ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2020
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Meditacijos

Penktadienis, gegužės 1

Apd 9, 1–20

Koks sunerimęs turėjo būti Ananijas, eidamas Tiesiąja Damasko gatve susitikti su tarsiečiu Sauliumi (plg. Apd 9, 11). Jis žinojo vykdantis Dievo valią, tačiau, kaip ir daugelis mūsų kartais elgiamės, dvejojo. Galime tik įsivaizduoti jo prieštaringas mintis:

„Viešpatie, šis žmogus labai blogas! Jis vienas smarkiausių minios kurstytojų, nužudžiusių Steponą Jeruzalėje! Ar Tu tikrai nori pasiųsti mane į liūto nasrus? Saulius persekioja Tavo žmones labiau nei kas kitas. Jis ir čia atkeliavo tam, kad suimtų Jėzaus sekėjus ir įmestų juos į kalėjimą.

Mes taip džiaugėmės girdėdami gandus, kad Tu jį apakinai keliaujant į Damaską. Tačiau vėliau Tu nutraukei mano maldą ragindamas mane susitikti su šiuo sulaukėjusiu žmogumi ir dar blogiau – uždėti ant jo rankas, kad išgytų!

Brangusis Dieve, ar tai, ką darau, iš tiesų yra gerai, o gal aš tiesiog persistengiu dėl tikėjimo? Mano žmona mano, kad elgiuosi teisingai, vyresnysis brolis sako, kad privalau vykdyti tai, ką daryti Dievas mane ragina. Tačiau šitai? Ar gali atsiversti toks tulžingas žmogus? Tai neįsivaizduojama! Tu sakai, kad Saulius bus Tavo rinktinis įrankis, skelbsiantis Tavo vardą visam pasauliui, netgi pagonims bei karaliams. Viešpatie, ar to negalėtų daryti kas nors kitas?

Tačiau koks didžiulis stebuklas, jei jis iš tikrųjų atsivertė! Girdėjau, kad Saulius buvo geriausias mokytojo Gamalielio mokinys, labai gerai išmanantis Tavąjį Įstatymą. Kokia palaima, jei Tu, Viešpatie, iš tikrųjų suminkštinai šio žmogaus širdį!

Štai šis namas. Jėzau, aš tikiu, kad Tu esi su visais, kurie renkasi Tavo vardu. Mano draugai dabar meldžiasi už šį susitikimą. Teįvyksta Tavo valia, Viešpatie. Aš žinau, kad Tu surenki savo tautą iš rytų ir vakarų. Štai dar viena, Tavo pjūčiai parengta siela. Tepatiria šiandien Saulius iš Tarso Tavo meilę, Tavo Dvasia tegul išlaisvina jį iš neapykantos.“

Dievas išgirdo Ananijo maldas. Saulius iš Tarso tapo apaštalu Pauliumi. Ir mes turėkime tokį tikėjimą.

Viešpatie, paliesk suklaidintus ir Tavo valiai priešiškus žmones, kad jie būtų išgelbėti.

Ps 117, 1–2; Jn 6, 52–59


Šeštadienis, gegužės 2

Apd 9, 31–42

Šv. Petras liepė paralyžiuotajam Enėjui keltis, užkloti savo guolį, – ir šis tuojau pat buvo išgydytas (plg. Apd 9, 33–34). Vėliau Petras meldėsi už mirusią Tabitą, ir ji buvo prikelta (plg. Apd 9, 36–41). Kokių neįtikėtinų stebuklų yra padarę šventieji!

Prisiminkime visus pasakojimus apie tėvą Pijų, Joną Boską ir kitus. Dėl jų maldų išgijo daugybė žmonių. Jų maldos turėjo gydomąją galią dar jiems gyvenant žemėje ir ne ką mažiau po jų mirties! Stebuklai gali vykti ir per tave – negi manai, kad šventieji kai ką žinojo, ko tu nežinai?

Kiekvienas stebuklas kyla iš to paties vienatinio šaltinio – Jėzaus Kristaus. Gal apaštalas Petras turėjo neįprastų gebėjimų gydyti ligonius ar prikelti mirusius? Gal kuris iš šventųjų buvo įvaldęs kokias nors dieviškas ar magiškas galias, leidusias daryti tai, apie ką mes galime tik pasvajoti? Tikrai ne! Jų sėkmės „paslaptis“ yra Jėzus – prisikėlęs Viešpats.

Tačiau tai nebuvo paslaptis. Pavyzdžiui, Petras atvirai sakė Enėjui: „Teišgydo tave Jėzus Kristus“ (Apd 9, 34). Joks išgydymas neįvyksta žmogiškąja galia ar pastangomis, tik Jėzaus galia per maldą. Prieš prikeldamas iš numirusiųjų Tabitą, Petras liepė visiems išeiti iš kambario ir „atsiklaupęs ėmė melstis“ (Apd 9, 40). Ir mes galime melstis, laukdami iš Jėzaus neįtikėtinų dalykų, nes Jis yra gailestingumo ir išgydymo versmė, į kurią kreipėsi apaštalas Petras!

Mes galime melsti sielos ar kūno išgydymo, taip pat dalyvauti Dievo išgydymo tarnystėje melsdamiesi už kenčiančius bei stokojančius žmones. Šiandien ši išgydymo maldos tarnystė netgi tapo visų mūsų pareiga. Juk aplink tiek daug kančios, ligos ir nesveikatos. Turime melstis ir nepamiršti, kad mūsų Tėvas trokšte trokšta mums parodyti savo meilę. Dievas žino, kada ir kaip ją mums išlies. Tad kad ir kas įvyktų, kartu su šventaisiais būkime tikri – Jis girdi mūsų maldas. Mes Jam tikrai rūpime.

