Meditacijos
Penktadienis, rugsėjo 1
1 Tes 4, 1–8
Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią (1 Tes 4, 8).
Daugeliui iš mūsų Šventoji Dvasia yra pats mįslingiausias Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. Žinoma, mes iki galo negalime suvokti nei Tėvo, nei Sūnaus, bet bene sunkiausiai įsivaizduojame Šventąją Dvasią. Kodėl taip yra?
Na, galėtume sakyti, kad Tėvo ir Sūnaus vardai mums pažįstami iš patirties, mąstant apie juos mums kyla tam tikrų asociacijų, prisimename savo žmogiškuosius santykius, o Šventoji Dvasia skamba labai paslaptingai. Jos neturime su kuo palyginti. Tačiau Bažnyčia moko, kad Šventoji Dvasia yra Trečiasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. Vadinasi, Dvasia trokšta su mumis bendrauti asmeniškai.
Pirma, Šventoji Dvasia mus moko. Ji moko melstis ir padeda nepamiršti to, ką Jėzus padarė dėl mūsų. Ji ima tai, kas yra Jėzaus, ir padaro tai mūsų, mus supažindina, išmoko. Ji kaip atsidavusi vedlė eina greta mūsų ir moko, kaip turėtume gyventi.
Antra, Dvasia padeda mūsų silpnume. Kaip gera draugė Ji meldžiasi už mus, netgi meldžiasi su mumis. Ji mums padeda suvokti Šventojo Rašto tiesą ir suteikia malonę ja gyventi, ypač kai jaučiamės esantys silpni, neverti ar nepajėgūs.
Trečia, Dvasia mus myli. Šventasis Raštas mums sako, kad Dievas yra meilė, ir kaip tik Dvasia padeda mums pajausti šią meilę savo širdyse. Ji guodžia mus primindama, kad esame Dievo vaikai, kad Dievas mus taip stipriai myli, jog priėmė į savo šeimą, kaip savo įvaikius. Ji pripildo mus meilės, kad ir mes subrandintume vaisių mylėdami vieni kitus.
Taip, Šventoji Dvasia išties yra slėpiningas Asmuo. Ji visada stulbina mūsų protą. Bet Ji nėra tolima, nepasiekiama. Ji gyvena mumyse. Begalinis amžinasis Dievas apsigyveno tokiuose mažučiuose namuose! Tad Ji visada su mumis, su tavimi. Ji visuomet pasirengusi tau išlieti savo meilę ir išmintį. Kaip Tėvas ir Sūnus, Ji visuomet džiaugiasi galėdama dvelkti tavyje, bendrauti su tavimi.
Ateik, Šventoji Dvasia. Mokyk mane, padėk man ir pripildyk mane savo meilės.
Ps 97, 1–2. 5–6. 10–12; Mt 25, 1–13
Šeštadienis, rugsėjo 2
1 Tes 4, 9–11
Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos (1 Tes 4, 10).
Darbininkas, statantis katedrą, turi ilgai ir nuobodžiai dirbti – dėti akmenį prie akmens, plytą ant plytos. Tad labai lengva pamiršti darbo reikšmę ir svarbą. Tik atsitraukus matyti, kas čia statoma, išryškėja būsimos katedros pavidalas. Panašiai mes lengvai pamirštame, kad kiekvienas, net pats menkiausias, mūsų veiksmas Dievui yra svarbus. Kiekvienas iš mūsų turime svarbią dalį didingame ir sudėtingame Dievo plane kūrinijai.
Šią žinią nori perteikti Paulius šiandienos pirmajame skaitinyje ragindamas tesalonikiečius „daryti daugiau pažangos“ (1 Tes 4, 10). Jis tarytum sako: „Žvelk plačiau, kad pamatytum tai, ką jau nuveikei. Tada pamatysi ir tai, ką dar liko padaryti. Visa tai teįkvepia tave eiti pirmyn.“ Toliau Paulius pateikia šiek tiek praktinių patarimų, vienas iš jų – nevengti rankų darbo.
Negi Dievo Karalystei svarbus rankų darbas? Argi nestatydiname Karalystės malda ir dvasinėmis aukomis?
