Meditacijos
Trečiadienis, gegužės 1
Apd 5, 17–26
Tie vyrai, kuriuos jūs buvote uždarę kalėjime, stovi sau šventykloje ir moko žmones (Apd 5, 25).
Įsivaizduok, kad stovi teisme, o teisėjai sprendžia tavo likimą. Žinai, kad esi nekaltas, bet matai, kad tavo teisėjas tavęs neapkenčia. Tave gali išlaisvinti tik stebuklas. Turbūt taip jautėsi apaštalai susirinkus Sinedrionui jų teisti už pamokslavimą Jėzaus vardu. Vienintelė jų viltis buvo stebuklas. Dievas ir padarė stebuklą! Jis pasiuntė angelą atlapoti kalėjimo durų ir išvesti jų laisvėn.
Nepaisant šio nuostabaus išlaisvinimo, apaštalai neturėjo laiko atsipūsti, atsipalaiduoti. Jie vėl puolė į pačią įvykių tirštumą: skelbė Evangeliją ir glumino savo priešus. Apaštalai nujautė, kad Dievas juos išlaisvino ne tam, kad jie grįžtų į saugų, pilką gyvenimą. Viešpats juos išlaisvino, kad jie eitų skelbti Viešpaties Jėzaus! Net kai Sinedrionas vėl atsiuntė pareigūnus jų suimti, mokiniai nepabūgo.
Tad kas galėtų juos smerkit? Jie matė prisikėlusį Viešpatį. Jie buvo Jo įžengimo į dangų liudininkai. O vėliau jie išvydo dar didesnį stebuklą: Sekminių dieną nužengė Šventoji Dvasia. Malonės gūsis palietė tūkstančius žmonių – jie tapo karštais tikinčiaisiais, pasirengusiais eiti skelbti Evangelijos. Tad kaip galėjo apaštalai tylėti?
O mes? Argi mes galime ištylėti? Juk esame išlaisvinti Kristuje. Mūsų jau nebekausto nuodėmės galybė. Matėme galingai veikiantį Dievą, nesvarbu, ar Jis veikė mūsų ar mums artimo žmogaus gyvenime. Tai, kas įvyko apaštalams, tas įvyko ir mums: Dievas mus išlaisvino, kad galėtume dalytis su aplinkiniais žmonėmis Jo Gerosios Naujienos dovanojama laisve. Todėl drauge su psalmininku sakykime: „Visuomet Viešpatį garbinsiu, Jo šlovė bus mano lūpose, visuomet Viešpačiu didžiuosiuosi“ (plg. Ps 34, 2–3).
Jautiesi truputėlį nusigandęs? Nesileisk įgąsdinamas! Verčiau pažvelgęs į veidrodį tark sau: „Esu naujas kūrinys. Mane myli ir brangina Tėvas. Esu išlaisvintas. Kristus manyje. Tad skubu skelbti Jo Evangelijos!“
Viešpatie Jėzau, suteik man apaštalų drąsos skelbti prisikėlimu Tavo laimėtąjį džiaugsmą ir laisvę.
Ps 34, 2–9; Jn 3, 16–21
Ketvirtadienis, gegužės 2
Jn 3, 31–36
Dievas teikia jam Dvasią be saiko (Jn 3, 34).
Ar tavęs niekada neįkvėpė pasakojimai apie šventųjų gyvenimą, apie įstabius jų darbus, padarytus Viešpaties vardu? Ne vieną iš mūsų tikriausiai sujaudino pasakojimai apie pirmuosius krikščionis, kurie melsdavosi už žmones ir savo maldomis padėdavo jiems išgyti. Galbūt tūlas iš mūsų ir pats jaučiasi skatinamas sekti jų pavyzdžiu, bet bijosi, kad tas užsidegimas tuščias. „Nežinosiu, ką turiu sakyti. Neturiu tam dovanų. Net nenumanau, kaip tokie dalykai vyksta.“
Tada šiandienos Evangelijos skaitinys yra skirtas būtent tau, nes jame aiškiai ir nedviprasmiškai sakoma, kad kiekvienam iš mūsų duota Šventoji Dvasia. Netiesa, kad mums duota tik truputėlis Dvasios, kad vieni Jos gavo daugiau, kiti – mažiau. Kiekvienam iš mūsų duota visa Šventoji Dvasia, ta pati Šventoji Dvasia, kuri prikėlė Jėzų iš mirusiųjų! Ką tai reiškia? Svajonės, kad tavo mylimi žmonės priartės prie Viešpaties gali tapti tikrove. Stebuklai tikrai įmanomi. Perkeistos širdys, atleidimas, atsivertimas – visa įmanu Viešpačiui!
