Meditacijos
Sekmadienis, lapkričio 1
VISI ŠVENTIEJI
Mt 5, 1–12
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą (Mt 5, 8).
Pasaulio kultūrose tyrumas ir švarumas suprantamas įvairiopai. Švarumo samprata paprastai apima ne tik buitinius įpročius, bet ir politines, religines, taip pat ekologines nuostatas ir sąlygas. Tarkim, kokio švarumo vandenį geriame.
Šiandienos skaitiniuose švenčiant Visų Šventųjų iškilmę kalbama apie tyrumą, tačiau ne vandens, o širdies. Jis būdingas visiems šventiesiems. Pirmajame skaitinyje skaitome, kad visi Dangaus šventieji apsisiautę švariais apsiaustais, išbaltintais „Avinėlio krauju“ (Apr 7, 14). Atliepiamojoje psalmėje giedame, kad tik „tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra“ (Ps 24, 3–4), gali kopti į Viešpaties kalną ir stoti Jo akivaizdon. Antrajame skaitinyje sakoma, kad vildamiesi Dangaus mes skaistiname save, nes Dievas yra skaistus (plg. 1 Jn 3, 3).
Šis tyrumas neįgyjamas vien mūsų jėgomis. Jis yra dosniai mums suteikta Viešpaties dovana. Per Krikštą Jis nuvalė mūsų gimtąją nuodėmę. Kai priimame Susitaikinimo sakramentą, Viešpats mus vėl apvalo – sunaikina mūsų nuodėmes. Kai prašydami atleidimo atsisukame į Viešpatį, Jis apvalo mūsų sąžinę ir širdį. Jo malonė nusileidžia ant mūsų sielų ir jas atgaivina bei atnaujina.
Prisiminkime daugybę šventųjų, gyvenusių iki mūsų. Jie dabar Danguje, išbaltinę savo drabužius Avinėlio krauju, gieda Jam gyrių. Įsivaizduokime tas nesuskaičiuojamas minias, šlovinančias Dievą, spinduliuojančias Jo meile, ir įsivaizduokime save drauge su jais. Juk tai yra Evangelijos pažadas, duotas kiekvienam, siekiančiam širdies tyrumo. Tad leiskimės apvalomi Jėzaus, Dievo Avinėlio. Likime arti Jo ir tada tikrai galėsime prisidėti prie tos daugybės Jį džiaugsmingai garbinančių šventųjų!
Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!
Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1–3
Pirmadienis, lapkričio 2
MIRUSIŲJŲ MINĖJIMO DIENA
Lk 12, 35–40
Šiandien minime visus mirusiuosius, visus juos melsdamiesi atnešame prie Viešpaties kojų. Sykiu atmename tiesą, jog ir mes mirsime. Visi šventieji ir dauguma krikščionių mąstytojų teigė, kad atminti, jog mirsi, reikėtų kasdien. Mirtis yra didžioji mūsų auklėtoja. Ji anaiptol mūsų negąsdina, bet budrina, kad suskubtume atgailoti, neprisirištume prie laikinųjų dalykų, o ruoštumės priimti amžinuosius. Ji kreipia mūsų žvilgsnį amžinosios Tėvynės link.
Mes esame Velykų žmonės. Jei su Kristumi gyvename, kenčiame, mirštame, su Juo ir prisikelsime. Su Juo ir Jame gyvensime amžinai. „Štai tikrasis žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11). Taigi krikščionims nereikia bijoti mirties. Bijoti tereikia nuodėmės, nes ji – mirties geluonis (plg. 1 Kor 15, 56). Tad nusidėję kuo skubiau gręžkimės į savo Gelbėtoją, nes Jis vienintelis gali ištraukti mus pražudyti galintį geluonį.
