Meditacijos
Sekmadienis, kovo 1
Mt 4, 1–11
Jei tu Dievo Sūnus (Mt 4, 3).
Įsivaizduok Jėzų, apkabinantį tave ir sakantį: „Tu esi mano didžiausias lobis!“ Tikriausiai sėdėtum nustėręs iš nuostabos, netekęs žado. Gavėnios metu Jėzus ne kartą šiuos žodžius tau pasakys. Kaip? Kai melsiesi, skaitysi Šventąjį Raštą. Gavėnios skaitiniuose pabrėžiama mūsų nelygstama vertė Dievo akimis, mūsų, kaip Jo norėtų kūrinių, kilnumas ir orumas ir įstabi tiesa, kad mes esame Jėzaus mylimi broliai bei seserys.
Šiandienos Evangelijoje skaitome, kad Šėtonas mėgino priversti Jėzų suabejoti, kas Jis esąs. „Jei tu Dievo Sūnus…“ Piktasis žinojo, kad jei Jėzus ims abejoti savo Tėvo meile ir išmintimi, Jis neįvykdys Dievo valios, Tėvo Jam patikėto plano, dėl kurio Jis ir atėjo į žemę. Tačiau Jėzus žinojo, kas Jis esąs, tvirtai laikėsi Dievo žodžio ir nenusigręžė nuo Tėvo.
Dievas nori, kad ir mes taip tvirtai laikytumės tiesos, kaip laikėsi Jėzus. Jis trokšta tave įtikinti, kad priklausai tik Jam. Jis trokšta, kad vis geriau suvoktum, jog Jis yra Tau visiškai atsidavęs. Žinomos tiesos. Bet piktasis be perstogės mėgina jas išmušti mums iš po kojų, nes jos – mūsų pamatas Kristuje. Tad Šėtonas nepailsdamas mėgina atimti mums drąsą, sutrukdyti melstis, paspęsti baimės spąstus ar įkalinti mus silpnume.
Pagundų varginamas sek Jėzaus pavyzdžiu ir remkis Dievo žodžiu. Esi Dievo vaikas, atgimęs iš nenykstančios Jo žodžio sėklos (plg. 1 Pt 1, 23). Esi išrinktosios kartos narys, karališkosios kunigystės dalininkas, priklausai šventajai tautai (plg. 1 Pt 2, 9). Esi prikeltas su Jėzumi (plg. Ef 2, 5) ir išlaisvintas iš nuodėmės ir mirties įstatymo (plg. Rom 8, 2). Tavo dangiškasis Tėvas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas tavo reikmes (plg. Fil 4, 19).
Tikėk Dievo pažadais. Pamatysi – piktasis tikrai spruks šalin!
Dėkoju, Viešpatie, kad laikai mane savuoju!Pr 2, 7–9; 3, 1–7; Ps 51, 3–4. 5–6. 12–13. 17; Rom 5, 12–19
Pirmadienis, kovo 2
Kun 19, 1–2. 11–18
Mylėsi savo artimą kaip save patį (Kun 19, 18).
Ar kada nors girdėjai apie trimačius paveikslus? Pardavinėjami trimačiai atvirukai, plakatai. Yra ir didžiulių trimačių paveikslų. Eidami palei juos ir žiūrėdami vis kitaip pakreipę galvą ar iš kitos vietos matome, kad vaizdas keičiasi, nelygu, kur tą akimirką stovime. Vaizdas keičiasi, jeigu trimatį atviruką palenkiame į priekį ar atgal.
Šiandienos pirmasis skaitinys iš Kunigų knygos irgi yra tarsi trimatis paveikslėlis. Iš pradžių skaitome ilgiausią Izraeliui Dievo duotų priesakų sąrašą. Beveik visi jie prasideda „ne“, t. y. ko nevalia daryti. Bet į skaitinio pabaigą kalba pasikeičia. Jis baigiasi priesaku – mylėsi savo artimą kaip save patį. Matai? Vienaip žiūrint, pamaldumas yra priesakų laikymasis, kitaip žiūrint – save apiplėšianti meilė.
