Meditacijos
Trečiadienis, rugsėjo 1
Kol 1, 1–8
Kolosuose gyvenantiems šventiesiems ir ištikimiesiems broliams [ir seserims] Kristuje. (Kol 1, 1)
Šventieji ir ištikimieji! Turbūt kolosiečiams sekasi. Jie buvo pakrikštyti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, kaip ir mes, ir kaip įmanydami stengėsi gyventi mokinio krikščionio gyvenimą sekuliariame pasaulyje, graikų kultūroje, kuri pabrėžė antgamtines galias ir griežtą savimaršą. Ir jiems iš dalies tai pavyko. Tačiau iš Pauliaus laiško matome, kad ir problemų jie turėjo apsčiai.
Ar Paulius užsimerkia prieš jų silpnybes? Teigia, kad jos nelabai svarbios? Tikrai ne. Pirmoje laiško dalyje jis primena bendruomenei, kas yra Kristus, kas yra Tas, kuriame yra jie visi. Šis Kristus – neregimojo Dievo atvaizdas, per kurį visa sukurta ir kuriame visa laikosi (plg. Kol 1, 15–17). „Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9), o pagoniški ritualai ir tikėjimas, kaip ir naujųjų mokytojų teiginiai, tėra šešėliai.
Paulius vadina kolosiečius šventaisiais ir ištikimaisiais dėl vienos priežasties: „Kristus jumyse – šlovės viltis“ (Kol 1, 27). Kolosiečiuose gyvena šventasis ir ištikimasis – Jėzus. Jis darbuojasi juose nepaisydamas jų kovos su nuodėme, paviršutiniško pažinimo ir poreikio augti meile. O galbūt veikia kaip tik dėl to – kad Šventosios Dvasios galia padėtų jiems šventėti ir būti ištikimiems, kad paskatintų atsiliepti į Dvasios dovaną ir atspindėti ją savo gyvenime.
Koks didžiulis slėpinys – visagalis, visur esantis Dievas gyvena moliniuose induose (plg. 2 Kor 4, 7), mumyse – dužliuose, trapiuose ir laikinuose! Ar stengsiuosi likti derama Viešpaties buveine? Ar prašysiu, kad Jis mane padarytų šventą ir ištikimą? Jėzus tą gali. Tad kasdien skirsiu laiko pabūti su Juo maldoje. Mane teapims nuostaba, kad Visatos Kūrėjas mano širdį pasirinko savo dangumi. Nusilenksiu Jam ištikimybe ir meile ir priimsiu visus, kuriuos Jis siunčia į mano gyvenimą.
Viešpatie, padaryk mane tokį, koks esi Tu. Pasitikiu ištikima Tavo meile. Tetvinsta mano širdis dėkingumu Tau.
Ps 52, 10–11; Lk 4, 38–44
Ketvirtadienis, rugsėjo 2
Kol 1, 9–14
Nuo tos dienos, kai tai išgirdome, nepaliaujame už jus meldę... (Kol 1, 9)
Paulius nebuvo lankęsis Kolosuose (dabar – Turkija). Bendriją čia įkūrė Epafras – Pauliaus ir Filemono bendražygis, greičiausiai įtikėjęs dar Efeze ir nuo tada ištikimai lydėjęs apaštalą misijose, net kartu su juo kalėjęs. Epafras skelbė Evangeliją ne tik Kolosuose, bet ir Laodikėjoje bei Hierapolyje. Dabar jam prireikė Pauliaus pagalbos galynėjantis su problemomis Bendrijoje. Apaštalas neliko abejingas, nuolat už juos meldėsi.
Pauliaus maldose už kolosiečius atsiskleidžia dvi temos. Pirma, jis šlovina Dievą už visa, ką Jis padarė šioje Bažnyčioje. Antra, meldžia, kad kolosiečiai dar labiau atsivertų Dievo veikimui jų gyvenime. Gyrius ir užtarimas yra taip susipynę, jog net sunku pasakyti, ar šlovinimą vis nutraukia užtarimas ar atvirkščiai.