Šiandien tikriausiai dalyvausime Mišiose. Jas švęsdami aukokime Tėvui savo gyvenimą kaip Jam patinkančią gyvą ir šventą atnašą. Melskime, kad ant mūsų nužengtų Šventoji Dvasia ir pažadintų troškimą paaukoti savo gyvenimą ir mirtį Dievui, juk ir Kristus paaukojo save už kitus per amžinąją Dvasią (plg. Žyd 9, 14). Melskime švęsdami Eucharistiją ir už mirusiuosius. Už juos aukokime Dievui savo gyvenimą. Juk mes gyvename ir mirštame ne sau. Esame sukurti Dievui ir vieni kitiems. O svarbiausia – pats Kristus mirė ne sau, o už visus mus. Esame išgelbėti ne savo jėgomis ir ne vien dėl savęs, o Jo Krauju ir dėl kitų. Mūsų užtariamosios maldos kaip kvapni atnaša tekyla pas Dievą, liudydamos visur siekiančią ir visas ribas įveikiančią meilę. Meilę, kuria mus apdovanojo Dievas.
Tad savo maldas, darbus, žodžius, mintis – visą gyvenimą – aukokime Viešpačiui už dabar mirštančius ir mirusiuosius. Dalyvaukime gailestingojoje Dievo meilėje. Būkime Jo meilės įrankiai!
Gailestingasis Tėve, visokios paguodos Dieve, Tavo amžina meilė telydi mūsų žingsnius ir mirties sutemas paverčia gyvenimo aušra. Leisk regėti Tavo spindintį veidą visiems mirusiems mūsų broliams bei sesėms. Trokštame pas Tave nueiti ir su jais susitikę Tave per amžius šlovinti.
2 Mak 12, 43–46; Ps 103, 8. 10. 13–18; Rom 5, 5–11
Antradienis, lapkričio 3
Lk 14, 15–24
Ateikite, jau viskas surengta (Lk 14, 17).
Kaip jaučiasi prašmatnios puotos garbės svečias? Atvyksti į iškilmes, o prie prabangios salės, kurioje vyks puota, jau tavęs laukia, sutinka su plačioms šypsenomis ir palydi į garbingą vietą prie stalo. Ant dailiai padengto stalo – gardžiausi valgiai. Apsidairai. Sienos išmuštos nuostabiais apmušalais, nuo lubų karo ištaigingi krištolinių sietynų karulių vėriniai. O svečių apdarų grožybė! Puotos šeimininkas maloniai kviečia džiaugtis švente.
Apmąstydamas šiandienos Evangelijos skaitinį ir mąstydamas apie Dievo troškimą bendrauti su tavimi, įsivaizduok tokią įstabią puotą. Juk mūsų dangiškasis Tėvas surengė puotą, padengė stalą ir kaip tik dabar mus kviečia: „Ateikite, jau viskas suruošta.“
Mūsų Tėvas yra be galo dosnus. Jis sukūrė mus, kad galėtų mums išlieti savo meilę. Diena iš dienos Jis kviečia mus sėsti už puotos stalo – ateiti prie aukos altoriaus per Mišias. Jis nereikalauja sunkiai darbuotis, kad pelnytume kvietimą į Jo rengiamą puotą. Viešpats paprasčiausiai kviečia. Ar atsiliepsime į Jo kvietimą – mūsų valia. Ir nors mes nusigręžėme nuo Jo ir mėginome pramisti nuodėmės ir savanaudiškumo peršamu maistu, kuris neva mus pasotina, Dievas atsiuntė savo Sūnų, kad susigrąžintų mus sau.
Ar tiki, kad dangiškasis Tėvas žvelgia į tave džiugiai ir gėrėdamasis? Ar įstengi patikėti, kad Jis trokšta būti tau dosnus? Ar tiki, kad Jis tau suruošė puotą, Žodžio ir Sakramento puotą? Jis trokšta tave pamaitinti pačiu įstabiausiu ir sočiausiu maistu, Jam gera su tavimi elgtis pagarbiai ir meiliai. Visa, ko mums reikia, rasime ant altoriaus: laisvę nuo nuodėmės, išmintį, kaip gyventi šiandien, padrąsinimą, kilus iššūkiams, sustiprinimą, apėmus silpnumui, ir bendrystę, jei kankina vienišumas. Priimdami Kristaus Kūną ir Kraują priimame patį dieviškąjį gyvenimą.
