Meditacijos
Pirmadienis, kovo 1
Lk 6, 36–38
Saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. (Lk 6, 38)
Tikriausiai esi ne kartą prašęs kavinėje sumalti mėgstamos kavos. Stebėdamas, kaip ką tik sumalta kava byra į prie kavamalės prikabintą maišelį, galbūt abejojai, ar ji ten tikrai tilps. Bet švelniai krestelėjus maišelį vis atsirasdavo vietos. Subirus visai sumaltai kavai, maišelis būna pilnut pilnutėlis, kavą reikia net paspausti, kad galėtum užrišti maišelį.
Jėzaus laikais daugelis žmonių patys kepdavo duoną, o grūdus sumalti nešdavo pas malūnininką. Doras malūnininkas, sumalęs atneštus ar atvežtus grūdus, atiduodavo žmogui pilną maišą, sukratytą ir kaupiną. Ne artipilnis, bet kaupinas maišas buvo laikomas geru saiku.
Jėzus šiuo pavyzdžiu iš kasdienybės nori mums atskleisti Dievo gailestingumą. Dievas siūlo gerą savo gailestingumo saiką, tolygų gailestingumui, kurį parodėme savo artimui.
Šiais žodžiais Jėzus išplečia pirminį įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18). Žmonių paprastai nereikia mokyti, kaip mylėti save, tai prigimta. Visi norime gauti savo maišus, pripildytus iki pat viršaus (į kokybę nekreipiame dėmesio – gerą Dievo sėklą sumaišome su pigiais pakaitalais: kad tik daugiau!). Prigimtinis rūpinimasis savimi tėra miglotas atspindys tos meilės, kokią, kaip Jėzus tikisi, turėtume parodyti kitiems. Jis nori, kad mumyse atsispindėtų Jo meilė ir dosnumas.
Dievas nėra mums šykštus: Jis duoda gerą gailestingumo saiką – „prikimštą, sukratytą ir su kaupu“. Tokiu saiku atseikėja savo gailestingumą net tada, kai nesame jo nusipelnę. Kai norisi teisti ar smerkti, kai jautiesi įžeistas ar atstumtas, Jis ragina tave dovanoti gailestingumą su pertekliumi.
Šiandien dėkok Dievui už Jo gailestingumą. Paprašyk, kad Šventoji Dvasia padėtų tau tokiu pačiu saiku atseikėti gailestingumo kitiems. Jei esi ar tik įsivaizduoji esąs įžeistas, visas savo nuoskaudas, pasipiktinimą ar pažeminimą atnešk Jėzui. Prašyk Jo malonės, kad pajėgtum atleisti, ir įsivaizduok, kad tavo gailestingumas išsilieja ant skriaudikų – dosniai lyg iš paties Dievo.
Jėzau, mokyk mane būti gailestingą, kaip mano dangiškasis Tėvas yra gailestingas!
Dan 9, 4–10; Ps 79, 8–9. 11. 13
Antradienis, kovo 2
Iz 1, 10. 16–20
Atsidėkite teisingumui. (Iz 1, 17)
Kaip ketiname siekti teisingumo? Nuo ko, kur ir kaip pradėsime?
Teisingumo siekį galima palyginti su kelio tiesimu. Tai ilgalaikis ir daug parengiamojo darbo reikalaujantis vyksmas. Jo neįmanoma sutrumpinti, nepaaukojus kokybės. Tvirtą teisingumą pasiekti nelengva. Be to, jo nepasieksi išsyk ir kartą visiems laikams. Sakoma, kad ilgiausias kelias – nuo širdies į širdį, o jas atrakinti tegali teisingumas kartu su meile. Iš pradžių svarbu rasti teisingą kryptį ir žingsnis po žingsnio ja žengti.
Žingsnis po žingsnio, lėtai ir nuobodžiai. Tačiau kiek daug gėrio gali dovanoti kiekvienas, kas asmeniškai atsiliepia į kvietimą siekti teisingumo ir jį skleisti. Palaimintasis Antanas Frederikas Ozanamas (1813–1853), 1833 metais su keliais bičiuliais įkūręs labdaringą Šv. Vincento Pauliečio draugiją, savo veiklą pradėjo nuo konkretaus žingsnio – Paryžiuje aprūpindavo malkomis vieną našlę, kurios vyras mirė nuo choleros. Neužsimojo daryti didelių darbų, bet jo praktiškais patarnavimais skelbiama evangelinė meilė užkrėtė ir kitus. Šiuo metu Draugijai priklauso apie 800 tūkstančių žmonių šimtas keturiasdešimtyje šalių: iš vienos kibirkšties įsiplieskė daugybė pagalbos vargšams židinių.