Atsikėlęs ryte tark sau: „Manyje gyvena Šventoji Dvasia.“ Pamažėl pajusi, kad bejėgiškumo jausmas užleidžia vietą naujam tikėjimui ir pasitikėjimui tuo, ką Viešpats gali nuveikti tavyje ir per tave.
Pamąstyk, nuo ko gali pradėti. Galbūt apsispręsi ilgai neatidėliodamas pakalbinti bendradarbį, papasakoti apie tai, kaip Dievas veikia tavo gyvenime. Nereikia nė manyti, kad išsyk tai pavyks tobulai ar kad viską išsamiai supasakosi. Bet pasitikėk, kad ilgainiui pavyks vis geriau. Galbūt derėtų pasivadinti draugą ir su juo aplankyti pažįstamą ligonį. Drauge už jį pasimelstumėte ir paprašytumėte Jėzaus jį išgydyti. Nenustokite drąsos, jei malda nelabai tvirta, nesijaudinkite, kad vaisiai išsyk beveik nepastebimi. Reikia laiko išmokti darbuotis su Dvasia. Atminkime – Ji gyvena mumyse visa, nepadalyta, pilnatviška. Ji nužies iš mūsų malonės indus!
Viešpatie, tikiu, kad Tavo Dvasia gyvena manyje. Suteik man drąsos žengti tikėjimo žingsnį. Trokštu būti palaiminimas aplinkiniams žmonėms!
Apd 5, 27–33; Ps 34, 2. 9. 17–20
Penktadienis, gegužės 3
Šv. Pilypas ir Jokūbas
Jn 14, 6–14
Viešpatie, parodyk Tėvą (Jn 14, 8).
Nežinome, kaip klostėsi šių apaštalų gyvenimas po Jėzaus prisikėlimo. Tačiau Evangelija pagal Joną pateikia keletą įdomių įžvalgų apie apaštalą Pilypą. Jam kelis kartus pavyko žodžiais nusakyti tai, ką kiti mintijo ar norėjo sužinoti. Tikėtina, kad Jėzaus atsakymai sustiprino visų jų, o ypač Pilypo, turėjusį drąsos uždavinėti klausimus, tikėjimą.
Pačioje Jėzaus tarnystės pradžioje ne kas kitas kaip Pilypas papasakoja savo draugui Natanaeliui apie rabį iš Nazareto (plg. Jn 1, 43–46). Užuot vėlęsis į teologinį ginčą su abejojančiu Natanaeliui, Pilypas jį pakviečia ateiti ir pačiam įsitikinti. O Jėzus, kiaurai permatantis Natanaelį, padaro visa kita.
Jėzus, prieš pamaitindamas tūkstantinę minią, teiraujasi Pilypo, kur reikės imti duonos žmonėms pavalgydinti (plg. Jn 6, 5–7). Pilypo atsakymas rodo, kad mokiniai dėl to suko galvą. Jų akimis, nebuvo jokios išeities. Bet laikydamasis Jėzaus nurodymų Pilypas drauge su kitais tampa stebuklo liudininku. Iš jo paaiškėja, kad Jėzus duoda tokį maistą, kokio nepristigsime per amžius. Pagonims panorus pamatyti Jėzų, Pilypas perdavė Jėzui jų prašymą (plg. Jn 12, 20–22). O šiandienos skaitinyje būtent Pilypas pasakė tai, ko visi norėjo: „parodyk Tėvą“.
