ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2021
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Meditacijos

Pirmadienis, lapkričio 1

VISI ŠVENTIEJI

Mt 5, 1–12

Šiandien prisimename visus visų laikų šventuosius ir ištikimuosius Dievui. Dabar jie – su Viešpačiu danguje. Jie gieda gyriaus giesmę: „Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius!“ (Apr 7, 12). Jėzaus kvietimas Jį sekti – tai kvietimas į šventumą. Jis yra kelias pas Tėvą, visokio šventumo šaltinį. Palaiminimais Jėzus moko, ko reikia žmogui, kad jis, kasdienybėje sekdamas savo Viešpačiu, vieną dieną patektų į šventųjų draugiją.

Šv. Augustinas, aiškindamas Jėzaus kvietimą Juo sekti, rašė: „Klausi mane kelio?.. Kristus sakė: „Aš esu Kelias.“ Tik tada Jis pasakė, kur tas Kelias veda: „Aš esu Tiesa ir Gyvenimas.“ Dėl vienybės su Tėvu Jis yra Tiesa ir Gyvenimas; kadangi tapo žmogumi, Jis yra Kelias. Taigi mums nesakoma: stenkis atrasti Kelią, kad pasiektum Tiesą ir Gyvenimą. Pats Kelias ateina pas tave. „Kelkis ir vaikščiok“ (Apie Jono evangeliją, 34. 9).

Dievas mus kviečia gyventi pagal Kristaus kelią. Kad taptume šventi, turime sekti Kristumi, nors dėl gyvenimo sunkumų jaučiamės apšlubę, nepajėgiantys keltis ir vaikščioti. Galbūt mums atrodo neįmanu gyventi palaiminimais ir pasiekti Dievo Karalystę. Išties tai neįmanu vien žmogiškomis jėgomis, remiantis tik savo protu bei valia. Privalome atsigręžti į Kristų, kuris yra Kelias, kad Jis mums parodytų kelią.

Kad gyventume palaiminimais, kasdien kelkime savo širdis ir mintis į Dangų, kur mūsų laukia amžinasis paveldas (plg. 1 Pt 1, 4). Siekime to, „kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1). Gyvenkime žinodami, kad ramybė ir džiaugsmas kyla iš gyvo klusnumo Dievo valiai. Tada vieną dieną susivienysime su Juo Dangaus Karalystėje, supami angelų ir šventųjų būrių.

Viešpatie, trokštu sekti Tave ir tapti šventas. Ačiū Tau, kad atvėrei man Dangų ir pakvietei mane į savo sosto menę.

Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1–3


Antradienis, lapkričio 2

Mirusiųjų minėjimo diena

Jn 6, 37–40

Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. (Jn 6, 40)

Kiekvienas, gyvenantis ir mirštantis Kristuje, bus prikeltas paskutiniąją dieną. Šis pažadas skirtas kiekvienam, tad taip sukuriamas ypatingas ryšys tarp visų pakrikštytųjų Kristuje. Visi esame vienos šeimos nariai, visi esame vieno kūno – Kristaus kūno – nariai. Štai ką rašo popiežius Benediktas XVI apie seną krikščionišką tradiciją melstis už mirusiuosius:

