ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2022
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Meditacijos

Antradienis, kovo 1

1 Pt 1, 10–16

Visiškai pasitikėkite malone, kuri jums bus suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus. (1 Pt 1, 13)

Turbūt visi esame patyrę kartėlį ir slegiantį jausmą, kai tenka sau pripažinti, kad tai, į ką sudėjome visas savo viltis, mus nuvylė. Galbūt tai buvo netesėtas draugo pažadas surasti gerą darbą ar nuostolingas pirkinys, kuriam išleidome visas santaupas, o gal nauji vaistai, užuot pagerinę, pablogino sveikatą... Žmogus visada ieško, į ką įsikibti, kad jaustųsi saugus. Siekti saugumo, stabilumo mums įprasta. Tik bėda, kad dažnai to saugumo ieškome ten, kur mums jį žada pasaulis, deja, pasaulio pažadai neretai apgaulingi ir nuviliantys. 

O štai apaštalas Petras pataria dėti viltį į tai, kas iš tiesų pakankamai stiprus mums pagelbėti, kas ateina iš Dievo ir yra visiškai patikimas. Tai Dievo malonė. Malonė – patikimiausia atspara, nes ji kreipia mūsų viltį į ateitį, į amžinojo gyvenimo dovaną. Malonės sustiprinti ištversime net žlugus mūsų planams, sušlubavus sveikatai, išdavus draugui... Malonė padeda jaustis saugiam net itin permainingomis aplinkybėmis.

Visi esame Dievo malonės paveldėtojai, nors šio gėrio pilnatvė mums dar galutinai neapreikšta. Šiame gyvenime patiriame tik begalinės Dievo meilės blyksnius, lyg pašvaistės mirgėjimą – Jo nesuvokiamą šlovę ir didybę. Tačiau malonė lyg dangaus rasa jau dabar persmelkia mūsų gyvenimą ir deda tvirtus ateities pamatus.

Paskirk laiko apmąstyti tau suteiktas Dievo malonės dovanas. Žinoma, pirmiausia dėl Dievo malonės esi Jo sūnus ar duktė. Bet nesustok ties tuo. Prisimink akimirkas, kai tave palietė Dievo meilė ir gailestingumas ar kai pavyko nugalėti sunkius išbandymus. Prisimink netikėtos draugystės dovaną ar nelauktai rastą išeitį sudėtingoje situacijoje. Tai irgi yra Dievo malonės ir Jo palankumo ženklai.

Prisimindamas šiuos Dievo malonės ženklus kloji tvirtus tikėjimo pamatus. Jų prireiks ateityje. Žinome, kad malonės pilnatvę patirsime tik regėdami Jėzų veidas į veidą. O šiuo metu pasikliauk Dievo ištikimybe ir Jo meile tau. Tai nepajudinamas tavo sielos inkaras (plg. Žyd 6, 19).

Tėve, dėkoju Tau už visus palaiminimus, kuriuos jau išliejai man. Padėk visiškai pasikliauti malone, kurią jau esi man apreiškęs.

Ps 98, 1–4; Mk 10, 28–31


Trečiadienis, kovo 2

PELENŲ TREČIADIENIS

Jl 2, 12–18

Dabar... (Jl 2, 12)

Štai pradedame Gavėnią. Ir pirmieji žodžiai, kuriuos mums perduoda pranašas Joelis, skamba gana griežtai: „Tačiau net dabar, – tai Viešpaties žodis, – grįžkite pas mane visa savo širdimi“ (Jl 2, 12).

Joelio žodžiai primena, kad Gavėnia – tai keturiasdešimt dienų „dabar“. Kiekvieną Gavėnios dieną gali grįžti pas Viešpatį. Ne vėliau, o dabar. Gali pasiryžti pasninkauti ar skirti daugiau laiko maldai, ar pagelbėti stokojantiems. Ne ateityje, bet dabar. Gavėnia yra tas laikas, kai Dievas dovanoja tau naują pradžią. Dar vieną progą parodyti meilę Dievui.