Jėzus retai kada tiesmukai atsako į Pilypo klausimus. Pilypas turi įdėmiai klausytis ir vis permąstyti Jėzaus žodžius, kad juos geriau suprastų. Nežinome, kaip toliau susiklostė graikų ir daugumos kalbos šlaituose sėdėjusių žmonių gyvenimas, bet Pilypas įsitikino – verta atiduoti savo gyvenimą ir gyvybę už Jėzų. Galbūt ir tu gali naudotis tokia dovana kaip Pilypo – užduoti Viešpačiui klausimus. Kartais naudojimasis tokia dovana reiškia ištvermingai melstis, kol išgirsi Viešpatį atsakant į giliausius tavo širdies apmąstymus. Kartais tai reiškia užtarti kurį nors žmogų savo širdies tyloje, kartkartėmis tai reiškia gilintis į Raštą, norint pagrįsti savo įsitikinimus. O kartais tai reikš pasiteirauti draugo, ar negalime kokia nors intencija pasimelsti drauge? Svarbiausia kviesti Viešpatį būti drauge ir akylai stebėti, ką Jis daro.
Jėzau, išmokyk mane būti tikru draugu, koks buvo Pilypas.
1 Kor 15, 1–8; Ps 19, 2–5
Šeštadienis, gegužės 4
Apd 6, 1–7
Jie išsirinko Steponą (Apd 6, 5).
Per Sekmines pripildyti Šventosios Dvasios apaštalai drąsiai ėmė skelbti Viešpatį. Todėl daugelis žydų Jeruzalėje priėmė Jėzų, pripažino Jį Mesiju. Ką tik gimusi Bažnyčia kasdien augo. Sulig tokiu sparčiu augimu prasidėjimo ir augimo skausmai!
Vienas iš iššūkių buvo, kaip padalyti tuos išteklius, kuriuos Bažnyčios nariai suaukojo stokojantiems: „Tomis dienomis, mokinių skaičiui didėjant, tarp graikiškai kalbančiųjų kilo nepasitenkinimas vietiniais žydais, esą kasdieniame aprūpinime būdavo aplenkiamos jų našlės“ (Apd 6, 1). Šiuo pačiu ankstyviausiu Bažnyčios laikotarpiu visi tikintieji buvo žydai. Tai vieni buvo „vietiniai žydai“ – kilę iš Palestinos, kalbėję vietine aramajų kalba ir sinagogose skaitę Hebrajų Raštą. Kiti buvo diasporos žydai – iš kitur atvykę į Jeruzalę. Jie gimė ir augo kitose šalyse. Šie žydai vadinti helenistais, nes jie kalbėjo graikų kalba ir sinagogose skaitydavo Raštą, išverstą į graikų kalbą. Atrodo, kad „vietiniai žydai“ į graikiškai kalbančius žydus žiūrėjo šiek tiek iš aukšto, laikė juos antrarūšiais, mat šie buvo kilę iš svetur.
Apaštalai nepaliovė skelbę Dievo žodžio, nepaisant šio nesutarimo. Jie visai bendruomenei pasiūlė išsirinkti patikimus vyrus, kurie prižiūrėtų, kad tikrai nė vienas nebūtų užmirštas ir kad su kiekvienu būtų deramai elgiamasi. Taip Bažnyčia įveikė pirmąją vidinę krizę, išsaugodama vienybę ir pasirūpindama varganaisiais.
Padėtis anomis dienomis šiek tiek primena nūdienos Bažnyčią. Nėra pakankamai kunigų, kartais žmonės palūžta. Todėl svarbu, kad kiekvienas mokėtume pasitarnauti pagalba ar padrąsinimu. Ir parapijoje, ir jos ribų yra begalė vietų, į kurias galime nešti Kristų. Ir paprastai tų vietų kunigas netgi neįstengia pasiekti.
Gal jauti, kad Dievas tavo širdį suvirpina dėl kokio nors vargšo ar kokios nors Bažnyčios reikmės? Neatmesk šių Dvasios paraginimų. Jie gali būti naujo tavo gyvenimo laikotarpio pradžia. Ir kaip šiandienos skaitinyje minimų vyrų, taip ir tavo tarnystė gali būti dar apsčiau persmelkta Viešpaties Dvasios!
Viešpatie, trokštu tarti „taip“ Tavo kvietimui. Padėk man mylint ir netausojant savęs tarnauti Tavo tautai. Padaryk mus vienu kūnu, Viešpatie!