Žinoma, kad taip. Tačiau savo darbu statydiname teisingą ir taikingą visuomenę žemėje. Katalikų Bažnyčios katekizme mokoma, kad savo darbu žmogus dalyvauja pasaulio kūrime (plg. KBK, 2460). Net dirbdami pačius prasčiausius, žmonių akimis, pačius menkiausius darbus mes esame Viešpaties bendradarbiai, bendrakūrėjai. Mums net sunku įsivaizduoti, kokiame didingame užmojyje dalyvaujame.
Tiesa, dirbdami kasdienius darbus tikriausiai nesijaučiame įkvėptai. Kartais jaučiamės netgi prislėgti. Štai tada atminkime, kad Jėzus yra su mumis. Jis paprastą duoną, žemės ir žmogaus rankų darbo vaisių, pavertė savo Kūnu. Kasdienį vyną, vynmedžio ir žmogaus rankų darbo vaisių, pavertė savo gyvybę teikiančiu Krauju. Taigi Jis gali paimti įprastą kasdienį darbą ir perkeisti! Jo rankose skalbimas tampa meilės išraiška šeimai. Jo rankose mūsų kasdienis darbas tampa dieviškuoju būdu mūsų talentams ir tarno širdžiai ugdyti.
Daryti tikėjimo pažangą nebūtinai reiškia atlikti daugiau dvasinių pratybų. Dažniausiai tai reiškia daryti tai, ką jau darai – mažus, kasdienius dalykus – su dar didesne meile Kristui, niekada neužmirštant Jo.
Tėve, atiduodu Tau savo dieną. Mano darbas šiandien teteikia Tau garbę!
Ps 98, 1. 7–9; Mt 25, 14–30
Sekmadienis, rugsėjo 3
Mt 16, 21–27
Mąstai… (Mt 16, 23)
Vargšas Petras! Jis ką tik išpažino, kad Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, ir Jėzus jį pagyrė už tokią skvarbią įžvalgą. Žinoma, pagirtas Petras pradžiugo. Bet po kelių akimirkų Jėzus Petrą smarkiai išpeikė, kad bando Jį atkalbėti nuo kryžiaus. „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23). Petras tikriausiai pasijuto visai sugniuždytas. Kodėl Jėzaus kalbos tonas staiga pasikeitė? Petro intencijos ir norai buvo patys geriausi. Abu kartus jis mėgino pasakyti teisybę. Kas gi įvyko?
Šis pasakojimas primena, kad mūsų sąmonę vieną akimirką gali veikti Dievas, o kitą akimirksnį gali šnibždėti jau piktasis, ir mes ne visada gebame šiuos balsus atskirti. Turime išmokti mąstyti tikėjimu, kitaip sakant, mąstyti, kaip Dievas mąsto, Jo mintimis, jei norime, kad mūsų dvasinis gyvenimas stiprėtų ir augtų (plg. Mt 16, 23).
Tikėtina, kad Petras apmąstė šiuos du įvykius. Jis veikiausiai savęs klausė: „Kodėl Jėzus mane tąsyk pagyrė, o tada sudraudė?“ Jis turėjo prašyti Jėzų padėti jam. Ilgainiui Petras daugiau sužinojo, kaip Dievas mąsto, labiau permanė Jo mintis. Laikui bėgant jis tapo pajėgus suvokti Dievo mintį ir gyventi taip, kad atspindėtų Dievo sumanymą. Kaip kitaip Petras būtų tapęs vienu iš išmintingiausių ir labiausiai atsidavusių ankstyvosios Bažnyčios narių?
Štai tinkamas būdas stiprinti gebėjimą mąstyti tikėjimu: kasdien pasirinkęs bent vieną situaciją klausk savęs: „Jėzau, ką Tu darytum mano vietoje šiomis aplinkybėmis?“ Ši paprastutė maldelė atvers duris Dievo malonei ir padės keisti mąstyseną. Šventajame Rašte žadama, kad jei pasikeisime atsinaujindami dvasia, suvoksime Dievo valią (plg. Rom 12, 2). Laikui bėgant, apsiginklavę kantrybe ir ištvermingai darbuodamiesi išmoksime atpažinti, kas yra gera, tinkama ir tobula kiekvienoje situacijoje (plg. Rom 12, 2).
Viešpatie, apšviesk mano protą. Mokyk mane mąstyti Tavo mintimis.