Tėve, dėkoju už didžiulę Tavo meilę, leidžiančią man su pasitikėjimu prašyti Tavęs išgydymo sau ir visiems žmonėms. Jėzau, Tavo brangusis Kraujas tenuplauna mane ir mus visus Tavo Dvasios galia.

Ps 116, 12–17; Jn 6, 60–69


Sekmadienis, gegužės 3

Jn 10, 1–10

Jis šaukia savąsias avis vardais (Jn 10, 3).

Gerojo Ganytojo sekmadienį į galvą dažnai ateina idiliškos mintys. Įsivaizduojame gražius vaizdelius su mielu piemeniu, sėdinčiu žalioje kvapnioje pievoje su lazda rankoje ir meiliai žvelgiančiu į romias tykias avytes, švelniai pešančias žolę.

Deja, piemuo ir jo ganoma banda dažniausiai būna nešvarūs, dulkini ir nusiteikę anaiptol netaikiai. Jėzus, įvardydamas save ganytoju, taip priekaištauja žydų ganytojams, vyresniesiems, ką tik atmetusiems Jį ir išvariusiems žmogų, kurį Jis išgydė nuo aklumo. Tikrasis ganytojas gerai pažįsta savo avis ir rūpestingai jas gano. O avys atpažįsta jo balsą ir seka jį. Jėzus, Gerasis Ganytojas, netgi guldo gyvybę už savo avis (plg. Jn 10, 11).

Jėzaus žodžius priešininkams galime suprasti kaip jiems skirtą perspėjimą, kita vertus, galime juos pritaikyti ir sau. Juk visi vienaip ar kitaip esame Dievo tautos ganytojai. Visi esame kviečiami rūpintis Dievo tauta sekant Jėzaus, mūsų tikrojo Ganytojo, pavyzdžiu. Kas yra mūsų kaimenė, kurią turėtume ganyti? Tai mūsų vaikai, mūsų tėvai, galbūt mūsų mokiniai ar tie žmonės, kuriais rūpintis mums patikėta. Argi mes ne ganytojai, kai priimame naują parapijietį ar pagelbėjame naujam bendradarbiui? Atminkime, kad kiekviena avis priklauso Jėzui, o ne mums. Jis brangina kiekvieną avelę ir nori, kad mes jai atspindėtume Jo meilę ir auką.

Tad klausk savęs: „Ar gerai pažįstu savo avis, ar žinau jų vardus? Ar žinau jų rūpesčius?“ Kartais taip pasineriame į savo reikalus, kad nekreipiame dėmesio į aplinkinių nerimą, nuovargį, skausmą. Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, šaukime savąsias avis vardu, įsiklausykime , ką jos sako, pasirūpinkime jomis. Būkime geri Dievo avių ganytojai.

Jėzau, Gerasis Ganytojau, padėk man dosniai dalyti savo gyvenimą Tavosioms avims.

Apd 2, 14. 36–41; Ps 23, 1–6; 1 Pt 2, 20–25


Pirmadienis, gegužės 4

Apd 11, 1–18

Žvelgiant į išganymo istoriją, viena yra labai aišku – Dievas niekada neveikia įprastai, standartiškai. Pavyzdžiui, Nojui Dievas įsakė pastatydinti laivą dykumos viduryje. Senukui Abraomui pažadėjo, kad jo senutė žmona susilauks sūnaus, iš kurio kils daugybė palikuonių, kaip danguje žvaigždžių. Dievas sutriuškino galingą miestą Jerichą, liepęs izraeliečiams septynis kartus jį apžygiuoti šaukiant iš visų jėgų. Tikrai Dievo keliai nėra mūsų keliai!

Šiandienos skaitinyje iš Apaštalų darbų Petras patvirtino, kokie neįtikėtini gali atrodyti Dievo keliai. Apipjaustyti tikintieji ėmė kaltinti Petrą, kad šis valgęs su pagonimis. Pamaldžiam žydui netiko eiti į pagonio namus, juo labiau – valgyti su juo. Bet Dievo mintys – ne mūsų mintys. Jis parodė Petrui, kad Jėzus laimėjo išganymą ne tik žydams, bet ir pagonims – visų tautų ir genčių žmonėms.

Dievas neįprastu regėjimu apreiškė savo sumanymą Petrui. Jis išvydo didžiulį ryką, nusileidžiantį iš dangaus. Ant jo buvo daug laukinių gyvūnų ir kitų „nešvarių“ gyvulių. Drauge Petras išgirdo paraginimą valgyti juos. Balsas jam sakė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“ (Apd 11, 9). Tuojau po šio regėjimo keli vyrai iš Cezarėjos pakvietė Petrą susitikti su pagonimi Kornelijumi ir pasidalyti Evangelijos žinia su juo. Kas beliko daryti Petrui?