O jei suklydai, neišnaudojai progos? Jei patingėjai ir, užuot atsikėlęs melstis, prasivartei lovoje? O gal nusprendei pasimėgauti mėsišku patiekalu penktadienį ar savo laisvalaikio planus gynei kaip liūtas, bet neatsiliepei į pagalbos prašymą? Ką gi, nenusimink, nes kiekviena diena yra „dabar“. Dievo meilė ir gailestingumas kas rytą nauji (plg. Rd 3, 22–23). Jei viena diena atėmė drąsą, tai kita gali būti geresnė, viltingesnė, nes Dievas „maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo“ (Jl 2, 13). Jis išlies tau savo gailestingumą ir džiaugsmą dabar, noriai sustiprins tave visada. Tereikia pripažinti tiesą ir grįžti pas Jį nuoširdžiai atgailaujančiam ir nusižeminusiam.

Štai kodėl Gavėnia – palaimintas laikas. Tu turi progą kiekvieną dieną grįžti pas Viešpatį, vis labiau Jį pažinti, dar labiau parodyti meilę savo artimui. Kai atsiduodi Jam, Jis pripildo tave savo meilės ir malonės. Tu darai kaip gebi geriau, o jei nepavyksta, Jis priima tavo pastangas ir suteikia progą pradėti iš naujo. Šiandien Pelenų trečiadienis, Gavėnios pradžia. Taigi grįžk pas Viešpatį. Dabar.

Jėzau, noriu kiekvieną šios Gavėnios dieną vis labiau artėti prie Tavęs. Padėk man grįžti pas Tave – dabar.

Ps 51, 3–6. 12–14. 17; 2 Kor 5, 20 – 6, 2; Mt 6, 1–6. 16–18


Ketvirtadienis, kovo 3

Įst 30, 15–20

Rinkis gyvenimą… (Įst 30, 19)

Ar nekeista Gavėnios kelionės pradžioje skaityti Mozės žodžius, pasakytus kelionės su izraelitais per dykumą pabaigoje? Tai – ne apsirikimas ir ne atsitiktinumas. Šis skaitinys mums perteikia kaip tik šiuo metu vertingą žinią. Mozė sako, kad kiekvieną šio laiko dieną turėsime ne kartą rinktis – kaip gyventi. Jis mums duoda du paprastus žodžius, padėsiančius teisingai apsispręsti: „Rinkis gyvenimą“ (Įst 30, 19).

Kasdien patenkame į reikalaujančias apsispręsti situacijas: rinksimės sekti Viešpatį ar eisime savo keliu. Gali tekti pasirinkti, ar įsileisti į save pavydą ir apmaudą kurstančias mintis. Ar atleisti įskaudinusiam žmogui? Bet kuri tokia situacija suteikia mums galimybę rinktis gyvenimą, klausant Viešpaties balso (plg. Įst 30, 19–20).

Mozė sako dar vieną svarbų dalyką: Dievas palaimins, mums pasirinkus gyvenimą. Mozė pažada izraelitams, kad Dievas suteiks jiems ilgą gyvenimą žemėje, kurią Jis jiems duoda. Tačiau gyvenimo Kristuje palaiminimai yra nepalyginamai didingesni ir brangesni. Jie suteikia artimesnį ryšį su Viešpačiu, leidžia aiškiau girdėti Jo balsą ir jausti Jo artumą. Šiuos palaiminimus apaštalas Paulius vadina Dvasios vaisiais. Tai meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (plg. Gal 5, 22–23).