Ps 33, 1–2. 4–5. 18–19; Jn 6, 16–21
Sekmadienis, gegužės 5
Apd 5, 27–32. 40–41
Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių (Apd 5, 29).
Ar čia tas pats Petras, kuris ką tik išsigynė netgi nepažįstantis Jėzaus? Argi nereikia ištisų metų baimėms įveikti? Tad pažvelkime, kas Petrui nutiko, kodėl jis taip iš pašaknių pasikeitė.
Pirmiausia atkreipkime dėmesį į tai, kad dvasinis perkeitimas dažniausiai susijęs su atgailos malone. Lukas mums sako, kad Petrui ką tik trikart išsigynus Jėzaus, Viešpats atsigręžęs į jį pažiūrėjo. Tas žvilgsnis sugrudino Petro širdį. Jis ėmė karčiai verkti (plg. Lk 22, 60. 62).
Jėzus numanė, kad gėdos ir kaltės ašaros paskatins Petrą nuoširdžiai atgailoti, nes Jis jam per Paskutinę vakarienę sakė: „Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“ (Lk 22, 32). Kitais žodžiais tariant, Jėzus liepė Petrui šia patirtimi pasinaudoti įspėjant, guodžiant ir palaikant Bažnyčios narius.
Be atgailos malonės, Petras gavo ir Šventosios Dvasios malonę, padedančią jam visą laiką prieš akis turėti Jėzų, nors šis jau kuris laikas buvo įžengęs į dangų. Tai Šventoji Dvasia, gyvenanti ir veikianti Petro širdyje, padėjo jam ir jį drąsino likti ištikimą Dievui, paklusti pašaukimui, netgi jei tai reiškė neklausyti žydų vyresniųjų.
Štai Geroji Naujiena: tai, kas nutiko Petrui, gali nutikti ir mums. Ir mes galime būti perkeisti! Kai išpažįstame nuodėmes, Jėzus ne tik atleidžia jas. Jis mus moko pasitelkti Jo gailestingumo patirtį guodžiant ir palaikant kitus žmones. Ir sykiu Jis mums suteikia dar daugiau savo Dvasios, kad įgytume stiprybės ir drąsos likti savo gyvenime ištikimi Viešpačiui ir Jo pašaukimui.
Paklusti Dievo įsakymams turi būti gera, džiugu, jie nėra našta. Jei išmoksime kliautis Dievo malone – atgailos malone ir Šventosios Dvasios malone, – ir mes būsime perkeisti.
Ateik, Šventoji Dvasia, ir perkeisk mano širdį!
Ps 30, 2. 4–6. 11–13; Apr 5, 11–14; Jn 21, 1–19
Pirmadienis, gegužės 6
Jn 6, 22–29
Jėzaus kalbėjo apie dvejopą duoną: nykstančią, pražūvančią ir išliekančią amžinajam gyvenimui (plg. Jn 6, 27). Jis ragino žmones atsiplėšti nuo žemiškų rūpesčių ir ieškoti amžinojo maisto, dangiškojo peno, Tėvo antspaudu pažymėtos duonos.
Išalkusius žmones Jėzus pamaitino (plg. Jn 6, 1–15). Bet pasisotinę jie, deja, nesuprato, kad tai buvo ženklas didingesnio maisto, kurio Jėzus jiems norėjo duoti. Jie nesuvokė, kad tai buvo gyvenimo iš aukštybių – jį pradedame gyventi jau dabar – ženklas. Jėzus sakė: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ (Jn 6, 27) ir „Aš esu gyvybės duona!“ (Jn 6, 35).
Jėzaus žodžiai primena Dievo žodį, ištartą pranašo lūpomis: Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, ir savo uždarbiu – už tai, kas nepasotina? <…> Ateikite pas mane, rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą“ (Iz 55, 2–3). Gyventi – tai būti sklidinai pripildytam Dievo. Jėzus, tikrasis Dievo Sūnus, turi būti mūsų gyvenimo šerdis.