Labai lengva Dievą įsprausti į savo sugalvotus rėmus. Bet Jis gali padaryti daug daugiau nei mes įsivaizduojame (plg. Ef 3, 20). Iš tiesų Dievui patinka veikti nenuspėjamai. Jis džiaugiasi pranokdamas pačias didžiausias mūsų svajones. Pavyzdžiui, popiežius Jonas XXIII niekada nesitikėjo, kad Vatikano II Susirinkimas taip ilgai tęsis. Jis net nesvajojo, kad šis pasaulio vyskupų susirinkimas pradės naująsias Sekmines Bažnyčioje. Bet išties taip įvyko. Pamąstyk šiandien apie neapsakomus Dievo kelius, kuriais Jis veikia ir Tavo gyvenime. Maldoje padėkok Jam už visus iš Jo gautus palaiminimus.

Dėkoju Tau, Viešpatie, už tuos nuostabius palaiminimus, kuriuos man suteikei. Dėkoju Tau už visus malonius netikėtumus ir netgi už sunkų metą, kurį Tu pavertei nuostabia gyvenimo ir meilės pamoka. Jėzau, pasitikiu Tavimi.

Ps 42, 2–3; 43, 3–4; Jn 10, 11–18


Antradienis, gegužės 5

Apd 11, 19–26

Šv. Lukas mums sako, kad būtent Antiochijoje Jėzaus sekėjai imti vadinti „krikščionimis“ (plg. Apd 11, 26). Graikiškas žodis christianoi kilo iš žodžio Christos, reiškiančio „pateptasis“. Tikriausiai šis žodis buvo vartotas Antiochijoje, nes graikakalbių atsivertėlių Bažnyčioje buvo daugiau nei iš žydų kilusių (plg. Apd 11, 20–21). Maždaug tuo metu krikščionybę liautasi laikyti tik nauja judaizmo sekta, imta įžvelgti, kad ji kai kuo ir skiriasi nuo šios religijos.

Žmonės, vadinami „krikščionimis“, be kita ko, skyrėsi nuo kitų labai branginama tarpusavio vienybe. Būtent Jeruzalės Bažnyčia, kuriai priklausė iš žydų kilę krikščionys, pasiuntė Barnabą (jis atvyko iš Kipro) palaikyti pagonių evangelizacijos Antiochijoje (plg. Apd 11, 22–23). Savo ruožtu iš pagonių kilę Antiochijos tikintieji parodė meilę broliams Jeruzalėje, nusiųsdami jiems paramą, ištikus badmečiui (plg. Apd 11, 27–30).

Taip pat Antiochijoje apie 110 metus vyskupas Ignotas Bažnyčią pirmą kartą pavadino katalikiška. Laiške Smirnos tikintiesiems Ignotas rašė: „Kur tik Jėzus yra, ten yra visuotinė [katalikiška] Bažnyčia“. Taigi žodžiai „katalikas“, „katalikiškas“ reiškia „visuotinis“, „visa apimantis“. Iš čia kilo ir krikščionių Bažnyčios – visų tikinčiųjų sambūrio – vadinimas „viena, šventa, visuotine ir apaštališka“ Bažnyčia. Taigi sakydami esantys katalikai drauge tvirtiname priklausantys visuotinei Bažnyčiai.

Kristaus kryžiuje slypi vienybės dovana. Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus įsteigė vieną Bažnyčią – vieną kūną (plg. Ef 2, 16), – kuriame visi tikintieji vienas kitą palaiko gilia meile ir pagarba. Argi neliūdna, kad Bažnyčia buvo ne kartą plėšoma ir draskoma įvairiausių susiskaldymų? Katalikų Bažnyčios katekizme primenama, kad „Bažnyčia privalo nuolat melstis ir darbuotis, kad išlaikytų, stiprintų ir tobulintų tą Kristaus norėtą jos vienybę. <…> Troškimas susigrąžinti visų krikščionių vienybę yra Kristaus dovana ir Šventosios Dvasios raginimas“ (KBK, 820). Vienykime savo maldas su po visą pasaulį išsisklaidžiusių tikėjimo brolių bei seserų maldavimais, kad būtų atkurta krikščionių vienybė.

Tėve, padaryk mus viena! Užgydyk susiskaldymo žaizdas tarp tautų ir suvienyk mus savo Sūnaus kūne.

Ps 87, 1–7; Jn 10, 22–30


Trečiadienis, gegužės 6

Apd 12, 24 – 13, 5

Viešpaties žodis vis augo ir plito (Apd 12, 24).

Ir augalai, ir gyvūnai, ir žmonės auga pamažu, o ne iš karto. Tai būdinga ir Bažnyčiai. Ji išsyk smarkiai išaugo per Sekmines, kai Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų ir tūkstančiai įtikėjo Jėzų. Po to su kiekviena diena tikinčiųjų daugėjo, nes vis daugiau žmonių įtikindavo Evangelijos žinios tiesa ir galia.

Tačiau vėliau ankstyvajai Bažnyčiai teko išgyventi sausros laikotarpį. Buvo nužudytas Steponas, prasidėjo žiaurūs krikščionių persekiojimai. Tikėjimas plito, nes jo šaknys buvo stiprios, bet kur kas lėčiau. Gelbėdamiesi nuo persekiojimų, tikintieji keliavo į Finikiją, Kiprą ir Antiochiją, skelbė Gerąją Naujieną tenykščiams žydams, sunkiai darbuodamiesi steigė naujas Bažnyčias. Antiochijoje kai kurie ėmė skelbti Kristaus žinią ne tik žydams, bet ir pagonims. Būtent čia, Antiochijoje, Barnabas ir Paulius visus metus triūsė siekdami įkurti Bažnyčią, nepaisant naujų pavojingų aplinkybių.