Jėzus žino, kad sekti Juo gali būti nelengva. Jis žino, kad apsisprendusiems keliauti su Juo teks atsisakyti savęs ir pasiimti savo kryžių (plg. Lk 9, 23). Bet Jis pažadėjo, – nors mes kartais Jo pažadą užmirštame, – nė akimirkos nepalikti mūsų vienų. Jis taip pat žino, kad palaiminimai nusveria net didžiausius sunkumus. Dabar, Gavėnios kelionės pradžioje, Jėzus nori, kad, apsvarstę visus „už“ ir „prieš“, pasirinktume gyvenimą. Jis prašo į kiekvieną situaciją žiūrėti, kaip į dar vieną progą pasirinkti Jį – ir patirti iš to pasirinkimo kylančius palaiminimus.

Taigi, kaip tu apsisprendi gyventi šiandien? Ką renkiesi?

Jėzau, žinau, kad vienintelis Tavo troškimas – pripildyti mane savo meilės. Viešpatie, padėk man šiandien pasirinkti gyvenimą. Man gyvenimas – tai Tu.

Ps 1, 1–4. 6; Lk 9, 22–25


Penktadienis, kovo 4

ŠV. KAZIMIERAS, LIETUVOS GLOBĖJAS

Fil 3, 8–14

Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis. (Fil 3, 8)

Iš Pauliaus laiškų spinduliuoja besąlygiškas atsidavimas Jėzui – tam, kurį jis sutiko kelyje į Damaską ir kurio meilės buvo pagautas. Nesuskaičiuojamą daugybę krikščionių Pauliaus žodžiai įkvėpė, drąsino atsisakyti ne tik turtų, bet ir gyvybės dėl Kristaus. Ne vien tiesioginius jo laiškų adresatus, tikinčiuosius Romoje, Filipuose, Kolosuose, Korinte, bet ir visame pasaulyje, visais amžiais gyvenusius žmones – visus girdėjusius skelbiamą ir skaitomą Dievo žodį.

Žodžiai „dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis“ (Fil 3, 8) pasiekė ir jaunojo karalaičio Kazimiero ausis ir širdį. Ar sudygo ši žodžio sėkla jo širdyje, jau žinome, nes šiandien švenčiame Šventojo Kazimiero, Lietuvos globėjo, iškilmę. O jis tikrai turėjo ko netekti ir ką laikyti sąšlavomis – buvo karaliaus sūnus, gyveno rūmuose, jo laukė didinga karališka ateitis, jis nestokojo nei turtų, nei galimybių, nei privilegijų. Kaip besąlygiškai, kaip stipriai karalaitis turėjo jausti Jėzaus meilę ir artumą, kad šalia Jėzaus visa taptų nereikšminga. Kristus toks neįtikėtinai brangus, kad visi šio pasaulio turtai ir jo garbė, palyginti su Viešpačiu, yra šiukšlės.

Šv. Kazimiero biografas apie jį taip rašė: „Norėjo verčiau būti tarp romiųjų ir turinčiųjų vargdienio dvasią, kurių yra Dangaus karalystė, negu tarp šio pasaulio galingųjų. Nesiekė valdžios, kad siela nebūtų sužeista turtų dygliais, kuriuos mūsų Viešpats Jėzus Kristus vadino erškėčiais, ir nebūtų sutepta žemiškųjų daiktų užkratu.“

O argi nepažadėjo Jėzus džiaugsmo tiems, kurie klausys Jo įsakymų, kurie pasirinks Jį vieninteliu savo turtu? Tai džiaugsmas, kuriuo džiaugėsi paties Jėzaus širdis, artėjant Jam skirtajai taurei, tai džiaugsmas, kuriam nieko netrūksta (plg. Jn 15, 11). Ar ne tuo džiaugsmu spindėjo karalaičio Kazimiero akys, pačioje jaunystėje, mirtinos ligos patale laukiant savo Karaliaus, kad kartu su Juo karaliautų jau ne šioje praeinančioje karalystėje, bet amžinojoje...

Viešpatie, padėk ir man visa širdimi priimti Tavo Gerąją Naujieną ir pasirinkti Tave vieninteliu savo gyvenimo turtu.

