Meditacijos
Antradienis, rugsėjo 1
1 Kor 2, 10–16
Apie tai ir kalbame <...> dvasiniais žodžiais aiškindami dvasines tiesas (1 Kor 2, 13).
Paulius buvo puikiai išsilavinęs žmogus. Gimęs kosmopolitiškame Tarso mieste nuo jaunumės gvildeno graikų filosofiją. Lavintas „pagal griežtą protėvių Įstatymą“ prie garsaus tų laikų rabio „Gamalielio kojų“ (Apd 22, 3).
Tačiau kai pakeliui į Damaską Pauliui apsireiškė Jėzus, studijuoti pranašų žodžiai jam įgavo naują reikšmę. Jis suvokė, kad Jėzus įvykdė visa, kas juose buvo parašyta. Paulius ne tik suvokė Jėzaus mirties ir prisikėlimo prasmę, bet ir pats savo laiškuose aiškino šiuos įvykius, atskleisdamas juos kaip mūsų tikėjimo teologinį pamatą.
Nuostabu. Nors Paulius akivaizdžiai buvo talentingas žmogus, jo negalime sakyti, kad itin taiklūs jo raštai radosi tik dėl puikaus jo intelekto ir nuodugnaus tikėjimo išmanymo. Jis tikrai kalbėjo ir rašė tai, ko išmoko iš Šventosios Dvasios. „Kalbame ne mokytais žmogiškosios išminties žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, – dvasiniais žodžiais aiškindami dvasines tiesas“ (1 Kor 2, 13).
Gyvename laikais, kai itin vertinamas gebėjimas mokytis ir išsilavinimas. Tam yra svarių priežasčių. Dievas mus apdovanojo protu ir intelektu, tad Jis ir nori, kad jais naudotumės. Sykiu Jis nori, kad savo prigimtinę išmintį grįstume Jo išmintimi ir Apreiškimu, o to Jis mus moko per Šventąją Dvasią.
Kaip tai vyksta? Mėgindamas suprasti kurią nors Šventojo Rašto vietą gali apie tai, kas neaišku, paskaityti komentaruose. Tačiau to negana, norint giliau suvokti. Derėtų meldžiantis prašyti skvarbesnės įžvalgos į autoriaus mintį. Arba jei mėgini paaiškinti kurį nors Bažnyčios mokymo aspektą, gali stengtis kiek įmanydamas, tačiau vis tiek derėtų melsti Šventąją Dvasią duoti žodžių, kuriuos turėtum pasakyti savo klausytojui.
Dievas išminties teikia ne tik šventiesiems ir apaštalams. Jis trokšta, kad visi jos prašytume ir tikėtume, jog Jis mums jos suteiks!
Šventoji Dvasia, suteik man dangiškosios išminties!
Ps 145, 8–14; Lk 4, 31–37
Trečiadienis, rugsėjo 2
Lk 4, 38–44
Jėzus nuėjo į negyvenamą vietą (Lk 4, 42).
Ironiška, kad Dievo Sūnus, atėjęs į žemę mylėti ir gelbėti žmonių, kartkartėmis turėdavo jų vengti, nuo jų pasitraukti, kad pabūtų su Dievu.
Biblijoje ne kartą minima, kad Jėzus pasitraukė į nuošalę vienumoje pasimelsti. Kartais žmonių minios eidavo Jo ieškoti.
Kaip Jėzus jausdavosi, žmonėms suardžius Jo planus? Nežinome. Tačiau žinome, kad Jis neburbėdavo trukdomas, priešingai, skirdavo laiko pasikalbėti su žmonėmis, juos gydyti. Pavyzdžiui, šiandienos Evangelijos pasakojime Jėzus pagarbiai ir paslaugiai elgėsi su žmonėmis, šie net norėjo, kad Jis dar ilgiau pasiliktų. Bet Jėzus žinojo, kokia Dievo valia, kurios vykdyti Jis atėjęs. Tad artėjant maldos metui, Jis pasitraukė.