Apaštalo Pauliaus gyrius Viešpačiui ir užtarimo malda randa atgarsį šventųjų gyvenimuose. Štai mistikė Julijona Noridžietė (1342–1416) visą gyvenimą besalygiškai prašė trijų „žaizdų“ – atgailos, užuojautos kitiems ir amžinos Dievo meilės. Jos kontempliatyvus gyvenimas atsispindi knygoje „Dievo meilės apreiškimai“. Užuojauta žmonėms atsiskleidė užtarimo maldoje. Ji, panašiai kaip Paulius, melsdamasi žiūri į Dievą, žiūri į žmogų ir tebežiūri į Dievą.
Pabandyk ir tu taip melstis, užtardamas kitus. Žiūriu į Dievą. Sutelk dėmesį į Viešpatį. Gali įsivaizduoti Jį dangaus soste – šlovingą, spindintį, meilingą. Pajutęs, kaip širdyje kyla dėkingumas, šlovink Jį.
Žiūriu į tave – į žmogų, už kurį nori melstis. Pamatyk jį mintyse. Minutei nurimk. Pamėgink atpažinti žodžius ar maldą, kurie tarsi „burbuliuoja“ tavyje. Galbūt Dvasia taip nori parodyti tau žmogų ar situaciją iš dangaus perspektyvos. Nesijaudink, net jei nieko nejauti, vien būti Dievo akivaizdoje dėl kitų jau yra malda. Prašyk Dievo, kad laimintų tą žmogų, konkrečius jo poreikius.
Tebežiūriu į Dievą. Padėkok Viešpačiui už visa, ką Jis jau nuveikė to žmogaus gyvenime, ir už tai, ką dar ruošiasi nuveikti. Dievas tikrai išklausys.
Viešpatie, dėkoju, kad klausaisi mano maldų ir jas girdi.
Ps 98, 2–6; Lk 5, 1–11
Penktadienis, rugsėjo 3
Kol 1, 15–20
[Kristus Jėzus] yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis. (Kol 1, 15)
Šios dienos lyrinis himnas iš apaštalo Pauliaus Laiško kolosiečiams – nuostabi apmąstymų, kas yra Jėzus, pradžia. Peržvelkime kelias eilutes ir kelkime savo širdis į Viešpatį, nes tai verta ir teisinga.
Kristus Jėzus yra neregimojo Dievo atvaizdas (Kol 1, 15). Apsivilkęs žmogyste Tu, Jėzau, amžinąjį Dievą, savo Tėvą, padarei regimą. Parodei, kad Dievas yra tikrai pasiekiamas, kad į Jį galima kreiptis „Abba – Tėti“. Dėkoju, kad pasilenkei prie manęs ir parodei man Tėvą!
Visa sukurta per jį ir jam (Kol 1, 16). Kiekvienas tvarinys, Jėzau, atsirado iš Tavo meilės ir gerumo ir yra šio meilingo gėrio atspindys. Mažiausias atomas ir didžiausia galaktika, muselė ar banginis, pievos žolelė ar baobabas – visa, kas egzistuoja, yra atsiradę per Tave ir didesnei Tavo šlovei. Dėkoju Tau už kūriniją – Tavosios šlovės knygą.
Jis yra pirma visų daiktų, ir visa jame laikosi (Kol 1, 17). Jėzau, Tu ne tik sutvėrei Visatą, bet ją ir išlaikai visuotinės traukos dėsniu. Pasaulis – susiskaldęs, tautos – susivaidijusios, net kaimynai nepajėgia taikiai sugyventi. Tačiau viskas laikosi Tavyje, Tu gali sutaikyti kūriniją, surinkti išsisklaidžiusius Tėvo vaikus. Aš tikiu – Tu tikrai gali!
Ir jis yra kūno – Bažnyčios galva (Kol 1, 18). Jėzus visur yra pirmas – kūrinijoje, Bažnyčioje, net mano gyvenime. Jis vadovauja man, nors ne visuomet suvokiu kaip, sėja manyje meilės ir gailestingumo sėklą. Dėkoju Tau, Jėzau, kad galiu būti Tavo mistinio kūno narys.
Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę (Kol 1, 19). Jėzau, Tu esi Dievo atvaizdas, amžinasis Jo Sūnus, šviesa iš šviesos, nesukurtoji esybė, kuriai nieko netrūksta. Tobulai šventas, triskart šventas. Iš tos pilnatvės semiu malones, kad ir mano gyvenimas taptų vis labiau šventas.