Kun 19, 1–2. 17–19; Ps 15, 2–5; Jn 15, 9–17


Šeštadienis, kovo 5

Lk 5, 27–32

Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais? (Lk 5, 30)

Įsivaizduok pokylį Levio namuose. O dar tiksliau – įsivaizduok esantis vienas iš tų nusidėjėlių, atvykusių į šventę Levio namuose. Jėzus prisėda šalia ir klausia, kaip tau sekasi. Matai šiltame Jo žvilgsnyje meilę. Staiga širdis suvirpa – tu nori sekti paskui šį žmogų, trokšti pakeisti savo gyvenimą.

Kaip tik to šioje istorijoje nepastebėjo fariziejai. Jie buvo priblokšti ir pasipiktinę, kad Jėzus leidžia laiką su tokiais, jų akimis, niekam tikusiais žmonėmis. Įsitikinę savo teisumu ir pasidavę išankstinėms nuostatoms, jie tarytum apako. Jei fariziejams būtų užtekę nuolankumo priimti, kad čia vyksta kažkas įstabaus, netikėto, jei jie būtų susimąstę, kodėl Jėzus tai daro, galbūt būtų žiūrėję visiškai kitaip. Galgi būtų pripažinę, kad jiems patiems reikia atgailauti. Fariziejai tyrinėjo Mozės Įstatymą, tam skyrė visą gyvenimą. Tačiau jie nebuvo susitikę su pačiu Dievu, išleidusiu šį Įstatymą.

Kartais būname panašūs į fariziejus – skubotai pasmerkiame kitą. O kartais nuteisiame save, nusprendę, kad esame tokie baisūs nusidėjėliai, jog Dievas jau nebepajėgs mums atleisti. Tačiau, atsisėdę prie vieno stalo su Jėzumi, išvystame tiesą: Jis yra pati meilė, pati tiesa, pats gailestingumas. O mes esame priimami besąlygiškai, net kai nesame mylintys, teisingi ir gailestingi. Neužtenka studijuoti Raštus, reikia ilgėtis susitikimo su Dievu. Tik patyręs asmenišką begalinės Dievo meilės prisilietimą žmogus ryžtasi keistis, trokšta tapti vis panašesnis į Viešpatį.

Šis Gavėnios laikas – nuostabi proga priartėti prie Jėzaus. Įprask nurimti Jo artumoje. Galbūt geriausiai tai pavyks tuščioje bažnyčioje, o gal tiesiog namuose įsirenk maldos vietą priešais kryžių ar paveikslą. Susikaupti gali padėti ir viena kita Šventojo Rašto eilutė. O tada tiesiog pabūk tyloje. Palik už durų pasaulio triukšmą ir įsiklausyk, ką tau sako Jėzus. Ar girdi, kaip Jis šnibžda: „Myliu tave“? Štai ką Jis nuolat tau kartoja.

Ir visai nesvarbu, kas tu esi ar kokias klaidas padarei. Jėzus nori tik viena – kad pažintum Jį ir Jo meilę tau.

Viešpatie, ačiū Tau už beribę Tavo meilę man.

Iz 58, 9–14; Ps 86, 1–4. 6


Sekmadienis, kovo 6

Rom 10, 8–13

Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje. (Rom 10, 8)

Šiandien pamąstykime, ką galėtume nuveikti dėl Dievo per šią Gavėnią: daugiau melstis, daugiau pasninkauti, daugiau gėrybių atiduoti labdarai. Ir tai gerai! Tačiau Gavėnios metas skirtas ne tik ką nors daryti dėl Dievo. Tiesą sakant, šiuo metu pats Dievas nori kai ką mūsų labui padaryti! Gavėnia – Dievo malonės veikimo mumyse laikas. Dievas mumyse veikia įvairiopai, vienas iš Jo veikimo būdų – Šventajame Rašte surašytas Dievo žodis.

