ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2019
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Meditacijos

Penktadienis, lapkričio 1

Visi Šventieji

Apr 7, 2–4. 9–14

Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! (Apr 7, 12)

Šv. Tomas Akvinietis rašė, kad malonė yra ne kas kita, kaip tam tikra šlovės pradžia mumyse (Summa Theologiae, II–II.24.3). Tą šlovę švenčiame šiandien, Visų Šventųjų dieną. Tai šlovė, kuria visi šventieji danguje džiaugiasi jau dabar.

Šventajame Rašte skaitome apie Dievo šlovę, apie šlovę Dievui, o Tomas Akvinietis pabrėžia, kad Dievo šlovė susijusi ir su mumis, ji gyvena mumyse. Būtent Dievo malonė yra šlovės pradžia mumyse. Ji nutiesia kiekvienam iš mūsų kelią į Dievo šlovės apsireiškimą mūsų gyvenime. Dievo malonė mums suteikiama Krikštu. Diena iš dienos remiamės šia malone, kad mumyse skleistųsi dangiškasis gyvenimas, tas gyvenimas, kuriuo šventieji dabar pilnatviškai džiaugiasi.

Tad kokia ši malonė?

• Tai malonės akimirka įveikti apmaudą ir stengtis, kad būtų išgydyti pašliję santykiai.

• Tai malonės akimirka džiaugtis matant Dievą, veikiantį tavo gyvenime, ir dalytis tuo džiaugsmu su kitais.

• Tai malonės akimirka atpažinti silpnybės ar nuodėmės sritis ir imti darbuotis iš peties šalinant įsisenėjusius blogus įpročius.

• Tai malonės akimirka leistis sutrukdomam, kad padėtum sergančiam giminaičiui ar stokojančiam draugui.

Kiekviena akimirka, kai ištariame taip malonei, išspinduliuoja Dievo šlovės spindulius į mūsų gyvenimą. Kiekvienas pasitikėjimo, tikėjimo ar klusnumo žingsnis priartina mus prie Dievo šlovės pilnatvės. Dievas trokšta, kad galėtum ją patirti su Juo danguje.

Nors sunku tuo patikėti, bet tau skirta tokia pati šlovė, kaip ir visiems šventiesiems! Dangus yra tikrieji tavo namai ir Dievas pasirengęs tau padėti į juos patekti. Jis tau teikia visą reikalingą malonę, teprašydamas neatsisakyti jos priimti ir tvirtai žengti į priekį malonės keliu.

Jėzau, labai noriu bendradarbiauti su Tavo malone, kad patirčiau Tavo neblėstančią šlovę.

Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12


Šeštadienis, lapkričio 2

Mirusiųjų minėjimo diena

Išm 3, 1–9

Ištikimieji patirs jo meilę (Išm 3, 9).

Pamąstyk apie žmones, už kuriuos meldiesi: sunkios ligos alinamą draugą, su tikėjimo klausimais besigrumiantį paauglį, galbūt bendradarbį, išgyvenantį skausmingas skyrybas. Jų reikmės mums aiškios, nes mes su jais bendraujame, jie tikriausiai gyvena kur nors netoli mūsų. Tačiau lapkričio mėnesį, ypač Visų mirusiųjų minėjimo dieną ir savaitę, Bažnyčia ragina melstis už prieš mus gyvenusius ir jau iškeliavusius žmones. Mes jų nematome ir jų reikmės yra tarsi uždengtos nuo mūsų akių. Deja, dažnai juos ir užmirštame. O Dievas nori, kad būtų priešingai – kad iškeliavusius žmones ir jų reikmes visuomet atsimintume, nes jiems reikia mūsų maldų.

Kodėl taip svarbu melstis už mirusiuosius? Argi jie dar nėra saugūs Danguje? Trumpai drūtai atsakome: nežinome. Galbūt jie skaistykloje dar tik laukia Dangaus džiaugsmo pilnatvės. Todėl turėtume melstis, kad jie greičiau pereitų išskaistinimą ir patektų į amžinąjį džiaugsmą. Melskime, kad jie vieną dieną garbintų ir šlovintų Viešpatį drauge su angelais ir šventaisiais. Visi esame viena šeima Kristuje, tad rūpinkimės jais kaip savo broliais ir seserimis. Juk čia, žemėje, rūpinamės savo šeimos nariais.