Tad eikime į Viešpaties suruoštą puotą trokštančiomis ir alkstančiomis širdimis. Nesitenkinkime menkesniu maistu. Leiskimės mūsų Tėvo pasotinami, juk tik Dievas gali mus tikrai ir iki galo pasotinti.
Tėve, dėkoju už Tavo man suruoštą puotą. Padėk man priimti visa, ką man esi parengęs. Tikiu, kad Tu atsiliepsi į visas mano reikmes.
Fil 2, 5–11; Ps 22, 26–32
Trečiadienis, lapkričio 4
Fil 2, 12–18
Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami (Fil 2, 12).
Ar seniai buvai apimtas pagarbios baimės ar baimingo virpulio? Tokie jausmai, širdį verčiantys sudrebėti iš nuostabos, susižavėjimo ir sykiu savo menkumo pajautos, apima giedrią naktį gamtoje, žvelgiant į aukštą dangaus skliautą ir spiečius žvaigždžių. Tada ateina mintis, jog tokia grožybė negali būti kas kita kaip tik Dievo dovana.
Kaip tik tokią pajautą Paulius turi galvoje mokydamas filipiečius darbuotis savo išganymui su baime ir drebėjimu (plg. Fil 2, 12). Paulius anaiptol neragina jų gyventi bijant Dievo ar nuolat drebant dėl savo nemarių sielų likimo. Tai, apie ką jis kalba, kur kas panašiau į jo paties potyrį pakeliui į Damaską – galingą Dievo meilės apreiškimą, pajėgų pakeisti visą gyvenimą. Paulius nori, kad ir filipiečiai taip pažintų Dievo meilę, kad ta meilė persmelktų juos nuostaba ir įkvėptų diena iš dienos būti ištikimiems Viešpačiui.
Kada paskutinį kartą buvai apimtas pagarbios baimės Viešpačiui ir susižavėjimo Juo? Pasaulis mus skatina ištisą dieną vykdyti įsipareigojimus, bėgioti su reikalais, o vakarais atsipalaiduoti priešais televizorių. Pasidavus tokiam ritmui, sunku pajusti baimę ir drebėjimą. O Dievas nori, kad mes patirtume tokius jausmus. Jis nori, kad mes savo kasdienybėje pajustume Dangaus skonį, kitaip mūsų tikėjimas nusilps, prarasime motyvaciją darbuotis savo išganymo labui. Pasak Pauliaus, Dievo meilės patirtis mus užvaldo ir stiprina mūsų tikėjimą (plg. 2 Kor 5, 14).
Ieškodamas įkvėpimo kontempliuok ne tik įstabius Dievo kūrinius, gėrėkis ne tik gamtos didybe. Suklupk prieš Jėzų tabernakulyje. Nukreipk akis į Tą, kuris sukūrė visatą. Žvelk į Dievo Avinėlį, mirusį, kad tu gyventum. Tiesiog sėdėk nuolankiai tylėdamas ir leisk Jam tave mylėti. Jo meilės akivaizdoje ateina tikrasis savo menkumo ir vertės suvokimas.
Viešpatie, suklumpu Tavo meilės, Tavo gailestingumo ir malonės akivaizdoje! Žinau, kad Tavo galia pasirūpinti manimi yra beribė, tad visiškai pasitikiu Tavimi!
Ps 27, 1. 4. 13–14; Lk 14, 25–33
Ketvirtadienis, lapkričio 5
Fil 3, 3–8
O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe (Fil 3, 8).
Daug dalykų varžosi dėl mūsų laiko, dėmesio, jausmų. Dažnai jaučiamės plėšomi į visas puses dėl darbo reikalavimų, pareigų šeimoje ir Bažnyčioje. Išlaikyti pusiausvyrą tarp viso to, ko iš mūsų reikalaujama, kartais, regis, neįmanu, ypač kai susikerta vertybės. Pavyzdžiui, mes tiek daug jėgų atiduodame darbui, kad aprūpintume savo šeimą, jog mums lieka labai mažai laiko pabūti su ja.
