikais ji buvo paplitusi ir netgi tapusi kultūros dalimi. Tad apaštalas nepuolė smerkti vergijos. Nedidukės krikščionių bendruomenės nebuvo pakankamai įtakingos Romos imperijoje, kad galėtų imtis tokių pervartų. Tačiau Paulius vis tiek laikėsi tiems laikams nebūdingos, netgi jo amžininkus stulbinusios, nuostatos: jis savo bičiulį prašė priimti Onesimą atgal, bet ne kaip vergą, o kaip brolį Viešpatyje (plg. Fm 16). Paulius matė, kad Kristaus kūno vienybė svarbesnė nei žmogaus padėtis visuomenėje, jo turtas, odos spalva ar tautybė. „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28).
Visi mes esame šaukiami vienytis į vieną kūną kaip broliai ir seserys Kristuje. Deja, kai kur pasaulyje dar egzistuoja vergija, o susiskaldymo ir išankstinių nuostatų pasitaiko ir tarp mūsų – parapijose ir šeimose. Taip dažnai patys atsiskiriame nuo kitų dėl skirtingų įsitikinimų, nesutampančių politinių pažiūrų, skirtingo socialinio statuso, skirtingo išsilavinimo, tautinės nesantaikos. Mūsų priešingumai ir skaldymaisi liūdina Viešpatį.
Filemoną Paulius padrąsino priimti Onesimą kaip savo brolį Kristuje. Ir mes turėtume vieni į kitus žvelgti kaip į brolius ir seseris. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas sutaikino mus su Tėvu ir padarė įmanomą mūsų tarpusavio vienybę. Šventoji Dvasia šią vienybę gali paversti gyva tikrove, nes Ji teikia mums gebėjimą vieniems į kitus žvelgti su meile. O kad visi taptume viena! Maldoje klausk savęs: ką galiu savo malda, pasninku, nuostatomis, darbais ar pasiūlymais nuveikti vienybės labui?
Jėzau, savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Tu parodei, kad trokšti, jog mes būtume viena. Tavo Dvasia teišmoko mus mylėti vieniems kitus ir taip tapti viena!Ps 146, 7–10; Lk 17, 20–25