Melsdamasis už jau iškeliavusius mylimus žmones atmink, kad „teisiųjų sielos yra Dievo rankoje“ (Išm 3, 1). Dievas jais rūpinasi, kaip rūpinasi mumis. Tai, kas įvyksta po mirties, mums vis dar yra slėpinys. Mes težinome, kad tegalime kliautis Dievu, o mūsų Dievas yra meilės ir gailestingumo Dievas. Didžiausias Jo troškimas – kad mes su Juo gyventume amžinai. Jis įsipareigojęs mums padėti patekti į Dangų. Ir Jis padeda net tada, kai iškeliaujame iš šio pasaulio.

Tad šiandien pasimelsk už mirusius savo artimuosius, taip pat už visus laukiančius, kada galės prisidėti prie šventųjų būrio Danguje. Pasimelsk ne tik kapuose, bet ir šventosiose Mišiose, galbūt sukalbėk rožinį. Melskis pasitikėdamas Dievo meile. Jis niekada nė vieno nepamiršta ir nori, kad ir tu nepamirštum!

Viešpatie, visi, kurie Tavimi viliasi, teregi Tave veidas veidan!

Ps 23, 1–6; Rom 5, 5–11; Jn 6, 37–40


Sekmadienis, lapkričio 3

Lk 19, 1–10

Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas (Lk 19, 9).

Šiandienos Evangelijos pasakojime piešiamas gyvas mokesčių rinkėjo Zachiejaus paveikslas. Turtingas, kitų niekinamas, mažaūgis. Jam teko šokinėti, kad bent šį tą pamatytų pro susispietusius žmones. Tad jis susiranda medį ir jį įsilipa, kad bent iš ten išvystų Jėzų. Šis reginys veikiausiai stebino ir juokino kitus žmones. Aukštą padėtį užimantis žmogus taip paikai elgiasi. Ir Jėzus tikriausiai nusišypsojo, pamatęs tokį neblėstantį vaikišką Zachiejaus užsidegimą. Tas užsidegimas virsta džiaugsmu, kai Jėzus pasisiūlo ateiti į jo namus. Šiltų Jėzaus žodžių įkvėptas Zachiejus pažada išdalyti pusę savo turto vargšams ir atlyginti visiems, kuriuos nuskriaudė.

Ar jis įvykdė šį savo pažadą? Nežinome, nes apie tai neužsimenama.

Jėzui iškeliavus toliau, Zachiejui prasidėjo sunkus darbas. Jei jis išdalijo pusę savo turto, turėjo išmokti kukliau gyventi. Jam teko kovoti su pagundomis sugrįžti prie lupikavimo renkant mokesčius. Reikėjo pelnyti kaimynų ir kitų miestelio gyventojų pasitikėjimą ir draugystę. Visa tai nebuvo taip džiaugsminga, kaip pirmasis susitikimas su Jėzumi. Zachiejui teko išmokti kurstyti savo užsidegimą.

Suprantama, kad būdami Jėzaus sekėjai ne visada jausimės pakylėti ligi Dangaus. Mūsų tikėjimo kelionė gali būti it ilgai trunkanti sėkminga santuoka, prasidedanti susižavėjimu, įsimylėjimu ir išsirutuliojanti į ramesnį, bet sykiu stipresnį ir prasmingesnį ryšį. Nepamirškime, kad mūsų ryšys su Jėzumi kartkartėmis bus sunkus darbas. Tačiau gera žinoti, kad Jis visada su mumis, Jis visada mums teikia savo malonę.

Mūsų pastangos sekti Jėzumi nebūtinai turi būti didingi ar krintantys į akis poelgiai, primenantys pradinį Zachiejaus atsiliepimą. Pokyčiai gali vykti laipsniškai, pamažėl. Galime atkristi, bet Jėzui padedant mūsų pastangos subrandins vaisių.

Jėzau, Tu sakei, kad mes turime tapti kaip vaikai, kad įeitume į Dangaus Karalystę. Padėk man Tavimi sekti su vaiko pasitikėjimu.

