Meditacijos
Pirmadienis, sausio 15
Ps 50, 8–9. 16–17. 21. 23
Kas aukoja padėkos atnašą, mane pagerbia (Ps 50, 23).
„Dabar darau tai, ką darysiu visą amžinybę. Laiminu Dievą, šlovinu Jį, garbinu ir myliu visa širdimi.“
Tai brolio Lauryno, septynioliktajame amžiuje Paryžiuje gyvenusio vienuolio žodžiai. Jie siejasi su šiandienos psalmės pagrindine gija. Brolis Laurynas savo bendruomenėje dirbo patį paprasčiausią darbą – buvo virėjas. Tačiau jis mokėjo džiaugtis Viešpačiu netgi triūsdamas virtuvėje. Užuot pertraukęs savo pokalbį su Dievu, kad galėtų tvarkyti žemiškus reikalus, brolis Laurynas kvietė Dievą būti visose jo gyvenimo srityse. Nuolat dirbdamas ir sykiu kalbėdamasis su Viešpačiu, jis atrado įstabų būdą aukoti padėkos atnašą Dievui (plg. Ps 50, 23).
Gyvenime visi turime įvairiausių įsipareigojimų. Nuvežti vaikus į mokyklą ar užklasinį būrelį, paruošti šeimai pietus, papildomai dirbti, kad užbaigtume savo įstaigos projektą. Visa tai atrodo monotoniška ir „nedvasinga“. Bet Dievas mums gali suteikti naują perspektyvą. Jis mus gali išmokyti nugyventi dieną prasmingai, t. y. sąmoningai apsisprendus garbinti Dievą visais savo darbais, bet kokia atliekama veikla.
Tai ne visada lengvai pavyksta. Štai kodėl psalmininkas tai vadina auka. Juk ne visuomet lengvai prisimename, jog reiktų atsigręžti į Viešpatį. Kartais to nenorime, nes baiminamės, jog Jis galbūt paprašys mūsų to, ko nenorime atiduoti. Bet jei įprasime kviesti Dievą į kiekvieną savo darbą, vis labiau pažinsime Jį ir vis daugiau patirsime Jo artumą. Pamatysime, jog būti Dievo akivaizdoje nėra taip baisu, kaip iš pradžių manėme. Mes, kaip brolis Laurynas, pamažėl imsime džiaugtis Viešpačiu ir Jo meile.
Šiandien pamėgink gyventi Dievo akivaizdoje. Atrask laiko pasakyti Dievui, kad Jį labai myli ir trokšti šlovinti. O tada tiesiog stenkis jį priimti į visas situacijas. Kalbėkis su Juo vairuodamas ar važiuodamas autobusu, kalbėkis ruošdamas maistą šeimai. Nesivaržyk pasiskųsti, kad turi labai skubiai pabaigti svarbų darbą, ir paprašyk Jo pagalbos. Juo dažniau taip elgsiesi, juo labiau tai taps tarsi tavo antras prigimimas. Pasijusi garbinantis Dievą netgi nejučiomis, ištisai, be pertrūkio!
Viešpatie, išmokyk mane įsileisti Tave į kiekvieną savo darbą.1 Sam 15, 16–23; Mk 2, 18–22
Antradienis, sausio 16
1 Sam 16, 1–13
VIEŠPATS žiūri į širdį (1 Sam 16, 7).
Rizika buvo didelė. Samuelis sprendė, kurį iš Jesės sūnų patepti Izraelio karaliumi. Samueliui pirmiausia rūpėjo jaunuolių ūgis ir stiprumas, tad jis veikiausiai būtų taip ir nepastebėjęs Dovydo, jauniausio ir, regis, mažiausiai gebančio. Bet Dievas išsirinko Dovydą, ir Samueliui teko tai pripažinti. Ir Samueliui, ir mums reikia žvelgti giliau, nesitenkinti vien paviršutinišku išmanymu.
Skaitydami evangelijas, matome, kad kaip tik taip visąlaik elgėsi Jėzus. Jis visada vertindavo žmogų ne pagal išvaizdą, bet pagal tai, kas vyksta jo širdyje. Štai, pavyzdžiui, Simonas Petras. Jėzus pasirinko jį vadovauti ankstyvajai Bažnyčiai, nors Petras buvo karštakošis, dažnai kalbėdavo pirma gerai nepagalvojęs. Jėzus matė Petro nekantrą, bet po nekantrumo luobu įžvelgė nuoširdžią Petro širdį. Matė, kad Petras tikrai Jį myli ir nori elgtis teisingai. Jėzus suprato, kad Petras gali subręsti veikliu aistringu vadovu, pasiryžusiu netgi pralieti savo kraują dėl Evangelijos. Petrui išties netrūko užsidegimo. Iš dalies todėl jis taip puikiai atliko Jėzaus jam patikėtą užduotį!
