Meditacijos
Šeštadienis, liepos 1
Pr 18, 1–15
Argi yra Dievui negalimų dalykų? (Pr 18, 14)
Taiklus klausimas! Ar yra ribos to, ką Dievas gali padaryti? O dar svarbiau, ar yra ribos to, ką Jis nori padaryti savo žmonių gyvenime? Šiandienos skaitiniai – pasakojimai apie Abraomą ir Sarą, Mergelę Mariją ir romėną šimtininką – įrodo, kad nėra nieko pernelyg didingo, ko Dievas nepadarytų.
Pirmajame skaitinyje Sara juokiasi, sužinojusi iš ją aplankiusių angelų, kad ji turėsianti vaiką (plg. Pr 18, 12). Negi įmanu jos metų sulaukus tapti motina? Užuot atmetę Sarą dėl jos netikėjimo, angelai paprasčiausiai pakartoja savo pažadą, net kai ji abejoja. Ir iš tikrųjų po metų Sara jau turėjo sūnų Izaoką. Dievas nesustoja veikti dėl tikėjimo stokos.
Vietoj atliepiamosios psalmės skaitome ar giedame Marijos Magnificat (plg. Lk 1, 46–55). Žinoma, Marijai kyla klausimų, bet ji visiškai priima angelų žodžius ir tampa Dievo Motina. Jos gyriaus himnas susieja Dievo jai duotą pažadą ir Jo pažadą Abraomui ir Sarai. Dievas yra ištikimas iš kartos į kartą.
Galiausiai Evangelija pasakoja apie romėną šimtininką. Šis pagonis kareivis parodo tokį didelį tikėjimą, kad nustebina netgi Jėzų. O kai išgydomas šimtininko tarnas, nustemba visi. Žmonės manė, kad Jėzus atėjo tik dėl žydų, bet štai Jis gydo ir gelbėja visus, turinčius tikėjimą. Dievo palaiminimas apima kiekvieną.
Ar yra tokių dalykų, kurie Viešpačiui būtų pernelyg sudėtingi? Pernelyg didingi? Žinoma, kad ne. Jei Dievas padarė stebuklų Saros, Mergelės Marijos, romėnų šimtininko gyvenime, Jis neabejotinai gali jų padaryti ir tavo gyvenime. Jis visada tavimi rūpinasi, netgi tada, kai abejoji. Jis visada su tavimi ir niekada nuo tavęs nepasitrauks. Nesvarbu, kas tu esi, kur esi ir kokie tavo nuopelnai, Jis vis tiek daro ir darys tavo gyvenime gausybę įstabių dalykų.
Tėve, dėkoju už Tavo ištikimybę ir galybę. Tikiu, kad Tu visa gali!Lk 1, 46–50. 53–55; Mt 8, 5–17
Sekmadienis, liepos 2
2 Kar 4, 8–11. 14–16
Ką tad galima jai padaryti? (2 Kar 4, 14)
2015 metų rugsėjį, baigdamas savo vizitą Jungtinėse Amerikos Valstijose, popiežius Pranciškus Filadelfijos tarptautiniame oro uoste susirinkusiems tikintiesiems sakė: „Jūsų šiltas ir nuoširdus priėmimas bei rūpinimasis manimi yra meilės Jėzui ir ištikimybės Jam ženklas.“
Panašius žodžius galėjo ištarti ir pranašas Eliša moteriai, apie kurią skaitome pirmajame šiandienos skaitinyje. Ji ir jos vyras pakvietė Elišą apsistoti jų namuose, kai tik jis atvyks į miestą. Jie netgi pasiūlė jam patogų kambarį, kuriame galėtų atvykęs gyventi, už tai neprašydami jokio atlygio.
Dosnumas, nesitikint nieko gauti mainais, buvo šios šeimos elgesio principas. Tačiau net ir nesitikėdami šie senyvi žmonės sulaukė atpildo – dėkingas už patirtą svetingumą Eliša meldėsi, ir Dievas padovanojo jiems kūdikį.