Išm 11, 22 – 12, 2; Ps 145, 1–2. 8–11. 13–14; 2 Tes 1, 11 – 2, 2


Pirmadienis, lapkričio 4

Rom 11, 29–36

Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami (Rom 11, 29).

Apaštalas Paulius itin apgailestavo, kad jo bičiuliai žydai nepriėmė Evangelijos žinios. Pirmesniame Laiško romiečiams skyriuje Paulius rašė labai liūdintis ir kad jam skauda širdį dėl žydų. Jis netgi sakėsi pats mielai būtų atskirtas nuo Kristaus vietoj brolių, kad tik jie įtikėtų (plg. Rom 9, 2–3).

Tačiau iš šiandienos pastraipos paaiškėja, kad net gailaudamas Paulius išlaikė viltį. Jis tiki, kad pagonių patirtas išganymas paskatins žydus trokšti Kristaus. Jis tiki, kad dėl pagonims suteikto pasigailėjimo dabar ir žydai susilauks gailestingumo (plg. Rom 11, 31).

Visi turime šeimos narių, giminaičių, draugų ar šiaip brangių žmonių, kurie nepažįsta Kristaus. Ir mums, panašiai kaip Pauliui, skauda širdį dėl jų. Norime, kad jie patirtų tokią pačią meilę ir tokį patį gailestingumą, kokį Dievas išliejo mums, kad patirtų laisvę gyventi apstų ir vaisingą gyvenimą. Ir mes, kaip Paulius, žinome, kad nė vieno žmogaus negalime priversti tikėti. Tegalime melstis, kad jų širdys vienądien atsivertų ir kad kas nors su jais pasidalytų Gerąja Naujiena.

Drauge turime ir galime viltis. Ir žydams, ir kiekvienam žmogui Dievo dovanos ir pašaukimas yra neatšaukiami (plg. Rom 11, 29). Dievas niekada nuo mūsų nepasitrauks, tai būtų prieš Jo prigimtį. Jis nė vieno neatmes, netgi Jį atmetusių žmonių. Iš tikrųjų pats didžiausias Dievo troškimas – patraukti visus mus prie savo širdies, kad būtume kuo arčiausiai Jo kiekvieną akimirką.

Tad nepaliaukime meldęsi už brangius žmones ir už kiekvieną nutolusį nuo Viešpaties. Melskime, kad Dievo šviesa nušviestų jų gyvenimą. Melskimės ir už save bei visus tikinčiuosius. Juk visi mes esame siunčiami į pasaulį skelbti Evangelijos. Paulius sako: „Kokios dailios kojos skelbiančių Gerąją Naujieną!“ (Rom 10, 15).

Jėzau, Tu kvieti kiekvieną pas save, net tuos, kurie Tavęs dar nepažįsta. Atverk jų širdis savo malonei. Suteik man tvirtumo ir drąsos skelbti visiems, ypač Tavęs nepažįstantiems, įstabius Tavo darbus mano gyvenime ir pasaulyje.

Ps 69, 30–31. 33–34. 36; Lk 14, 12–14


Antradienis, lapkričio 5

Rom 12, 5–16

Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais (Rom 12, 15).

Šioje įstabioje pastraipoje gausu gerų patarimų, kaip sugyventi su žmonėmis: elgtis vieniems su kitais pagarbiai, būti svetingiems, nedykinėti, nenustoti uolumo, būti ištvermingiems ištikus bėdai. Šios nuorodos atrodo labai reiklios, bet, kaip ir visada, Jėzus mums parodo kelią ir suteikia reikalingą malonę. Prisiminkime, kaip pagarbiai Jis elgdavosi su kiekvienu į Jį besikreipiančiu, nepaisydamas, ar tas žmogus buvo iš visuomenės paribio ar priekabus valdininkas. Netgi pavargęs Jėzus nepamiršdavo pasirūpinti savo sekėjais, pamokyti juos ir stebuklingai pasotinti. Jėzaus meilė lygiai tokia pat uoli kaip nepailstama Tėvo meilė.

Dar svarbiau nei Jėzaus pavyzdys yra Jo buvimas mumyse per Dvasią. Kristus mus taip paveikia, kad mes įstengiame mylėti žmones pranokdami savo prigimtinius polinkius. Jis mums padeda pažinti Jo mintį ir širdį, kad mąstytume ir veiktume išvien su Juo.