Dievas nori perkeisti mūsų supratimą, kas yra šventumas. Skaitinyje pateikiami du vienas kitą papildantys jo vaizdiniai. Geriausiai pajuntame šį pokytį susitikę Viešpaties meilę. Dievas yra tikrasis šventumas. Jis yra tyras, galingas, didingas, tobulas. Visas Jo savybes apibendrinus, Jis yra pati giliausia, pati nesavanaudiškiausia meilė. Nuo pat sukūrimo iki vienatinio Sūnaus atidavimo už mus Dievo ryšys su mumis yra besaikis savęs eikvojimas, nieko sau neprašant.
Iš pradžių šventumą laikome įsakymų vykdymu, tačiau visa pasikeičia, kai patiriame Dievo meilę. Esame perkeičiami nuo galvos iki kojų. Dievo meilę išvystame savo gyvenime! Kai per Išpažintį patiri Dievo gailestingumą, tampi švelnesnis kitiems žmonėms. Adoruodamas tampi kantresnis ir romesnis. Svarbu nenustoti drąsos pajutus, kad ne visada gebame tobulai mylėti! Augti šventumu – tai leisti Dievo meilei mus ugdyti ir keisti.
Tad leisk Dievo meilei tvarkyti tavo santykius. Pakviesk Dievą į savo santuoką, į santykius su bendradarbiais ar viršininku, kaimynais. Prašyk Dievą parodyti, kaip dar labiau galėtum mylėti tuos žmones. Prašyk Jį naudoti tave, o tada būk budrus: Jis tave ragins, drąsins, auklės, mokys vis daugiau atiduoti save kitiems žmonėms. Taip Jis tave padarys šventą!
Viešpatie, naudok mane!Ps 19, 8–10. 15; Mt 25, 31–46
Antradienis, kovo 3
Mt 6, 7–15
Todėl melskitės taip (Mt 6, 9).
Maldą, kurios išmokė Jėzus, brangina visi krikščionys. Bažnyčios mokytojai, šventieji, mistikai savo raštuose paliko daugybę Tėve mūsų maldos apmąstymų. Štai ką apie ją sakė šventasis Pranciškus Asyžietis.
Tėve mūsų, kuris esi danguje… angeluose ir šventuosiuose, Tu teiki jiems šviesą, kad galėtų Tave pažinti, nes Tu, Viešpatie, pats esi šviesa. Uždegi juos meile, nes Tu, Viešpatie, esi meilė, gyvenanti juose ir teikianti jiems džiaugsmo pilnumą. Tu, Viešpatie, kuris esi aukščiausias amžinasis gėris, iš kurio kyla visa, kas tiktai yra gera.
Teesie šventas tavo vardas. O kad vis geriau ir geriau Tave pažintume, kad gebėtume įvertinti Tavo malonių apstą, Tavo pažadų didingumą, Tavo didingumą ir kilnumą, Tavo sprendimų gelmę.
Teateinie tavo karalystė, kad Tu valdytum mus savo malone ir nuvestum į savo Karalystę, kur Tave aiškiai regėsime, tobulai mylėsime ir laimingi dėl Tavo artumo amžinai Tavimi džiaugsimės.
Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje, kad mylėtume Tave iš visos širdies, visada Tave atmintume, visa dvasia ir siela Tavęs ilgėtumės, uoliai visame kame ieškotume Tavo garbės ir visomis kūno bei sielos jėgomis su meile Tau vieninteliam tarnautume. Kad mylėtume savo artimą kaip save pačius ir visus drąsintum mylėti Tave, dalydamiesi jų džiaugsmais ir skausmais ir nieko neįžeisdami.
Kasdienės duonos duok mums šiandien, mylimas Sūnau, mūsų Viešpatie Jėzau Kristau, kad atmintume Tavo meilę, žodžius ir kentėjimus.
Ir atleisk mums mūsų kaltes dėl savo neišmatuojamo gailestingumo, dėl savo Sūnaus kančios, Mergelės Marijos ir visų šventųjų užtarimu.
Kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, nors ir nepajėgiame tobulai atleisti, Viešpatie, padaryk mūsų atleidimą tobulą, kad iš meilės Tau tikrai dovanotume savo priešams ir karštai melstumės už juos, niekam neatlygintume blogu už bloga, bet stengtumės kiekvienam tarnauti.