Evangelijoje pagal Matą randame kitą atvejį – netikėtai Jėzus susiduria su minia. Tuo metu Jėzus veikiausiai norėjo pabūti vienumoje, gedėdamas dėl savo pusbrolio Jono Krikštytojo mirties. Bet kai didžiulė minia atsekė paskui Jį, Jėzui pagailo žmonių, Jis pradėjo gydyti ligonius. Išalkusią minią netgi pamaitino, stebuklingai padaugindamas penkis duonos kepalėlius ir dvi žuveles. Galų gale Jėzus atleido minią ir užkopė į kalną nuošaliai melstis (plg. Mt 14, 23).
Nors Jėzaus gyvenimas – nepakartojamas, kai kuo jis panašus į mūsų gyvenimą. Jėzui, kaip ir mums, teko atsiliepti į to meto iššūkius, taip pat į Dievo duodamą malonę ir sykiu ne kartą parodyti didelį nuolankumą.
Ir mes turėtume būti tokie lankstūs ir dosnūs kaip Jėzus, ypač kai žmonėms reikia mūsų meilės, pagalbos, kai jie prašo skirti jiems laiko ir dėmesio. Jėzus niekada neatstūmė šalia esančio žmogaus, neapsimetė negirdintis jo prašymo. Sykiu Jėzus rūpestingai saugojosi nepamiršti Tėvo, juk Jo meilė palaikė ir stiprino Jėzų. Jei Jėzui, kuris buvo be nuodėmės, reikėjo laiko pabūti vienumoje su Dievu, juo labiau tokio laiko reikia mums!
Tad jei tavo planus, ypač ketinimus tyliai pasimelsti, suardo žmonės ar aplinkybės, neširsk. Tiesiog ieškok naujų progų teikti Dievui pirmenybę. Prašyk Dievo, kad įvykdytum Jo valią. O Jis išsaugos tavo gyvenime pusiausvyrą ir ramybę.
Jėzau, išmokyk mane suderinti poreikį atsiliepti į žmonių prašymus su poreikiu būti Tavo artumoje.
1 Kor 3, 1–9; Ps 33, 12–15. 20–21
Ketvirtadienis, rugsėjo 3
Lk 5, 1–11
Petras su kitais žvejais žvejojo visą naktį. Daug vargo, o grįžti teks tuščiomis. Jėzui liepus, užmetė tinklus dar kartą ir nustėro išvydęs tokią gausybę. Petras suprato, kad šiame žmoguje slypi dieviškoji galia. Staiga suvokęs esąs Dievo akivaizdoje, Petras puolė priešais Jėzų ir pripažino savo nuodėmingumą.
Dievo šventumą ir savo nuodėmingumą panašiai galime atpažinti ir mes. Patyrę, kad Dievas mūsų gyvenime veikia, drauge suvoksime ir savo nevertumą. Kai kurie yra linkę nuolat prisiminti savo nuodėmes, todėl juos vis užlieja blogos emocijos: kaltė, gėda, savęs niekinimas. Neleiskime tokiems jausmams mūsų užvaldyti, nesimurkdykime juose!
Atkreipkime dėmesį į Petrui ištartus Jėzaus žodžius. Petrui pripažinus savo nuodėmingumą, Jėzus nepuolė kalbėti apie jo praeitį, bet prabilo apie naują veiklą, kurią jam buvo sumanęs. Į Petro atgailos šūksnį: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“, Jėzus atsiliepė štai taip: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“
Taigi Dievas žvelgia į mus ne kaip į purve skęstančius nusidėjėlius, o kaip į pašauktuosius dirbti labai svarbų darbą. Dievas žino mūsų nuodėmes, bet, kai gailimės jas padarę, Jis tuojau pat mums atleidžia ir kviečia veikti Jo Karalystės labui. Taigi neturime teisės nuolat kapstytis po nuodėmes, kurias Dievas jau atleido.
Broliai ir seserys, Dievo gailestingumui nėra ribų! Jam patinka lieti mums savo malonę. Jei Jis nestokojo meilės bei gailestingumo dar prieš mums Jį pamilstant, tai ar atstums dabar? Žinoma, kad ne. Juk „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Tad tarnaukime Viešpačiui tikėdami, kad Jo gailestingumas didesnis už mūsų nuodėmę, todėl Jis rūpinsis mumis bei ves mus į Dangų.
Kokia nuostabi, Jėzau, Tavo meilė man! Mano darbai nesubrandins vaisiaus, kol neišliesi savo malonių. Mylėdamas mane Tu kreipi mano žvilgsnį nuo praeities klaidų į tobulą savo užmojį. Dėkoju Tau, Jėzau, už begalinę Tavo malonę!