Paprastai pastebime, kai kitas žmogus džiaugiasi ar verkia. Jėzus nori, kad įstengtume atpažinti ir tai, kas Jį džiugina ir kas Jo širdį nuliūdina.

Pradėkime nuo to, kas Viešpačiui sukelia sielvartą. Kaip ir šeimininkas šiandienos Evangelijos skaitinyje, Jis nuliūsta, kai mes manome esantys labai užsiėmę ir nepriimame Jo kvietimo į gyvenimo puotą. Jo širdis pasrūva krauju, kai dėl mūsų savanaudiškumo, piktumo, negebėjimo atleisti ar kitokių nuodėmių iškyla kliūtys, trukdančios kitiems žmonėms sugrįžti pas Jį.

O kas Viešpatį nudžiugina? Jis džiaugsmingai suvirpa matydamas net menkiausias mūsų pastangas įveikti savanaudiškumą. Jis nusišypso, kai pagarbiai elgiamės vieni su kitais, ypač su tais, kuriuos tuo metu mums sunku mylėti. Viešpaties širdis šokteli iš džiaugsmo kaskart, kai atleidžiame savo įžeidėjui ar ištiesiame pagalbos ranką kenčiančiam ar atstumtajam. Viešpačiui patinka mūsų linksmumas, viltingumas ir dosnumas. Kitaip tariant, Jėzus nudžiunga, kai vieni kitus mylime taip, kaip Jis myli mus!

Suvienykime savo širdis su Jėzaus širdimi. Jei džiaugsimės ir liūdėsime drauge su Juo, mūsų širdys persimainys. O tada galėsime pakeisti pasaulį!

Jėzau, trokšte trokštu įžengti į Tavo širdį. Leisk man tapti Tavo pasiuntiniu sužeistam pasauliui.

Ps 131, 1–3; Lk 14, 15–24


Trečiadienis, lapkričio 6

Lk 14, 25–33

Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms… (Lk 14, 25)

Įsivaizduok esantis didžiulėje minioje, einančioje su Jėzumi. Daugelis kalbasi, klausinėja, kai kurie juokiasi, kiti kažin ką šaukia, stengdamiesi perrėkti minios šurmulį. Staiga Jėzus sustoja, atsigręžia ir pažvelgia tiesiai į tave. Kodėl? Ką aš padariau? Jėzus prabyla ir visa kita tarsi išnyksta, nutolsta. Jis kalba tiesiog tau.

Šis Luko pastebėjimas, kad Jėzus sustojo, atsigręžė ir tada prabilo, yra labai aiškus ir apgalvotas. Jėzus norėjo, kad žmonės nesiblaškytų, Jis tikėjosi viso jų dėmesio, juolab kad jis kalbėjo tai, kas esmingai svarbu jų tikėjimui. Tas metas nebuvo tinkamas tuštiems plepalams ar nerūpestingiems pokalbiams. Tai buvo metas, kai reikėjo gaudyte gaudyti kiekvieną žodį. Į atidžiau klausiusių žmonių širdis Jėzaus žodžiai įsigėrė, jas persmelkė ir perkeitė jų gyvenimą.

Jėzus, gyvojo Dievo Sūnus, kasdien kreipiasi į tave! Jis nori suimti rankomis tavo veidą ir tarti: „Pažvelk į mane. Įdėmiai klausykis. Tai svarbu, noriu, kad tai išgirstum ir tuo persiimtum.“ Jėzus prašo tave, užuot narsčius savo mintis ir ketinimus, stengtis įsivaizduoti, kad žvelgti Jam tiesiai į akis. Tai šventa akimirka, kai Jis gali įžengti į tavo širdį ir mintis.

Tai šventas laikas, kai Jis gali suteikti tau malonę, be kurios neįstengtum Jo mylėti ir Juo sekti. Tai įstabi proga Jam sutrupinti tavo širdies luobą ir įsismelkti į ją su nenugalima išmintimi ir meile.