„Tai, kad meilė gali nusidriekti į anapus, kad galime vienas kitam duoti bei vienas iš kito imti, visais šimtmečiais buvo pamatinis krikščionijos įsitikinimas, ligi šiandien išliekantis paguodžiama patirtimi. Kas gi nejaučia poreikio savo į anapus iškeliavusiems artimiesiems pasiųsti gerumo, dėkingumo ar ir prašymo atleisti ženklo? Dabar būtų galima paklausti: jei „skaistykla“ yra tiesiog deginantis skaistinimas susitinkant su teisiančiu bei gelbėjančiu Viešpačiu, tai kaip tam poveikį gali daryti trečiasis, kad ir koks artimas būtų? Tokių klausimų akivaizdoje turime suvokti, kad <…> niekas negyvena vienas. Niekas nenusideda vienas. Niekas neišgelbėjamas vienas. Į mano gyvenimą, į tai, ką mąstau, kalbu, darau, veikiu, įsiterpia kitų gyvenimas. Ir priešingai, mano gyvenimas įsiterpia į kitų gyvenimą – ir geri, ir blogi dalykai. Tad mano prašymas dėl kito, net ir po jo mirties, nėra kas nors svetima, išoriška. <…> Prisiliesti prie kito širdies niekada ne vėlu ir nėra bergždžia. <…> Mūsų viltis visada iš pagrindų yra viltis dėl kitų; tik tada ji tikrai yra viltis ir mano paties atžvilgiu. Kaip krikščionys visada turime ne tik klausti: kaip galiu save išgelbėti? Turime taip pat klausti: ką galiu padaryti, kad išgelbėti būtų kiti ir kad kitiems patekėtų vilties žvaigždė? Būtent tada būsiu daugiausia padaręs ir dėl savo paties išgelbėjimo“ (Enciklika Spe salvi, 48).

Meilė yra stipresnė nei mirtis, ji įveikia laiką. Meilė nesibaigia. Atminkime, kad Dievas girdi mus, kai meldžiamės už mirusiuosius. Jam patinka, kad Jo vaikai rūpinasi vieni kitais!

Tėve, dėkoju Tau už visus sutiktus žmones, kurie dabar jau miega Tavyje. Būk mano viltis, pasitikiu Tavo duotu prisikėlimo pažadu.

Išm 3, 1–9; Ps 23, 1–6; Rom 5, 5–11


Trečiadienis, lapkričio 3

Rom 13, 8–10

Mylėsi savo artimą kaip save patį. (Rom 13, 9)

Ar šis Dievo įsakymas, dažnai vadinamas antru didžiausiu, tau neatrodo neįmanomas? Mylėti kiekvieną artimą? Kiekvieną kaimyną? Iš kur rasti jėgų ir galimybių taip radikaliai pamilti kitą? Pirmas žingsnis – suprasti, kaip aš esu mylimas. Papasakosiu vieną istoriją...

Šeimą ištiko nelaimė – sudegė namas. Laimei, visi namiškiai liko gyvi ir sveiki, bet atsidūrė gatvėje beveik be nieko. Ką daryti? Artimi bičiuliai nepaliko padegėlių vienų ir šeima gana greitai atsistojo ant kojų. Vienas draugas padėjo susirasti laikiną pastogę, paprašė kitų draugų parūpinti maisto, surinko drabužių, būtiniausių rakandų ir kitų reikmenų. Šeima buvo be galo dėkinga geradariams.

Po kelerių metų panaši nelaimė ištiko kitus netoliese gyvenusius žmones. Tad ši šeima, jau spėjusi susikurti normalų gyvenimą, nedvejodama atėjo į pagalbą kaimynams. „Nepaliksime jūsų vienų, padėsime, kuo galėsime.“ Per kelias valandas pavyko gauti nemažai reikalingų daiktų, patys priėmė nukentėjusią šeimą laikinai pagyventi savo namuose.

Ši pora išskirtinai pagelbėjo kitiems, nes kadaise kiti jiems ištiesė pagalbos ranką. Trumpai tariant, jie mylėjo savo artimą taip, kaip patys buvo mylimi.

Kaip Dievas pamilo tave? Kokiais konkrečiais būdais parodė tau savo meilę? Ką Jis padarė iš meilės tau? Kartais Jis išlieja savo meilę per kitus žmones. Tokias Dievo meilės apraiškas bene lengviausiai pastebime. Kartais pasijunti Jo mylimas, kai tiesiog būni paniręs į maldą, pokalbį su Juo ar klausaisi Jo žodžio per Mišias. Leisk Dievo meilei tekėti per tave ir išsilieti kituose.

Tad šiandien apsidairyk, ar šalia nėra žmogaus, kuriam galėtum nuoširdžiai ištarti: „Šioje bėdoje nesi vienas, noriu tau padėti.“ Taip gerumo ratilai vis plačiau sklis po pasaulį. Gal vėl ateis metas, kai apie mus, kaip apie pirmuosius krikščionis, žmonės kalbės: „Tik pažiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli.“

Tėve, parodyk man, kaip mane pamilai, kad tokia pačia meile pamilčiau savo artimą.