1 Kor 3, 18–23; Ps 24, 1–6
Penktadienis, rugsėjo 4
Lk 5, 33–34
Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: 'Senasis geresnis!'“ (Lk 5, 39).
Dauguma Jėzaus laikų fariziejų itin brangino savo protėvių ir tėvų tradicijas. Jiems buvo nepriimtina mintis apie ką nors naujo ir kitoniško. Pasak jų, su tikėjimo dalykais dera elgtis taip, kaip įprasta, taip, kaip elgėsi mūsų tėvai ir protėviai.
Viena vertus, fariziejų požiūris į tikėjimą yra pagrįstas. Jie pasninkaudavo, mokėdavo dešimtinę ir melsdavosi. Jie išmanė Raštus, ištikimai švęsdavo šabą ir šventas dienas, vengdavo vadinamųjų nešvarių daiktų ar žmonių. Žodžiu, jie buvo geri tikintys žydai. Tad kodėl jie kritikuotini?
Objektyviai žvelgiant nėra už ką juos peikti. Jėzus atėjo skelbti naujos žinios, deja, fariziejai sunkiai ją priėmė. Jis atėjo skelbti pilnatvės, išsipildymo meto. Jau atėjo laikas! Dievo karalystė tarp jūsų! Lauktasis jaunikis jau čia! Deja, kai kurie judėjai buvo taip pripratę laukti, jiems buvo taip patogu laukti, kad sunkiai priėmė tą naujumą, gyvenimą keičiančią žinią, kurią Jėzus atėjo paskelbti.
O kaip tu? Gal irgi esi įsipatoginęs, apsipratęs su kokia nors situacija? Atsiverk galimybei, kad Jėzus visa atnaujina, Jis visa daro nauja ne abstrakčiai, bet konkrečiai – tau, man, mums. Pavyzdžiui, rodos, dera kantriai pakelti ligą, bet galbūt Jėzus nori jus išgydyti. Tikrai gera ir dorybinga nebūti žiauriam, nesvetimauti, bet Šventoji Dvasia suteikia dar daugiau: Ji ištyrina mūsų vidinį gyvenimą, išlaisvina mus iš pykčio ir geismų. Tikrai gera tyliai pasėdėti Mišiose, bet dangus laukia, kol visa širdimi įsitrauksime į jų šventimą!
Jėzus visa daro nauja! Tad siekime šio naujojo gyvenimo. Nesumenkinkime krikščioniškojo gyvenimo, nemanykime, kad jis – vien pastangos būti geram ir vengti nuodėmės. Dievas nori mus apsčiai apdovanoti, Jis – be galo dosnus. Tad eikime ir atverkime plačiai duris. Prašykime Šventosios Dvasios naujojo vyno taurės. Nustebsime, koks puikus šio vyno skonis!
Jėzau, tikiu, kad visa darai nauja. Padėk man jau šiandien pradėti naująjį gyvenimą. Leisk paragauti Šventosios Dvasios naujojo vyno, kad priimčiau Tavo dovanas ir naudočiau jas Tavo Karalystės labui.
1 Kor 4, 1–5; Ps 37, 3–6. 27–28. 39–40
Šeštadienis, rugsėjo 5
1 Kor 4, 6–15
Visa tai, broliai, jūsų labui pritaikiau sau ir Apolui, kad iš mūsų pavyzdžio įsidėmėtumėte taisyklę: „Nieko daugiau, negu parašyta“ ir kad vienas dėl kito nesipūstumėte prieš kitus (1 Kor 4, 6).
Paulius nebuvo laimingas dėl to, ką matė: Korinto tikintieji kivirčijosi ir skilo į smulkias grupeles. Vieni sakė esantys ištikimi Apolui, kiti – Petrui. Dar kiti save tapatino su Pauliumi. Blogiausiai, kad tikdami pirmenybę vienam pamokslininkui jie menkindavo ir niekindavo visus kitus. Tokios nesantaikos ir susiskaldymo nė vienas apaštalas neskatino. Tad Paulius aiškiai pasakė korintiečiams, kad jie turintys savo tikėjimą grįsti ne apdovanotais skelbėjais ar mokytojais, bet pačiu Jėzumi, iš kurio visos dovanos ir plaukia.