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius primena, kad Dievo žodis nėra nepasiekiamas ar nesuvokiamas. Netgi atvirkščiai: „Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje“ (Rom 10, 8). Viešpats trokšta mus, skaitančius Jo žodį, apdovanoti malonėmis, suteikti šviesos ir stiprybės gyvenime patiriant sunkumus ir pasaulio pagundas. O kad jų tikrai bus, liudija ir šios dienos Evangelija apie Jėzaus gundymą dykumoje. Po keturiasdešimties pasninkavimo dienų Jėzus turėjo būti visiškai išsekęs. Piktajam pabandžius Jėzų išmušti iš atsidavimo Tėvo sumanymui kelio, Jėzus dar tvirčiau laikėsi Dievo žodžio. Kiekvieną gundymą Jis atrėmė Raštų tiesa. Iš Dievo žodžio Jis ėmė jėgų ir šviesos, vedusios Jį Tėvo valios keliu.

Visi kartais jaučiamės silpni ir pavargę. Dar pridėkime mūsų nuodėmingumą, nesibaigiančius rūpesčius, pasaulio viliones, apgaulingai žadančias išspręsti visas problemas. Kaip lengvai galime iš akių išleisti teisingą kelią. Jei tad Jėzus – Dievo Sūnus pasitikėjo ir rėmėsi vien Dievo žodžiu, juo labiau mes turime semtis šviesos ir stiprybės iš Šventojo Rašto.

Gavėnia – puikus metas kasdien ieškoti Viešpaties Šventajame Rašte. Jame rasi jėgų nugalėti pagundas, malonę girdėti Dievo balsą ir išmintį, vedančią tave per gyvenimą. Ir tada tikrai Dievo žodis bus arti tavęs – tavo lūpose ir tavo širdyje (plg. Rom 10, 8).

Viešpatie, stiprink mane šią Gavėnią savo žodžiu. 

Įst 26, 4–10; Ps 91, 1–2. 10–15; Lk 4, 1–13


Pirmadienis, kovo 7

Kun 19, 1–2. 11–18

Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas. (Kun 19, 2)

Argi neatrodo šis įsakymas tiesiog neįmanomas įvykdyti ir todėl bauginantis? Puikiai žinome, kad Dievas yra šventas; išpažįstame tai kiekvienose Mišiose, kartodami: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas.“ Ir štai iš mūsų tikimasi, kad būsime tokie pat šventi kaip Jis? Taip ir norisi pasakyti: to jau per daug! 

Bet neskubėkime. Čia nėra klaidos ir Viešpats nereikalauja to, kas neįmanu. Tiesiog pamąstykime apie tai, kad „darbą“ būti šventam jau prisiėmė Dievas. Patikėk – tai ne tavo reikalas. Tau tapti šventam reiškia pripažinti Dievą gyvybės šaltiniu – tavo gyvybės ir Jo gyvybės tavyje. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Dievas – būties ir visokio tobulumo pilnatvė be pradžios ir be pabaigos. Visi kūriniai yra gavę iš Jo tai, kas jie yra ir ką turi, tik Jis yra būtis iš savęs ir iš savęs yra tas, kas Jis yra“ (KBK, 213). Dievas, visos gyvybės ir šventumo šaltinis, per Šventąją Dvasią jau gyvena tavyje. Šią neįkainojamą malonę gavai Krikšto metu, o Sutvirtinimo sakramentu ji buvo sutvirtinta.

Taigi, pripažinę, kad mūsų šventumas gali ateiti tik per Dievo gyvenimą mumyse, galime tapti šventi puoselėdami šį gyvenimą. Tad skirk laiko maldai Dievo artumoje ir naudokis Jo paliktais sakramentais. Įdėmiai skaityk ir apmąstyk Evangeliją, kad iš Jėzaus mokytumeisi, kaipgi atrodo šventumas žmogaus gyvenime. Apsispręsk kuo nuoširdžiausiai laikytis Dievo įsakymų, kasdien atlikti sąžinės peržvalgą ir nusidėjęs nuoširdžiai galėtis. Parodyk meilę artimui, patarnaudamas jo reikmėms. Jei tai darai, Dievo gyvenimas tavyje skleidžiasi ir per tave spinduliuoja šalia esantiems.