Ps 112, 1–2. 4–5. 9; Lk 14, 25–33


Ketvirtadienis, lapkričio 4

Lk 15, 1–10

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. (Lk 15, 1)

Kodėl „muitininkai ir nusidėjėliai“ rinkdavosi prie Jėzaus? Kas juos traukdavo klausytis šio Mokytojo? To meto Palestinoje buvo ir daugiau keliaujančių pamokslininkų, gyduolių, demonų išvarinėtojų...

Jėzus buvo išskirtinis. Mokė juos, kaip reikia gyventi, kad patiktų Dievui, bet nepriekaištavo jiems ir jų nesmerkė. Gerbė jų orumą ir elgėsi su jais, kaip su savo tikrais broliais ir seserimis. Jėzus parodė, kad jų vertė nepriklauso nuo profesijos, pranoksta jų, kaip nusidėjėlių, vardą. Jis smerkė tik nuodėmę ir nedorybes ir tą darė su itin meilingu rūpesčiu. Todėl atviri Mokytojo žodžiai nepiktino nusidėjėlių, jie mielai jų klausydavosi.

Kas yra tie muitininkai ir nusidėjėliai mūsų laikais? Dauguma jų – tai žmonės, kurie neatitinka „bažnytininko“ ar „tikinčiojo“ standarto, netelpa į šią kategoriją. Tokius žmones dažnas iš mūsų yra linkęs ignoruoti, jų nepaisyti. Kiti – tiesiog ieškantys Dievo ir dar nespėję Jo atrasti. Ar jie eis prie mūsų, kaip ėjo prie Jėzaus? Verta pamąstyti.

Jėzus – pavyzdys visų laikų krikščionims. Žmonės alksta tikro santykio su Dievu ir žmogumi, tikro dėmesingumo. Jie nori būti kito mylimi ir priimti. Galime juos patraukti prie savęs savo žodžiais ar darbais, jeigu gerbsime jų prigimtinį orumą ir būsime pagarbūs jų atžvilgiu. Jei nesistengsime bet kuria kaina pelnyti jų palankumo, neskiesime savo tikėjimo anekdotais ir neapsimetinėsime nematantys jų neteisingų pasirinkimų. Jėzus pradėjo su meile ir nuo meilės... Ir mes nuo to pradėkime.

Nėra lengva atvirai kalbėti apie tikėjimo ir moralės dalykus ir tuo pačiu metu kurti santykį su žmogumi. Nėra lengva kuriant santykį su kitu vardyti jo trūkumus. Tačiau mumyse yra Jėzus. Tu gali Juo pasikliauti. Jis įdės tinkamą žodį į tavo lūpas, pamokys, ką turi daryti, kad neužstotum kitam Dievo. Jo misija – kiekvieną patraukti prie savęs. Tad prisidėk prie jos įgyvendinimo.

Viešpatie, leisk matyti kitus, kaip Tu juos matai, ir mylėti juos Tavo širdimi.

Rom 14, 7–12; Ps 27, 1. 4. 13–14


Penktadienis, lapkričio 5

Lk 16, 1–8

Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. (Lk 16, 8)

Atidus šio palyginimo skaitytojas suglumsta pamatęs šią eilutę. Kodėl šeimininkas pagiria šį prievaizdą? Juk sykį jau griežtai jį įspėjo ir išbarė už išeikvotą turtą. Negi šeimininkas persigalvojo? O dabar šis prievaizdas, rodos, dar sykį nusikalsta, imasi vėl sukčiauti: liepia šeimininko skolininkams sumažinti savo skolas, t. y. suklastoti skolos raštus. Ir nemenkai: perpus ar bent penktadaliu.