Tą patį principą kiekvienas iš mūsų gali pritaikyti savo gyvenime: pamatęs kito žmogaus poreikį, stengtis jį patenkinti ir taip tiesti taką teisingumo link. Dievas neprašo mūsų beatodairiškai tenkinti kiekvieno žmogaus poreikius, Jis pats atsiunčia mums reikalingus žmones, leidžia mums atsidurti tam tikrose situacijose. Pasitikėdami Juo, ženkime bent vieną žingsnį, o Jis suteiks mums malonę ir aprūpins ištekliais, kad galėtume eiti toliau.
Viešpats girdi neteisybės aukų verksmą ir aimanas. Jis nori, kad ir mes išgirstume. Apsidairyk aplink, kad pamatytum, ko stokoja šalia esantis, ir pasvarstyk, kaip galėtum atsiliepti į jo poreikį. Kaip galėtum kitam padėti, nesišalindamas jo, bet sykiu išlaikydamas saugų atstumą, kol siaučia pandemija? Siekis pagelbėti tetaps tavo troškimu. Prisitaikyk – ir pirmyn!
Tėve, padaryk, kad nesiliaučiau ieškojęs, kaip teisingumą paversti savo tikslu.
Ps 50, 8–9. 16–17. 21. 23; Mt 23, 1–12
Trečiadienis, kovo 3
Jer 18, 18–20
Susitarkime prieš Jeremiją. (Jer 18, 18)
Žydai šiandienos pirmajame skaitinyje turi išspręsti sunkų klausimą. Būtų gerai nužudyti šitą pranašą Jeremiją, bet kaip tą padaryti ir nepripažinti, jog tai nedora. Tad jie mėgina išsigalvoti įvairiausių savo elgesio pateisinimų.
Nėra žmogaus – nėra problemos. Pašalins vieną pranašą – ir be jo nestigs nei mokymo (plg. Jer 18, 18), nei mokytojų: tauta dar neprarado nei kunigų, nei išminčių, yra ir Jeremijui priešingų pranašų. Jis – tik sraigtelis, tik vienas iš daugelio, tie kiti gal bus galvotesni, jų patarimai ir priminimai – neįpareigojantys, ne tokie sunkūs, kaip šito.
Racionalus blogio paaiškinimas – tai kitos, didesnės problemos dalis. Ta problema – nenoras pripažinti savo pačių nuodėmingumą. Paverskime šį nepatogų pranašą atpirkimo ožiu, kad tik nereikėtų paisyti jo raginimo atgailauti. Nutildykime jį, kad tik nereikėtų klausytis jo karštų maldavimų: „Keiskite savo gyvenimą! Atsiverskite!“
Nuodėmės, varginusios to meto žydus, būdingos ir šiandienos žmonėms: stabmeldystė, neteisingumas, priekabiavimas ir išnaudojimas. Daugelis ir šiandien teisinasi, išsisukinėja, primeta savo nuodėmes kitiems – aplinkybėms ar bendrams. Ar nūdienos visuomenėje girdimi pranašų raginimai atsiversti? Kiekvienas tegul atsako sau į šį klausimą. Tačiau Šventoji Dvasia vis krutina mūsų sąžinę, kol ta ima mus griaužti ir pastūmi atsiversti.
Net nepripažindami sąžinės balso, viduje dažnai teisinamės ar aiškinamės dėl savo nuodėmių. Galime net ausis užsikimšti, kad tik neišgirstume Dvasios šnabždesio, bet Šventoji Dvasia nesiliauja raginusi mus grįžti pas dangiškąjį Tėvą. Jei neklausysime šnabždesio, Ji ims rėkti – skausmu, liga ar netektimi.