Nuo aušros iki sutemų mus blaško visokiausi rūpesčiai, vargina tiek išoriniai, tiek vidiniai blaškymaisi. Įvairiausi tauškalai mus mėgina atitraukti nuo Jėzaus ir kitų žmonių. Tad kokia padrąsinanti žinia, kad Atpirkėjas niekada nepaliauja mėginęs laimėti visą mūsų dėmesį, jog galėtų prabilti tiesiai į mūsų širdis! Jis kasdien atsigręžia į mus, pažvelgia mums į akis ir taria savo meilės, valios ir išganymo žodį. Neleiskime, kad Jo žodis nuskęstų mūsų tauškaluose!

Jėzau, dėkoju, kad pašaukei mane vardu ir prakalbai į mano širdį. Atverk mano ausis, kad išgirsčiau Tave, nepaisant dienos rūpesčių ir sambrūzdžio.

Rom 13, 8–10; Ps 112, 1–2. 4–5. 9


Ketvirtadienis, lapkričio 7

Rom 14, 7–12

Juk Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats (Rom 14, 9).

Technologijų plėtotė atspindi nepaliaujamą žmonijos troškimą valdyti savo aplinką. Oro kondicionavimo sistemos sušvelnina karštį, dėl žemės apdirbimo technikos pagausėja javų derlius, o naujosios komunikacijos padeda susisiekti atokiausių vietovių gyventojams. Nors šis gebėjimas valdyti aplinką teikia daug naudos, sykiu kyla grėsmė, kad jis virs nenumaldomu troškimu visiškai valdyti visas mūsų gyvenimo sritis.

Pavyzdžiui, medicinos technologijos ne tik padeda atgauti sveikatą, bet ir gviešiasi galios valdyti žmogaus mirtingumą. Nors technologijos naujos, pats troškimas yra senas. Paulius apie tai kalba šios dienos pirmajame skaitinyje, primindamas, kad nesame ir niekada nebūsime savo gyvenimo valdovai: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties“ (Rom 14, 8). Nors dažnai susierziname, pajutę savo ribotumą, iš tikrųjų mūsų ribotumas yra ir palaiminimas. Dievas nori, kad paliautume bijoję ir iš paskutiniųjų stengęsi suvaldyti savo gyvenimą. Jis trokšta, kad verčiau būtume laisvi gyventi Jam.

Juo labiau stengiamės valdyti savo gyvenimą, juo dažniau panūstame valdyti ir aplinkinius žmones. Paulius apie tai kalba klausdamas: „Tai kaipgi tu smerki savo brolį?! arba kodėl niekini savo brolį? Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą“ (Rom 14, 10). Lengva vertinti žmones pagal savo turimus jų atžvilgiu lūkesčius, tarsi tikrai žinotume, ką Dievas jiems yra sumanęs. O Paulius primena, kad kiekvienas iš mūsų išvys teisiantį Dievą. Tad geriausia atsakomybę teisti ir vertinti kitus palikti Jam.

Be to, tai yra išlaisvinanti žinia! Kaip Jėzaus mirtis ir prisikėlimas išlaisvina mus iš baimės dėl savo gyvybės, taip išlaisvina ir iš poreikio priekaištauti ar meilikauti artimiesiems ar draugams, kad jie darytų tai, ką, mūsų nuomone, turėtų, netgi, kai kalbama apie jų tikėjimą. Galiausiai tai Viešpaties, ne mūsų, reikalas atversti žmones.

Jėzus kviečia visus mus Jam patikėti gyvenimą, gyventi be nerimo ir smerkimo, idant drauge džiautumės Dievo gerumu mums.

Viešpatie, Tu tikrai esi visos visatos Valdovas. Pavedu Tau savo gyvenimą.

Ps 27, 1. 4. 13–14; Lk 15, 1–10


Penktadienis, lapkričio 8

Rom 15, 14–21

Aš pats, mano broliai, esu tikras, kad esate kupini gerumo (Rom 15, 14).

Ar kada nors iš arti matėte milžinišką sekvoją? Tai pats didžiausias, seniausias ir sparčiausiai augantis medis. Sekvojos gali išaugti net iki dvidešimt šešių aukštų pastato aukščio. Prisiartinus prie sekvojos tiesiog užvaldo šio medžio didybė ir galybė.