Ir neleisk mūsų gundyti, kad ir kokia būtų pagunda – slapta ar akivaizdi, netikėta ar įkyriai varginanti.
Bet gelbėk mus nuo pikto vakar, šiandien ir ateityje. Amen.
Jėzau, dėkoju, kad išmokei mane melstis!Iz 55, 10–11; Ps 34, 4–5. 6–7. 16–17. 18–19
Trečiadienis, kovo 4
Šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas
Kun 19, 1–2. 17–19
Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas (Kun 19, 2).
Neretai tiek Biblijos žodžiai, tiek pasakojimai apie šventuosius mums atrodo tolimi. Šiandien minimas šv. Kazimieras buvo karalaitis, tarsi „nukėlęs karūną“ prieš Viešpatį – jis palaikė nuostoliu (plg. Fil 3, 8) galimybę gyventi kaip to meto diduomenė. Vis dėlto nors Kazimieras mums geografiškai artimas, jo gyvenimo aplinkybės labai skiriasi nuo mūsiškių – dauguma gyvename ne rūmuose, greičiausiai niekada net neprisilietėme prie tikros karūnos. Sunku įsivaizduoti, kaip šiandien galėtume sekti jo pavyzdžiu.
Ir pirmajame skaitinyje girdimas paliepimas „būkite šventi“ (Kun 19, 2) skamba kaip išrinktajai tautai užkraunama neįmanoma našta. Šventumą suvokiant tik kaip nuodėmių nedarymą, akivaizdu, kad nei Izraelio tautai nepavyko, nei nė vienam iš mūsų nepavyks būti šventiems. Atrodo, didžiausia puikybė sakyti: „Taip, aš esu šventas!“ O vis dėlto mes tokie esame. Kaip?
Šio paliepimo pagrindas – paties Dievo šventumas. Ką Dievui reiškia būti šventam? Argi galime Jį kaip nors vertinti ar lyginti su kitais, jei Jis pats yra visokio gėrio Šaltinis? Dievo šventumas reiškia Jo kitokybę – Jis kitoks nei pasaulis, kitoks nei netikros pagonių dievybės, Jis pranoksta bet kokį mūsų įsivaizdavimą. Taigi izraeliečiams bent iš dalies pavyko įvykdyti šį įsakymą: būti kitokiems nei aplinkinės tautos – būti šventa (pranašiška, kunigiška ir karališka) tauta.
O dabar mes, kaip Bažnyčios nariai, dėl Kristaus pergalės esame „šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Ef 2, 19). Dievo namiškių savybės itin gerai atsispindi kanonizuotuose šventuosiuose. Ne todėl, kad jie nenusidėdavo, bet kad Dievo malonės padedami gebėjo net sunkiomis aplinkybėmis nepamiršti savo tikrosios tapatybės. Taip pat ir mes Krikštu esame tapę karališkosios tautos nariais, tad keliaujame ne po vieną, o turėdami visą būrį „sirgalių“, kurie mus palaiko ir laukia, kol prie jų prisidėsime dangiškojoje tėvynėje.
Viešpatie, sutinku būti kitoks. Leidžiu Tavo malonei mane keisti.Ps 15, 2–5; Fil 3, 8–14; Jn 15, 9–17
Ketvirtadienis, kovo 5
Mt 7, 7–12
Prašyk, ieškok, belsk.
Šiais veiksmažodžiais Jėzus nusakė, kaip turėtume bendrauti su Dangaus Tėvu. Taip pat atkreipk dėmesį, jog Jėzus pamokymo prašyti, ieškoti ir belsti neapribojo įvairiausiomis išlygomis ar reikalavimais. Jis nemokė ko nors prašyti Tėvo tik tada, kai mus ištiks nelaimė ar apims neviltis. Jis nesakė belsti tik tada, kai matysime, jog visos kitos durys užvertos! Galime prašyti, ieškoti ir belsti bet kuriuo metu, netgi tada, kai viskas sekasi tiesiog puikiai!