Jei dabar girdi savo sąžinėje prabylančią Šventąją Dvasią, neužkietink širdies, nenusigręžk... Nemėgink Jos nutildyti. Verčiau nurimk ir klausykis. Leisk Jai įtikinti tave, kad išpažinti nuodėmę daug geriau, negu su ja gyventi. Leisk Jai įrodyti, kad Dievo meilė suteikia daugiau džiaugsmo nei nuodėmė. Dievas šiltai apkabina ir parodo gailestingumą kiekvienam, kuris ateina prašyti Jo atleidimo.
Viešpatie, išgydyk mane nuo aklumo, neleidžiančio pripažinti savo nuodėmių.
Ps 31, 5–6. 14–16; Mt 20, 17–28
Ketvirtadienis, kovo 4
ŠV. KAZIMIERAS, LIETUVOS GLOBĖJAS
Jn 15, 9–17
Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. (Jn 15, 14)
Koks vaizdinys iškyla prieš akis išgirdus šventojo Kazimiero vardą? Įsivaizduoji jį pasninkaujantį, besimeldžiantį dienai brėkštant? Ar toks vaizdinys sudomintų XXI amžiaus žmogų? Kažin... Tačiau vienam žodžiui, vienam vaizdiniui neatsispirtų nė vienas žmogus. Tas žodis – DRAUGAS!
Jėzus atsisveikinimo kalbose ne kartą savo mokinius pavadina draugais ir net mylimaisiais. „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15). Apie šv. Kazimiero draugus žinoma nedaug. Galbūt jų nedaug ir turėjo, nes nuo mažens su jaunatvišku maksimalizmu ėjo prieš srovę ir niekada nesiderėjo su savo sąžine. Tačiau karalaitį siejo stiprus ryšys su bendravardžiu tėvu: teiraudavosi jo nuomonės, paisė tėvo nurodymų. Karalius irgi tardavosi su sūnumi, gerbdamas jo išmintį ir gabumus.
„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Jėzus parodė savo draugams meilę iki galo, iki paskutinio kraujo lašo. Toks buvo ir karalaitis Kazimieras – trylikametis jaunuolis išėjo į karo žygį užimti Vengrijos karaliaus sosto, nebijodamas žūti, ir patyrė nesėkmę. Rėmėjų atsimetimas galbūt paskatino jį nusivilti bet kokiomis draugystėmis ar sąjungomis, tačiau šis įvykis tik suartino jį su savo tėvu ir su Jėzumi – geriausiu draugu, kuris niekados nenuvilia.
Ar galime sakyti, kad Kazimieras buvo toks kaip Jėzus? Štai vienas panašumas. Jėzus nepasidavė, velnio gundomas dykumoje, nenužengė nuo kryžiaus besityčiojančios minios akivaizdoje. Kazimieras, raginamas gelbėtis nuo džiovos kryžiaus paminant bet kokias moralines nuostatas ir sugulant su moterimi, atsakė, jog geriau mirti, negu nusidėti.
Jei šiandien jautiesi aplinkybių įkaitas, jei manai gimęs per anksti ar per vėlai, o tavo vertybių nesupranta nei pasaulis, nei artimiausi žmonės, prisimink – tau duotas protas ir valia, kad aplinką paverstum palaiminimu, o ne prakeikimu. Šventasis Kazimieras tikrai gali tau padėti savo užtarimu.
Šventasis Kazimierai, ištvermingasis Kristaus sekėjau, išminties vyre, melski už mus!
Kun 19, 1–2. 17–19; Ps 15, 2–5; Fil 3, 8–14
Penktadienis, kovo 5
Pr 37, 3–4. 12–13. 17–28
Jie pardavė Juozapą išmaelitams už dvidešimt sidabrinių. (Pr 37, 28)
Ar kada nors jauteisi įstrigęs gilioje skylėje? Gal prasta sveikata, nepritekliai ar nesutarimai šeimoje įstūmė tave į tokią skylę, iš kurios nebeturi jėgų išsiropšti? Gal į tokį šulinį įkritai dėl žmonių aplaidumo, piktavališkumo ar ieškodamas nuotykių? Jokūbo sūnus Juozapas irgi patyrė tokią dalią. Nuotykiu čia nekvepėjo, mylimiausią pasiturinčio žemvaldžio sūnų pavydūs broliai iš šulinio ištraukė tik tam, kad parduotų į vergiją.