Jer 20, 7–9; Ps 63, 2–6. 8–9; Rom 12, 1–2
Pirmadienis, rugsėjo 4
1 Tes 4, 13–18
O pats Viešpats <…> nužengs iš dangaus (1 Tes 4, 16).
Šeima susiruošė atostogauti. Visi noriai susidėjo būtinus daiktus ir sulipo į mašiną. Šiek tiek pavažiavus nuo galinės sėdynės atsklido vaiko balselis: „Ar jau atvažiavome?“ Nekantraujantys vaikai apipylė tėtį klausimais. Bet po valandžiukės nurimo, nes jie pasitikėjo savo tėveliu. Jis tikrai žino, kaip nuvykti ten, kur jie susiruošė. Tėvelis su jais, tad viskas bus labai gerai.
Šiandienos pirmajame skaitinyje Paulius tesalonikiečiams primena labai panašią tiesą. Jis juos pažinojo nuo seno, nuo pat jų atsivertimo ir matė, kaip jie auga tikėjimu. Štai kodėl, kai jie ėmė rūpintis sužinoti, kada tiksliai sugrįš Viešpats, Paulius jiems priminė, kad Dievas yra patikimas. Dangiškasis jų Tėvas yra su jais ir bus su jais iki pat Antrojo Atėjimo. Kaip tėvelis, vykstantis su šeima atostogauti, žino kelią ir kur jie važiuoja, taip dangiškasis Tėvas žino, kur mes einame ir kaip ten nueiti.
Taigi Viešpats yra ir su tavimi. Jis žino, kur tu esi kaip tik šią akimirką ir kur Jis tave ketina nuvesti. Kuo turėtų remtis tavo pasitikėjimas? Peržvelk ženklus, kuriuos pastebėjai savo gyvenime atradimo, iššūkių ir vilties valandomis. Prisimink, kaip stengeisi kokiu nors paprastu darbeliu sukurti taikesnę nuotaiką namuose. Galbūt paprasčiausiai nusišypsojai savo sutuoktiniui, prieš jam išskubant pro duris, o gal paprašei atleisti už nekantrumą prieš einant gultis. Prisimink valandą, kai netikėtai suvokei, kaip gali padėti sūnui ar dukteriai, kaip tik patiriančiam sunkumų mokykloje. Tokios akimirkos rodo, kad dangiškasis Tėvas tave veda ten, kur tu turi nueiti.
Ir šiandien Dievas tave globoja ir veda. Klausk, ko tik nori, apie savo gyvenimo kelionę. Drąsiai klausk Dievo, nemanyk, kad Jam kvaršini galvą. Atmink tas kalvas ir slėnius, pro kuriuos prakeliavai Dievo vedamas. Savo gyvenimo vairą patikėk į Jo rankas. Jis nori, kad mes Juo pasikliautume – Jis tikrai moka saugiai vairuoti. Mums belieka įsitaisyti ir džiaugtis kelione.
Ar jau atkeliavai? Dar ne, bet esi pakeliui! Dievas tvirtai laiko tavo gyvenimo vairą.
Tėve, aš pasikliauju Tavimi, žinau, kad Tu man neleisi paklysti: Tu žinai, kur aš esu dabar ir kur link einu.Ps 96, 1. 3–5. 11–13; Lk 4, 16–30
Antradienis, rugsėjo 5
1 Tes 5, 1–6. 9–11
Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai (1 Tes 5, 5).
Dienos vaikai! Galime nė truputėlio neabejoti, jog esame išvaduoti iš nuodėmės tamsybių, ir džiaugtis Kristaus šviesa! Bet apaštalas Paulius kalba ne apie puikią jauseną, jis kreipia mūsų dėmesį į tai, ką reiškia gyventi šviesoje. Jis mus perspėja: „Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs!“ (1 Tes 5, 6).
Budėti galime įvairiai, bet šį kartą pažvelkime į vieną budėjimo atmainą, Pauliaus minimą šiandienos skaitinyje, – vieni kitų padrąsinimą. Esame dienos vaikai, todėl visi mes turime savaip skleisti dienos šviesą aplinkiniams žmonėms (plg. 1 Tes 5, 5). Atbukusiame ir nusikamavusiame pasaulyje pozityvūs ir mokantys padrąsinti žmonės retai sutinkami, o jų taip reikia!