Taip buvo ne tik ankstyvojoje Bažnyčioje. Su skaldymusi į grupeles susiduriame parapijose, darbovietėse, kaimynystėje. Iš pradžių žmonės išsibarsto po grupeles, o vėliau nedideli skirtingumai ar nesutarimai perauga į vaidus, kivirčus ir susiskaldymus.
Štai, kad ir parapijoje. Vienas puikiai organizuoja daugybę tarnysčių. Kitas moka dirbti su jaunais žmonėmis ar atpažinti, kokiomis dovanomis apdovanoti parapijiečiai. Vienas kunigas sako įsimintinas homilijas. Kitas labai pagarbiai aukoja Mišias. Talentingais ir Dievo dovanomis apdovanotais žmonėmis lengva susižavėti. Kartais dėl to susižavėjimo netgi neteisingai pradedame juos vertinti – vienus iškeliame aukščiau kitų. Tačiau didžiausias pavojus, kai dėl susižavėjimo žmonių dovanomis ir gebėjimais pamirštame visų tų dovanų davėją Viešpatį.
Visi mes turime įvairių dovanų. Vieni labiau vertina vienas dovanas, kiti – kitas. Tačiau visos dovanos yra susijusios su Jėzumi ir skirtos atskleisti Jo meilę ir artumą mums. Dievas iš tiesų nori, kad atpažintume Jo atvaizdą ir panašumą kiekviename sutinkamame žmoguje – parapijietyje, bendradarbyje, kaimyne, netgi prieše.
Tad darbuodamasis, pavyzdžiui, parapijoje, stenkis atpažinti, kuo Dievas apdovanojo šalia esančius žmones. Pripažink Viešpaties kūrybingumą. Jis mums atsiskleidžia daugybe regimų būdų. Ir dėkok Jėzui, nes iš Jo visi talentai kyla.
Jėzau, dėkoju, kad darbuojiesi savo tarnų – mano brolių ir seserų – gyvenime. Padėk man įžvelgti tave juose ir branginti kiekvieną iš jų.
Ps 145, 17–21; Lk 6, 1–5
Sekmadienis, rugsėjo 6
Mt 18, 15–20
Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų (Mt 18, 20).
Kaip nuostabu: pats Jėzus yra su mumis, kai susirenkame Jo vardu ir dalijamės savo tikėjimu! Tai ne tik gražus ir guodžiantis įvaizdis. Tai gili tiesa, ji meta mums iššūkį. Jeigu Jėzus yra tarp mūsų, kaip turėtume vieni su kitais elgtis?
Susirinkti „Kristaus vardu“ – tai tarsi sueiti į šeimos ratą ar savaitgalio šeimyninius pietus. Dievas nori, kad vieni kitus laikytume šeimos nariais, sesėmis ir broliais, išganytais Jėzaus. Štai kas yra visuotinė Bažnyčia, štai kas yra parapija. Gyvendami kartu su Jėzumi esame kviečiami vieni kitus mylėti, vienas kitam tarnauti, rūpintis vieniems kitų gerove.
Šeimyniniai santykiai yra Jėzaus mokymo šerdis, ypač turint galvoje pagalbą nuo Viešpaties nusigręžusiam broliui ar sesei. Jėzus nepaliko griežtų taisyklių, kaip elgtis su nepraktikuojančiais katalikais. Jis veikiau atskleidė, kaip turėtume vieni su kitais elgtis, kokių tarpusavio nuostatų turėtume laikytis. Jėzaus mokyto elgesio esmė – kiekvieną Bažnyčios narį branginti kaip savo šeimos narį.
Kartais patenkame į tokias aplinkybes, kai galime padėti grįžti nuo Dievo nutolusiam žmogui. Tokiomis aplinkybėmis Dievas nori, kad kitą matytume kaip asmenį, sukurtą būti Dievo artumoje – taigi ir Jo šeimos artumoje. Jis nori mums duoti savąją mylinčią širdį, kad tą žmogų priimtume su tokia atvira, tokia gailestinga ir mylinčia širdimi, kokia esame priimti mes patys.