Juozapui buvo lengviausia supykti ant Dievo. Tačiau jis nesitraukė, nenusigręžė, priėmė visas nusižeminimo ir pasitikėjimo Viešpačiu pamokas. Kai po daugelio metų Juozapas, tapęs išmintingesnis ir šventesnis, susitaikė su savo broliais, jis prisipažino: „Nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera“ (Pr 50, 20). Šis sunkus išmėginimas priartino Juozapą prie Dievo, praskynė kelią visai šeimai išgelbėti nuo bado.
Kartais verta ieškoti, kaip išsikapanoti iš „šulinio“ savo jėgomis: grūdintis, kad sustiprintume sveikatą, pabandyti pakeisti darbą, susitaikyti su įskaudinusiu šeimos nariu. Vis dėlto pasitaiko, kad tokios pastangos lieka bevaisės. Kartais tenka pripažinti, kad nevaldau aplinkybių, atiduoti jas Viešpačiui ir laukti, žiūrint, kaip Jis pagelbės.
Galbūt Jis nori tave išmokyti kantrybės, ištvermės ar atlaidumo. Gal pasinaudos tavuoju tikėjimo liudijimu, kad suminkštintų kokią nors užkietėjusią širdį. Kantriai eik pirmyn – gal už kelio posūkio tavęs laukia daug geresnis Dievo siūlomas sprendimas nei tas, kurio karštligiškai ieškojai. Visada tikėk, kad Jo planas yra didesnis ir išmoningesnis už tavąjį.
Pasakojimas apie Juozapą rodo, kad Dievas iš bet kokios situacijos gali išgauti gėrį. Jis gali padėti mums augti meile ir malone net tada, kai jaučiamės įkritę į nevilties spąstus, baimės skylę.
Baisu pasiklysti, dar baisiau – įstrigti. Ši Biblijos istorija – guodžiantis liudijimas. Jei tikėsi, kad Dievas tave lydi, tave augina, tiesiog yra su tavimi, šulinys tave gali išvesti į geresnį gyvenimą. Šiapus ar anapus...
Dėkoju Tau, Viešpatie, kad manęs neapleidi. Padėk priimti sunkumus ir iššūkius, kaip progą augti ir mokytis iš Tavęs.
Ps 105, 16–21; Mt 21, 33–43. 45–46
Šeštadienis, kovo 6
Lk 15, 1–3. 11–32
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, <...> puolė ant kaklo ir pabučiavo. (Lk 15, 20)
Koks yra mūsų dangiškasis Tėvas? Daugelis Jėzaus klausytojų, ypač „mokesčių rinkėjai ir nusidėjėliai“ (Lk 15, 1), įsivaizdavo Jį kaip įtūžio Dievą ir Teisėją. Vienintelis Jėzus Jį pažinojo tokį, koks Jis yra, ir papasakojo palyginimą apie sūnų palaidūną. Kai kurie egzegetai šį pasakojimą vadina Gailestingojo Tėvo palyginimu. Apmąstykime jį, klausdami savęs: „Koks tas Tėvas?“
Pirma, Dievas mūsų neatmeta. Jaunesnysis sūnus labai neteisingai pasielgė su savo tėvu: paprašyti palikimo – tai lyg sakyti tėvui: „Man tu miręs.“ Tačiau tėvas, užuot visą dėmesį skyręs savo vidinėms žaizdoms gydyti, kasdien dairosi į tolį... Jis turi viltį, kad sūnaus širdis atsimainė ir jis sugrįš. Net kai mes prarandame viltį dėl savęs ar mūsų mylimų žmonių, Dievas ją išlaiko.
Antra, Dievas yra atjaučiantis. Galime tikėtis, kad tėvas, pastebėjęs grįžtantį sūnų, užsidegs pykčiu. Bet jis „susigraudina“ (Lk 15, 20), suprasdamas, kiek jo sūnui teko iškentėti, ir, užuot atstūmęs, puola jam ant kaklo, įsiveda jį į namus. Dievas taip elgiasi ir su mumis. Jis nesupyksta, kai mes nusidedame. Dievas tiesiog nori, kad mes atkurtume savo santykį su Juo.
Trečia, Dievas švenčia. Šiame palyginime tėvas savo alkanam sūnui nepakiša maisto atliekų. Jis papjauna nupenėtą veršį ir liepia puotauti. Ne metas priekaištauti – metas švęsti, nes sūnus „vėl atgijo“ (Lk 15, 32). Kai mes atgailaujančia ir sugrudusia širdimi grįžtame pas Tėvą, Jis džiūgauja. Dievas mato ne mūsų nuodėmę, o tik naują gyvenimą, kurio Jis mums trokšta.