Evangelija žada, kad galime bendrauti su savo Tėvu bet kurią dieną, nesvarbu – blogą ar gerą. Viskas klojasi puikiai? Nuostabu! Padėkok Dievui ir prašyk Jo pasilikti su tavimi. Jis trokšta nuveikti tiek daug dėl mūsų, ne tik padėti mums išsikapstyti iš bėdos. Ar geras tėtis nenorėtų padrąsinti savo vaikų, rūpintis jais ir ugdyti juos visada, ne vien tada, kai vaikams sunku?
Gavėnia yra tinkamas metas atverti Tėvui visą savo gyvenimą, o ne vien tas sritis, kurioms reikia gydymo, ar tuos kelius, kurių kryptis turėtų būti pakeista. Galbūt sunku priimti tai, jog Dievas mus myli ir nori iš mūsų geriausio, tačiau tai yra tiesa!
Taigi atsigręžk į savo Tėvą šiandien ir prašyk Jo, kad Jo šviesa šviestų visose tavo gyvenimo srityse. Prašyk, kad Jis dar labiau ugdytų tavo talentus ir gebėjimus ar suteiktų naujos įžvalgos tose gyvenimo srityse, kur viskas klojasi gerai. Belskis į naujas progas teikiančias duris, liudydamas Jį darbovietėje. Dar labiau ieškok vienybės, dar daugiau melskis savo šeimoje ir parapijoje, netgi jeigu viskas eina kaip sviestu patepta.
Jis yra dosnus Tėvas, mėgstantis dovanoti geras dovanas savo vaikams. Ir psalmininkas šiandienos psalmėje džiugiai liudija: „Kai šaukiausi, manęs išklausei, – suteikei man drąsos. <…> Tavo ištikima meilė, VIEŠPATIE, amžina“ (Ps 138, 3. 8).
Tėve, ačiū Tau už Tavo meilę ir rūpestį. Visiškai atveriu savo gyvenimą Tau, Viešpatie. Pripildyk mane apsčiau savo artumo ir padėk augti tuo, kas teikia Tau malonumą.Est C 12, 14–16. 23–25; Ps 138, 1–3. 7–8
Penktadienis, kovo 6
Mt 5, 20–26
Kristaus laikais pamaldūs žydai Mozės Įstatymą laikė geriausiu būdu parodyti pasauliui, kad jie priklauso šventajai Dievo tautai. Taip jie išreikšdavo savo sandorą su Dievu, išlaisvinusiu juos iš engėjų ir nepaliaujančiu jų vesti ir globoti. Dėl savo atsidavimo Įstatymui fariziejai buvo laikomi patikimais jo aiškintojais; daugelis žmonių į juos žiūrėjo kaip į išties teisius žmones.
Šiandienos Evangelijos skaitinyje tarsi nesutinkama su šiuo požiūriu. Jėzus sako, kad mūsų teisumas turi pranokti teisumą tų žmonių, kurie visą savo gyvenimą atsidėję stengėsi vis labiau perprasti ir įvykdyti Įstatymą. Ar tai įmanoma? Pirmiausia Jėzus nenorėjo nuneigti fariziejų nuomonės, neketino įrodyti, kad jų požiūris yra blogas. Veikiau per siauras. Teisinga iš visų jėgų stengtis įvykdyti Dievo įsakymus ir drąsinti kitus juos vykdyti, bet yra ir kita šio reikalo pusė.
Teisumas turi derėti su meile ir gailestingumu, taip pat su klusnumu. Ir psalmininkas išreiškia Dievo tautos širdyje giliai glūdėjusią nuojautą, kad vargas mums, jei Dievas nebus gailestingas: „Jei tu, VIEŠPATIE, paisysi nuodėmių, – Viešpatie, kas išliks gyvas?“ (Ps 130, 3).
Jėzus mūsų prašo ne gilintis į teisumo, paremto tik pareigų vykdymu, apibrėžimą, bet būti tokiems teisiems kaip Jis. O Jo teisumas pasireiškė meile, atjauta ir ištikimybe. Tai yra pati Įstatymo šerdis, nors kai kurie fariziejai daugiausia dėmesio kreipė į išorinių priesakų vykdymą, į tai, kas juos išskyrė iš kitų tautų.