Dėl šių dviejų apaštalų atkaklaus darbo Antiochijos Bažnyčia pamažu brendo. Iš tiesų būtent čia jie buvo pirmą kartą pavadinti krikščionimis (plg. Apd 11, 26). Bet Barnabą ir Paulių Šventoji Dvasia buvo numačiusi pasiųsti kitur, tad jie galiausiai paliko Antiochiją, kad paskatintų kitą Bažnyčios augimo tarpsnį – ilgalaikę misiją Viduržemio jūros įlankoje.

Bažnyčia augo etapais tiek praeityje, tiek šiandien. Naujas etapas prasidėjo sulig Vatikano II Susirinkimu, kurio metu vyskupai iš viso pasaulio aptarė, kaip skelbti Evangeliją moderniajame amžiuje. Kitas etapas prasidėjo 1986 m., popiežiui Jonui Pauliui II paskatinus švęsti Pasaulio jaunimo dienas. Pasauliečių judėjimų ir bendruomenių augimas irgi yra Bažnyčios misijos naujojo etapo ženklas.

Kiekviename amžiuje Dievas atskleidžia naujų, daug žadančių Evangelijos skelbimo galimybių. Kur Jis mus veda šiandien? Koks misijos etapas prasideda dabar?

Ateik, Šventoji Dvasia! Vis labiau mane perkeisk pagal Jėzaus atvaizdą. Leisk matyti Tavo veikimą visomis aplinkybėmis ir pasinaudoti kiekviena proga augti šventumu ir dalytis Gerąja Naujiena!

Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Jn 12, 44–50


Ketvirtadienis, gegužės 7

Jn 13, 16–20

Turi išsipildyti Rašto žodžiai (Jn 13, 18).

Jėzus nuplovė apaštalams kojas, ir Judui, kuris – Jėzus žinojo – ruošėsi tą pačią naktį Jį išduoti. Štai kodėl Jėzus cituoja psalmę: „Net mano geriausias bičiulis – tas, kuris dalijosi su manimi duona, taikėsi man įspirti“ (Ps 41, 10). Jėzus norėjo parodyti, kad Judo išdavystė iš tiesų buvo Raštų išsipildymas (plg. Jn 13, 18).

Dievas net karčiausią išdavystę paverčia savo pažado išgelbėti žmones išsipildymu. Dievo keliai neįtikėtini, netgi vargiai įsivaizduojami. Pamaldūs žydai laukė ateisiančio Izraelio išvaduoti Mesijo. Jie prisiminė savo tautos didvyrius – Mozę, Jozuę, Gideoną, Dovydą. Tad tikėjosi, kad ateinantysis Mesijas bus dar galingesnis už juos ir išlaisvinęs savo tautą iš pavergėjų romėnų tikrai atkurs Izraelio karalystę.

Jėzuje, Dovydo sosto paveldėtojuje, Raštai išsipildė visiškai kitaip, nei kas nors numanė ar įsivaizdavo. Užuot valdęs jėga, Jėzus sutiko mirti išduotas vieno iš artimiausių sekėjų, sutiko laisvai paaukoti savo gyvybę ant kryžiaus iš meilės žmonėms.

Tad per Paskutinę vakarienę, tą didžio pažado ir vilties metą, Jėzus savo mokiniams atskleidė, kokiu vainiku Jis bus vainikuotas ir kokią Karalystę Jis kuria. Mazgodamas mokiniams kojas Jėzus parodė, kad Jis yra tas Karalius, kuris tarnauja savo tarnams. Ateinančiomis dienomis mokiniai išvydo Karalių, kuris guldo savo gyvybę už Jam pavestuosius. Galiausiai jie pamatė Karalių, sutriuškinantį net mirtį, Karalių, kasdien nuplaunantį jų nuodėmes.

Jėzus nori ateiti ir į tavo gyvenimą, Jis nori tau tarnauti (plg. Jn 13, 19). Tai neįtikėtina, juk Jis – Visatos Karalius! Bet Dievas taip nusprendė įvykdyti savo pažadus.

Tad atverk Jam savo širdį, leisk Jam tarnauti tau. Leisk Jam atleisti tau nuodėmes ir tave numazgoti. Tebūna Jis tavo Karalius Tarnas. Dabar ir per amžius.

Jėzau, dėkoju Tau, kad tarnauji man, kad mane apvalai ir kad guldai savo gyvybę už mane.

Apd 13, 13–25; Ps 89, 2–3. 21–22. 25. 27


Penktadienis, gegužės 8

Apd 13, 26–33

Pauliaus pamokslas Pisidijos Antiochijoje (plg. Apd 13, 16–41) yra pirmasis jo užrašytas pamokslas. Tai vienintelis Pauliaus pamokslas, kurį Lukas taip išsamiai atpasakoja. Jis svarbus, nes apima pagrindinę Evangelijos žinią. Gilindamiesi į šį pamokslą galime labiau suprasti, ką reiškia kalbėti apie Gerąją Evangelijos naujieną.

Paulius pradeda primindamas savo klausytojams, kaip Dievas jų protėvius išvadavo iš Egipto vergijos ir suteikė Pažadėtąją žemę kaip paveldą. Apaštalas taip pat kalba apie karalių Dovydą ir Dievo jam duotą pažadą, kad Dievo siųstasis Gelbėtojas gimsiąs iš jo atžalų. Galiausiai Paulius parodo, kad tai, kas išpranašauta žydų Raštuose, išsipildė Kristuje. Paulius savo pamokslą pabaigia apibendrindamas visą žinią: „Ir mes jums skelbiame Gerą Naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų“ (Apd 13, 32–33).