Jėzus sakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35). Vien Jėzus gali numaldyti mūsų širdžių troškulį. Jis vienintelis gali suteikti mums gyvenimą. Viešpats sakė: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Šventasis Leonas Didysis, aiškindamas šią eilutę, rašė: „Tai ne kūno alkis, ne žemiškųjų dalykų troškulys. Siela trokšta būti šventumo pripildyta ir vedama į slėpinį, pranokstantį visus slėpinius. Ji alksta būti pripildyta Viešpaties“ (Apie Palaiminimus, Pamokslas 95).
Tad ateikime pas Jėzų prašyti ne tik laikinųjų, bet pirmiausia amžinųjų dalykų. Prašykime pirmiausia Jo paties. Juk Jis yra gyvybės ir gyvenimo Davėjas. Tik Jis gali mus pripildyti, tik Jo pripildyti galime išties gyventi.
Viešpatie, padėk man atsitolinti nuo visko, kas praeina, ir kuo dažniau mąstyti apie tai, kas amžina, ir to siekti. Kristau, tu esi Gyvoji Duona, nužengusi iš dangaus. Žinau, kad Tu vienas mane gali pasotinti. Turėdamas Tave turėsiu viską.
Apd 6, 8–15; Ps 119, 23–24. 26–27. 29–30
Antradienis, gegužės 7
Apd 7, 51 – 8, 1
Štai regiu atsivėrusį dangų (Apd 7, 56).
Steponas ne sykį buvo patyręs Dievo artumą, tad net įniršusios, besikėsinančios jį nužudyti minios akivaizdoje gebėjo pakelti akis į dangų. O ten jis išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Tėvo dešinėje. Ar tai įmanu? Steponui tai buvo įmanu, nes jis savo ryšį su Viešpačiu visaip stiprino. Jis žinojo, ką reiškia būti Jo artumoje, ir numanė, kaip „pamatyti“ Viešpatį savo širdyje. Tad atėjus lemiamai valandai, Dievo šlovė Steponui buvo visiškai reali, kaip ir įsiutusi, norinti jį akmenimis užmėtyti minia.
Krikščioniškasis gyvenimas apima ir Dievo artumo pažinimą. Visi galime Jį patirti maldoje ar atėjus lemiamai valandai. Taip kaip Steponas patirti Dievo artumą gebėsime neišsyk, tam reikia nuolatinių pastangų ir ištvermės. Tačiau Dievas leidžiasi pažįstamas Jo trokštantiems.
Iš pradžių nurimkime. Tegul nurimsta mūsų kūnas, protas, jausmai. Susiraskime tylią patogią vietelę maldai. Pastenkime nemąstyti apie tariamai neatidėliotinus reikalus ir darbus. Ištyrinkime savo jausmus. Atsisakykime pykčio, baimės, neatleidimo…
Tolesnis žingsnis – prisiminkime kokį nors Šventojo Rašto pasakojimą, tinkamiausias būtų tas, kuriame dalyvauja Jėzus. Tada gyvai įsivaizduokime tai, ką ta istorija pasakoja. Vaizduotėje ir patys įsitraukime į tą istoriją, ir Jėzų pakalbinkime, ką Jis apie tai mano. Klauskime Jo to, kas tik ateina į galvą. Tegul Jis mus moko to, kas Jam svarbu, tegul pasako, kaip tą pasakojimą pritaikyti savo gyvenime. Atkreipkime dėmesį į mintis, ateinančias į galvą, ypač į tas mintis, kurios teikia ramybę. Šios mintys nėra atsitiktinės. Juk mes leidžiame laiką su Dievu, tad Jis mums kalba!
Galiausiai užsirašykime kilusias mintis. Neišsiplėskime, neklausinėkime ir nekomentuokime. Vėliau sugrįžę prie to, ką užsirašėme, pažiūrėkime ar tos mintys sutampa su Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymu. Jeigu taip, vadinasi, tos mintys veikiausiai iš Viešpaties, jos gali padėti ateityje kalbėtis su Juo, parodyti to pokalbio kryptį.
Tėve, trokštu Tave pažinti. Trokštu jausti Tavo artumą ir matyti tai, ką Tu darai. Padėk man kliautis Tavimi.