Tad ką iš tikrųjų daro šis prievaizdas? Toliau kenkia šeimininkui? Keršija jam? Gelbsti savo kailį? Kaip dauguma kitų prievaizdų jis tikriausiai dirbtinai išpūsdavo tą skolą ir dalį pinigų pasilikdavo sau. Sumažindamas jų skolą jis atsisako savosios pelno dalies ir šeimininkui jokios skriaudos nedaro. Prievaizdas žino, kad greitai neteks darbo ir kažin, ar pavyks susirasti kitą, tad tikisi, kad būtent šie žmonės, kurių skolą jis netikėtai sumažina, jam ateityje pagelbės. Šis sukčius ištaiso neteisingas sąskaitas ir taip laimi sau „draugų“.

Jėzus nori, kad pasimokytume iš šio prievaizdo įžvalgumo ir gebėjimo mąstyti apie ateitį. Nesvarbu, ar turime materialaus turto, ar jo neturime, tačiau visi esame Dievo dovanų „prievaizdai“.

Prireiks kūrybiškumo, svarstant, kaip teisingai panaudoti tai, ką Dievas mums davė kaip priemones dėl mūsų ir kitų gėrio. Vieną dieną mūsų „prievaizdavimas“ baigsis. Mūsų ištekliai – tik laikini. Tad dar svarbiau gebėti jais pasinaudoti statydinant Dievo Karalystę, kad vieną dieną patys galėtume įžengti į amžinąsias dangaus buveines.

Kaip tvarkaisi su turimais gėriais? Kokią naudą tavo turimos dovanos neša Dangaus Karalystei žemėje? Kaip savo ištekliais prisidedi prie kitų žmonių gerovės? Esi Dievo vaikas, tau nereikia veikti iš baimės. Gali būti tikras, kad dangiškasis Tėvas niekada tavęs neapleis. Dalykis tuo, ką turi, kurk Jo Karalystę, dėkok ir džiaukis.

Viešpatie, mokyk mane gerai naudotis viskuo, ką esi man davęs! Dėkoju Tau už Tavo gerumą ir ištikimybę, džiuginančią mano širdį!

Rom 15, 14–21; Ps 98, 1–4


Šeštadienis, lapkričio 6

Rom 16, 3–9. 16. 22–27

Sveikinkite <...> mano bendradarbius Kristuje Jėzuje. (Rom 16, 3)

Baigdamas laišką romiečiams Paulius prisimena jam mielus žmones, kuriuos jis pažinojo gyvendamas Romoje. Pirmiausia Priską ir Akvilą, kurių gyvenimai ne kartą susipynė su Pauliaus. Šie misionieriai darbavosi Korinte, Efeze ir Romoje (plg. Apd 18, 2–3. 18). Nepamiršta Paulius ir Epeneto, kuris pirmasis įtikėjo Kristų Romos Azijos provincijoje. Prašo sveikinti Androniką ir Juniją – anksčiau už jį užgimusius Kristuje, taip pat Mariją, Ampliatą, Urboną, Stachą – iš viso dvidešimt vieną žmogų ir dar kelias šeimynas. Nemažai. Nors tikriausiai čia išvardija ne visus savo draugus ir bičiulius.

Dažnai įsivaizduojame apaštalą Paulių kaip vienišą didvyrį, kuris be niekieno pagalbos užkariauja pasaulį Kristui. Tačiau, kaip matome iš šios dienos skaitinio, Pauliaus tarnystė skleidėsi didelėje tikinčiųjų šeimoje. Jis pasikliovė daugybės brolių ir seserų Viešpatyje parama bei padrąsinimu. Jų vardai liko įamžinti Šventajame Rašte; šie vyrai ir moterys per amžius liudys, kokie palaiminimai ateina iš draugysčių, įsišaknijusių Kristuje.

Draugystės buvo svarbios ne tik apaštalui Pauliui. Dievas nenori, kad dangaus link keliautume vieni. Mus kurdamas Jis širdin įdėjo prigimtinį draugystės troškimą ir padeda sutikti brolius ir seseris Kristuje, galinčius šį troškimą patenkinti. Draugaudami galime dar labiau skelbti Dievo garbę ir įstabius Jo darbus.