Pauliaus pamokslas turėjo atrodyti gana keistas jo klausytojams. Juos tikriausiai nustebino jo žodžiai apie Jėzaus prisikėlimą ir kad šis įvykis įrodo Dievo ištikimybę savo pažadams. Pauliaus klausytojai tikėjo, kad vieną dieną Dievas atsiųs Mesiją, bet kiekvieną šabą jie girdėdavo, kad šis Viešpaties pažadas dar neišsipildė. Taigi išgirsti, kad Mesijas jau atėjo ir mirė, – pernelyg daug, kad įstengtum patikėti.

Pauliaus klausytojai tikriausiai stebėjosi ir tuo, ko jis nepasakė. Jie buvo Įstatymo žmonės, tad tikėjosi, kad jis kalbės apie konkrečias nuodėmes, apeigas, o ne vien apie visa nugalintį Dievo gailestingumą. Juk buvo tikima, kad Mesijas ne panaikins, bet ištobulins Įstatymą.

Geroji Evangelijos Naujiena šiandien yra ta pati, kokią ją skelbė Jėzus, o vėliau – Petras, Paulius ir kiti. Tai ta pati Evangelija, perkeičianti visų kartų ir tautų žmonių gyvenimus. Ji gali perkeisti ir mūsų gyvenimą, jei priimsime įstabią tiesą: Kristus mirė, Kristus kėlės, Kristus vėl ateis.

Tėve, daugelis šiandien karštai, kaip ir Paulius, skelbia Evangeliją. Palaimink juos paguoda, išmintimi ir stiprybe, kad jie liktų ištikimi Tavo tiesoms.

Ps 2, 6–11; Jn 14, 1–6


Šeštadienis, gegužės 9

Ps 98, 1–4

Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę (Ps 98, 1).

Kodėl turėtume giedoti? Giedojimas įtraukia mūsų širdį ir jausmus, taip pat protą. O Dievui rūpi visas žmogus, neišskiriant jo jausmų. Jis trokšta mūsų dvasiai, protui ir kūnui įkvėpti savo gyvybės. Giedojimas Jam leidžia apimti visą žmogų. Jei mums sunku atverti širdį, giedojimas gali padėti. Jis tarsi nutiesia kelią Šventajai Dvasiai, padeda Jai mus išjudinti.

Giedokime Jėzaus pergalę ant kryžiaus, Jo pergalę prieš nuodėmę. Giedokime, nes per Kristų tapome Dievo pergalės dalininkais (plg. 1 Kor 15, 57). Giedokime, nes nereikia gyventi gėdos ir kaltės apimtiems. Giedokime, nes per Jėzaus Kraują, išlietą ant kryžiaus, galime bendrauti su Tėvu. Giedokime, nes Ištikimasis mus numazgos tyrojo vandens čiurkšlėmis. Giedokime, nes Dievo pažadai nepajudinami, Juo vieninteliu verta kliautis.

Giedokime naują giesmę! Giedokime Dievo teisingumą, atsiskleidusį beribiu gailestingumu ir maloningumu mums. Giedokime, kokia nuostabi Jo valia: Jis nenori, kad bent vienas pražūtų, Jam rūpi, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą (plg. 1 Tim 2, 4). Giedokime, nes Jis mus atpirko iš nuodėmės, net iš tos, kuriai patys pasidavėme. Giedokime, nes Jis nori mus padaryti šventus ir be dėmės. Giedokime, nes Jis yra ištikimas ir tai, ką pažadėjo, tikrai įvykdys!

Giedokime, nes Jis nori, kad būtume šventi ir nepeiktini Jo ir aplinkinių akimis. Giedokime padėkos giesmę, nes Jis mus veda teisumo keliais. Giedokime, nes Jis apvalo mūsų sąžinę, Jis mums suteikia atilsį. Giedokime tai, kas yra tyra ir teisu, miela ir gera. Giedokime džiaugsmingai matydami Jo mielumą ir ištikimumą. Giedokime ilgėdamiesi vis labiau Jį pažinti, vis apsčiau patirti Jo meilę ir gailestingumą. Giedokime naująją giesmę su visais šventaisiais ir angelais, giedokime, nes Jis atsiminė savo gerumą ir ištikimybę.

Tėve, Tu esi įstabus! Šlovinu Tave už Tavo gerumą. Tu esi ištikimas, teisus ir gailestingas, trokštu vis labiau Tave patirti. Tėve, giedu Tavo pergalę ir gailestingumą!

Apd 13, 44–52; Jn 14, 7–14


Sekmadienis, gegužės 10

Jn 14, 1–12

Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius (Jn 14, 12).

Ar skaitant šiuos Jėzaus žodžius nekyla minčių, kad šis pažadas taip ir liks neįvykdytas? Jei tai, kas tais žodžiais pasakyta, yra tiesa, tai kodėl tiek nedaug tepastebime stebuklingos Dievo meilės pasaulyje? Kodėl daugelis iš mūsų skundžiasi, kad mūsų maldos išklausomos tik kartais? O gal mes paprasčiausiai nesupratome, ką šiais žodžiais Jėzus mums žada? Gal nesuprantame, kas yra tie didieji Jėzaus darbai ir kokius darbus nuveikti Jis siūlo mums? Svarbiausia, Jis siūlo mums tai, ką gali subrandinti ypač artima mūsų bendrystė su Tėvu.