Šventasis Raštas aiškiai sako, kad esame išganyti Jėzaus, o ne savo nuopelnų dėka, tačiau taip pat aišku, kad Dievas džiaugiasi, kai aukojame savo laiką, gabumus ir tai, ką branginame, kad padėtume kitiems. Dosnumas mielas Jo širdžiai, ir į jį Viešpats atsiliepia išliedamas savo malonę.
Ar tai reiškia, kad turime būti dosnūs, jog Dievas mus apdovanotų? Ne visai taip. Dosnumas yra atsakas, atspindys to, ką Jis yra padaręs dėl mūsų. Esame dosnūs, kad pasaulis pamatytų ir suprastų, koks dosnus yra Dievas. Dalijamės su kitais, norėdami parodyti, kaip Dievas juos myli. Štai kodėl popiežius Pranciškus nuolat ragina duoti, atsigręžti į kitą ir rodyti Dievo meilę.
Apmąstyk, kaip galėtum labiau pasitarnauti vargšams, daugiau padėti bendruomenėje ar parapijoje arba kaip galėtum labiau mylėti greta esančius žmones. Atmink, kad Viešpats džiaugiasi viskuo, ką dėl Jo darai.
Viešpatie, išmokyk mane būti dosnios meilės liudytoju.Ps 89, 2–3. 16–19; Rom 6, 3–4. 8–11; Mt 10, 37–42
Pirmadienis, liepos 3
Šv. Tomas
Jn 20, 24–29
Mano Viešpats ir mano Dievas! (Jn 20, 28)
Šventasis Tomas dažnai nuvertinamas. Girdime jį vadinant „abejojančiu“, tačiau tai nėra tikslus jo apibūdinimas. Tiesą sakant, Tomas galėtų būti vienas iš nepripažintų Naujojo Testamento didvyrių.
Jei Evangelijoje ieškotume giliausio tikėjimo veiksmo, Tomo išpažinimas „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28) būtų sąrašo viršuje. Ne tik „Mesijas“ ar „Mokytojas“, bet Viešpats ir Dievas. Tai ir labai asmeniškas išpažinimas: Tomas pavadina Jėzų ne tik „Viešpačiu“, bet ir savo Viešpačiu. Šie žodžiai nėra netikėti, jie yra vaisius viso laiko, kurį Tomas praleido su Jėzumi. Jie yra Tomo apsisprendimo klausyti Jėzaus ir Juo sekti pasekmė.
Taigi, kas buvo tas tikintis Tomas? Jis buvo uolus ir kupinas užsidegimo. Jis buvo pirmasis iš apaštalų pareiškęs, kad eitų su Jėzumi netgi į mirtį (plg. Jn 11, 16). Jis troško dar labiau pažinti Jėzų. Per Paskutinę vakarienę tai jis paklausė: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ (Jn 14, 5). Po Sekminių Tomas keliavo toli, plačiai, pasiekė net Indiją, kur, kaip sako tradicija, buvo nukankintas 52 metais.
Įspūdingas gyvenimas! Ir vis dėlto Tomas prisimenamas kaip abejojantis. Juk Jokūbas, Pilypas ar Andriejus veikiausiai būtų lygiai taip pat įtarūs, jei būtų buvę jo vietoje tą Velykų sekmadienį. Būdami jo vietoje ir mes tikriausiai suabejotume žinia apie Jėzaus prisikėlimą. Galbūt laikas Tomui sugalvoti naują apibūdinimą – gal galėtume jį vadinti „tikinčiu Tomu“ arba „ištikimuoju Tomu“, arba „drąsiuoju Tomu“.
Šiandien apmąstydamas, kaip Jėzus per Tomą keitė pasaulį, prašyk, kad ir tave Viešpats naudotų kaip įrankį. Prašyk, kad ir tau suteiktų tokį uolumą, smalsumą ir drąsą, kokius turėjo Tomas. Patikėk, nors abejonė ir ima viršų, dar nereiškia, kad tai jau istorijos pabaiga. Tu gali būti „palaimintas“, nors ir „nesi matęs“, tačiau vis tiek tiki, kaip Tomas (plg. Jn 20, 29).