Jėzau Tu esi didingesnis, nei aš pajėgiu įsivaizduoti. Dėkoju Tau už Šventojo Rašto dovaną, pakylinčią mano protą prie Tavęs, leidžiančią mąstyti apie Tave ir Tave garbinti. Dėkoju Tau už įkvėpimą ir už tai, kad esi, Įsikūnijęs Žodi!
Jėzau, nuolankiai lenkiuosi Tau, garbinu ir šlovinu Tave.
Ps 100, 1–5; Lk 5, 33–39
Šeštadienis, rugsėjo 4
Ps 54, 3–4. 6. 8
Dievas – mano pagalba, Viešpats gina mano gyvastį! (Ps 54, 6)
Jeigu kelionėje ištinka avarija ar tiesiog užspringsta automobilio variklis, taisai gedimą pats ar kvieti avarinės tarnybos meistrus? Išmanių vairuotojų yra mažai, daugumai tokia užduotis pasirodo per daug sudėtinga, surasti teisingą techninį sprendimą trukdo ir įtampa.
Gyvenime ne kartą tenka ieškoti išeičių iš sudėtingų situacijų. Sugedus buitinei technikai, atsiverčiame vartotojo žinyną. O ką daryti, kai sugenda santykis su antrąja puse, kai sulūžta vidiniai stabdžiai? Vienintelė ir pati geriausia pagalba, išmaniausias mechanikas – Dievas. Jis nė vieno nepalieka vienišo kautis dvasinio mūšio lauke, jokia tavo problema Jam nepasirodo per didelė. Juk Jis seniausiai jas išsprendė.
Kaip? Sudarydamas taiką Kristaus kryžiaus krauju. „Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktais darbais, Dievas dabar sutaikino jo žemiškojo kūno mirtimi, kad pasirodytumėte jo akyse šventi, tyri ir nekalti“ (Kol 1, 21–22). Tu gali būti Jo artume. Dievas savo darbą padarė. Tau belieka su dėkingumu tai priimti ir stengtis pažvelgti į save ir artimą Dievo žvilgsniu.
Graužiesi, kad esi nekantrus su žmonėmis, kad tave varo iš proto ne vietoje paliktas daiktas? Dievas sako: „Šiandien supykai tik iš dešimto karto, o vakar susierzinai išsyk. Rytoj pasistenk būti dar kantresnis.“ Taip Jo paraginimai, gyvenimiškos situacijos ugdo tavo dorybę. Nenorėk akimoju suspindėti kaip deimantas, leisk Dievui ir laikui šlifuoti tave.
Kuo Dievas skiriasi nuo automobilio mechaniko? Meistras neleis tau nė prisiliesti prie taisomo variklio, o Dievas leis palaikyti veržlę, paprašys paduoti kokį įrankį: Jis kviečia bendradarbiauti. Tad šiandien prašyk, kad Šventoji Dvasia padėtų pamatyti Dievo veikimą tavyje iš amžinybės perspektyvos: ką privalai daryti pats, o ką – palikti Dievui. Visada prisimink, kad tavo tikrąją vertę nulemia ne tavo nesėkmės ar nuodėmės, bet meilingas Dievo žvilgsnis į tave. Jis tave kuria ir keičia.
Tėve, padėk man pamatyti savo gyvenimą Tavosios meilės žvilgsniu.
Kol 1, 21–23; Lk 6, 1–5
Sekmadienis, rugsėjo 5
Mk 7, 31–37
Jis <...> įleido savo pirštus į jo ausis. (Mk 7, 33)
Jėzaus veiksmai šiandienėje Evangelijos ištraukoje ne vienam atrodo keisti. Kad nepiktintų minios, Jėzus pasivedėjo kurčnebylį nuošaliau. Šiais laikais tokį gydymo metodą turbūt pavadintų šarlatanizmu. Prisiminkime dar kelis keistokus Jėzaus išgydymo stebuklus: spjovė žemėn ir tuo purvo ir seilių mišiniu patepė aklojo akis (plg. Jn 9, 6); palietė raupsuotąjį, ir raupsai pranyko (plg. Mk 1, 41).