Tik Dievo meilė gali parodyti būdą, kaip turime vieni su kitais elgtis. Tik Jo meilė gali pakeisti mūsų gyvenimą, mūsų parapiją ir visą Bažnyčią taip, kad krikščioniškos meilės galybė net užimtų pasauliui kvapą.
Ačiū Tau, Tėve, kad pašaukei mus būti Tavo šeimos nariais. Mokyk mane su savo šeima, draugais, giminaičiais, kaimynais ir parapijiečiais elgtis taip, idant visus suvienytų meilė, pagarba ir ramybė.
Ez 33, 7–9; Ps 95, 1–2. 6–9; Rom 13, 8–10
Pirmadienis, rugsėjo 7
Lk 6, 6–11
O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką Jėzui padaryti (Lk 6, 11).
Nors fariziejai nebuvo tiesiogiai įtraukti į Jėzaus nukryžiavimą – Jį nukryžiavo romėnai, – akivaizdu, kad daugelis Jo nekentė ir norėjo, kad Jis būtų nužudytas. Jie laikė Jį grėsme savo religijai ir aukštai vietai visuomenėje. Jėzus nesielgė su fariziejais pagarbiai ir nepakluso jų Įstatymo aiškinimui, todėl kai kuriuos iš jų labai įsiutino. Jie negalėjo leisti šitam „niekadėjui“ žeminti juos žmonių akyse.
Dėmesį patraukia tai, kaip šių žmonių pyktis paveikė jų mąstymą. Nors jie buvo įsipareigoję gyventi pagal Mozės Įstatymą, Jėzaus autoritetingas mokymas ir augantis populiarumas paskatino juos nesilaikyti taip mėgstamo Įstatymo, nes jie stengėsi paspęsti spąstus Jėzui. Kodėl šie žmonės buvo tokie užsispyrę? Kodėl jų samprotavimai tapo veidmainiški?
Galbūt atsakymą rastume pažvelgę į savo širdį. Kiek kartų apmaudas, pavydas ar pyktis kurstė mus daryti tai, ką žinojome esant bloga? Ar nesame pagavę savęs rimtai mąstančių pasielgti priešingai Dievo įstatymui, nes troškome atkeršyti ar nuleisti garą? Galbūt net bažnyčioje esame kalbėję prieš žmones, kurių Dievo patirtis ar tikėjimo išraiška nesutampa su mūsų.
Ką daryti, kad mūsų pačių neįveiktų neprotingos pagundos ir nesielgtume kaip tie fariziejai? Keli paprasti patarimai: neleiskite pagundai tapti pernelyg stipria iki tol, kol pradėsite jai priešintis. Jei matote, kad svarstoma problema ima gožti jūsų protą, bandykite ją išsklaidyti, net jei galite tik melstis ta intencija. Nors gal bus labai sunku, stenkitės neleisti senoms nuoskaudoms ir praeities žaizdoms daryti įtakos jūsų mąstymui. Jei jos iškiltų tam tikroje situacijoje, iš visų jėgų stenkitės nepasakyti to, dėl ko vėliau gailėsitės. Galiausiai kas vakarą prieš eidami miegoti patikrinkite savo sąžinę ir gailėkitės dėl visų ilgalaikių nuodėmių ar neigiamų minčių. Išlaikykite nuolankią širdį, atsiverkite Dievo Dvasiai ir būsite kur kas atlaidesni ir atviresni kitiems.
Šventoji Dvasia, suminkštink mano širdį. Mokyk mane mylėti ir padėk atleisti. Noriu gyventi Tavo laisvėje!
Ps 5, 5–7; 1 Kor 5, 1–8
Antradienis, rugsėjo 8
Švč. Mergelės Marijos Gimimas
Mt 1, 1–16. 18–23
Šiandien Bažnyčia švenčia Mergelės Marijos gimimą. Iš tikrųjų Marijos gimimas parengė kelią mūsų atpirkimui. Ji laikų pradžioje išrinkta būti ta, per kurią Dievas įsikūnijo mūsų išganymo labui. Naujajame Testamente ji yra pirmasis žmogus, gavęs Šventąją Dvasią, ji buvo pripildyta malonės nuo pat prasidėjimo akimirkos. Visu savo gyvenimu Marija mums nešė jos Sūnuje, Jėzuje Kristuje, įsikūnijusią malonę.