Ir mums gali kilti pagunda krikščionybę apriboti taisyklėmis bei nuostatais. Tačiau Jėzus atėjo į žemę ne dėl taisyklių, juo labiau ne dėl jų mirė ant kryžiaus. Jis atėjo dovanoti mums teisumo, kylančio iš bendrystės su Juo, teisumo, pagrįsto meile ir nuolankumu. Jėzus trokšta, kad mes vieni kitus priimtume, o ne teistume. Jis trokšta, kad mes vieni kitiems tarnautume, o ne nagrinėtume vieni kitų kaltes. Būtent taip vykdydami Įstatymą pranoktume Rašto aiškintojus ir fariziejus!
Tėve, mokyk mane Kristaus teisumo ir vesk teisumo keliais.Ez 18, 21–28; Ps 130, 1–8
Šeštadienis, kovo 7
Mt 5, 43–48
Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus (Mt 5, 44).
Ar kada nors žiūrėdamas filmą stebėjaisi, kaip jo veikėjas lieka gyvas, nors vis patenka į įvairiausias nelaimes? O jis vis lieka be menkiausio įbrėžimo. Tikriausiai nusprendei, kad tai tiesiog filmo statytojų išmonė arba tikrovės nepaisymas? O kaip žiūri į šiandienos Evangelijos skaitinį? Ar jį irgi laikai Jėzaus išmone ir neatsižvelgimu į mūsų menkumą? Jėzus kviečia mus mylėti savo priešus, o jeigu kviečia, vadinasi, mes gebame mylėti.
Šis Jėzaus paliepimas grindžiamas sveikos nuovokos šlakeliu ir dieviškosios malonės apstu.
Pradėkime nuo sveikos nuovokos. Jėzus ir visi mes žinome, kad mes nesame akimirksniu išgyjantys filmų veikėjai. Galime norėti kitam žmogui atleisti, bet, tarkim, jo veiksmai vis aitrina senas širdies žaizdas. O žaizdos savaime neužsitraukia. Kartais ir surandėjusias labai skauda. Taigi visi nešiojamės didesnes ar mažesnes žaizdas iš praeities. Galbūt mus sužeidė skyrybos, darbo praradimas, netikėta mylimojo mirtis. Galbūt buvome išduoti, atmesti ar apgauti žmogaus, kuriuo pasitikėjome. Galbūt su tomis žaizdomis susitaikėme, laikėme jas gyvenimo dalimi. Bet jos trukdė mums mylėti taip, kaip Jėzus prašo.
Štai čia įsiterpia dieviškoji malonė. Jei tau kas nors trukdo mylėti, Jėzus tave nori iš to išlaisvinti, nors tai būtų įvykę prieš dvidešimt metų.
Kaip patirti gydančią Jėzaus galią tose skausmingose gyvenimo srityse? Pamėgink šit ką: tyliai pasimeldęs įsivaizduok greta tavęs sėdintį Jėzų. Papasakok Jam apie savo nuoskaudas. Būk atviras ir nuoširdus. Jei prasiverš ašaros, leisk joms tekėti, gali netgi surikti Viešpačiui. O tada pažvelk Jam į akis. Jose pamatysi užuojautą. Įsivaizduok, kaip Jis tave apkabina sakydamas: „Žinau, kaip jautiesi. Esu su tavimi tavo kančioje.“ Įsivaizduok, kaip Jis tave guodžia ir veda. Nesirūpink, kad tai tik įsivaizdavimas. Kartais Dievas veikia ir per vaizduotę. Taip Jis įsiskverbia į širdį. Svarbiausia, kad tai mums padeda vieniems kitus mylėti ir vieni kitiems atleisti!
Viešpatie, Tau atnešu savo žaizdas. Tikiu, kad Tu mane išlaisvinsi. Jėzau, dėkoju už Tavo gydančią meilę!Įst 26, 16–19; Ps 119, 1–2. 4–5. 7–8
Sekmadienis, kovo 8
Mt 17, 1–9
Kokį reginį matė šie trys apaštalai! Jėzus, jų draugas ir mokytojas, stovėjo prieš juos kupinas dieviškos šlovės, kalbėdamasis su didžiausiais Izraelio didvyriais. Nenuostabu, kad Petras apstulbo!