Jėzau, ugdyk mane, kaip ugdei Tomą. Mokyk mane tikėti, o tuomet siųsk liudyti.Ef 2, 19–22; Ps 117, 1–2
Antradienis, liepos 4
Mt 8, 23–27
Kas jis per vienas? (Mt 8, 27)
Kai miegame, nežinome, kas vyksta aplink: neatsakinėjame į klausimus, nesprendžiame iškilusių sunkumų ir neužsiimame jokia kita veikla – pavyzdžiui, nesemiame vandens iš valties. Suprantama, kad mokiniai manė, jog miegodamas Jėzus „nedirba“ ir todėl net neįtaria, kokia audra artėja. Tačiau jie netrukus sužinojo, kad Jėzus visada valdo padėtį, net miegodamas. Paaiškėjo, kad net miegantis Jėzus yra valdovas.
Pakliuvę į audrą mokiniai iškart nesuvokė, kad Jėzus yra Dievas ir Viešpats. Tačiau tą naktį jie padarė dvi išvadas: suprato, kad Jėzui visada rūpi jų gerovė, net tuomet, kai atrodo, kad Jis miega. Jie taip pat suprato, kad Jo galia yra stipresnė už gamtos galias.
Nutildęs audrą Jėzus klausė mokinių: „Kodėl jūs tokie bailūs?“ (Mt 8, 26). Po ką tik įvykusio stebuklo toks klausimas visai pagrįstas. Jėzus vis dar buvo jiems iki galo nepažįstamas ir jie ką tik pažino Jį truputį daugiau. Jis parodė mokiniams, kad Juo galima pasitikėti, kad Jis gali jais pasirūpinti bet kokiomis aplinkybėmis.
Jėzui nėra nieko neįmanomo! Jo galiai paklūsta angelai, demonai, visata, žmonių širdys, protai ir sielos. Jėzus, Viešpats ir Dievas, mumis rūpinasi. Jis rūpinasi jumis. Kartais atrodo, kad Jėzus miega valtyje, atrodo, kad esi paliktas vienas be apsaugos ir pagalbos. Tokiomis sunkioms akimirkomis atmink, kad Jėzus vis dėlto yra Viešpats.
Kai kitą kartą jausiesi pavargęs ir apleistas, stabtelk akimirkai ir sukalbėk Tikiu. Tegul ši sena malda primena, kas Jėzus iš tiesų yra. Tegul primena, kad Jis yra „šviesa, iš šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo“ ir kad „sėdi Dievo Tėvo dešinėje“ – net jei Jo nematome. Tegul ši malda primena, kad „dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus“ ir „buvo nukryžiuotas“. Tai tiesos, kuriomis galime remtis užklupti audros. Prisimink: net miegantis Jėzus yra valdovas.
Jėzau, išpažįstu, kad Tu esi Viešpats! Padėk pasitikėti Tavimi.Pr 19, 15–29; Ps 26, 2–3. 9–12
Trečiadienis, liepos 5
Mt 8, 28–34
Niekas negalėjo praeiti anuo keliu (Mt 8, 28).
Įsivaizduok, kaip baugu turėjo būti gyvenantiems gadariečių krašte, kai aplink siautėjo demonų apsėstieji. Žmonės tikriausiai bijojo būti užpulti. Keliautojai galbūt buvo perspėti nesiartinti prie tos teritorijos. Tie du vyrai tikriausiai sutrikdė įprastinę prekybą, giminės negalėjo vieni kitų aplankyti ir, kaip užsimenama šios dienos Evangelijoje, negalėjo lankyti artimųjų kapų.