Galiausiai Dievas rūpinasi kiekvienu. Vyresnysis sūnus griežė dantį ant tėvo ir „to jo sūnaus“, tačiau tėvas patikino, kad myli ir jį, ir prašė prisidėti, eiti švęsti kartu. Dievas nori, kad mes jaustumės saugūs ir Jo mylimi, kad kartu su Juo džiaugtumės, kai paklydėlis sugrįžta į savo tikruosius namus.
Matai, koks yra tas mūsų dangiškasis Tėvas?! Šlovink Jį ir Jam dėkok. Dėkok už meilę, gailestingumą ir ištikimybę. Ir būk, visi būkime tokie gailestingi ir tobuli kaip JIS...
Jėzau, dėkoju, kad parodei man Tėvo Širdį.
Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 103, 1–4. 9–12
Sekmadienis, kovo 7
Iš 20, 1–17
Aš <...> išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. (Iš 20, 2)
Nors vergija panaikinta, ji iki šiol egzistuoja išnaudojimo, prievartos ir prekybos žmonėmis pavidalais. Dievas išgelbėjo žydus iš vergovės, išvesdamas juos iš Egipto. Šiandienos pasaulyje su vergija kovojama įvairiai, tačiau pastangos ne visada duoda norimų rezultatų. Kodėl?
Vergiją galime laikyti gimtosios nuodėmės pasekme. Kitas vergijos paaiškinimas – laisva žmogaus valia, kurią nepastebimai supančioja netvarkingi polinkiai, įviliojantys į nuodėmės spąstus. Ar yra išeitis? Taip, yra. Geroji Naujiena – Dievas nori išlaisvinti mus pirmiausia iš dvasinės vergovės, kaip kadaise išlaisvino izraeliečius iš fizinės.
Būti vergu? Tikriausiai nėra nė vieno, norinčio būti kito žmogaus nuosavybe. O kaip su vergavimu nuodėmei? Turbūt nenorime patekti į jos valdžią. Pasak apaštalo Pauliaus, esame sukurti laisvei, Kristus atėjo tam, kad mus išlaisvintų (plg. Gal 5, 1).
Kaip nepasiduoti nuodėmės jungui? Kaip išsilaisvinti iš nuodėmingo įpročio? Pasinaudokime dviem patarimais: 1) kasdien maldoje išpažinkime savo kaltes ir nuodėmes. Pasiguoskime Jėzui, kaip sunku įveikti vieną ar kitą nuodėmę. Patikėkime Rašto pažadu, kad jeigu išpažinsime savo nuodėmes, Dievas jas atleis ir apvalys mus nuo visų nedorybių (plg. 1 Jn 1, 9). 2) prašykime stiprybės pasipriešinti. Dievas mato mūsų pastangas ir laimina jas savąja galia, kad kilus pagundai drąsiai ištartume „ne“.
Gal ne iš karto šventėjimą apvainikuos sėkmė. Teks klupti ir keltis, vėl klupti ir vėl keltis... Tačiau malda, dažna išpažintis, pasitikėjimas Dievo galybe, o ne graužatis dėl savo silpnumo išmuš sielų priešui ginklus iš rankų... Stiprinkime dvasinį atsparumą, ir nuodėmės nuodai mūsų nepražudys.
Viešpatie, nenoriu būti vergas. Padėk man išsilaisvinti iš visko, kas atitraukia nuo Tavęs.