Ps 31, 3–4. 6–8. 17. 21; Jn 6, 30–35
Trečiadienis, gegužės 8
Jn 6, 35–40
Kodėl tiek daug Jėzų mačiusių žmonių Jo neįtikėjo? Galbūt juos sulaikė riboti įsivaizdavimai, kas yra Jėzus ir ką Jis turėtų nuveikti? Jie atrodė pasirengę priimti Jo gebėjimą padauginti duoną. Bet abejojo, ar Jis tikrai kiekvienam Jį tikinčiam duoda amžinąjį gyvenimą ir prikelia jį paskutinę dieną (plg. Jn 6, 40). Tikriausiai manė, kad to tai jau per daug. Kaip lengva Dievą įsprausti į tam tikrus siaurus, Jį ribojančius ir iškraipančius rėmus. Kai kas Dievą įsivaizduoja kaip Didįjį Mokytoją, visuomet tikrinantį mūsų elgesį, ieškantį mūsų klaidų ir griežtai jas vertinantį. Kai kas, mąstydamas apie Dievą, sugrįžta prie vaikystės prigrasymų, kad Dievas viską mato, ir Jį įsivaizduoja kaip didelę, nemirkčiojančią ir griežtą Akį danguje. Kai kam Dievo vadinimas Tėvu primena valdingą ir nepakantų žmogų.
Dievas yra daug didingesnis ir geresnis nei ribotos mūsų mintys apie Jį. Jis yra beribio gailestingumo Tėvas, ne tik norįs, bet ir trokštąs mus sutikti kaip savo sūnus ir dukras ir nuvesti į puotą. Jis nori mus ne pasmerkti, bet padaryti panašius į save ir atvesti į amžinąjį gyvenimą Jo bendrystėje. Jei Jo užmojo platybės tave baugina ir tenori pasitenkinti mažomis, „saugiomis“ mintimis, kurias gali apimti, neapsiribok tuo. Nesustok ties kuo nors mažesniu nei dalyvavimas Dievo gyvenime. Žinoma, tai yra kur kas daugiau, nei žmogaus protas gali apimti, bet Dievo mums numatytas tikslas ir yra įstabus.
Laikyk tai savo galvoje ir žiūrėk, ką tai keičia. Dievas tave taip smarkiai myli, kad dalijasi su tavimi Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios mintimis bei širdimi. Esi šaukiamas būti bendraįpėdiniu su Kristumi, Tėvo garbės dalininku. Su Šventąja Dvasia, gyvenančia tavyje, gal maldomis keisti pasaulį: laiminti vadovus, išsklaidyti blogį, mažinti skausmą, gydyti. Jei tiki į Kristų, kodėl nusimeni? Gana mažų, kuklių minčių, pasitikėdami Dievu ir šlovingu Jo meilės planu ženkime pirmyn.
Tėve, ačiū Tau už pašaukimą būti su Tavimi amžinybėje ir jau dabar Tave pažinti. Augink mūsų kliovimąsi Tavimi ir padėk matyti Tave tokį, koks Tu esi iš tikrųjų.
Apd 8, 1–8; Ps 66, 1–7
Ketvirtadienis, gegužės 9
Apd 8, 26–40
Galbūt nebūtume krikščionys, jei kas nors nebūtų mums padėjęs, kaip Pilypas padėjo etiopui eunuchui. Gal kuris nors iš tėvų, gal draugas ar net stebuklingai pasiųstas nepažįstamasis buvo reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Jie kalbėjo apie Jėzų taip, kad mūsų širdis galėjo sukrėsti Šventoji Dvasia. Kiekvienas iš mūsų kaip Pilypas gali nešti Jėzų kitiems. Tad kaip Pilypui pavyko atlikti tokį stebuklą?
Jis pakluso Dievo įsakymui ir nuvyko į Gazos kelią. Pilypas nelaukė kito įtikinančio ženklo. Pamatęs etiopo vežimą, jis neabejojo, pribėgęs prie vežime sėdinčiojo bandė jį užkalbinti. Pamatęs, kad vyras skaito Šventąjį Raštą, Pilypas suprato, jog Dievas jau parengęs etiopo širdį: eunuchui kilo daugybė klausimų. Pilypas teturėjo klausyti Dievo. Tokio paprasto klusnumo padarinys – eunuchas tuoj pat nusprendė krikštytis.