O kaip mes? Ar gebame matyti taip, kaip Dievas mato?
Pradėkim pripažindami, kad kiekvienoje situacijoje slypi daugiau nei mato akys. Tad patekę į sudėtingą ar ryžtingumo reikalaujančią situaciją, melskime Šventąją Dvasią padėti įžvelgti tai, kas slypi giliau. Stenkimės į viską žvelgti Dvasios akimis, Jos gailestingumo, teisingumo ir meilės žvilgsniu. Atminkime, kaip Jėzus elgėsi su Petru, kaip Jis žiūrėjo į paniekintuosius, atstumtuosius, nusidėjėlius. Jis niekada jų nepasmerkdavo, bet visada padėdavo jiems žengti žingsnį pirmyn. Tad nuoširdžiai prašykime, kad ir mes įstengtume elgtis taip, kaip Jėzus.
Įpratęs žengti tokius mažus žingsnelius, visa, kas aplink dedasi, išvysi Dievo akimis. Ir pats pasijusi esąs taikesnis, ramesnis, nors situacijos ir sudėtingos. Pamatysi, kad esi kantresnis, rūpestingesnis, atjauslesnis aplinkiniams žmonėms. Suvoksi, kad pastebi daugiau Dvasios įžvalgų ir paakinimų. Taip tapsi dar geresniu Dievo įrankiu – Jo ramybės nešėju žmonėms.
Viešpatie, padėk man šiandien dar labiau atsiverti Tavo Dvasiai, jog visus ir visa matyčiau taip, kaip Tu matai.Ps 89, 20–22. 27–28; Mk 2, 23–28
Trečiadienis, sausio 17
Mk 3, 1–6
Tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką!“ Šis ištiesė, ir ranka atgijo (Mk 3, 5).
Ar gali kurią nors savo gyvenimo sritį pavadinti „padžiūvusia“? Tai gali būti didelė problema, tave iš dalies sukaustanti ar paliekanti neįgalų pilnatviškai gyventi. Tai gali būti kūno negalia, daranti tave priklausomą nuo kitų žmonių, nes pats nepajėgi pasirūpinti net pagrindinėmis savo reikšmėmis. Gal toji „padžiūvusi“ sritis – tai tavo emocinis pakrikimas, nuolatinis jautimasis, jog esi išsekęs ir neturi vilties. O gal tavo tikėjimas „šlubčioja“, jautiesi nutolęs nuo Viešpaties ir neįstengiantis nė per plauką prie Jo priartėti?
Gyventi su „padžiūvusia ranka“, ypač ilgesnį laiką, sunku. Skausmas pamažėl stiprėja, tad vargais negalais nugyveni dieną. Taip gyvenimas tampa ilgu ir niūriu keliu.
O kas būtų, jei sutiktum tokį žmogų, kuris galėtų tave akimirksniu išgydyti, netgi nežiūrėtų grėsmės savo gyvybei? Tikrai jaustumeisi be galo dėkingas! Apie tokį nepaprastą įvykį ir pasakojama šiandienos skaitinyje.
Jėzus sinagogoje buvusį žmogų su padžiūvusia ranka pakvietė stoti į vidurį ir ištiesti ranką, kad jį išgydytų. Žmogus padarė kaip lieptas, ir Jėzus jį išties išgydė. Nuo tos akimirkos jis vėl galėjo gyventi pilnatvišką gyvenimą. Jam jau nebereikėjo gatvėse prašinėti išmaldos! Jis nebebuvo savo negalios atskirtas nuo kitų žmonių! Tačiau Jėzus, išgydydamas šį žmogų šabo dieną, be to, skeptiškų ir priešiškai nusiteikusių fariziejų akivaizdoje, užsitraukė sau mirtiną pavojų.
Dėkui Dievui, Jėzui dabar nebegresia jokie pavojai! Jis yra prisikėlęs ir gyvena šlovėje. Jei Jėzus, nepaisydamas žmonių priešiškumo, nepabūgdamas pavojaus, išgydė tąjį žmogų, negi Jis dabar, gyvendamas Tėvo šlovėje, neišgydys tavęs – tavo kūno, sielos ir dvasios? Jis teliepia išeiti priekin ir ištiesti savo padžiūvusią ranką – neįgalią gyvenimo sritį – Jam.