Kokius žmones prašytum pasveikinti, jei pats rašytum panašų laišką kaip Paulius? Kieno liudijimas žodžiais ar darbais dabar ar praeityje tave drąsina ir padeda nenutolti nuo Jėzaus? Šiandien melsdamasis ne tik prisimink tų žmonių vardus, bet ir pagalvok, už ką esi jiems dėkingas, kuo jie tave žavi, patraukia, kodėl juos prisimeni. Tada už kiekvieną iš tų brangių žmonių padėkok Viešpačiui ir paprašyk, kad Jis išlietų ant jų ypatingą palaiminimą.

Tėve, dėkoju Tau už brolius ir seseris Kristuje! Patrauk mus visus dar arčiau prie savęs.

Ps 145, 2–5. 10–11; Lk 16, 9–15


Sekmadienis, lapkričio 7

Mk 12, 38–44

Ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius. (Mk 12, 44)

Kuo ši našlė ypatinga, kad taip patraukė Jėzaus dėmesį ir pradžiugino Jį? Daugybė kitų metė į Šventyklos iždą žymiai daugiau nei ji. Jėzų sujaudino ne dovanos piniginė išraiška, bet šios moters ryžtas atiduoti viską.

Sareptos našlė – panašios mąstysenos. Sausra, privertusi pažvelgti į akis badui ir mirčiai... Bet paprašyta ji iš paskutinių išteklių iškepa paplotį pranašui Elijui. Dievas palaimino jos dosnumą ir pasirūpino ja – o sykiu ir Eliju – per visą badmetį.

Viešpačiui maloni tokia auka, dovana, kurią duodant skauda. Toks dovanojimas atspindi paties Dievo būdą. Juk ir Jėzus aukodamasis nieko nepasilaikė sau: atidavė save iki paskutinio kraujo lašo, meilę ir gailestingumą parodė iki galo.

Ar tai reiškia, kad Dievas tikisi, jog ištuštinsime savo banko sąskaitas ar savo podėlius? Tikriausiai ne. Tačiau Jis tikrai nori, kad išlietume, atiduotume savo širdį. Kad ir ką atiduotume – pinigus, laiką ar dėmesį, Jis nori matyti mūsų dosnėjimą, supanašėjimą su Juo.

Būna dienų ar net metų, kai jauti, kad tau liko tiek nedaug. Nebūtinai pinigų... Gal gramdai paskutinius kantrybės, atjautos, ištvermės likučius. Gal varvini paskutinius alyvos lašus ir tavo meilės, vilties ir tikėjimo žibintas jau gęsta.

Nenusimink, prašyk Dievo malonės ir jėgos dalytis net tuo turimu trupučiu, o Jis tave laimins. Jis papildys tavyje tai, ko tau trūksta, suteiks stiprybės atiduoti daugiau negu turi. Net jei tas truputis bus tik lašas jūroje, Viešpačiui patiks apsisprendimas dovanoti. Kiekvienas tokios meilės aktas daro tave panašesnį į Jį. Jis formuoja tave pagal savo paveikslą!

Viešpatie, padėk man taip dosniai dalyti save, kaip Tu save išdalijai.

1 Kar 17, 10–16; Ps 146, 7–10; Žyd 9, 24–28


Pirmadienis, lapkričio 8

Lk 17, 1–6

Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą.“ (Lk 17, 5)

Tikėjimas – galinga jėga. Jėzus nemelavo ir neperdėjo sakydamas, kad net menkiausias tikėjimo trupinėlis gali padaryti neįmanomus dalykus: paliepsi medžiui išsirauti ir pasisodinti į kitą vietą, ir tai įvyks. Kažin ar yra bent vienas žmogus pasaulyje, kuris turėtų tokį absoliutų pasitikėjimą šiuo Dievo žodžiu? Tad šiandien kartu su apaštalais prašykime šios malonės.

Padidink mano tikėjimą, Viešpatie, Tavo kryžiaus galia, išlaisvinančia mane iš nuodėmės pančių ir padedančia įveikti pagundas. Leisk man patikėti, kad dėl Tavo mirties ir prisikėlimo aš esu visiškai laisvas ir nuodėmė nebeturi man galios.