Pabandykime suprasti, kodėl turėtume daryti didžių darbų. Pirma, Jėzus nori, kad per Jį užmegztume glaudžią bendrystę su Tėvu. Jis sakė mokiniams: „Aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje“ (Jn 14, 10). Visas Jo gyvenimas atspindėjo šią vienybę. Jis visąlaik buvo Tėve, Jo Artume, girdėjo Jo žodžius, klusniai ir su meile laikėsi Jo valios.

Panašiai Tėvas yra Jėzuje. Jis iš visos širdies myli savo Sūnų, ir Jėzus tai žino. Jėzui pagarbiai paklūstant, Tėvo meilės ir galios patirtis Jame brandino vaisius ir suteikė galią atlikti didįjį meilės ir atsidavimo darbą. Gal atrodys neįtikėtina, kad tereikia tik, kad augtų mūsų patirtis ir įsitikinimas, jog esame Tėvo mylimi ir stiprinami sekti Jėzaus pėdomis.

Antra, Jėzus eina pas Tėvą (plg. Jn 14, 12). Kristus ne tik gyvena mumyse. Jis taip pat sėdi Tėvo dešinėje, todėl galime su visišku pasitikėjimu bėgti prie Dievo sosto. Jis atidarė mums dangų, ir Dievo gailestingumas bei malonė per mus gali būti išlieta kiekvienam to trokštančiam. Ar noriai sutinkame būti tokio nuostabaus užmojo dalininkais?

Jėzau, ačiū Tau, kad kvieti mus pažinti ir mylėti Tėvą, kaip Tu Jį myli, ir vaikščioti Dvasios vedamiems. Mokyk mane gyventi vieną gyvenimą su Tavimi, kad galėčiau juo dalytis su kitais.

Apd 6, 1–7; Ps 33, 1–2. 4–5. 18–19; 1 Pt 2, 4–9


Pirmadienis, gegužės 11

Apd 14, 5–18

Juk mes tokie patys mirtingi žmonės kaip ir jūs (Apd 14, 15).

Pauliaus šūksnis turėjo priversti atsikvošėti Listros žmones, mat jie žvelgė į Paulių ir Barnabą tarsi į kokius dievus. Šiandien mus apima kitokia pagunda. Mes linkstame nuvertinti tuos, kurių gyvenimas, mūsų nuomone, nėra dvasingas, kurie galbūt netiki. Užmirštame, kad ir jie yra mūsų broliai bei seserys, lygiai kaip mes mylimi Dievo ir verti tokios pačios pagarbos kaip didžiausias šventasis. Iš tiesų daug žmonių atrodo svetimi ar abejingi Dievo tikrovei. Jie religiją telaiko prietarų rinkiniu, trukdančiu žmonėms atskleisti visas savo galimybes. O į krikščionis žvelgia kaip į bedžiaugsmius robotus, vykdančius, kas jiems sakoma, bet nemąstančius savo galva.

Visi popiežiai daug rašė ir kalbėjo apie tai, kaip turėtume gyventi, kad įvykdytume Dievo valią. Jie mus mokė, kad būti visiškai žmogiškam reiškia ugdyti visą savo asmenybę, remiantis Dievo Apreiškimu. Neturime užgniaužti mums nuolat kylančių klausimų, stiprių jausmų ar troškimų. Ne nuslopinti juos turime, bet derinti su kūrybinga Dievo meile. Ramybės neduodantys klausimai gali mus paskatinti tyrinėti, kaip Dievas sukūrė šį pasaulį. Mūsų nepakanta neteisingumui tepaskatina bejėgius. Stebėjimasis ir gėrėjimasis Dievo kūrinija galia išlaisvinti kūrybines mūsų jėgas. Dievo pėdsakai regimi visoje kūrinijoje, o ypač žmonėse, nes mes esame sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą. Jei norime būti paveikūs evangelizuotojai, turime branginti ir vertinti aplink esančius žmones. Jei laikysime juos savo šeimos nariais, jei pripažinsime tai, ką juose matome gero, padėsime jiems atrasti Dievo žmonėms paruoštą pilnatvę.

Šiandien apmąstykime šiuos popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Būtina neatidėliojant surasti naujų formų ir būdų užtikrinti, kad Dievo malonė galėtų palydėti kiekvieno vyro ir kiekvienos moters širdį ir galėtų nuvesti juos pas Jį. Visi mes esame paprasti, bet svarbūs Jo įrankiai. Tikėjimo dovaną gavome ne tam, kad ją laikytume paslėptą, bet veikiau tam, kad ją skleistume, idant ji apšviestų daugybę keliaujančių mūsų brolių.“

Tėve, dėkoju, kad visus žmones sukūrei pagal savo atvaizdą. Padėk man branginti Tavąjį atvaizdą kiekviename žmoguje.

Ps 115, 1–4. 15–16; Jn 14, 21–26


Antradienis, gegužės 12

Jn 14, 27–31

Ateina šio pasaulio kunigaikštis (Jn 14, 30).

Norėdamas suprasti šią Jono evangelijos eilutę turi prisiminti tai, kas nutiko Edeno sode, žalčio pokalbį su Ieva. Žaltys (originale – gyvatė) jai sakė: „Būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Ievai ir Adomui tereikėjo užvalgyti uždrausto vaisiaus ir, pasak žalčio, jiems atsivers akys, jie galės spręsti, kas yra gera ir kas – pikta. Jie nebeturės paklusti Dievo nustatytoms taisyklėms, galės vadovautis savomis. Patikėję gyvatės žodžiais pirmieji žmonės nepaisydami Dievo žodžio ragavo uždraustojo vaisiaus.