O Dievo galioje padaryti tave nepakartojamu šventuoju, kad liudytum Jo šventumą taip, kaip niekas kitas. Taigi, pasitikėk Juo, kai Jis tave ragina būti šventą. Tikėk, kad jei bendradarbiausi su Juo, Jis pamažėl išmokys tave vis labiau mylėti. Pasitikėk, ir Jis duos visa, ko tau reikia, – išminties, supratimo, stiprybės ir jėgų. Ištisą dieną laikyk atvirą širdį Tam, kuris yra gyvenimo ir šventumo šaltinis. Ir nebijok – šventumas nėra neįmanomas!

Tėve, ačiū, kad kvieti mane būti šventą. Parodyk, kaip šiandien turėčiau atsiliepti į šį kvietimą.

Ps 19, 8–10. 15; Mt 25, 31–46


Antradienis, kovo 8

Mt 6, 7–15

Todėl melskitės taip… (Mt 6, 9)

Mokydamas Viešpaties maldos, Jėzus pasako daugiau nei tik tinkamus maldos žodžius – Jis mums atveria kelią į intymesnę, vaisingesnę, pilnatviškesnę bendrystę su dangiškuoju Tėvu. Šiandien susitelkime į keletą šios maldos frazių, kurias apmąstydami veikiausiai sustiprinsime draugystę su Juo.

Tėve mūsų (Mt 6, 9). Tu turi tą patį Tėvą, kaip ir Jėzus, nes esi įvaikintas Jo sūnus ar dukra. Tu priklausai Jam. O tai reiškia, kad turėtum jaustis saugiai Jo meilėje, taip, kaip jautėsi Jėzus, kaip jaučiasi kiekvienas gerų ir mylinčių tėvų vaikas.

Teesie tavo valia (Mt 6, 10). Tavo Tėvas nori, kad melstum, jog įvyktų Jo valia, nes Jis žino, kad būtent taip būsi labiausiai palaimintas. O koks gi tėvas netrokšta savo vaikui laimės? Jis mato daug didesnį, daug platesnį paveikslą, nei tu. Tai liepimas pasitikėti, kad Jo išrinktas kelias yra geresnis, ir paklusti Jam, net jei labai norėtųsi eiti savuoju.

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien (Mt 6, 11). Dievas nori, kad Jam pavestum patenkinti visas tavo reikmes. Jis yra šaltinis visko, ką tu turi – kiekvieno oro kvėptelėjimo, kiekvieno duonos kąsnio, kiekvieno pasisekimo, kuriuo tu džiaugiesi. Jis nori, kad prašytum ne tik medžiaginių dalykų, bet ir stiprybės, meilės, malonės kasdien Juo sekti.

Atleisk mums mūsų kaltes (Mt 6, 12). Tėvas siuntė į žemę savo Sūnų, kad atvertų mums kelią į dangų. Jis trokšta, kad visi būtų išgelbėti. Svajoja visus apkabinti savo dangiškuose namuose. Iš mūsų teprašo vienintelio: apgailėti savo kaltes ir stengtis vis artimiau sekti Juo. Jis žino, kaip gali būti sunku, todėl žada, kad kas kartą kalbėdamas Viešpaties maldą atnaujinsi savo ryšį su Juo.

Meilė, pasitikėjimas, klusnumas, atgaila. Šiandien, melsdamasis Tėve mūsų, atrask, kas sudaro tavo meilės ryšį su dangiškuoju Tėvu. Pajausk, ko Jis trokšta iš kiekvieno savo vaiko – mylimo sūnaus ar mylimos dukters. Dėkok Jam už tėvišką rūpinimąsi tavimi. Ir tegul tobulėja, nuoširdėja tavo pokalbis su Juo!