Tik prieš savaitę Jėzus pirmą kartą pasakė apaštalams, kad eina į Jeruzalę, o ten vyresnieji kunigai pasmerks Jį mirčiai. Dabar Jėzus savo artimiausius apaštalus vedasi į kalną ir leidžia jiems patirti, dėl ko Jis pasiryžęs kentėti tokias kančias. Prieš eidamas į Kalvarijos kalną Jėzus vieną akimirką parodė apaštalams, kaip atrodys šlovės atnaujintas Jo žmogiškumas.
Per gavėnią kalbame apie kryžiaus nešimą ir žmogiškojo nuodėmingumo numarinimą. Kaip Petras, Jonas ir Jokūbas prieš patirdami Jėzaus ir savo kryžiaus kančias regėjo Jėzaus šlovę, taip ir mes turime žvelgti į prisikėlusio Jėzaus šlovę danguje, kad pakeltume kryžių.
Dievas nori, kad būtume įsitikinę, jog galutinis tikslas yra ne mirti, bet gyventi! Mes gyvename ne tam, kad atgailotume, bet kad būtume susieti su Jėzumi nepertraukiamais meilės saitais! Savo atsimainymu Jėzus parodo, koks bus mūsų atsimainymas, kai šlovingai gyvensime drauge su Juo, nebeslegiami jokios nuodėmės ir išaukštinti Dvasioje.
Klausydamas Šventojo Rašto ištraukos šios dienos Mišiose įsivaizduok save drauge su apaštalais ant kalno. Leisk Dvasiai parodyti Jėzaus šlovę. Pamėgink įsivaizduoti, apie ką Jis kalbėjo su Moze ir Eliju. Gal Jėzus atsimainymo metu ir pats pasisėmė stiprybės savo paskutinėms dienoms? Paklausk Jo, kaip išlaikyti nepaliaujamai į Jį nukreiptą žvilgsnį, kaip rūpintis Jo pažadų išsipildymu, o ne šiandienos sunkumais. Leisk Viešpačiui perduoti dangiškas mintis, kurias Jis norėtų įskiepyti į tavo protą ir širdį. Jo prisikėlimas tesustiprina tave šiandien.
Visa garbė ir šlovė Tau, Jėzau! Tu prisikėlęs karaliauji su Tėvu. Aš keliu akis į Tave ir gėriuosi Tavo šlove.Pr 12, 1–4; Ps 33, 4–5. 18–20. 22; 2 Tim 1, 8–10
Pirmadienis, kovo 9
Lk 6, 36–38
Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas (Lk 6, 36).
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šios Evangelijos eilutės – tai dar vienas Jėzaus pateiktas sąrašas, kas darytina ir kas ne: būkite gailestingi, neteiskite, nesmerkite. Taip Jėzus paverčiamas eiliniu moralės mokytoju! Tačiau žvelgdami giliau, matysime, kad Jėzui ne žmogaus elgesys buvo svarbiausia. Jis norėjo mus išmokyti sekti kilnia Dievo, mūsų Tėvo, prigimtimi.
Norėdami būti tokie gailestingi kaip mūsų Tėvas turime suvokti, koks yra Jo gailestingumas. Žinoma, būti gailestingam nereiškia stebėti blogį, nekreipiant dėmesio į teisingumą. Toks gailestingumas visiškai skiriasi nuo teisingo Dievo gailestingumo. Atlaidumas ir pagalba – pagrindiniai gailestingumo bruožai – nereiškia, kad nusidėjėliai lieka nenubausti. Tuomet Jėzaus mirtis ant kryžiaus būtų beprasmė.
Dievas yra „gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimos meilės“ (Ps 103, 8), tačiau Jis neužsimerkia prieš neteisybę. Štai todėl Jis atsiuntė savo Sūnų, kad prisiimtų mūsų užsitarnautą bausmę. Ant kryžiaus kabėjusį Jėzų slėgė bausmė už visas mūsų nuodėmes: kiekvieną nerūpestingai ištartą žodį, apgavystę, svetimavimą mintimis bei veiksmais, kiekvieną žmogžudystę bei neapykantą. Tik pripažįstantys savo nuodėmę pažįsta švelnų Viešpaties gailestingumą, pašalinantį kaltę ir apvalantį sąžinę.