Šiandien pamąstyk, koks sužeidimas slopina tavo džiaugsmą. Tai gali būti liga, varginantys jausmai ar netgi dvasios negalia. Ar tau reikia išgydymo? O atleidimo? Tad ateik į bažnyčią. Ten yra Jėzus. Stok priešais Jį ir ištiesk Jam savo ranką, prašydamas Jo gydančio prisilietimo.
Viešpatie, Tau atnešu savo sužeistumą ir skausmą. Ateik ir parodyk man kelią, vedantį į visišką išgijimą nuo visko, kas man trukdo gyventi dėl Tavęs ir su Tavimi.1 Sam 17, 32–33. 37. 40–51; Ps 144, 1–2. 9–10
Ketvirtadienis, sausio 18
Mk 3, 7–12
Jėzus liepė mokiniams laikyti jam paruoštą valtį (Mk 3, 9).
Minių minios sekė paskui Jėzų. Juo daugiau ligonių Jis išgydydavo, juo daugiau žmonių spraudėsi prie Jo. Iš tiesų prie Jėzaus kartkartėmis siūbtelėdavo tokia minia, kad Jam tekdavo saugotis, jog Jo nesutraiškytų. Taigi mokiniai laikė Jėzui paruoštą valtį. Ne, Jis neketino pabėgti, bet iš jos, matyt, buvo kur kas patogiau mokyti ir gydyti.
Minios spaudžiamas Jėzus greitai sumetė, ką daryti, Jis ir šiandien puikiai numano, ko reikia, kad tu būtum laimingas. Jis pasirengęs tave mokyti, vesti, gaivinti ir tau atleisti. Niekas negali Jo priblokšti, Jis visada pasirengęs atremti bet kokį tau kylantį iššūkį.
Jėzaus planas nėra planas B ar planas C ar netgi planas Z. Tai tobulas planas, atnešiantis tau ramybę. Pirmasis jo punktas – pailsėti Dievo artumoje. Bėk prie Jėzaus, kaip darė žmonių minios. Jis niekada nepasitraukia taip toli, kad negalėtum Jo girdėti. Galbūt vertėtų aplankyti Tabernakulį, stabtelėti akimirką, pertraukus darbo dienos skubą, giliai įkvėpti ir ištarti kelis mielus žodžius Jėzui. Psalmės ar giesmės žodžiai irgi gali padėti susikaupti Dievo artumoje. Pamėgink įsivaizduoti Jėzų, sėdinti greta tavęs ar šaukiantį tave iš valties.
O tada skirk laiko Jėzui kalbėti. Atkreipk dėmesį, kokios mintys sukasi tavo galvoje ir kokie jausmai kyla širdyje. Užsirašyk vaizduotės pagimdytus vaizdinius, mintyse suskambusius žodžius, paraginimus, patikinimus, galbūt Šventojo Rašto frazes, netikėtai atėjusias į galvą. Jei atėjusi galvon ar vaizduotėn žinia kelia džiaugsmą, drąsina ar guodžia, tau veikiausiai kalba Jėzus. Atmink, Jis ateina gelbėti, o ne smerkti.
Jėzus nori kalbėti kiekvienam iš mūsų. Tai Jo planas A. Jis trokšta mus mokyti suprasti, kas Jis yra ir ką reiškia Juo sekti. Jam rūpi mums atskleisti savo gailestingumą ir išganymo planą. Jis nori suteikti naujų įžvalgų į Jo meilę. Ypač šiandien, kai pradedame Maldos už krikščionių vienybę savaitę, Jėzus trokšta mums parodyti, kad galime būti Jo sutaikinimo ir gydymo žinios nešėjai.
Jėzau, tikiu, kad nori man šiandien kalbėti. Štai aš! Atėjau išgirsti Tavo balso.1 Sam 18, 6–9; 19, 1–7; Ps 56, 2–3. 9–13
Penktadienis, sausio 19
Mk 3, 13–19
Griaustinio vaikai (Mk 3, 17).
Ar kada nors turėjai pravardę? Gal kai buvai vaikas, tave maloniniu žodeliu vadindavo mama ar tėtė? Pavyzdžiui, pupuliu, brangučiu. O gal sporto komandos draugai praminė tave Žaibu ar Strėle, nes esi labai greitas ir miklus? Pravardės kartais būna užgaulios, kartais draugiškai pašiepiančios, o kartais ir giriančios. Šiaip ar taip, jos nemažai pasako apie žmogų. Pravardes paprastai duodame gerai pažįstamiems žmonėms, su kuriais mus sieja artimi ar draugiški santykiai.