Paulius ragina: „guoskite ir stiprinkite vieni kitus“ (1 Tes 5, 11). Nenutylėk to gero, kurį matai Dievą darant kitų žmonių gyvenime. Būk primenantis gera, stiprinantis, paremiantis, įvertinantis ir supratingas. Stenkis sustiprinti kiekvieną, kuris atrodo pavargęs, nusikamavęs, padrąsinti drovųjį ar baikštųjį, paremti silpnąjį.
Jei tau pirmiausia krinta į akis kito žmogaus kaltės, netobulumai, prašyk Dievą malonės žvelgti Jo akimis, Jo atjautos kupinu žvilgsniu. Stenkis mylėti tąjį žmogų taip, kaip Dievas jį myli. Atmink, Dievas nepaliaujamai veikia kiekvieno žmogaus gyvenime, netgi jei to nematai. Be to, sugalvok, kaip galėtum pasidalyti su kitais savo patirtimi, papasakoti jiems, kaip patyrei Viešpatį savo gyvenime, kad padėtum jiems atpažinti Dievo pėdsakus jų gyvenime. Besidalijant ir tavo paties širdis dar labiau suminkštės, taps malonesnė.
Kalbėdamasis neapsiribok tik labai dvasingomis temomis. Nevenk kito pagirti ar jam padėkoti ir už paprastus dalykus. Pagirk, kad gražiai atrodo, pasidžiauk jo talentais, padėkok už malonų žodį ar gerą darbą. Visa tai kitą žmogų įkvepia ir paskatina nuoširdžiau bendrauti. Ilgainiui surasi vis daugiau progų kalbėtis apie Dievą, Jo gerumą, pamatysi, kad tavo liudijimo žmonės noriau klauso ir labiau jį priima. Dievas tave sukūrė būti šviesos vaiku. Tad leisk jau šiandien sušvisti Jo šviesai!
Šventoji Dvasia, duok man žodžių, kuriais aš galėčiau sustiprinti ir padrąsinti mane supančius žmones. Parodyk man, kaip nešti Tavo šviesą į šį šešėliuotą pasaulį.Ps 27, 1. 4. 13–14; Lk 4, 31–37
Trečiadienis, rugsėjo 6
Kol 1, 1–8
Nuolat melsdamiesi už jus, mes dėkojame Dievui (Kol 1, 3).
Ankštuose, prišnerkštuose koncentracijos stovyklos barakuose Kornelija ten Boom ir jos sesuo Betsė stengėsi dėkoti Dievui už tas aplinkybes, į kurias pateko. Gyvenimas stovykloje buvo vargų vargas, bet seserys dėkojo Dievui, kad jos yra kartu. Perpildytoje stovykloje jos dėkodavo Dievui, kad tiek daug moterų gali išgirsti jas skaitančias Bibliją. Kalines baisiausiai kankino blusos. Už jas sunku buvo dėkoti! Tačiau netrukus Betsė suprato, kad dėl blusų ir kitų parazitų antplūdžio prižiūrėtojos vengia užeiti į barakus ir todėl neatranda jų Biblijos! Kornelijos ir Betsės nuostata už viską dėkoti padėjo joms suvokti, kad Dievas yra su jomis, kad Jis darbuojasi netgi pačiose baisiausiose situacijose.
Štai apie ką kalba apaštalas Paulius sakydamas kolosiečiams, kad jis visada dėkoja Dievui už juos. Kolosų Bažnyčia buvo sutrikusi. Kai kurie tikintieji manė, kad svarbiausia apeigos ir atgailos. Kitiems labiausiai rūpėjo angelai ir dangiškosios galybės. Paulius suprato, kad kolosiečiai rizikuoja pamiršti Kristaus dovanotąją laisvę. Ką daryti? Juk jis įkalintas ir negali jų aplankyti, padėti atskirti grūdus nuo pelų. Tad jis nusprendė melstis už juos ir jiems parašyti.
Užuot priekaištavęs kolosiečiams, kad šie nuslydo į klaidingą mokymą ir tuščias apeigas, Paulius primena, kokių didžių dalykų Dievas jiems padarė, dėkoja Dievui, kad Jis darbuojasi, džiaugiasi, kad Dievas veikia sunkioje situacijoje, ir kviečia kolosiečius džiaugtis drauge su juo.