Ps 19, 8–11; 1 Kor 1, 22–25; Jn 2, 13–25
Pirmadienis, kovo 8
2 Kar 5, 1–15
Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus. (2 Kar 5, 10)
Įsivaizduokime, kaip ši scena atrodytų šiandien. Naamanas, Sirijos vyriausiasis karo vadas, beviltiškai ieško priemonių ir vaistų išsigydyti nuo raupsų. Karalių nei Sirijoje, nei Izraelyje nėra, rekomendacinį laišką tikriausiai rašytų Sirijos prezidentas Izraelio ministrui pirmininkui. Reakcija – nenuspėjama... Naamanas pasiima nemenką pinigų sumą: pagal Londono lydinių biržos kursą aukso kaina – beveik 49 eurai už gramą, sidabro gramo kaina – maždaug 64 euro centai. Tad 340 kilogramų sidabro ir 66 kilogramai aukso šiandien būtų verti maždaug trijų su puse milijono eurų. Apsivilkęs prašmatniausiu kostiumu, sėda į prabangų limuziną ir lydimas policijos kortežo sustoja prie kuklių pranašo Elišos namų vartų. Tas net nesiteikia išeiti. Nuotolinis nurodymas karantino sąlygomis: „Nusimaudyk Jordano upėje... Septynis kartus.“
Naamanas iš pradžių pyktelėjo, paskui įtūžo. Šitokios nepagarbos jis nesitikėjo. Jei ne tarnai, įkalbėję jį paklausyti tokio paliepimo, kažin ar jis būtų pamynęs savo išdidumą ir pasinėręs į Jordano vandenis. Visų nuostabai – išgijo!
Dievas dažnai taip pasielgia ir su mumis, kai ateiname ko nors prašyti. Jis galėtų iškart patenkinti mūsų prašymą. Kartais taip ir būna. Vis dėlto Jis dažniau veda mus netikėtu, nepatogiu keliu... Nežinome, kas bus, tačiau eiti verta, nes kitaip tikrai nieko nenutiks. Dievo tikslas – auginti mūsų tikėjimą ir patraukti mus prie savęs. Iš amžinybės perspektyvos žvelgiant, tikėjimo žingsnis ne mažiau svarbus nei jo padariniai.
Meldiesi, meldiesi ir vis tiek negauni. Nereikia nusiminti... Gal Dievas ugdo tavo kantrybę? Gal tiesiog laukia? Laukia tavo žingsnio iš nepasitikėjimo į pasitikėjimą, iš stingdančios baimės į veiklią laisvę, iš pagiežos į atlaidumą. Dievas žino, kas mūsų laukia už kelio posūkio. Mes galime tik spėlioti. Užuot baiminusis, verčiau priimti nežinios iššūkį ir... pamatyti, kas yra už posūkio ar už mūsų patogios buveinės slenksčio. Nieko neprarasi, o laimėti gali tikrai daug!..
Viešpatie, jei kas nors užkerta man kelią į Tave ar trukdo priimti Tavo palaiminimus, parodyk man tai. Ryžtuosi daryti tai, kas atrodo sunku, baisu ar keista, kad Tu galėtum nuveikti tai, kas neįmanoma.
Ps 42, 2–3; 43, 4–5; Lk 4, 24–30
Antradienis, kovo 9
Mt 18, 21–35
Kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? (Mt 18, 21)
Panašus klausimas dažnai kyla ir mums. Kiek kartų turiu susitaikyti su savo brolio, sesers, vyro ar žmonos įpročiais, kalte, nuodėme? Kasdien jie atsiprašinėja už savo apsileidimus ar netyčinius darbelius ir, rodos, nuoširdžiai prisipažįsta nusikaltę, apgailestauja. Bet jei tikrai gailėtųsi, liautųsi taip elgęsi.
Petrą, matyt, ne kartą buvo išerzinęs brolis: prastai suvynioja tinklus, tie susipainioja, ir laimikis nuplaukia. Kitą sykį atsisako taisyti suplėšytą tinklą. Paskui atsiprašo, bet kitą kartą vėl viskas iš naujo. Ūmaus būdo Petrui turbūt ir vieno ar kito apaštalo silpnybes, išsišokimus buvo sunku pakęsti.
Jėzus nepamokslauja Petrui, neaiškina, kad ne tik jam tenka daugybę sykių atleisti savo broliams, bet kad ir kiti priversti vis pakęsti jo silpnybes. Jėzus papasakoja palyginimą apie skolininką ir taip Petro dėmesį nukreipia nuo brolio kalčių į tą gailestingumą, kurį apaštalas pats ne sykį patyrė.
Nors Tėve mūsų maldoje sakome: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“, Dievas su mumis elgiasi švelniau, nei mes vienas su kitu. Mums vis tenka prašyti Jo atleidimo: ir mintyse, ir maldoje, ir prie klausyklos langelio. Šis paskutinis žingsnis reikalauja sukaupti visą drąsą ir nepasiduoti gėdai. Ak, kaip Dievas džiaugiasi, kai grįžtame į Jo glėbį! Kad ir kiek būtume nusidėję, Jis džiūgauja mus matydamas ir trokšta padėti mums pakirsti nuodėmės struktūras mūsų gyvenime. Dievas siūlo savo beribę malonę, jei mes bent kiek pasistengiame pasikeisti į gera.