Ir mes esame šaukiami nešti Jėzų tiems, kurie nieko apie Jį nėra girdėję arba nesupranta Evangelijos. Šeimose, tarp draugų galime tapti galingais Dievo malonės įrankiais. Svarbiausia, kaip parodė Pilypas, būti pasiruošusiems ir norėti tarnauti Dievui. Tai ir reiškia tapti panašiam į Kristų. Daugeliui žmonių vienas iš didžiausių Kristaus liudijimų – tai liudijimas to, kuris yra tarp mūsų ir vykdo Dievo valią.
Dievas visada duoda mums įrankių, padedančių nešti Jėzų kitiems. Argi gerasis Dievas mus siųstų, nedavęs to, kas mums reikalinga? Ne. „Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti “ (Ef 2, 10). Neškime stebuklingą Dievo galią bet kokiomis aplinkybėmis. Neškime išganymą, išlaisvinimą, susitaikinimą ir viltį kiekvienam – net kai žmogiškaisiais matais matuojant aplinkybės atrodo beviltiškos.
Jėzau, garbiname Tave šiandien. Tu esi duona iš dangaus! O kad galėtume įeiti į Tavo rūmus šlovindami ir dėkodami Tau už tai, kad leidi mums skelbti Tavo malonę ir ištikimybę visiems žmonėms.
Ps 66, 8–9. 16–17. 20; Jn 6, 44–51
Penktadienis, gegužės 10
Jn 6, 52–59
Visa, kas gyva, visas gyvenimas yra Dievo dovana. Jis kuria, palaiko ir be galo myli visus žmones. Jei tikime šia tiesa, mums nėra ko rūpintis ir nerimastauti. Ištikus sunkumams, apnikus rūpesčiams, mus guodžia tikėjimas, kad Dievas, mūsų Tėvas, žino mūsų reikmes. Jis numano, ko mums reikia, ko stokoja mūsų kūnas ar dvasia, ir niekada mūsų neapleidžia. Pasotinęs daugiau kaip penkių tūkstančių žmonių minią, Jėzus jiems tarė, kad tas, kas Jį valgo, gyvens per Jį (plg. Jn 6, 57). Taip tvirtinti gali tik paties gyvenimo Kūrėjas. Jėzus šiais žodžiais sako, kad Jis būtent ir yra Gyvenimo davėjas.
Gyvenimas yra Dievo dovana, stebuklas, kupinas džiaugsmingos nuostabos. Jėzus mums sako, kad gimusieji pasauliui gali priimti ir kitokį gyvenimą – dvasinį gyvenimą su Dievu Tėvu, vedantį į amžinybę.
Tai mus žavi ir guodžia. Mes galime tapti dieviškojo gyvenimo priėmėjais. Ir jį gauname ne dėl savo nuopelnų ar pastangų, bet iš mūsų Tėvo, užliejančio mus dieviškuoju gyvenimu, maloningumo. Mums tereikia priimti šį gyvenimą, jį „valgyti“. Kaskart, kai priimame Eucharistiją, į mus įliejama dieviškojo gyvenimo, kurio pirmąsyk ragavome per Krikštą ir kuris mumyse vis atnaujinamas ir stiprinamas.
Šis gyvenimas yra laisva Dievo dovana mums, bet Jėzui jis daug atsieina. Jėzus Petrui priminė, kad Žmogaus Sūnui reikės kentėti prieš išaukštinimą (plg. Mk 9, 12). Ir miniai Jis sako, kad rengiasi atiduoti savo kūną ir kraują „už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Taigi Jėzus žmonėms nurodo, kad kelias į amžinąjį gyvenimą veda per kryžių. Šiais tiesmukais žodžiais Jis apreiškė savo didžią meilę. Tik pagalvokime: Jėzaus didžiausi kentėjimai tapo didžiausios artumo ir draugystės su Juo šaltiniu.
Viešpatie Jėzau, noriu pasilikti Tavyje. Padėk man pakelti savo mintis į Tave ir branginti Tavo gyvenimą manyje. Viešpatie, tepažįsta Tave vis daugiau žmonių.
Apd 9, 1–20; Ps 117, 1–2