Pasak filosofo Soreno Kierkegaard’o, būti tyros širdies – tai būti atsidavusiam vienam reikalui. Kitaip tariant, trokšti vieno dalyko. Šiandienos skaitiniai mus kviečia pamąstyti, kas tas vienas dalykas, esantis mums nelygstamai svarbesnis už kitus. Jei teisingai pasirinksime tą vienintelį dalyką, visa kita stos į savo vietą. Paulius sako, kad tas vienas svarbiausias dalykas yra pažinti Kristų, savo Viešpatį. Visi jo pasiekimai, palyginti su Kristaus pažinimu, yra niekis. Teoriškai nesunku sutikti, kad Jėzus turėtų būti mūsų gyvenimo šerdis, bet ne visada lengva tai įgyvendinti praktiškai. Daugelis mūsų negali vaikščioti nuolat panirę į maldą.
Kaip gera žinoti, kad Jėzaus pažinimas įmanus ne tik susiklosčius „religinėms“ situacijoms. Jėzus įžengė į šį pasaulį, kad gyventų tarp mūsų. Mes galime būti su Juo darbuodamiesi, ruošdami pietus, padėdami vaikams rengti namų darbus, netgi ilsėdamiesi. Visa galime daryti vienybėje su Jėzumi, žmogumi, kuris buvo dailidė, dirbdino baldus, skaitydavo Šventąjį Raštą, eidavo žvejoti, juokaudavo su savo bičiuliais.
Neturėtų būti sunku įsileisti Dievą į visas savo gyvenimo kerteles – juk Jis jau ten! Svarbu dirbant, atliekant pareigas atsigręžti į Jį, atsiverti Jam, priimti Jį ir kalbėtis su Juo. Tyliai prašyti Jo padėti, vesti, teikti malonę. O tada nutaikyti kelias minutėles paklausyti, ką Jis atsakys. Nesijaudinkime, jei nieko neišgirsime. Tiesiog tikėkime ir pasitikėkime, kad Jis yra čia, su mumis. Jis prabils, kai reikės ir kai žinos, kad esame pasirengę Jo klausytis. Juk svarbiausia Jį pažinti ir būti su Juo. Niekas savo svarba tam neprilygsta.
Jėzau, dėkoju Tau, kad man save apreiški. Padėk šiandien geriau Tave pažinti.
Ps 105, 2–7; Lk 15, 1–10
Penktadienis, lapkričio 6
Fil 3, 17 – 4, 1
Karts nuo karto visiems mums tenka susidurti su liga ar net mirtimi. Tačiau, priimdami Jėzaus kryžių, tikimės, kad mūsų mirtingieji kūnai bus perkeisti ir taps garbingi kaip ir Kristaus kūnas. Sekdami Jį, silpną bei kenčiantį, mes einame keliu į amžinąjį gyvenimą.
Daugelis atsisako šio kelio ir elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai (plg. Fil 3, 18). Šis pasakymas galbūt atrodo labai stiprus. Kas yra tie „Kristaus kryžiaus priešai“? Atviri kovotojai prieš Viešpatį? Krikščionių persekiotojai, siekiantys sugniuždyti Bažnyčią? Taip, tačiau posakis „kryžiaus priešas“ apima kur kas daugiau.
Iš tikrųjų visų mūsų širdyse yra šiek tiek priešiškumo Jėzui ir Jo Evangelijai. Kiekvienas mūsų galime prisiminti atvejus, kai nepaklusome Viešpačiui ir norėjome gyventi pagal savo valią bei norus. Taigi vienaip ar kitaip visi mes priešinamės perkeičiančiam kryžiaus veikimui, leisdami tamsybėms trukdyti Dievo darbą mumyse.
Tačiau Geroji Naujiena skelbia, kad, nors mūsų širdyse dažnai klesti nenoras bei priešinimasis, Dievas yra be galo ištikimas. Jis per daug mus myli, kad paliktų baimės, pykčio ar savanaudiškumo valdžiai, trukdančiai mums priimti savo kryžių. Šie dalykai graužia mūsų širdis ir aptemdo sąmonę. Liūdna, tačiau jie atitraukia mus nuo artimos bendrystės su Jėzumi, kurią Jis nori mums suteikti. Taigi nenuostabu, kad Paulius, rašydamas šias eilutes, verkė!