Petras, klausydamas šio palyginimo, veikiausiai atpažino save. Ir mes galime čionai save atpažinti. Nė vienas nenorėtume atsidurti beširdžio skolininko vietoje. Nuolatos mums atleidžiantis Dievas tikisi, kad ir mes būsime tokie pat gailestingi kaip Jis (plg. Lk 6, 36).
Kai jaučiamės nepajėgiantys atleisti, melskime Dievą išlaisvinti iš nuoskaudų. Semkimės jėgų iš to, kuris niekada nepavargsta atleisti. Šventasis Petras mielai mus užtars, jei tik kreipsimės į jį pagalbos.
Viešpatie, dėkoju Tau už tokį didį gailestingumą, kurį man parodei. Padėk man jį skleisti šalia esantiems.
Dan 3, 25. 34–43; Ps 25, 4–9
Trečiadienis, kovo 10
Įst 4, 1. 5–9
Klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis, kad išliktumėte gyvi. (Įst 4, 1)
Daugumai žmonių daugiau ar mažiau aišku, kaip palaikyti kūno sveikatą. Sveikai maitintis, vengti pusfabrikačių, cukraus. Gerti daug vandens. Ir kasdien mankštintis – treniruoti raumenis ir širdį. Žinoma, tikrovėje būna šiek tiek sudėtingiau. Tai, kas aišku, nebūtinai yra lengva.
Šiandienos pirmajame skaitinyje pateikiamas kitoks modelis – dvasinės sveikatos stiprinimo pratybos. Jų pagrindas – Šventojo Rašto skaitymas: klausyk, laikykis, gyvenk (plg. Įst 4, 1). Jeigu klausysimės Dievo žodžio ir jo laikysimės, mūsų dvasinis gyvenimas bus turtingesnis. Pažvelkime į kiekvieną dvasinės sveikatos aspektą įdėmiau.
Klausytis žodžio... Galime jį išgirsti per radiją ar dalyvaudami šv. Mišiose. Klausytis galime ir skaitydami. Kasdienis Biblijos skaitymas – nepakeičiamas maistas mūsų sielai: kietas – jį reikia kramtyti, gromuliuoti mintyse ir širdyje. Be to, jis – sveikas, be kenksmingų cheminių ir kitokių priemaišų. Derėtų jį skaityti maldingai: paprašyti Šventosios Dvasios, kad padėtų įsisavinti maistingąsias medžiagas ir jomis sustiprintų mūsų dvasią. Skaitydamas klausk savęs: „Ką šis tekstas man sako? Kaip mane prakalbina? Kaip Dievas man atsiskleidžia per jį?“
Laikytis Dievo žodžio – tai jam paklusti. Klausk savęs: „Ką galėčiau ar turėčiau pakeisti savo gyvenime? Į ką Dievas mane kviečia ištardamas šį žodį?“ Tyloje galbūt pajusi įkvėpimą veikti. Pasistenk jį įgyvendinti. Žingsnis po žingsnio... Šiandien gal atleisi nuoskaudą tave įžeidusiam. Padrąsinsi savo antrąją pusę. Ar tiesiog įsipareigosi kasdien perskaityti Biblijos ištrauką. Šie žingsneliai atneš permainas į tavo gyvenimą, o laikui bėgant – ir tikrą jo perkeitimą.
Gyvensi – palaiminimo pažadas. Nežadama, kad nepatirsi sunkumų, skausmo, liūdesio. Tačiau sakoma, kad sunkios aplinkybės nepajėgs užsmaugti tavo vidinio gyvenimo, nesustabdys jo augimo. Kiekvienas žingsnis į kantrumą, nusižeminimą ir meilę sveikatins visus tavo santykius, taip pat ir santykį su Dievu.
Dėkoju Tau, Viešpatie, kad laimini mane savuoju žodžiu, kad maitini savo kūnu ir vedi į amžinąjį gyvenimą.
Ps 147, 12–13. 15–16. 19–20; Mt 5, 17–19