Tačiau teprireikė vieno Jėzaus žodžio ir šie du vyrai buvo išlaisvinti: jų demonai pasitraukė ir siautėjimas baigėsi. Ne tik jie buvo išlaisvinti – aplinkiniai vėl galėjo laisvai keliauti, gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Gal netgi tapo geresnis nei anksčiau!
Pabandykime šį įvykį pritaikyti savo mąstymui. Pagalvok, kas nutinka, kai koks nors žmogus tave įskaudina arba nuvilia. Jei nesigręži į Dievą, kyla blogos mintys ir ilgainiui jos ima virsti vidiniais pūliniais. Jei stokoji Dievo malonės, velnias gali gundyti, kad supyktum, priešintumeisi, jaustumeisi kaltas ar išsigandęs. Galiausiai pajusi, kad apie nieką kitą nepajėgi galvoti. Atrodo, kad visi tave supantys žmonės tampa tokių tavo minčių įkaitais.
Kai kitą kartą pasijusi apimtas negatyvių minčių, pamėgink žengti tokius tris žingsnius:
• Įsiklausyk į tave kamuojančią mintį ir įvardyk ją: „Ši mintis kursto nesantaiką. Ši mintis yra pilna kartėlio. Jei jų laikysiuosi, sugriausiu savo santykį su draugu.“
• Stabtelk ir pasimelsk. Prašyk Jėzaus padėti išmesti užgaulią mintį: „Viešpatie, žinau, kad ši mintis Tau nepatinka. Apsaugok mane, kad ji neužvaldytų mano mąstymo.“
• Stenkis pakeisti tas mintis pozityviomis: „Norėčiau supykti dėl to, ką tas žmogus pasakė, bet verčiau jam atleisiu. Verčiau matysiu tai, kas jame yra gera, ir taikiai bei ramiai keliausiu pirmyn.“
Neprivalai pasiduoti negatyvioms mintims. Jėzus gali tave išlaisvinti!
Viešpatie, išlaisvink mane nuo neigiamų minčių. Tegul niekas neužstoja kelio, vedančio pas Tave!Pr 21, 5. 8–10; Ps 34, 7–8. 10–13
Ketvirtadienis, liepos 6
Pr 22, 1–19
Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą (Pr 22, 4).
Įsivaizduokime, kad girdime Abraomo pokalbį su Dievu per trijų dienų kelionę į Morijos kraštą, kur jis keliavo su Izaoku:
„Viešpatie, pradėjau šią kelionę nuo tos akimirkos, kai ištariau Tau „taip“. Jau praėjo trys dienos. Su manimi keliauja ir Izaokas, laimingas, kad galės drauge aukoti auką. Jis nežino, kas jo laukia, o aš nepajėgiu jam pasakyti tiesos. Tokia sunki kelionė, Viešpatie!
Tu pažadėjai, kad padarysi mane daugelio tautų tėvu. Tu sakei, kad mano palikuonys bus gausūs, lyg žvaigždės danguje. Kaip tai išsipildys, jei prašai mane paaukoti vienatinį sūnų? Juk tai jis yra man pažadėtasis sūnus! Jis yra tas stebuklas, kurį Sara ir aš gavome sulaukę senatvės.
Tačiau aš žinau, kad esi ištikimas, Viešpatie. Neleisk, kad kelionėje kęsdamas kaitrą ir nešdamas naštą tai pamirščiau. Tu pažadėjai, kad turėsiu sūnų ir, nepaisant visų sunkumų, Sara tapo nėščia. Jis atnešė tiek džiaugsmo į mūsų gyvenimą. Jis yra Tavo, tačiau jei turi numatęs jam svarbų planą – kodėl reikalinga tokia auka?
Viešpatie, aš žinau, kad mumis pasirūpinsi. Taigi keliauju toliau. Tariau Tau „taip“ ir tęsiu kelionę, nors kiekvienas žingsnis reikalauja milžiniškų valios pastangų. Kai mąstau, kas turi nutikti mano mylimam sūnui, noriu apsisukti ir bėgti. Imu suprasti, kad nelauki paprasto, vienkartinio atsakymo į klausimą „Ar?“ Nori, kad visa savo kelione sakyčiau
Tau „Taip“. Taip tampu stipresnis. Padėk man pasitikėti Tavimi, Viešpatie!