Padidink mano tikėjimą, Viešpatie, malone, kuri įgalina mane atleisti tiems, kas mane sužeidė, ar įskaudino. Padėk man, ir atleisiu tėvams, kurie manęs nelaukė šiame pasaulyje, bendraklasiams, kurie nuolat tyčiojosi iš manęs, darbdaviui, vėluojančiam išmokėti atlyginimą. Tik tu gali suminkštinti mano užkietėjusią širdį.

Padidink mano tikėjimą, Viešpatie, Tavo sakramentų galia. Tepatirsiu beribį Tavo gailestingumą Susitaikinimo sakramente. Trokštu tikėti, kad atleidi visas mano nuodėmes, trokštu matyti Tavo esatį, suprasti Tavo malones Eucharistijoje.

Padidink mano tikėjimą, Viešpatie, Tavo žodžio galia prabilti, įtikinti, vadovauti ir mane įkvėpti. Padėk man pradėti dieną Šventojo Rašto eilute ir pajusti, kad tie meilės ir tiesos žodžiai būtent man yra skirti.

Padidink mano tikėjimą, Viešpatie, Tavąja gydymo galia. O kai melsiu kam nors sveikatos ar kitų malonių užtarimo malda, uždėk ant to žmogaus savo ranką, leisk man būti tik įrankiu, kad atgaivintum ir pagydytum jo kūną ir sielą.

Padidink mano tikėjimą, Viešpatie, Tavuoju rūpestingumu. Padėk man ištvermingai melstis net tada, kai abejoju, kad mane girdi. Išlaikyk mane tikėjimo kelyje net tada, kai atsakymas į mano maldą bus ne toks, kokio tikėjausi. Tavo planas man – pats geriausias. Augink manyje tikėjimo sėklą, kad būtum pašlovintas per jos vaisius.

Jėzau, tikiu! Padėk mano netikėjimui.

Išm 1, 1–7; Ps 139, 1–10


Antradienis, lapkričio 9

Laterano Bazilikos pašventinimas

Jn 2, 13–22

Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų! (Jn 2, 16)

Kas ateina į galvą išgirdus žodį „namai“? Galbūt iškart kyla mintys apie poilsį, saugumą, jaukumą, galbūt apie laisvę būti savimi. Įsivaizduok, kad vieną dieną grįžęs namo matai, jog jie paversti kino teatru ar mašinų plovykla, ar banku. Visur vaikšto pašaliečiai, nėra nė truputėlio ramybės, visi tvarko reikalus. Na, argi tai namai?!

Galbūt tai padės įsivaizduoti, ką Jėzus jautė pamatęs Šventykloje prekiautojus. Jis nesmerkė jų, kad jie dirbo savo darbą. Žmonėms reikėjo nusipirkti aukojimui skirtų gyvūnų ir išsikeisti pinigų. Tačiau Jėzus nenorėjo, kad jie tai darytų Šventykloje. Tai buvo Jo Tėvo namai, o drauge ir Jo namai.

Ir mes esame Dievo šventyklos, arba šventovės (plg. 1 Kor 3, 16). Ir mūsų širdys taip sukurtos, kad pačią didžiausią laimę atras tik Jame. Galime sakyti, kad mūsų širdys sukurtos būti namuose su Dievu. Kai leidžiame savo rūpesčiams ar darbams išstumti Viešpatį, prarandame saugumą ir laisvę, kylančius būnant su Juo. Kai teikiame Dievui pirmenybę, atrandame ramybę, kurios taip ilgimės. Tada mus valdo Šventoji Dvasia, o ne pagundos, emocijos ar gyvenimo sūkuriai.

Žinoma, būti Dievo šventove nereiškia, kad negalime niekuo džiaugtis šiame pasaulyje. Džiaugiamės tuokdamiesi, džiaugiamės gimus vaikučiui, džiaugiamės gerai atlikę darbą. Visa tai yra mylinčio Tėvo dovanos ir palaiminimai. Jis gėrisi, kai mes švytinčiais veidais priimame Jo dovanas.