Toks požiūris padeda meldžiantis užtarimo malda. Turėtume kaip Paulius dėkoti ir pastebėti, kaip Dievas veikia tų žmonių, už kuriuos meldžiamės, gyvenime. Kornelija ir Betsė atplėšė akis nuo savo kančios ir pamatė, kad Šventoji Dvasia darbuojasi jų labui. Tad ir mes melsdamiesi nežiūrėkime vien į savo ar kitų problemas, bet pirmiausia dėkokime Dievui už save, už kitus, už Jo darbus. Taip sustiprės mūsų viltis ir pasitikėjimas, kad Dievas net pačias sunkiausias situacijas gali išvesti į gera! Juk Jis gali pasinaudoti net labiausiai erzinančiais dalykais, net blusų antplūdžiu, kad mums padėtų!
Viešpatie, dėkoju, kad esi ir veiki visose situacijose, visomis aplinkybėmis. Parodyk man, kad veiki visur ir visada.Ps 52, 10–11; Lk 4, 38–44
Ketvirtadienis, rugsėjo 7
Kol 1, 9–14
Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu (Kol 1, 9).
Kokios mintys ateina galvon, išgirdus žodžius „Dievo valia“? Gana dažnai apie Dievo valią mąstome kaip apie iš anksto surašytą nuosprendį, kurį turime priimti. Tame rašte mūsų vaidmuo aiškiai išdėstytas – susituoksi ar būsi vienuolis, mokysi vaikus ar šeimininkausi namuose. Mums tereikia įsiminti, kas mums skirta, ir tai vykdyti.
Tačiau iš patirties žinome, kad tokios mintys niekur neveda. Dievo valia nėra nei neįveikiama lemtis, nei griežtas priesakas, kurio turime laikytis nenukrypdami nė per plauką. Dievo valia reikalauja nuolatinio mūsų bendradarbiavimo. Ją galime palyginti su kūryba: Dievas yra dramaturgas, o mes – Jo rašomos pjesės aktoriai, besistengiantys kuo geriau atskleisti Jo sumanymą. Dievas neriboja mūsų kūrybingumo. Jam patinka, kai mes improvizuojame ir rutuliojame veiksmą.
Tad kaip galime bendradarbiauti su dieviškuoju mūsų Autoriumi? Pasak apaštalo Pauliaus, ugdydamiesi išmintį ir dvasinį supratimą (plg. Kol 1, 9). Tai skamba abstraktokai, gal net bauginančiai. Bet išmintis ir dvasinis supratimas įgyjami panašiai kaip prigimtinė išmintis ir supratimas: Dievo padedamam apmąstant savo gyvenimą.
Tampame išmintingesni ir supratingesni, kas vakarą kelias minutes skirdami dienos peržvalgai ir prašydami Dievą malonės pamatyti, kaip Jis veikia mumyse ir aplink mus. Galbūt Jis skatina tave gėrėtis įstabiu saulėtekiu ar pakylėti savo širdį garbinant Jį. Galbūt Jis ragina mus padėti šeimai, kurios tėvas ką tik prarado darbą. O gal Jis padeda mums švelniai, bet tvirtai sudrausminti neklusnų vaiką.
Žinoma, tai tik keli pavyzdžiai. Bendradarbiavimo su Dievu galimybės beribės. Įgyk įprotį kasdien peržvelgti savo dieną. Jei taip darysi, pamažu išvysi, kaip Dievas tave veda ir globoja. Imsi suprasti, ko Jis iš tavęs prašo, kokia Jo valia tau šiandien.
Nesitikėk gauti visus atsakymus išsyk. Nemanyk, kad tuoj pat viską sužinosi, iki galo perprasi Dievo valią. Verčiau stenkis kasdien darbuotis su Kūrėju. Tau tereikia pasitikėti, kad Jis su tavimi.
Tėve, padėk man kasdien būti vis atidesniam Tau.Ps 98, 1–6; Lk 5, 1–11
Penktadienis, rugsėjo 8
Švč. Mergelės Marijos Gimimas
Mt 1, 1–16. 18–23
Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai (Mt 1, 22).