Matas savo Evangeliją pradeda nuo Jėzaus genealogijos, nuo Abraomo, pirmo įtikėjusio Dievo pažadais, mini Dovydą, didįjį Izraelio karalių. Kodėl Matas visus tuos žmones vardija? Jis nori atskleisti, kaip kantriai karta iš kartos Dievas ruošė savo tautą pažadėtajam Mesijui. Dievas ištikimas kartų kartoms. Tarp Jėzaus protėvių buvo didžių šventųjų, pavyzdžiui, dorasis Boazas, bet į genealogiją įtraukta ir didelių nusidėjėlių. Jų neištikimybė užtraukė Dievo tautai gėdą ir nelaimes (plg. 2 Kar 21, 1–17). Nepaisant viso to, Dievas liko ištikimas savo pažadams ir nepaliovė savo tautai teikti ateities viltį.
Matas į genealogiją įtraukė ir moterų. Jis suminėjo keturias moteris, suvaidinusias esminį vaidmenį Izraelio istorijoje. Į žydų genealogiją neįprasta įtraukti moteris, todėl Išganytojo Motinos Marijos įtraukimas yra ypač išskirtinis ir neįprastas. Marijos vieta šios genealogijos pabaigoje yra galingas Dievo ištikimybės liudijimas. Ji laukė su džiaugsminga viltimi. Ji niekada nesuabejojo Dievo pažadu jai ir jos tautai.
Tad kodėl išbandymų ištikti netenkame drąsos? Tikriausiai mūsų viltis per silpna arba esame nekantrūs. Šiandienos Evangelijos žinia – Dievas nori, kad mes Jo lauktume pasitikėdami Jo pažadu. Nors mums gali nepavykti, Jam visada pavyksta. Jei mokomės su pasitikėjimu laukti Dievo, kaip laukė Marija, Jis mums suteikia malonės išsilaikyti viltyje ir džiaugsmingai laukti išsipildant Jo pažadų.
Viešpatie, Tu esi visuomet ištikimas, net kai aš pamirštu Tavo pažadus ar tampu nekantrus. Padėk man pasitikėti Tavo nesilpstančia meile ir džiaugtis išganymu.
Mch 5, 1–4; Ps 13, 6; Rom 8, 28–30
Trečiadienis, rugsėjo 9
1 Kor 7, 25–31
Gera žmogui būti tokiam (1 Kor 7, 26).
Kodėl raginimas melstis „už pašaukimus“ dažnai suprantamas kaip prašymas melstis už tam tikrus pašaukimus, t. y. už pašaukimus į kunigystę ir vienuolystę? Kodėl vieniši – našliai, išsiskyrę, nesusituokę – katalikai dažnai jaučiasi lyg neturintys pašaukimo, kodėl jie patiria dvasinį netikrumą, nežinią? Kodėl krikščioniška santuoka neretai laikoma ne didžiu pašaukimu, o veikiau atsarginiu pasirinkimu tiems, kurie neįstengia gyventi pašvęstojo gyvenimo? Tai sunkūs klausimai. Ankstyvaisiais amžiais Bažnyčia nepaprastai gerbė vienuolinį gyvenimo būdą. Tačiau pasauliečiai ir krikščioniškoji santuoka, deja, buvo palikti tarsi nuošalėje. Todėl tokios kaip šiandienio skaitinio ištraukos dažnai būdavo aiškinamos teigiant, jog pašvęstasis celibatinis gyvenimas yra vienintelė galimybė gyventi atsidavus Dievui. Net šventieji, pavyzdžiui Ambraziejus, santuoką vadino Dievo duotu, bet menkesniu pašaukimu, kai „tarytum nuleidžiame ir užmerkiame akis, žvelgusias į Dievo Karalystę, lyg snaustume būdami čia, pasaulyje, ir neregėtume dieviškųjų dalykų“.
Katalikiškoji tradicija skaistumą dėl Dangaus Karalystės vadina trumpesniu, statesniu keliu vienybės su Dievu link (plg. Mt 19, 12). Tačiau Vatikano II Susirinkimas teigia, jog yra vienas, visuotinis pašaukimas į šventumą: „visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ (Lumen gentium, 40). Kiekvieno žmogaus pašaukimas yra jam skirta Dievo dovana (plg. 1 Kor 7, 7–19). Svarbiausia, ar paklūstame Dievui gyvendami savo pašaukimu.