Kas už viso to slypi? Noras šokiruoti? Bravūriškumas? Kodėl galėdamas išgydyti žmogų vien ištartu žodžiu Jėzus jį paliečia, patepa? Tiksliausiai tą apibūdintų ir apibendrintų vienas žodis – artimumas. Ne romantiškas ar sentimentalus, bet atjaučiantis ir gailestingas. Artimumas Dievo, kuris myli savo žmones, kuris tiek nusižemina, kad nusileidžia į mūsų sužeistus, purvinus, prišnerkštus gyvenimus gydyti mūsų ir gelbėti.
Jėzus palietė žmogaus ausis ir liežuvį. Jie buvo jo pančiai. Jėzus žinojo, ko šiam žmogui labiausiai reikia, ir drąsiai išsprendė reikalą. Fiziniu prisilietimu Viešpats sugrąžino žmogui gyvenimą. Tyla jau nebe kalėjimas. Jis Girdi! Vėjo ošimą, paukščio čiulbėjimą, artimojo „myliu“... Ir pats gali atsiliepti, gali kalbėti.
Šiandien Jėzus yra arti mūsų. Geriau pažįsta mane ir tave, nei mes patys pažįstame save. Mato, kas mane atskiria nuo kitų ir Kito: nuodėmė ar baimė, nerimas ar liga. Atsidūsėja su atjauta, parodydamas, jog žino mano skaudulį ir nori nuo jo išvaduoti. Paprašo, kad įsileisčiau Jį į savo širdį, leisčiau išgydyti savo žaizdas.
Asmeniškiausias kelias Jėzui į tave – Eucharistija. Priimdamas Komuniją atverk Jam savo širdį, įsileisk į savo tylą, nes Jis nori tave gydyti ir laisvinti. Juk Viešpats alkaniesiems parūpina duonos, atveria akis akliesiems, Jis pakelia gyvenimo palaužtuosius (plg. Ps 146, 7–8).
Jėzau, laukiu Tavęs savo širdyje. Ateik į ją savo gydančiu prisilietimu.
Iz 35, 4–7; Ps 146, 7–10; Jok 2, 1–5
Pirmadienis, rugsėjo 6
Kol 1, 24 – 2, 3
Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais dėl jūsų. (Kol 1, 24)
Kodėl Paulius džiaugėsi savo kentėjimais? Ne dėl pačių kentėjimų, žinoma, bet dėl to, kad buvo įsitikinęs, jog šie kentėjimai duos naudos kolosiečiams. Jis neapsiriko! Visas Pauliaus triūsas, kovos ir kančios buvo vertingi, nes per šį apaštalą ir jo pamokymus Kolosų tikintieji vis stipriau priėmė Evangeliją.
Mes visi žinome, ką reiškia aukotis ir kentėti kito labui. Tėvai nuolat aukojasi dėl savo vaikų. Kai kuriems iš mūsų tenka rūpintis pagyvenusiais tėvais ar negalios ištiktu sutuoktiniu ar sutuoktine. Kiti galbūt tarnauja parapijoje ir aukoja savo laiką. Kai reikalai klostosi itin sunkiai, džiaugsmas kažkur tarsi išgaruoja, vietoj jo – tik nuovargis. Ar įmanoma rasti tokį džiaugsmą, apie kurį kalba Paulius?
Džiaugsmą aukojantis ir kenčiant lengviau atrasti, kai regime savo pastangų vaisius. Štai vaikas, kurio studijas apmokėjome, parodo magistro diplomą su pagyrimu. Parapija išugdo kandidatų į kunigystę. Galbūt ir apaštalas Paulius, girdėdamas apie krikščionių Bendriją Kolosuose, juto, kad ji brandina gerus vaisius. Iš tiesų, nepaisant visų problemų, jie tikėjo Jėzų ir gyveno kaip broliai ir seserys Viešpatyje.
O ką daryti, jei nematome jokių vaisių? Ar vis tiek turėtume džiaugtis? Kaip džiaugtis ligoje, kai kančia atrodo beprasmė ir nereikalinga? Štai čia ir gelbsti tikėjimas. Joks kentėjimas nėra beprasmis; tik reikia mokėti juo pasinaudoti, ir vienas iš geriausių būdų – paversti kančią malda už kitų žmonių poreikius. Galime pasitikėti, kad Viešpats priims mūsų kentėjimą kaip užtarimo aktą, pasirūpins, kad jis būtų vaisingas.