Be to, mes turime Šventąją Dvasią! O Ji mus pamoko, kam turėtume skirti pirmenybę. Kai mums reikia iškuopti savo namus, būkime tikri, kad Dvasia nesigriebs bizūno, kaip Jėzus varydamas pinigų keitėjus. Tačiau Ji švelniai kuždės mūsų sąžinei. Primygtinai – jei to reikia, – netgi įkyriai, tačiau visada švelniai.

Tad brangink savo maldos laiką, laiką su Viešpačiu. Būk budrus ir saugok jį. Juk būtent malda labiausiai padeda išlaikyti savo šventovę švarią ir nenuniokotą.

Tėve, dėkoju, kad pavertei mane savo šventove. Padėk man visa kur Tau teikti pirmenybę, kad atrasčiau namus Tavyje.

Ez 47, 1–2. 8–9. 12; Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9; 1 Kor 3, 9–11. 16–17


Trečiadienis, lapkričio 10

Lk 17, 11–19

Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo <...> ir dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. (Lk 17, 15–16)

Turbūt nedaug žmonių, nemokančių naudotis bankomatais: įdedi kortelę, įvedi PIN kodą, pasirenki norimą pinigų sumą ir štai – grynieji tavo delne. Patogu, paprasta, sklandu. Ar norėtum panašaus bendravimo su Dievu? Patvirtini tapatybę, paprašai, ko tau reikia, laikaisi Jo instrukcijų – ir štai – dieviškas sprendimas atsiduria tavo saujoje.

Bet Jėzus yra kai kas daugiau, kai kas geriau nei „palaiminimų bankomatas“. Jis ir mums nori kai ko daugiau. Taip, Jis rūpinasi mumis ir mus gydo, bet svarbiausia – Jis nori per tikėjimą mus išganyti, mūsų kūną, sielą ir dvasią sutelkti į vienį, į visumą.

Šios dienos Evangelijoje visi dešimt raupsuotuojų turėjo pradinį tikėjimo kraitį ir visi dešimt stebuklingai pagijo. Tačiau tik vienas jų – samarietis – sugrįžo padėkoti Jėzui. Matome, kad beeinant jo tikėjimas augo ir skatino jį garbinti Dievą. Jis žemai nusilenkė Jėzui ir šlovino Dievą. Klausykis, ką jis kalba: „Jėzau, ačiū Tau! Dėkoju Tau, kad pasigailėjai manęs, kad mane išgydei.“

Šiais ar kitais žodžiais žmogus paliudijo savo tikėjimą Jėzaus gydančiąja galia, o Jėzus atsiliepė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, tai yra padarė sveiką. Šis žmogus, sugrįžęs pašlovinti Dievą ir išreikšti Jam savo dėkingumą, priėmė sveikumą, kurį Jėzus norėjo padovanoti visai dešimčiai. Jis buvo visas išgydytas, išgydyti jo dvasia ir kūnas, ne vien apvalytas nuo raupsų.

Galbūt turi daug poreikių ir troškimų. Jėzus juos visus žino, ir Jam rūpi juos patenkinti. Tačiau didžiausias Jo troškimas – padaryti tave sveiką: kupiną tikėjimo, laisvą nuo nuodėmės ir pasitikintį Dievo meile. Jis nori, kad per amžius gyventum su Juo.

Amžinybė prasideda nuo paprastų dėkingumo žodžių. Dėkingumas išsilieja Dievo garbinimu, atsiveria tavo širdis gydančiai Dievo galiai. Šiandien Jėzui padėkok bent už vieną dalyką. Paskui garbink Jį.

Jėzau, dėkoju, kad taip rūpiniesi manimi. Iš visos širdies garbinu Tave.

Išm 6, 1–11; Ps 82, 3–4. 6–7 


 

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2021 m. LAPKRIČIO–GRUODŽIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu 2022 metams nuo lapkričio 1 d.: prenumeruok.lt. SKUBĖKITE!

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!