O ar žinojote, kad tokie milžiniški medžiai išauga iš sėklelės, dydžiu teprilygstančios avižiniam dribsniui? Bet ne kiekviena sudygusi sėkla išauga į tokį aukštai iškilusį galiūną. Pavyzdžiui, vienos šimto metų senumo sekvojos kamienas tesiekė pusės dolerio monetos skersmenį! Kodėl kai kurios sekvojos užauga tokios milžiniškos, o kitos taip ir lieka nykštukės?

Viena tokio skirtingumo priežastis – aplinka, kurioje auga sekvojos. Medžiai turi gauti jiems reikalingų medžiagų ir saulės šviesos, tada jie augdami pasiekia įspūdingą aukštį. Jeigu aplinka medžiui palanki, dviejų tūkstančių metų amžiaus medis bus netgi tvirtesnis nei kur kas jaunesnis.

Kita paslaptis – ugnis. Mokslininkai mėgino apsaugoti senąsias sekvojas nuo ugnies, bet pamatė, kad medžiams atsitiktiniai nedideli gaisrai netgi naudingi, nes padeda visiškai atsiverti jų sėkloms ir išnaikina miško paklotės augaliją, trukdančią sekvojų sėkloms įsišaknyti ir augti.

Šiandienos pirmajame skaitinyje Paulius romiečiams sako, kad Dievas juos pripildė gerumo, pažinimo ir mokėjimo padėti vieni kitiems šventumo kelionėje. Pasak Pauliaus, jų sėkla išaugs, jei jie puoselės tinkamą tarpusavio elgesį. Kitur jis sako, kad net išmėginimų ugnis gali padėti augti (plg. Rom 5, 1–5).

O kaip tu? Ar išaugsi į vešlią sekvoją, giliai įleidusią šaknis į maistingą žemę ir savo šakomis geriančią saulės spindulius? Ar taip ir liksi mažutis, turėjęs įvairių galimybių, bet dauguma jų taip ir nepasinaudojęs? Šiandien melsdamasis prašyk Viešpatį parodyti visas tavo turimas dovanas. Jo šviesa tenušviečia tave, Jo gyvasis vanduo tepagirdo tave. Leisk Jam išdeginti visas tave gožiančias piktžoles. Juk Tu esi gerumo kupinas! Tad atsigręžk į Viešpatį ir leisk Jo gerumui augti ir tarpti.

Viešpatie, Tu man suteikei daug gerumo ir pažinimo. Padėk juos atpažinti. Padėk man naudoti tas dovanas, kad išaugčiau į tokį žmogų, kokį mane Tu nori matyti.

Ps 98, 1–4; Lk 16, 1–8


Šeštadienis, lapkričio 9

Laterano bazilikos pašventinimas

Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9

Su mumis Galybių VIEŠPATS, Jokūbo Dievas – mūsų tvirtovė! (Ps 46, 8)

Bažnyčios pastatas yra simbolis, akmenyje iškaltas, medyje išskaptuotas, iš plytų sumūrytas simbolis, nurodantis dvasinę tikrovę. Kai kurios bažnyčios atspindi Viešpaties stiprybę ir didybę, kitos – Jo nuolankumo ir švelnumo vaizdiniai. Šiandien minime ypatingos bažnyčios – Laterano arkibazilikos, Romos vyskupo katedros, – pašventinimą.

Romoje esanti Šv. Jono bazilika stovi anksčiau Laterano šeimai priklausiusioje žemėje. Nuo šios šeimos pavardės ir kilęs jos pavadinimas. Laterano šeimos nuosavybė atiteko imperatoriui Konstantinui, o jis IV amžiuje po Kristaus atsivertęs į krikščionybę Laterano rūmus padovanojo Romos vyskupui. Rūmai buvo pritaikyti bažnyčiai. 324 m. lapkričio 9 d. ji buvo pašventinta kaip Romos vyskupo – popiežiaus katedra. Būtent todėl ji laikoma visų katalikų bažnyčių motina. Laterano bazilikos architektūra, skulptūros ir paveikslai simbolizuoja popiežiaus vienybę tiek su jo tiesiogine kaimene Romoje, tiek su viso pasaulio krikščionimis, esančiais bendrystėje su juo. Taigi mes šią šventę švenčiame ne kaip pašaliniai stebėtojai, bet kaip vieno kūno nariai, kaip broliai ir seserys, suvienyti Dvasios ir pašukti į šventumą.