Artinamės, Viešpatie. Nežinau, ką darysi, tačiau pasitikiu Tavimi. Ir vėl Tau sakysiu „taip“.“
Visi patiriame akimirkų, kai esame kviečiami paaukoti savo „Izaoką“. Šioje kelionėje Dievas tesuteikia tikėjimą tarti „taip“.
Dėkoju, Tėve, kad galiu Tavimi pasikliauti!Ps 115, 1–6. 8–9; Mt 9, 1–8
Penktadienis, liepos 7
Pr 23, 1–4. 19; 24, 1–8. 62–67
Betgi mano sūnaus ten atgal nevesk! (Pr 24, 8)
Abraomas laidodamas žmoną Sarą tikriausiai mąstė apie Dievo pažadą. Jiedu tiek daug patyrė drauge, o dabar atėjo laikas perduoti estafetę jaunajai kartai. Izaokui reikėjo surasti žmoną – Dievo sandoros tęstinumas priklausė nuo to, kas taps jo žmona. Todėl Abraomas duoda savo tarnui aiškius nurodymus, kaip surasti jo sūnui tinkamą žmoną.
Kodėl Izaoko žmona buvo tokia svarbi? Todėl, kad tai buvo tolesnis Dievo sandoros išsipildymo etapas. Abraomas ir Sara gavo pažadą iš Dievo; jie paliko gimtąją žemę ir turėdami bendrą suvokimą pradėjo naują gyvenimą Kanaane.
Dabar atėjo Izaoko eilė. Jis negalėjo vesti kanaanietės merginos, kuri galbūt į viską būtų žvelgusi kitaip, tačiau negalėjo ir sugrįžti atgal, į protėvių namus. Dievas pašaukė jo tėvą, kad jis paliktų tą vietą ir kurtų naują tautą naujoje žemėje. Ne, Izaokas turėjo surasti tą, kuri sutiktų palikti savo namus ir grįžtų su juo į Pažadėtąją žemę. Jis turėjo rasti moterį, kuri suprastų ir priimtų Dievo pašaukimą, skirtą jo šeimai.
Izaokas surado tą idealą Rebekoje. Kaip Sara iki jos ir Rachelė po jos, ji atsidavė Dievo pažadui. Rebeka padėjo vyrui likti ištikimam Dievui ir mokė vaikus apie Sandorą, kurią jie buvo pašaukti priimti.
Kokį gražų Santuokos sakramento pavyzdį pateikia šis pasakojimas! Jis kalba apie tai, kaip nuostabu, kai vyras ir žmona siekia bendro tikslo. Jis taip pat užsimena apie apaštalo Pauliaus mokymą, kad vyro ir žmonos meilė pasireiškia kaip Kristaus meilė Bažnyčiai.
Jei esi susituokęs, švęsk savo bendrystę. Dėkok Viešpačiui už Jo dovaną – savo sutuoktinį(-ę). Padėkok savo vyrui ar žmonai už gyvenimą drauge. Jei esi nesusituokęs, melskis už santuokas. Viešpats teišlieja gausių malonių visiems sutuoktiniams!
Tėve, stiprink sutuoktinių tarpusavio vienybę, kad jie liudytų Tavo ištikimą meilę pasauliui!
Ps 106, 1–5; Mt 9, 9–13
Šeštadienis, liepos 8
Mt 9, 14–17
Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada jie pasninkaus (Mt 9, 15).
Kodėl turime pasninkauti? Juk Jėzus, jaunikis, dar nėra iš mūsų atimtas. Jis vis dar yra Švenčiausiajame Sakramente, Jis yra mūsų širdyse. Jis yra ten, kur du ar trys susirenka Jo vardu. Tai argi pasninko laikas neturėtų būti pasibaigęs?