Dievas nori mums duoti daugybę dovanų. Ar patiri Jo palaiminimus „su kaupu“ (Lk 6, 38)? Per Jėzų Dievas trokšta mums išlieti stiprybės, paguodos bei padrąsinti. Jis ketina duoti kur kas daugiau nei mes tikimės. Ko tu tikiesi? Kartais galbūt nejaučiame Dievo dosnumo, nes stokojame atgailos. Tad jei alksti Dievo rūpesčio, pažvelk į savo širdį. Gal yra neapgailėtų nuodėmių? Galbūt jauti, jog tau trūksta gailestingumo ar esi greitas teisti? Gal negali atsikratyti nuodėmingo geismo, neapykantos ar melo? Bėk pas dangiškąjį Tėvą. Prašyk Jo pagalbos, kad „su kaupu“ patirtum Jo dovanas.
Tėve, pasigailėk manęs. Mokyk mane mylėti taip, kaip Tu myli. Mokyk mane būti gailestingą kitiems. Aš noriu, kad mano gyvenimas būtų pripildytas Tavo gerumo.Dan 9, 4–10; Ps 79, 8–9. 11. 13
Antradienis, kovo 10
Iz 1, 10. 16–20
Po jaudinančio kvietimo atgailoti pranašas Izaijas pateikia labai praktiškus patarimus: mokykitės daryti gera, siekite teisingumo, išnaikinkite priespaudą. Būkite norūs ir klusnūs. Nepriešgyniaukite ir nemaištaukite.
Mokykitės daryti gera. Jei esu apvylęs kieno nors pasitikėjimą, atleidimo prašymas yra tiktai pradžia. Abipusiu pasitikėjimu grįstų santykių atnaujinimas pareikalaus skaidrumo, nuolankaus tarnavimo bei mano mažų gerumo darbelių. Panašiai užima laiko, kol pakeičiame pataikavimo savo įnoriams įpročius į gailestingumo ir teisingumo įpročius.
Jei esu įpratęs apkalbėti, turbūt bus geriausia pirmiausia prikąsti liežuvį, o ne papildyti ankstesnių apkalbėtojų nešiojamas paskalas. Galbūt galėčiau tyliai sukalbėti maldą už juos ir už apkalbamą žmogų. Kitą kartą reikia pasistengti būti budresniam ir išdrįsti pasitraukti iš apkalbėtojų grupės, įterpti tinkamą žodį ar pagalvoti ką nors gero apie kaltinamą žmogų. Jei vis stengsiuosi apie tą žmogų gerai galvoti, sugebėsiu apie jį deramai ir kalbėti.
Atmink, jog nukrypę nuo kurso laivai neiškart gali pakeisti plaukimo kryptį. Atmink, jog vis dėlto pamažėl taisydami savo kursą jie vis labiau artėja prie uosto. Kiekvienas, nors ir mažas, pasitaisymas patinka mūsų Tėvui. Jis ne tik įspėja nesilaikančius Jo tvarkos, bet ir pažada išgelbėti tiesinančius savo kelią (plg. Ps 50, 17. 23). Dievas pažada, kad apėmus pagundai Jis nuties išgelbėjimo kelią – galėsime atsispirti pagundai ir galiausiai ją įveikti (plg. 1 Kor 10, 13).
Šis Dievo pažadas yra labai asmeniškas: „Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, lydėdamas tave akimis“ (Ps 32, 8). Dvasios, prikėlusios Jėzų iš numirusiųjų, sustiprinti galime būti išties perkeisti. Tereikia ištverti. Geriausia žinia yra tai, jog nesame vieni. Dievas neapleis mūsų iki bus baigtas perkeitimo darbas. Mūsų Tėvas yra labai kantrus, jei mes pasirengę klausytis Jo nurodymų. Taigi nebūkime sau griežtesni, nei Jis yra!
Tėve, žinau savo nuodėmingumą, bet tikrai noriu daryti tai, kas teisu. Pažvelk į mane, Tėve, ir parodyk man, kokį žingsnį turiu žengti.Ps 50, 8–9. 16–17. 21. 23; Mt 23, 1–12