Jei niekur neatrandi džiaugsmo, pamėgink sunkumus paversti užtarimu už kitą asmenį, už svarbų reikalą ar net už visuotinę Bažnyčią. Galbūt Dievas neparodys tau viso gėrio, kurį kitiems davė tavo malda ar kentėjimas, bet atves į paguodą, padrąsins. Galiausiai vieną dieną danguje pamatysi tuos, kuriuos užtarei ar laiminai. Tą dieną jūs visi galėsite širdingai džiūgauti Viešpatyje!
Jėzau, visos mano aukos teduos vaisių Tau ir Tavo šlovei!
Ps 62, 6–7. 9; Lk 6, 6–11
Antradienis, rugsėjo 7
Lk 6, 12–19
Ten Jėzus praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. (Lk 6, 12)
Jėzui ta diena buvo tikrai sunki. Jis išsirinko dvylika apaštalų. Paskui mokė milžinišką minią. Išgydė visus ten buvusius ligonius, iš apsėstųjų išvarė demonus. Ir visa tai – po bemiegės maldoje praleistos nakties.
Tai nebuvo paprasčiausias sutapimas. Jėzus tikrai jautė būtinybę pasimelsti prieš šiuos darbus ir sprendimus. Kaip manai, kokia buvo toji malda? Gal Jėzus klausė Tėvo: „Ką rytoj turėčiau pasirinkti savo apaštalais? Ką turėčiau pasakyti miniai? Kaip turėsiu gydyti visus šiuos žmones?“
Dalį maldos Jėzus tikriausiai skyrė tam, kad gautų atsakymus į šiuos ar panašius klausimus. Bet didžioji maldos dalis buvo skirta tiesiog būti vienybėje su Tėvu. Jis meldėsi, nes buvo viena su Tėvu ir norėjo dar labiau išragauti šią vienybę ir ja skonėtis. Jėzus sakė: „Myliu Tave, Tėti!“, o dangiškasis Tėvas atsiliepė: „Ir aš myliu Tave, Sūnau!“ Iš šio meilingo santykio kilo visi stebuklingi ženklai, kuriuos Jis padarė kitą dieną.
Būtent tai ir yra maldos esmė, jos centras – santykis su Viešpačiu. Žinoma, galima ir net reikia „bombarduoti“ Dievą savo prašymais, Jam patinka jų klausytis. Tačiau pagrindinis mūsų poreikis būti bendrystėje su Dievu, visos gyvasties šaltiniu. Bažnyčios Mokytoja Kūdikėlio Jėzaus Teresė sakė: „Man malda – tai širdies polėkis, tai paprastas į Dangų nukreiptas žvilgsnis, padėkos ar meilės šauksmas išbandymo arba džiaugsmo valandą.“ Taigi malda yra meilės mainai tarp sielos ir jos Kūrėjo.
Pabandyk šiandien į maldą pažvelgti kitaip, ateik į ją su vienybės ilgesiu. Malda tebus tau proga susitikti su dangiškuoju Tėvu. Pradėk nuo padėkos už Jo gerumą, ištikimybę, gailestingumą, už Jo suteiktas malones. Pasakyk, kaip stipriai Jį myli. Tada klausykis Jo atsakymo. Galbūt Jis pasakys: „Myliu tave“ širdies tyloje ar tavo mėgstama Šventojo Rašto ištrauka. Gal primins palaimos akimirką iš praeities. Dievas ras būdą pripildyti tave savosios Dvasios, kad galėtum gyventi kaip Jo mylimas vaikas.
Tėve, myliu Tave labiau už viską! Dėkoju, kad pirmas mane pamilai ir padarei savo vaiku!