Tai atskleidžia ir įrašas, esantis virš krikštyklos, sujungtos su šia didinga bažnyčia: „Niekas neskiria vienos versmės, vienos Dvasios ir vieno tikėjimo atgimdytų ir padarytų vena.“ Kiekvienas yra priimtas! Kiekvienas jai priklauso! Visi yra lygūs – popiežius ir elgeta, kenčiantys sopulius ir jų nepatyrę. Visi esame viena šeima, kurią draugėn surinko mūsų vienas dangiškasis Tėvas!

Šiandien melsk Šventąją Dvasią leisti tau geriau suvokti, kokia tavo vieta Kristaus kūne. Melski Ją padėti tau pamatyti save ne tik kaip pavienį žmogų, siekiantį amžinojo gyvenimo, bet ir kaip plačios šeimos narį. Juk nesame vieni savo kelionėje! Mus supa broliai ir seserys, galintys mums padėti. Beje, ir mes jiems galime padėti. Taip vieni kitiems pagelbėdami keliaujame į mūsų Tėvo namus.

Tėve, dėkoju Tau už tokią didelę šeimą. Mokyk mus dalytis Tavo meile ir malone.

Ez 47, 1–2. 8–9. 12; 1 Kor 3, 9–11. 16–17; Jn 2, 13–22


Sekmadienis, lapkričio 10

Lk 20, 27–38

Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena (Lk 20, 38).

Evangelijose nemažai pasakojimų, kaip Jėzaus priešai Jam spendė žabangus, užuot tikėję Juo. Ypač akivaizdžios tokios pinklės dvidešimtajame Luko evangelijos skyriuje. Iš pradžių kai kurie fariziejai suabejojo Jėzaus galia apvalyti Šventyklą ir mokyti joje (plg. Lk 20, 1–8). Vėliau jie pasiuntė šnipus išklausti Jėzaus apie tai, ar valia mokėti ciesoriui mokesčius (plg. Lk 20, 20–26).

Po šių dviejų epizodų šiandienos Evangelijos skaitinyje pasakojama, kaip sadukiejai Jėzų mėgino įvilioti į pinkles. Jie sukurpė istoriją apie moterį, ištekėjusią ir tapusią našle net septynis kartus. Tačiau iš tikrųjų jiems nerūpėjo Jėzaus požiūris į santuoką. Jie tiesiog tenorėjo išgauti iš Jėzaus sutikimą, jog po mirties nėra prisikėlimo. O Jėzus šį pokalbį pakyli į kitą plotmę: apie skirtumą tarp šio pasaulio ir ano pasaulio (plg. Lk 20, 34–35).

Šias pasaulis – nuostabus ir geras Dievo kūrinys, tačiau jį temdo nuodėmės ir gundymų šešėliai. Šventasis Raštas tai vadina dabartiniu blogu amžiumi (plg. Gal 1, 4), veikiamu šėtono, šio pasaulio kunigaikščio (plg. Jn 12, 31). Jis priešpriešinamas ateinančiam anam pasauliui, tai yra pačiam Dangui.

Taigi Evangelija moko, kad Jėzus mus išlaisvino iš šio pasaulio šešėlių, bet mūsų laisvė yra glaudžiai susieta s mūsų pasirinkimais. Piktasis vis šmižinėja, tykodamas mus įvilioti į savo spendžiamas žabangas. Dievas mus nori nuo jų apsaugoti ir moko priešintis šėtonui, kad jis bėgtų šalin nuo mūsų (plg. Jok 4, 7). Jėzus mokė, kad prisikėlimas po mirties išties yra ir kad tie, kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje, galiausiai prisikels.

Tad neapsikvailinkime kaip Jėzaus priešai, mėgę Jį mokyti, kas yra teisinga ir kas neteisinga. Verčiau atsiverkime Jo žodžiui ir Jo darbams mūsų gyvenime. Taip geriausia gyventi šiame pasaulyje laukiant to laiko, kai ateis naujasis pasaulis.

Jėzau, Tu mus išlaisvinai. Padėk man gyvenant šiame pasaulyje nenuleisti žvilgsnio nuo ateinančio pasaulio.

2 Mak 7, 1–2. 9–14; Ps 17, 1. 5–6. 8. 15; 2 Tes 2, 16 – 3, 5