Šiandien skaitome, kad Jėzus Jokūbą ir Joną pavadino Griaustinio vaikais. Galbūt davė jiems šį vardą patvirtindamas jų uolumą dėl Karalystės, o gal švelniai pasijuokdamas iš jų ūmaus ir aštraus būdo (plg. Lk 9, 54). Šiaip ar taip, tiek iš šių eilučių, tiek iš evangelijų visumos matyti, kad Jėzus šiems dviem broliams jautė prielankumą. Jis juos gerai pažinojo ir besąlygiškai mylėjo, nepaisydamas visų jų trūkumų.
Jėzus ir mus kaip nuluptus pažįsta. Jis mato tai, kuo mes esame stiprūs, regi mūsų meilę Jam ir sykiu Jam akivaizdžios mūsų silpnybės bei ydos. Tačiau Jėzus mato, kad kai kurios mūsų kliaudos gali subrandinti vaisių Dievo Karalystei. O svarbiausia – Jėzus mus myli. Besąlygiškai.
Ne visada lengva matyti visą paveikslą. Kartais nematome savo trūkumų ir pervertiname savo stipriąsias puses, bet dar dažniau tematome savo silpnumą ir jaučiamės nepajėgūs. Leidžiame kaltėms užtemdyti tai, kas mumyse gera. Dievas mus sukūrė gerus, Jis mus sutvėrė gebančius būti šventus. Žinoma, ne vien savo jėgomis. Bet mes to Dievo įdiegtojo gerumo ir šventumo dažnai nepastebime.
Kaip manai, kokią pravardę tau duotų Jėzus? Kaip Jis tave vadintų? Gal Šypsuliu, nes esi linksmas ir malonus. O gal Ąžuolu, pagerbdamas tavo tvirtumą ir ištikimybę? Gal Jėzus tave vadina Įžvalgiuoju, nes tu viską gerai pasveri, prieš nuspręsdamas? Tas vardas, kurį Jėzus mums duoda, neabejotinai pabrėžia mūsų gerumą ir šventumą, taip pat atskleidžia Dievo meilę mums ir netgi susižavėjimą mumis. Tad šiandien pamąstyk, kokias stiprybes gavai iš Dievo ir kaip Jas galėtum panaudoti Jo garbei. Ir nusijuok, suvokęs, kad ir tau, kaip Jokūbui su Jonu, reikia patobulėti. Nesijaudink, Dievas, kantriai pakentęs ir į gera keitęs Griaustinio vaikus, pakenčia bei į gera keičia ir tave.
Jėzau, dėkoju, kad mane myli. Noriu būti Tavo Karalystės kūrimo įrankiu.1 Sam 24, 3–21; Ps 57, 2–4. 6. 11
Šeštadienis, sausio 20
Mk 3, 20–21
Vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti (Mk 3, 20).
Pažiūrėkime, kas drauge su Jėzumi įėjo į namus. Pirmiausia mokiniai, tikėję Juo ir stengęsi Jį suprasti. Paskiau minia, mačiusi, kad Jo stebuklai gydo žmonių negalias, atliepia jų reikmes. Galiausiai įėjo Jėzaus giminės, mylėję Jį, bet nepritarę tam, ką Jis darė.
Iš šių trijų grupių labiausiai mūsų dėmesį patraukia Jėzaus giminaičiai. Jie ne tik nesupranta, kodėl Jis tai daro ir ką, apskritai, Jis daro, bet ir nori susigrąžinti Jį namo. Kodėl? Todėl, kad Jėzus, atrodo, nelabai rūpinasi savimi. Iš kitų Evangelijos vietų žinome, jog Jėzus dažnai numigdavo vos kelias valandas, daugybę laiko praleisdavo melsdamasis. Tapęs keliaujančiu pamokslininku Jis neteko uždarbio, kurį pelnydavo būdamas amatininkas. O svarbiausia – palikęs namus ir šeimą Jis neteko pačių svarbiausių socialinių ryšių.
Malda vietoj miego. Neturėjimas laiko pavalgyti. Rūpinimasis kitų žmonių reikmėmis. Atsisakymas pinigų ir pragyventi būtinų išteklių. Daugelis iš mūsų pažįstame žmonių, savanoriškai to atsisakiusių dėl Dievo. Toks dosnumas galgi atrodo kraštutinumas, bet meilei būdinga taip elgtis. Prisimink misionierius svetimuose kraštuose ar tuos žmones, kurie rūpinasi garbaus amžiaus giminaičiais ar neįgaliais vaikais. Pamąstyk apie vienišus tėvus ir motinas, kunigus ar vienuolius, iki saulėlydžio neturinčius kada nė atsikvėpti. Kiekvienas toks žmogus atspindi Jėzų, nuolat save apiplėšdavusį dėl mūsų.