Štai būtent šią akimirką piktasis tapo šio pasaulio kunigaikščiu (plg. Jn 14, 30). Jis apkvailino mūsų pirmuosius tėvus, taip per juos „nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones“ (Rom 5, 12). Nuodėmė pasklido po visą pasaulį, žmonėms priėmus piktojo primestą įstatymą, o ne Dievo nustatytąjį.Tada atėjo Jėzus ir apreiškė naują gyvenimą. Vietoj piktojo įpiršto savanaudiško gobšumo įstatymo Jėzus pasiūlė pasiaukojamos meilės įstatymą ir pats jo laikėsi iki galo. Šėtonui skatinant kerštauti, smerkti ir neapkęsti, Jėzus skelbė gailestingumą ir atleidimą. Šėtonas mokė išjuokti, didžiuotis ir pūstis, o Jėzus – būti nuolankiems ir tarnauti.

Jėzus ne kartą parodė, kad piktasis neturi Jam galios (plg. Jn 14, 30). Jokie melai, jokios pagundos, jokie meilikavimai Jėzaus neprivertė išsukti iš savo kelio. Jėzus ėjo meilės įstatymo keliu iki mirties ir prisikėlimo.

Ir kaip tik čia dėl Jėzaus ištikimybės iki mirties Šėtono geležiniai gniaužtai sutrupėjo. Dėl Kristaus mes dabar galime rinktis gyvybę teikiantį Dvasios įstatymą, užuot murkdęsi Šėtono nuodėmės ir mirties įstatyme (plg. Rom 8, 2).

Šiandien Jėzus sako, kad Jis yra tavo pusėje. Jis nugalėjo šio pasaulio kunigaikštį. Tu jau nebesi piktojo kumščio spaudžiamas. Iš tiesų esi Jėzaus pergalės dalininkas. Tu turi Šventąją Dvasią, skubančią tau padėti eiti Jėzaus keliu.
Tad kokio įstatymo žadi laikytis šiandien?

Dėkoju Tau, Jėzau, už pergalę prieš piktąjį! Viešpatie, padėk man likti Tau ištikimam.

Apd 14, 19–28; Ps 145, 10–13. 21


Trečiadienis, gegužės 13

Jn 15, 1–8

Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas (Jn 15, 1).

Japonų kultūroje vazoninių nykštukinių medelių, bonsų, puoselėjimo menas jų augintojui yra pasitenkinimą teikianti viso gyvenimo patirtis. Savo grožiu medelis džiugina ir žiūrovą. Kiekvienas bonsas yra rūpestingai prižiūrimas, genimas, formuojamas, skiepijamas pagal augintojo išmonę ir jo džiaugsmui. Augintojas rūpestingai pašalina medelio grožį menkinančius nereikalingus lapus, šakas, spyglius. Tai didelio kruopštumo reikalaujantis darbas, tačiau rezultatai stulbinantys.
Šių medelių auginimo pavyzdys – vienas iš būdų suprasti Dievo veikimą mūsų gyvenime: Jis geni mus, tvarko ir puoselėja, kad taptume nuostabiais Jo šlovės atspindžiais.

Ką Dievas apgeni? Jis pašalina visa, kas prieštarauja Jo prigimčiai, apkarpo mūsų negebėjimą ar nenorą atleisti, pasiteisinimus, kad verčiau gyvensime su kartėliu ir pykčiu, nugeni nuodėmę, kad ši neįsigalėtų. Jis ugdo mūsų mintis ir norus, kad mąstytume ir veiktume kaip Jis. Dievas visa tai daro, kad gyventume laisvėje, kurią Jėzus mums laimėjo ant kryžiaus.

Šalindamas visus šiuos dalykus, Dievas padeda mums augti šventumu. Jis įskiepija mus į savo šventą šeimą kaip savo sūnus ir dukteris. Jis suteikia mums namus ir naują gyvenimo tikslą. Jis aprengia mus savo meile, gerumu, atjauta ir nuolankumu. Jis daro viską, kad vestume „teisumo, ramybės ir džiaugsmo Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17) vaisius.

Ne tik mums gerai, kad esame genimi. Pats Dievas su džiaugsmu žvelgia, kaip pamažu virstame Jo šedevrais!

Dievo darbas mumyse trunka visą mūsų gyvenimą. Tai mirimas ir naujas gimimas, kad subręstų derlius Viešpačiui. Tai kvietimas imtis veiklos ir būti pasirengusiems ją palikti, kai tik Jis to paprašys, ir pasitikėti Viešpaties gerumu. Tad būkime drąsūs. Dievas darbuojasi mumyse. Jis augins tave taip, kad Jo grožis suspindėtų tavyje.

Viešpatie, štai aš. Esu Tavo. Genėk mane ir puoselėk, kad vis labiau panašėčiau į Tave ir būčiau Tavo įrankis.

Apd 15, 1–6; Ps 122, 1–5


Ketvirtadienis, gegužės 14

Šv. apaštalas Motiejus

Apd 1, 15–17. 20–26

Tada metė burtus, ir burtas krito Motiejui, ir jis buvo priskaitytas prie vienuolikos apaštalų (Apd 1, 26).