Dievas skleidžia mums savo meilės spindulius, nušviesdamas mūsų pasipriešinimą. Jis kviečia mus paklusti Jam, kad būtume išlaisvinti. Tad peržvelkime savo gyvenimą, ieškodami pasitikėjimo vien savimi ar pataikavimo sau pėdsakų. Ar yra tokių „patogių“ ar skausmingų sričių, kurių nenorėtum atverti Viešpačiui?
Dievas veikia švelniai, laisvindamas bei gydydamas. Tad jau dabar imkime bendradarbiauti su Jo perkeičiančia meile, kad laikų pabaigoje būtume visiškai perkeisti.
Viešpatie Jėzau, atmenu Tavo maloningumą, kurį man rodai. Tavo nepaliaujama meilė nuolat keičia mano gyvenimą. Trokštu būti visiškai perkeistas ir per amžius džiaugtis Tavo akivaizda. Garbinu Tave, gailestingasis Viešpatie ir visos kūrinijos Kūrėjau.
Ps 122, 1–5; Lk 16, 1–8
Šeštadienis, lapkričio 7
Fil 4, 10–19
Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina (Fil 4, 13).
Jauna mama iš paskutiniųjų stengiasi būti kantri po bemiegės nakties, praleistos prie sergančio kūdikio. Vadybininkas stengiasi įveikti užduotį per nepaprastai trumpą laiką. Vėžiu sergantis žmogus kamuojasi per eilinį chemoterapijos kursą.
Išmėginimų ir išbandymų sąrašą galime tęsti. Visiems tenka pakelti vienokius ar kitokius iššūkius, pranokstančius mūsų fizines, emocines ir psichines galias. Taip pat ir Pauliui buvo gausiai atseikėta išmėginimų. Jis ištvėrė laivo sudužimą, nuplakimą, įkalinimą, o kiek kartų buvo išvytas tautiečių dėl skelbiamos žinios. Paulius žinojo, kad, nors jam metama daugybė iššūkių, kyla galybė sunkumų, Dievas jam teikia pakankamai stiprybės įvykdyti pašaukimą.
Trumpai drūtai, bet nepaprastai paveikiai ši Rašto eilutė primena, kad svarbu gręžtis į Dievą ir pasitikėti Jo galybe ir jėga. Tik Viešpats mums gali duoti stiprybės, kad išliktume, išgyventume, ištvertume ir netgi suklestėtume sunkiu metu. Be to, šią eilutę derėtų prisiminti ne tik papuolus į bėdą, bet ir ėmus abejoti savimi ar savo gebėjimais įvykdyti pašaukimą.
Todėl be galo svarbu saugoti Dievo žodį širdyje ir mintyje. Kai skaitome Šventąjį Raštą, jį pasiėmę meldžiamės, įsimename ištisas pastraipas ir taip suteikiame Šventajai Dvasiai progą įrašyti Dievo žodį mums į širdį. Šventosios Dvasios galia Rašto žodžiai tampa mūsų savastimi: jie vadovauja mūsų elgesiui, nurodo mums tikslą, atskleidžia Dievo meilę, primena Jo artumą. Šventasis Raštas išties turi galią keisti mus iš vidaus!
Pamėginkime kasdien užsirašyti dėmesį patraukusią Rašto eilutę. Laikykime lapelį su užsirašytais Rašto žodžiais po ranka, kad dienai bėgant galėtume vis mesti į juos žvilgsnį. Taip tuos žodžius įsiminsime, svarbiomis akimirkomis jie tarsi iškils į sąmonės paviršių, išsprūs iš lūpų, suteiks paguodą pagundos ar neramybės valandą, suramins supykus. O galbūt tie žodžiai peraugs į gyrių Viešpačiui, į Jo meilės apgiedojimą. Dievas kalba mums Rašto žodžiais. Tad įsiklausykime!
Viešpatie, trokštu išgirsti Tave per Tavo žodį. Įrėžk Rašto žodžius man į širdį, kad jie būtų manyje įsispaudę visą gyvenimą.
Ps 112, 1–2. 5–6. 8–9; Lk 16, 9–15
Sekmadienis, lapkričio 8
1 Tes 4, 13–18
Paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu (1 Tes 4, 17).