Ne, niekada nėra bergždžia ar švaistūniška eikvoti save dėl Viešpaties ir Jo tautos. Naktis, praleista meldžiantis, kai kurių patogumų atsisakymas iš meilės niekada nebus veltui paaukota auka. Dievas mato visas mūsų aukas ir jas laimina.
Tad šiandien melskimės už visus misionierius, slaugytojus, ganytojus ir visus tuos, kurių meilės darbų nė nepastebime, bet be jų būtų taip sunku gyventi. Ir jei tave pašaukimas mylėti skatina atiduoti visas savo jėgas, žinok, nesi vienas. Ir mes drauge su tavimi stovime maldos ir meilės sargyboje.
Viešpatie Jėzau, dėkoju Tau už Tavo tarnų aukojamas aukas. Viešpatie, nuženk ir sustiprink juos savo meile.2 Sam 1, 1–4. 11–12. 19. 23–27; Ps 80, 2–3. 5–7
Sekmadienis, sausio 21
Mk 1, 14–20
Eikite paskui mane! (Mk 1, 17)
Šventajame Rašte ilga ir plati žinia dažniausiai perduodama glaustai, keliais trumpais sakiniais. Šiandienos Evangelija yra puikus tokio glaustumo pavyzdys. Galbūt Jėzui pakako ištarti: „Eikite paskui mane!“, ir Petras su Andriejumi, viską palikę – žvejybą ir šeimas, tapo Jo mokiniais. Bet kur kas tikėtiniau, kad šis pasakojimas atspindi tik vieną, bene patį svarbiausią, Jėzaus susitikimą su Petru ir Andriejumi. Jie tikriausiai buvo susitikę ne kartą. Iš šios pastabos galime pasimokyti poros dalykų.
Pirma, mūsų pasirinkimas sekti Jėzų beveik niekada nebūna vienkartinis ir visiems laikams. Antra, savo apsisprendimą padėti kitiems žmonėms sekti Jėzumi turime daugybę kartų atnaujinti ir sustiprinti.
Yra tokių žmonių, kurie skuba tuoktis vos kelioms dienoms prabėgus po pirmojo pasimatymo. Nors retai, bet tokių dalykų pasitaiko. Jei tokia pora nori likti kartu, ji turi sutvirtinti savo santuokinį įsipareigojimą. Tad netgi jei Petras ir Andriejus Jėzui tarė „taip“ ištikti staigaus susižavėjimo, jie savo įsipareigojimą Jėzui vėliau turėjo stiprinti ir brandinti. Kitaip jie būtų vienądien palikę Jėzų.
Tą patį galima pasakyti ir apie mus. Kad ir koks brandus būtų mūsų „taip“, Šventoji Dvasia nori jį sustiprinti. Jis trokšta padėti mums dar labiau subrandinti savo įsipareigojimą Viešpačiui, jog geriau Jį pažintume ir būtume naudingesni Jo Karalystės tarnai.
Šis principas taikytinas ir mūsų pašaukimui padėti kitiems žmonėms sekti Jėzumi. Galbūt mūsų vaikai ir draugai paklausys mūsų patarimo ir neatidėliodami paves savo gyvenimą Viešpačiui. Bet žinant žmogaus prigimtį, tikėtiniau, kad jiems rikės skirti daug daugiau laiko ir dėmesio, nepakaks paprasto kvietimo. Vadinasi, turime nuosekliai atspindėti jiems Jėzų. Niekada nepaliaukime jiems rodę meilę. Niekada nepavarkime jais rūpinęsi. Niekada nenustokime pasakoti, kad Jėzus – tai meilė ir gailestingumas, atpirkimas ir susitaikinimas.
Jėzus tave kviečia sekti Juo šiandien. Jis prašo meile ir atjauta evangelizuoti žmones. Tai nelengvas pašaukimas, bet jį vykdome ne vieni. Jėzus mums teikia tiek malonės, kiek mums reikia, ir netgi dar daugiau.
Viešpatie, visas savo gyvenimo dienas seksiu Tavimi.Jon 3, 1–5. 10; Ps 25, 4–9; 1 Kor 7, 29–31