Jei esi pašauktas į pašvęstąjį gyvenimą – gyvenk šia dovana! Pasauliui reikia liudijimo apie anapusinio gyvenimo tikrumą. Jei esi susituokęs – priimk šį pašaukimą! Mylėdamas savo sutuoktinį ir rūpindamasis šeima tampi tikėjimo didvyriu. Jei esi nesusituokęs, atmink, jog esi Dievo mylimas ir nuostabus Jo Karalystės statydinimo įrankis. Kad ir kas būtum, kad ir kur būtum, leisk šaknis į savo pašaukimą ir žydėk Dievo dovanojamu šventumu.
Jėzau, priimu dabartinį savo gyvenimą ir visas jo aplinkybes kaip dovaną. Padėk man džiaugtis savo pašaukimu suprantant, kad tai kelias į didesnę vienybę su Tavimi.
Ps 45, 11–12. 14–15. 16–17; Lk 6, 20–26
Ketvirtadienis, rugsėjo 10
Lk 6, 27–38
Neteiskite (Lk 6, 37).
Vokietijoje vykusioje konferencijoje apie švietimo problemas politologas šios šalies švietimo sistemą palygino su paliepimu katei, beždžionei, šuniui ir drambliui įsilipti į tą patį medį. Negebantys to padaryti laikomi nevykėliais. Šiandienos Evangelijos ištrauka mūsų klausia, ar ir mes nesielgiame panašiai teisdami ir smerkdami kitus žmones. Mes tikimės, kad ir kiti įsiropš į tą patį medį, mūsų medį, taip pat mikliai kaip mes.
Visi mes tikriausiai ne kartą ką nors skubotai nuvertinome ar netgi pasmerkėme. „Tas žmogus turėtų… Kodėl ji visada… Jei tik jis…“ Užuot vertinę žmones kaip vienintelį ir nepaprastai brangų lobį, stengiamės juos užtempti ant savo nediduko kurpalio, atspindinčio mūsų ribotas nuostatas. Taip elgdamiesi pamirštame, kad mūsų lūkesčiai gali kaip diena ir naktis skirtis nuo to, ko Dievas tikisi iš to žmogaus. Mes nežinome visų atsakymų, juos turi tik Dievas.
Kai sugausi save skubantį nuteisti, pasmerkti, susilaikyk, nuo blogų dalykų savo dėmesį nukreipk į gerus. Iš visų jėgų stenkis į žmones žvelgti kaip į brangius Dievo vaikus. Juk ir pats toks esi. Žinoma, kai kurie žmonės mus tiesiog erzina arba su jais sunku sutarti. Na ir kas? Visi turime keistybių ir netobulumų, bet Dievas dėl jų mūsų neatstumia. Galbūt tau padėtų mintys apie visus tuos žmones, kurie tave mielai priėmė, išklausė, nepaisant tavo ydų. Pavyzdžiui, tavo tėvai, sutuoktinis, vaikai, mokytojas, draugas, bendradarbis. Jie priėmė tave tokį, koks esi, galbūt netgi paskatino ir padrąsino.
Ar prisimeni žmogų, kuris tave erzina, rodos, viską daro, kad tik tu pratrūktum? Kai tave apims blogos mintys, kai, regis, tuojau prarasi savitvardą, sukalbėk maldelę: „Šventoji Dvasia, padėk man paliauti teisus tą žmogų. Padėk man priimti jį, kaip Tu priimi mane.“ Galbūt taip melstis reikės ne kartą, netgi labai dažnai, bet ilgainiui Dievas suminkštins tavo širdį. Kai tą žmogų pajėgsi priimti, rasi, tarp jūsų užsimegs netgi draugystė. Pamatysi, kad galite vienas iš kito kai ko ir išmokti. Galiausiai pamatysi, jog meilė gali daug daugiau nei teisimas ir smerkimas!
Šventoji Dvasia, padėk man paliauti teisus. Mokyk mane savo teisuoliškumą paversti meile.
1 Kor 8, 1–7. 11–13; Ps 139, 1–3. 13–14. 23–24