Antrą kartą žiūrėdami filmą atkreipiame dėmesį į detales, kurios pirmą kartą tiesiog praslydo pro akis. Tačiau antrą kartą žiūrint filmą dažnai nebelieka netikėtumo jaudulio, laukimo, kas bus toliau, nes jau žinome, kaip ta istorija baigsis. Panašiai gali nutikti ir skaitant šiandienos Evangelijos skaitinį. Švęsdami Mergelės Marijos Gimimą klausomės labai gerai žinomo pasakojimo. Juozapas jaudinasi dėl netikėto Marijos laukimosi, toliau matome, kaip abiejų drąsa ir tikėjimas padeda priimti pribloškiančią žinią apie Įsikūnijimą.
Pamėgink įsivaizduoti, kaip Marija ir Juozapas jautėsi vykstant tiems įvykiams. Iš pradžių jie, atrodo, sunkiai suprato, kas čia dedasi. Marija labai sumišo ir tučtuojau paklausė arkangelo, argi tai išvis įmanoma. O Juozapas, supratęs, kad Marija laukiasi, buvo pasiryžęs su ja išsiskirti. Atrodo, kad jiedu neturėjo progos tarpusavyje aptarti to, ką išgirdo iš angelo. Tačiau abu jie kuo puikiausiai suvokė, kad sutikdami su Dievo prašymu prisiima skandalo grėsmę. Juozapas rizikavo geru savo vardu, vesdamas moterį, nėščią kažkieno kito vaiku. Marija nepabūgo pavojaus ne tik savo santuokai, bet ir gyvybei.
Abu jie tarė „taip“, nežinodami apie vienas kito sutikimą. Tikriausiai buvo labai nusigandę ir sumišę.
Jei Juozapas ir Marija būtų galėję numatyti, kaip jų apsisprendimas paveiks pasaulį, jei jie būtų nujautę, kaip mes juos gerbsime, galbūt jiems būtų buvę lengviau ištarti „taip“ Dievui? Galbūt. Bet jų apsisprendimas juo svaresnis, juo reikšmingesnis, nes jie apsisprendė tamsoje, nežinodami, kur link visa pasisuks.
Ir mums dažnai tenka rinktis tamsoje. Prisimink tą akimirką, kai ištarei Viešpačiui „taip“ savo gyvenime. Kartais Jį seki noriai, kartais kentėjimo ir vienatvės tamsoje. Kaip Marijos bei Juozapo, tavo supratimas, kaip Dievas turėtų veikti, yra ribotas. Nežinai, kur Jis tave veda. Bet Jis žino, ką ketina daryti.
Klausykis Jo balso, kad išgirstum, kai reikės atsiliepti „taip“.
Viešpatie, padėk man atsiliepti su tokiu pačiu pasitikėjimu, kaip Marija ir Juozapas.Mch 5, 1–4; Ps 13, 6; Rom 8, 28–30
Šeštadienis, rugsėjo 9
Kol 1, 21–23
Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi (Kol 1, 21).
Ar žinai, kaip pingvinai atšiauriu oru išbūna nesušalę? Jie susispiečia į glaudų būrį ir stengiasi, kad kiekvienas iš būrio pabūtų kurį laiką pačiame centre, apspistas savo gentainių. Sušilęs pingvinas savo vietą būrio centre užleidžia kitam, kad ir tas galėtų sušilti.
Na, apaštalas Paulius šiandienos pirmajame skaitinyje kalba, žinoma, ne apie pingvinus, bet šis pavyzdys gali padėti suvokti, ką jis turi galvoje sakydamas, jog mes kadaise buvome svetimi Dievui, o dabar esame sutaikyti su Juo per Kristų. Paulius mums primena, kad kažkada buvome svetimi, pašaliečiai, nutolę nuo Dievo, tačiau Jėzus visa tai pakeitė. Jis pats tapo svetimu, prašalaičiu, kad galėtų mus įtraukti į Dievo artumo šilumą. Kitaip tariant, kaip Paulius sakė, Jėzus „dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9).
Viešosios tarnystės metu Jėzus ėjo pas prašalaičius, nusidėjėlius, pas atstumtuosius, kad pasakytų jiems, jog jie irgi turi vietą Tėvo širdyje. Jis atkakliai ieškojo tų, kurie šalo Dievo tolumoje, nes buvo vargšai arba pagonys, arba kitų niekinami kaip vieši nusidėjėliai. Iš tiesų Jis pats susitapatino su atstumtaisiais. Juk Jėzus užaugo varganoje šeimoje. Jis valgė ir gėrė su nusidėjėliais. Priimdavo pagonis ir netikinčiuosius. Visi jie jautėsi artimi Jėzui. Deja, tokio artumo nejautė Izraelio vadovai.