Kol 2, 6–15; Ps 145, 1–2. 8–11
Trečiadienis, rugsėjo 8
Švč. Mergelės Marijos Gimimas (Šilinė)
Mt 1, 1–16. 18–23
Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą. (Mt 1, 22)
Antrą kartą žiūrėdami filmą ar skaitydami knygą pastebime detales, kurias pražiūrėjome pirmąsyk. Bet kartais apima nuobodulys, nes žinome, kuo viskas baigsis. O vaikams patinka daug sykių skaityti mėgstamas knygas! Tad pamėginkime ir mes su vaiko nuostata skaityti šią Evangelijos ištrauką. Žinome šios istorijos pabaigą. Bet pabandykime ja pasidžiaugti, įsigilinti į smulkmenas ir įsivaizduoti, kaip jautėsi Marija ir Juozapas, sužinoję apie Dievo jiems skirtą ypatingą misiją.
Marija labai susirūpino ir teiravosi arkangelo, kaip tai įvyks (plg. Lk 1, 29). Juozapas, pirmą kartą išgirdęs apie sužadėtinės nėštumą, ne tik susirūpino. Jam buvo kilusi mintis tylomis pasitraukti, bet ne todėl, kad abejotų Marijos ištikimybe. Juozapas veikiausiai jautėsi labai sumišęs ir netgi nevertas būti šalia tokios Dievo išrinktos moters. Abu rizikavo. Abu ištarė Dievui savo „taip“ ir padarė tai, ko Viešpats jų prašė.
Jeigu Marija ir Juozapas būtų supratę, kaip jų pasirinkimai paveiks pasaulį, ar jiems būtų buvę lengviau sutikti su Dievo planais? Turbūt. Bet tai, kad jie apsisprendė nežinios naktyje, nežinodami, kuo viskas baigsis, daro juos vertus dar didesnės pagarbos, o jų poelgis – tikrai vertas susižavėjimo.
Prisimink savo apsisprendimų akimirkas, kai turėjai pasakyti Viešpačiui „taip“. Ar žinojai, kuo tai baigsis? Kas padėjo priimti Dievo valią? Ar būtum ištaręs tokį patį „taip“, žinodamas, kad pateksi į akliną tamsą, kad nuo tavęs nusisuks savieji ar būsi ištiktas sunkios ligos?
Marija ir Juozapas buvo tik žmonės, ribotai suprantantys, ką Dievas nuveiks per juos. Bet jie su pasitikėjimu žengė pirmyn, ir Viešpats pasinaudojo jais kaip įrankiais išganymo plane. Lygiai taip pat Jis pasinaudos ir mumis kaskart, kai ištarsime Jam „taip“. Mums Jo planas gali būti neaiškus, miglotas, bet pasitikėkime, jog Dievo planai pranoksta mūsų sumanymus ir užmoju, ir tobulumu.
Viešpatie, padėk man pasitikėti Tavimi taip, kaip pasitikėjo Marija ir Juozapas.
Mch 5, 1–4; Ps 13, 6; Rom 8, 28–30
Ketvirtadienis, rugsėjo 9
Lk 6, 27–38
Mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. (Lk 6, 35)
Dievas yra meilė. Dievas yra geras. Dievas yra užjaučiantis. Jis yra mūsų dangiškasis Tėvas ir mums trokšta tik gero. Tokie žodžiai – paguodos ir vilties šaltinis mums. Gera juos nuolat turėti prieš akis, įsidėti į širdį.
Tačiau iš tikrųjų Dievas yra daug gailestingesnis ir meilingesnis, nei mes galime įsivaizduoti. Jei mes perprastume Jo būdo savybes, Jis nebūtų Dievas. Jis mus taip pamilo, kad padarė mus savo vaikais Kristuje. Galime Jį vadinti Tėčiu. Kiekvienas tėvas nori, kad jo vaikai būtų panašūs į jį, moko juos visko, ką moka jis pats. Dievas labiausiai nori mus išmokyti meilės. Nori, kad mes kaip įmanydami stengtumės daryti gera artimui.
Dažniausiai stengiamės sekti Tėvo pavyzdžiu ir tada būname laimingi. Turbūt kiekvienas galėtume sukviesti į savo namus artimuosius, kuriems norėjome gero – ir padarėme gera. Ar ten atsirastų vietos prisėsti tam, kurį laikai savo priešu? Tam, kuris tave išdavė ar įžeidė? O gal tas žmogus ten įėjo nekviestas – kaip nusidėjėlė į fariziejaus namus, kai ten pietavo Jėzus?