Kai kurie pirmojo amžiaus Tesalonikų krikščionys veikiausiai būgštavo, kad jų mirę mylimieji neišvys šlovingojo Viešpaties atėjimo. Tad Paulius itin pagaviais vaizdais priminė jiems, jog kaip Jėzus mirė ir prisikėlė iš mirties, taip ir mirusieji Jame prisikels amžinajam gyvenimui – jie bus pagauti oran, ten susitiks Viešpatį (plg. 1 Tes 4, 17). Paulius patikino tesalonikiečius, kad visiems mums skirta gyventi amžinoje vienybėje su Kristumi.
Pagavi Pauliaus kalba primena apokaliptinius pranašo Izaijo (plg. Iz 27, 13) ir pranašo Zacharijo (plg. Zch 9, 14) įvaizdžius. Jie rašė apie ateisiančią Viešpaties dieną. Jėzus irgi pavaizdavo panašią sceną: „Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24, 30–31).
Broliai seserys! Mūsų laukia dangus! Mintis apie Antrąjį Jėzaus atėjimą turėtų mus užlieti viltimi ir džiaugsmu, suteikti drąsos žengti į ateitį. Mūsų laukia beribis Dievo grožis ir didybė, Jo liejama laimė ir meilė. Ir visa tai amžina, kaip ir amžinai naujas gaivus džiaugsmas.
Nežinome, kada Jėzus sugrįš. Tik įvaizdžiais gebame nusakyti šio įvykio didybę ir nuostabumą. Tačiau neabejotinai tie įvykiai vers nustėrti iš pagarbios baimės ir susižavėjimo. Tą šlovingąją dieną bus sunaikintos visuos nuodėmės, užgydytos visos žaizdos, nušluostyta kiekviena ašara. Gyvieji ir mirusieji stos karalių Karaliaus, mūsų visagalio Dievo, akivaizdon amžiams!
„O kokia didi garbė ir laimė regėti Dievą, būti išganymo džiaugsmo ir amžinosios šviesos dalininku su Kristumi, mūsų Viešpačiu ir Dievu“ (šv. Kiprijonas).
Išm 6, 12–16; Ps 63, 2–8; Mt 25, 1–13
Pirmadienis, lapkričio 9
Laterano bazilikos pašventinimas
Ez 47, 1–2. 8–9. 12
573 metai prieš Kristų. Izraeliečiai gyvena tremtyje. Tauta sutrypta, šventasis miestas suniokotas, o žmonės išvaryti į vergiją Babilone. Praėjo keturiolika liūdnų metų po Karaliaus Saliamono šventyklos sugriovimo Jeruzalėje. Tremtinių nusivylimas begalinis. O dabar įsivaizduok jų nuotaiką, Dievui atsiuntus pranašą Ezekielį su viltinga žinia, jog iškils nauja šventykla, geresnė nei senoji. Iš šios šventyklos tekės gydantis ir gaivinantis vanduo. Dievas liepia savo nusivylusiai tautai neprisirišti prie susiklosčiusių aplinkybių, bet žvelgti į Jį ir pasitikėti Jo pažadais.
Mes žinome, kad Dievo šventyklos vizija galiausiai buvo įkūnyta Jėzuje Kristuje. Jėzaus kūnas buvo „šventykla“, sugriauta ir vėl atstatyta Dievo galia (plg. Jn 2, 19). Mes, Kristaus Kūno nariai, Bažnyčia, esame šventyklos dalis. Jėzus yra šaltinis, iš kurio į mus srūva gyvenimas, galia ir malonė. Pakrikštyti Kristaus mirtyje esame panardinti į Dievo gyvenimo srautą. Mes patys turime tapti malonės ir gydymo upėmis. Kaip Bažnyčia esame pašaukti nešti gyvybę pasauliui.