Įsivaizduok, kad keliauji nežinomu keliu. Staiga kelias šakojasi dviem kryptimis. Turi tris pasirinkimus: kairėn, dešinėn arba apsigręžti ir grįžti, iš kur atkeliavai. Nėra kada ilgai svarstyti, nes ne kažin kiek turi kuro ir, be to, esi išalkęs. Taigi ką darysi?
Spręsti panašiomis aplinkybėmis, kaip šios, – kai iki galo neaišku, kokios bus to pasirinkimo pasekmės, – drauge ir įtempiantis, ir bauginantis, ir jaudinantis, ir tuo pat metu nervus sekinantis darbas. Bet drauge tokios aplinkybės – puiki proga pasitikėti Dievu, o ne kliautis savo asmenine logika bei supratimu.

Klausydamiesi šios dienos skaitinio, išgirdome, kad kaip tik taip darė apaštalai. Jie nežinojo, kaip išrinkti apaštalą į likusią vietą. Vienodai tiko ir Motiejus, ir Barsabas. Abu turėjo savų privalumų ir abu tiko tam, ką Petras buvo numatęs. Abu galėjo drąsiai skelbti, abu visa širdimi buvo atsidavę Jėzui ir jaunutei Bažnyčiai. Taigi kurį rinktis? Nebuvo pakankamai laiko ilgam atpažinimo ir skyrimo procesui, apaštalai paliko už juos nuspręsti Dievui ir metė burtą.

Dievas žino, kur Jis mus veda, ir dažnai būna taip, kad tik Jis vienas ir težino, kaip ten, kur veda, pateksime. Ko norime, tai norime – apmąstyti savo sprendimą. Galime tiek įnikti į Dievo valios skyrimo metodus ir tikrumo, kad esame absoliučiai teisūs, paieškas, jog pamiršime leisti Dievui visa tvarkyti. Tiesiog bus akimirkų, kai paprasčiausiai nežinosime, ką daryti, – bet Dievas žinos...

Ar šiandien turi dėl ko nors apsispręsti, – ko nors, kas pareikalaus leisti įvykiams vykti ir Dievui veikti? Jei taip, tenurimsta tavo mintys. Tada pasimelsk klusnumo ir pasitikėjimo malda, apsispręsk geriausiai, kaip gali, ir paprašyk, kad Dievas tave vestų. Patikėk, jei taip elgsiesi, Jis tave ves.

Jėzau, pasitikiu Tavimi. Patikiu savo gyvenimą Tau ir atsisakau jį kontroliuoti. Parodyk takelį į gyvenimą. Duok patirti tą nesibaigiantį džiaugsmą, įmanomą tik Tavo akivaizdoje.

Ps 113, 1–8; Jn 15, 9–17


Penktadienis, gegužės 15

Apd 15, 22–31

Kai kurie <...> pasėjo jūsų sielose nerimą bei sąmyšį (Apd 15, 24).

Įprastas nusivylimas. Pavyzdžiui, internetu nusipirkai kokį nors daiktą. Pradėjęs juo naudotis pamatei jo trūkumus: jis subraižytas, jo galiojimo laikas pasibaigęs, o gal kokia nors svarbi funkcija neveikia.

Neseniai įtikėję krikščionys Antiochijoje buvo nuliūdę! Tik jie nusivylė ne kokia nors preke, bet Evangelija! Šie pagonys džiaugsmingai įtikėjo apaštalo Pauliaus paskelbta Gerąja Naujiena, tačiau po jo atėję kiti kalbėtojai tvirtino, kad Pauliaus paskelbta žinia yra nepakankama. Pasak jų, tikėti Jėzumi negana – reikia dar laikytis Mozės Įstatymo ir papročių: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti“ (Apd 15, 1).

Vis dėlto, nors kai kurie iš žydų kilę krikščionys manė, kad visi papročiai būtini, krikščionims nebuvo liepiama laikytis Mozės Įstatymo. Svarbiausia – tikėti Kristumi ir kad esame išgelbėti mylinčio Tėvo malone. Jėzus parodė mums Tėvą, ir dabar tikime, kad Jis nori mums duoti gerų dovanų. Tačiau, kai mūsų kasdieniai kryžiai tampa per sunkūs, kai esame gundomi, užklumpa sausra, kai esame sumišę ar išgyvename netektį, kyla pagunda manyti, kad Evangelija nepakankama, kad ji turi trūkumų.

Jėzus atėjo ne tam, kad užtikrintų mums sveikatą, turtus ir klestėjimą. Jis atėjo paskelbti mums pažado: „Aš esu su jumis per visas dienas“ (Mt 28, 20). Jis yra su mumis, kad mus vestų, guostų ir drąsintų. Ji išliejo mums savo Dvasią, kad atsilaikytume, net jei visi aplink palūžtų. Jis duoda mums tą patį pažadą, kaip ir šv. Pauliui,: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9).

Tad jei šiandien jautiesi sugniuždytas, stabtelk, visa apmąstyk ir sudėliok savo tikėjimo į Jėzų paveikslą. Tau, kaip ir ankstyviesiems krikščionims, tai yra kelias į sielos ramybę.

Viešpatie Jėzau, aš matau tiek daug reikmių: savo, savo šeimos, Bažnyčios ir pasaulio. Padėk man žvelgti į Tave, pasitikėti Tavo pagalba ir priimti Tavo ramybės dovaną.

Ps 57, 8–12; Jn 15, 12–17


Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!