Ir taip, ir ne. Jėzus iš tiesų yra su mumis. Tačiau, kaip sakė apaštalas Paulius, mes regime „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“ (1 Kor 13, 12). Jėzus mūsų nepaliko, tačiau mums gali būti sunku jausti Jo artumą ar girdėti Jo balsą. Gyvenimo tempas, pažeistos prigimties paskatos ir žmogiškojo tikėjimo ribotumai apgaubia mus nežinomybe.
Todėl reikalingas pasninkas. Pasninkas reikalingas ne todėl, kad esame nusidėję – nors iš tiesų tokie esame. Pasninkaujame, nes norime regėti Jėzų. Pasninkaujame, kad nukreiptume dėmesį nuo savęs ir susitelktume ties Tuo, kuris gali išpildyti visas mūsų viltis ir svajones. Kaskart, kai save apribojame atsisakydami skanesnio maisto, televizoriaus žiūrėjimo ar papildomos valandėlės miego, skelbiame, kad gyvenimas yra daug daugiau, nei patogumas. Pripažįstame, kad pasaulio požiūris į laimę ir pasitenkinimą nėra toks jau teisingas ir tikslus.
Pasninkas suteikia galimybę sekti Jėzumi iš visos širdies ir Jį surasti (plg. Jer 29, 13). Pasninkas padeda pakilti virš pasaulio pramogų, virš kūniškų aistrų, kad susitelktume ties tuo, kas išties svarbu. Todėl Jėzus sakė nebūti paniurusiems, kai pasninkaujame, nes pasninkauti reikia džiugiai, o ne slegiamam liūdesio ar kaltės. Ieškome Viešpaties, kuris mus atpirko. Ieškome jaunikio, kurio meilė yra beribė.
O Jis ieško mūsų.
Jėzau, tikiu, kad esi su manimi, tačiau mano regėjimas aptemęs. Išgydyk mano širdį, kad Tave surasčiau ir būčiau pripildytas Tavosios meilės!Pr 27, 1–5. 15–29; Ps 135, 1–6
Sekmadienis, liepos 9
Rom 8, 9. 11–13
Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite (Rom 8, 13).
Kas iškyla prieš akis, išgirdus žodį „šventumas“? Ar regi Motinos Teresės spindinčias akis, kai ji maitina alkanuosius ir guodžia mirštančiuosius? Galbūt išsyk iškyla Mergelės Marijos vaizdinys, tokios giedros, švelnios, romios ir mylinčios? Paulius šiandienos skaitinyje mus moko, kad nė vienas žmogus pats savaime netampa šventuoju. Šventumas – tai mūsų glaudaus bendradarbiavimo su malone vaisius. Beje, bendradarbiavimas reikalauja daug pastangų.
Apaštalas Paulius įtikinėja mus atsisakyti bet ko, kas priešinga Viešpačiui ir Jo siūlomam gyvenimui. Turime atsisakyti „kūno darbų“, kaip antai melo, vogimo ar nešvankybių. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad nuo Dievo mus gali atskirti ir tam tikros dvasios nuostatos: prietaringumas, apmaudas, kito teisimas, pasipūtimas. Paulius mums pažada, kad vos tik pasmerksime šias nuodėmes myriop, kai tik nuo jų nusisuksime ir nebeleisime joms kištis į mūsų gyvenimą, tapsime šventi. Net galime tapti šventaisiais!
Paulius mus ragina atstumti nuodėmę Dievo Dvasios galia. Jo patirtis parodė, kad vien žmogiškųjų pastangų negana taip trokštamam šventumui pasiekti. Jam prireikė tokios pagalbos, kokią vienas Dievas tegali suteikti. Ir mes niekaip neišsiversime be Dievo pagalbos.