Tad kai jautiesi atstumtas, pašalietis, atmink Jėzų, tikrai paniekintą ir atstumtą. Jis yra su tavimi. Jis apkabinęs tave veda į dangiškojo Tėvo meilės šilumą.
Nepamiršk, kaip pingvinai šildosi! Jėzus pats pasitraukė į pašalį, kad tu būtum centre, kad būtum šilumoje. O dabar Jis siunčia tave į pašalius, kad patrauktum kitus žmones į Jo šildantį artumą. O kai tie žmonės atėję sušils, jie į Dievo šilumą patrauks dar daugiau žmonių. Juk Dievo meilės šiluma, netgi karštis, turi pasiekti visus pasaulio žmones. Dievo širdyje apsčiai vietos kiekvienam. Tegul nė vienas nesijaučia svetimas ar atstumtas!
Viešpatie, dėkoju, kad tapai pašaliečiu, jog aš galėčiau Tau priklausyti. Padėk man patraukti kuo daugiau žmonių į Tavo širdį.Ps 54, 3–4. 6. 8; Lk 6, 1–5
Sekmadienis, rugsėjo 10
Ez 33, 7–9
Tave, marusis, paskyriau Izraelio namų sargybiniu (Ez 33, 7).
Kaip Dievas pakvietė Ezekielį būti Izraelio namų sargybiniu, taip Jis patiki tėvams būti savo namų, savo šeimos, sargais (plg. Ez 33, 7). Kaip ir pranašo, tėvų vaidmuo yra klausytis Dievo, drąsinti vaikus, įspėti juos dėl nuodėmės ir padėti jiems gyventi taip, kad patiktų Viešpačiui. Beje, šis pašaukimas skirtas ne tik tėvams. Dievas nori, kad visi mes būtume vieni kitų sargai, kad rūpintumės vieni kitais!
Būti kito sargybiniu gali atrodyti nepaprastai sunku. Pats žodis „sargybinis“ kilęs iš žodžio sergėti, kitaip tariant, saugoti, globoti. Dievas tėvams ypač patikėjo saugoti savo vaikų fizinę gerovę ir rūpintis amžinuoju jų gėriu. Kaip galime įvykdyti tai, ko Dievas iš mūsų tikisi?
Galime per užtarimą. Tėvai supranta, kad jie nepajėgs sukontroliuoti kiekvienos savo vaikų gyvenimo srities. Jų įtaka yra ribota, ypač kai vaikai užauga ir pasuka savo keliu. Tačiau užtariamosios maldos galia beribė!
Užtarti savo šeimą nereiškia švaistyti laiką. Tavo užtarimas gali aprėpti ne tik sutuoktinį ir vaikus, bet ir anūkus, tavo brolius bei seseris, tėvus, kitus giminaičius, artimuosius, draugus, bendradarbius – visus, gyvuosius ir mirusiuosius. Nesibodėk melsdamasis paminėti visų jų vardus, įvardyk intenciją, kuria meldiesi. Prašyk Viešpatį saugoti ir globoti tavo šeimą, laiminti visus jos narius ir apsaugoti juos nuo blogio, kiekvieną pripildyti ramybės ir meilės.
Ar galingos sargybinio maldos? Paklausk Jėzaus. Naktį prieš mirtį Jis meldėsi prašydamas stiprybės ištverti kryžių. Meldė apsaugoti apaštalus. Meldėsi už visus mus (plg. Jn 17, 1–26). Prabėgo daugiau kaip du tūkstančiai metų, bet Jėzaus malda ir toliau išklausoma.
Tad sek Jėzumi, didžiuoju Bažnyčios Sargybiniu ir ištikimuoju Sargu. Dievas niekada tavęs nenuvils ir tikrai neapleis.
Viešpatie, padėk man sergėti savo šeimą, ja rūpintis. Pasitikiu Tavo globa.Ps 95, 1–2. 6–9; Rom 13, 8–10; Mt 18, 15–20