Būtent tai šiandien švenčiame, atkreipdami dėmesį į Šv. Jono baziliką Laterane, Romoje. Aprašyta kaip visų bažnyčių „motina ir galva“ ši popiežiaus katedra buvo pastatyta tuoj pat po 313 metų, kai Romos imperatorius Konstantinas visiems krikščionims suteikė laisvę nepersekiojamiems išpažinti savo tikėjimą. Bazilika gavo Jono Krikštytojo ir apaštalo Jono vardą, taip pat Laterani, Konstantino žmonos, dovanojusios žemę, ant kurios stovi šventykla, šeimos vardą.
Šv. Jono bazilika Laterane nėra tik senovės istorijos vieta. Tai gyvos Bažnyčios simbolis – stiprus, virpantis, srūvantis dieviškojo gyvenimo ir meilės gyvasis vanduo. Gerk! Nerk! Išplauk į giliuosius perkeičiančios Dievo meilės ir malonės vandenis ir pamatysi, kaip Bažnyčia ir pasaulis atsinaujins.
Viešpatie, aš neriu į Tavojo gyvenimo srautą, iki pat dugno! Padėk man priimti viską, ką Tu man duodi, kad galėčiau būti Tavojo gyvenimo ir malonės pasauliui tarpininkas.
Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9; 1 Kor 3, 9–11. 16–17; Jn 2, 13–22
Antradienis, lapkričio 10
Tit 2, 1–8. 11–14
Pagyvenusieji žmonės Bažnyčioje – pavyzdžiai jauniesiems. Tad reikia, kad jie būtų „blaivūs, garbingi, santūrūs, sveiko tikėjimo, tikros meilės ir kantrybės“ (Tit 2, 2). Nūdien dažnai linkstama senus žmones nuvertinti, nieko nesitikėti iš jų ar netgi laikyti juos kliuviniais jauniesiems įsitvirtinti gyvenime. Bažnyčioje svarbios visos kartos: pradedant vaikais ir jaunimu, baigiant senaisiais.
Jonas Paulius II Laiške pagyvenusiems žmonėms rašė: senatvė – palankus metas „pasiekti gyvenimo pilnatvę; tai metas, kai pagal Dievo kiekvienam žmogui numatytą planą viskas veda į tai, kad žmogus galėtų geriau suvokti gyvenimo prasmę ir pasiektų širdies išmintį. <…> Senatvė yra galutinis žmogiškosios brandos etapas ir Dievo palaiminimo ženklas. Praeityje senoliams būdavo teikiama didžiulė pagarba. <…> O šiandien? <…> Vieni žmonės gerbia ir vertina senatvę labiau, o kiti kur kas mažiau, nes ten vyraujantis mentalitetas teikia pirmenybę laikinajam žmogaus naudingumui bei produktyvumui. <…> Būtina, kad iš naujo į gyvenimą pažvelgtume kaip į visumą iš teisingos perspektyvos. Ta teisinga perspektyva yra amžinybė, o kiekvienas gyvenimo etapas – reikšmingas pasirengimas jai“ (8–10).
Ypač jaudinantis paties Jono Pauliaus II liudijimas: „Nepaisydamas savo amžiaus ribotumų labai vertinu gyvenimą ir moku juo džiaugtis. Už tai dėkoju Dievui! Nuostabu iki galo tarnauti Dievo Karalystės reikalui. Tačiau tuo pat metu man sukelia gilią ramybę mintis apie laiką, kai Viešpats mane pasišauks – iš gyvenimo į gyvenimą! Todėl dažnai, be jokio liūdesio šešėlio, kartoju maldą, kurią kunigas kalba po Eucharistijos liturgijos: In hora mortis meae voca me, et iube me venire ad te – mirties valandą pasišauk mane ir leisk ateiti pas Tave. Tai yra krikščioniškosios vilties malda, jokiu būdu nesumenkinanti dabarties džiaugsmo ir patikinti ateitį maloningai ir meilingai Dievo globai.“ Drauge su šventuoju Jonu Pauliumi II melskimės:
Gyvybės Viešpatie, išmokyk mus džiaugtis kiekvienu savo gyvenimo etapu kaip dovana, kupina ateities pažado. Leisk su meile priimti Tavo valią ir kasdien patikėti save Tavo gailestingoms rankoms.
Ps 37, 3–4. 18. 23. 27. 29; Lk 17, 7–10