Kaip žiūrėtum į tokį svečią? Dauguma mūsų greičiausiai apsimestų jo nepastebintys, nekeltų skandalo, kad nebūtų kitų palaikyti neišauklėtais. Kažin, ar išdrįstų prieiti, apkabinti ir šiltai pasveikinti. O gal Dievas kužda tau į ausį: „Aš jį myliu taip, kaip tave. Pasidalyk su juo mano meile...“ Iššūkis... Būtent tai Jėzus turėjo galvoje, ragindamas mus mylėti savo priešus, mylėti besąlygiškai. Tuomet būsime tikri „Aukščiausiojo vaikai“ (Lk 6, 35).
Gal skaitant šią meditaciją mintyse iškilo priešo įvaizdis. Jei pajėgi, atnešk širdyje šį žmogų Jėzui, atsinešk jį į savo maldą. Įsivaizduok, kad abu stovite šalia Jo, nusigręžę vienas nuo kito. Prašyk Viešpatį to, ko labiausiai tau reikia: malonės atleisti jam, o gal jį priimti ar pamilti. Jei vis dar negali to padaryti, prašyk, kad Jėzus duotų kantrybės ir ištvermės einant susitaikymo link.
Tėve, dėkoju, kad vienodai myli mus visus. Padėk man su visais lygiai Tavąja meile dalytis.
Kol 3, 12–17; Ps 150, 1–6
Penktadienis, rugsėjo 10
Lk 6, 39–42
Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! (Lk 6, 41)
Ar perskaitęs šią eilutę skubi prie veidrodžio pasižiūrėti, koks rąstas užspaudė tavo akį? Mes visi turime bent po vieną pagalį savo akyje. Gal tai kartėlis, panieka ar pagieža. Gal baimė ar įgimtas polinkis į negatyvumą. Prislegiantis jausmas. Jėzus sako, kad neatpažinę to rąsto, užspaudusio mūsų regos nervą, neturime teisės išiminėti krislelių iš savo artimo akies.
Kodėl? Juk dėl to krislo artimui skauda, aš, aišku, noriu jam pagelbėti, nors man pačiam akis graužia. Taigi, kol mano paties akyje svetimkūnis, nelabai galiu ir artimui pagelbėti. Jėzus nori, kad mes laimintume vieni kitus, bet sunku tą daryti, kai mūsų regėjimo laukas susiaurintas nuodėmės arba negebėjimo ją atpažinti. Taigi Jis liepia pašalinti visus trukdžius, kliūtis nuo kelio į palaiminimą.
Kartais tai atrodo neįmanoma. Bet Šventoji Dvasia, kuri tave permato iki kaulų smegenų, gali padėti tau išritinti tuos rąstus, nors jie atrodytų nepakeliami. Pirmiausia Ji padės tą rąstą pamatyti, per dieną kelis kartus į jį atsitrenkti: atpažinsi kokį nors negatyvų polinkį santykiuose su šalia esančiais, paaiškės, kokiose srityse tau labiausiai reikia Šventosios Dvasios pagalbos, kad atsiverstum.
Jei pastebi, kad tampi pernelyg kritiškas ar perdėm nekantrus, tokius momentus atnešk Viešpačiui. Prašyk Dvasios, jog padėtų patraukti šalin tą rąstą, kai ramiai sėdi melsdamasis. Klausykis minčių, kurios padeda suprasti, kodėl vienaip ar kitaip mąstai ir elgiesi. Užsirašyk jas ir prašyk, kad Dvasia padėtų jas pataisyti. Gali aptarti jas su patikimu bičiuliu ar išsakyti per išpažintį. Daryk viską, kas, tavo nuomone, padėtų „išritinti rąstą“.
Jeigu Dievas parodys tau rąstą, Jis ir padės jį veiksmingai pašalinti. Jis nori, kad tu tą patį darytum, pamatęs krislą brolio akyje. Širdis, pasirengusi padėti kitiems, yra Dievo palaiminimas, lydimas atsakomybės: matyti, kaip mato Jis, ir kaip Jis mylėti.
Šventoji Dvasia, išritink rąstą iš mano akies, kad galėčiau auginti Kristaus kūną.
1 Tim 1, 1–2. 12–14; Ps 16, 1–2. 5. 7–8. 11