Todėl įpraskime kasdien kuo dažniau melstis Šventajai Dvasiai. Melskime Dvasią dieviškosios galios, kad gebėtume tvirtai ištarti nuodėmei „ne“, o Kristui – „taip“. Atkreipkime dėmesį į Dvasios paraginimus, paskatas. Ji visada kalba, mums telieka išmokti įsiklausyti į savo sąžinę, į Šventąjį Raštą, į mylimųjų žodžius, netgi mintis, netikėtai šovusias į galvą. Šventoji Dvasia yra su mumis. Ji trokšta mus padaryti šventus!
Nuženk, Šventoji Dvasia, į mano širdį. Savo malone perkeisk mano mintis, ketinimus ir veiksmus, kad nebevergaučiau nuodėmei, bet tapčiau drąsiu Dievo šventuoju.Zch 9, 9–10; Ps 145, 1–2. 8–11. 13–14; Mt 11, 25–30
Pirmadienis, liepos 10
Mt 9, 18–26
Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą (Mt 9, 26).
Jėzau, kodėl Tu valgai drauge su muitininkais ir nusidėjėliais? Jėzau, kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja? Jėzau, ateik, uždėk ant mano dukrelės ranką, ir ji atgis. Jei tik palytėčiau Jėzaus drabužį, išgyčiau.
Fariziejai provokavo Jėzų. Jono mokiniai laukė paaiškinimo. Moteris troško pasveikti. Tėvas norėjo, kad dukrelė vėl būtų gyva sveika. Gedėtojai šaipėsi iš Jo. Triukšmas. Minia. Klausimai. Sąmyšis. Kaip Jėzus gebėjo išlikti susikaupęs ir ramus tokioje sumaištyje?
Viena žinome tikrai: tai ne tokia paslaptis, kurios Jėzus nenorėtų atskleisti. Priešingai, Jis nori, kad ir mes būtume ramūs. Jėzus mus moko, kaip ir Jis, gyventi „Aukščiausiojo pastogėje“ (Ps 91, 1). Jis pasirūpindavo pabūti vienumoje su Tėvu. Kartkartėmis pasitraukdavo į nuošalią vietą, kad negirdėtų nepaliaujamų prašymų ir maldavimų, kad nebūtų mygiamas. Atsiribojęs nuo visko klausydavosi savo Tėvo. Jėzus klausė, siekė išminties ir visa darė, kad išgirstų Tėvo mintis bei troškimus.
Ir mes taip galime. Klauskime ir pasitikėdami laukime: Šventoji Dvasia įrašys savo atsakymą širdyje ir prote. Skaitykime Šventąjį Raštą, prašydami Dievą per Rašto žodį leisti mums pažinti Jo Širdį. Arba melsdamiesi tiesiog tyliai pasėdėkime Dievo artumoje, tarsi Jo glėbyje. Visą nerimą, baimę, būtinus darbus maldos metu pamirškime. Minutėlę paliaukime prašę, maldavę, užtarę. Tiesiog klausykimės. Tarsi paukštukai slėpkimės po Dievo sparnais. Viešpaties artumoje kasdien pabūkime bent dešimt minučių. Ir pamatysime, kaip viskas ims keistis.
Šiandienos psalmėje Dievas duoda mums tvirtą pažadą: „Kas mane myli, tą gelbėsiu, – saugosiu jį, nes jis žino mano vardą. Kai jis manęs šauksis, jo išklausysiu, – su juo būsiu varge, jį išgelbėsiu, pagerbsiu“ (Ps 91, 14–15). Tai Dievo pažadas kiekvienam iš mūsų. Viešpats padeda ramiai išgyventi daugybę sudėtingų, sunkių, painių situacijų. Be abejo, šito reikia išmokti, ir ne visada tai pavyks puikiai. Bet juo daugiau laiko praleisime Dievo Artumoje, juo viską ištverti bus lengviau.
Tėve, šiandien noriu pabūti mažu paukštuku po Tavo sparnais. Sustiprink mane, padėk man nugyventi šią dieną taikoje ir ramybėje. Padėk man vykdyti Tavo valią.Pr 28, 10–22; Ps 91, 1–4. 14–15