Jėzau, ačiū Tau, kad išmokei mane melstis Tavo Tėvui ir savo Tėvui, Tavo Dievui ir savo Dievui (plg. Jn 20, 17).

Iz 55, 10–11; Ps 34, 4–7. 16–19


Trečiadienis, kovo 9

Jon 3, 1–10

Visi tesigręžia nuo savo nedorų kelių. (Jon 3, 8)

Įsivaizduok, kad Jonos istorija nutinka mūsų dienomis. Judrioje sankryžoje stovi pranašas ir skardžiu balsu kviečia visus atgailauti. O žmonės, užuot ėję pro šalį, įdėmiai klausosi, paskui visi išpažįsta savo kaltę ir grįžta prie Dievo!

Sunku įsivaizduoti, ar ne? Pasaulyje, užvaldytame blogio ir nuodėmės, būtų tiesiog stebuklas, jei gausi minia, sukrėsta savo nuodėmingumo, šauktųsi Dievo gailestingumo. Jau lengviau įsivaizduoti, kaip Dievas praskiria Raudonąją jūrą arba nutildo audrą!

Betgi tam tikra prasme šis Ninevės stebuklas vyksta kiekvieną sekmadienį. Tiesiog milijonai žmonių, peržengdami bažnyčios slenkstį, paklūsta Jėzaus kvietimui: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Juk giliai širdyje kiekvienas trokšta susitikti su Dievu ir atsikratyti nuodėmės, tempiančios žemyn. Net jei tai tetrunka valandėlę, kiekvienas ilgisi kai ko daugiau, didingiau už save ir tos visa persmelkiančios ramybės, kurios negali duoti pasaulis. Kartais, net patys to nesuvokdami, ieško Kristaus paliktos ramybės.

Jėzus pažadėjo, kad pragaro vartai niekada nenugalės Bažnyčios (plg. Mt 16, 18). Tiesa, kad Bažnyčia visais amžiais patyrė ir patirs persekiojimą, patyčias, prievartą. Taip pat tiesa, kad ją purtys įvairiausi skandalai. Ir vis dėlto, nepaisant prieš ją siautėjančių jėgų, Bažnyčia yra ir bus vieta, kur Jėzus gydo, guodžia, perkeičia tuos, kurie atėjo ieškodami Jo.

Taigi, jei tau atima drąsą aplink – o gal ir tavyje – tvyrantis blogis, – nenusimink ir nenusigąsk. Jei Dievas pasinaudojo Jona, kad atverstų visą miestą, įsivaizduok, kokia galia sklinda iš Jėzaus ir Jo Bažnyčios. Argi toji galia nepajėgi perkeisti širdies?

Taip pat prisimink, kad tu esi Bažnyčios dalis. Tavo maldos, meilės darbai, tikėjimo liudijimas yra veiksmingi, net jei to nematai. Tai nevyksta be Dievo malonės. Juo daugiau tikinčių žmonių susirenka draugėn, juo stipresnė perkeičianti galia sklinda aplink. Dievas naudojasi mumis, kad visi nusigręžtų nuo savo nedorų kelių (plg. Jon 3, 8).

Tėve, duok man drąsos toliau skelbti Tavo Gerąją Naujieną. 

Ps 51, 3–4. 12–13. 18–19; Lk 11, 29–32


Ketvirtadienis, kovo 10

Mt 7, 7–12

Prašykite,… ieškokite,… belskite… (Mt 7, 7)

Žmonės išrado daugybę dalykų, kad tik sutaupytų sau laiko. Greitojo maisto restoranai patogu, bet taip pat aišku, kad maistas juose nėra toks naudingas, kaip pagamintas namuose. Greitojo skaitymo kursai padeda išmokti per trumpą laiką perskaityti daug teksto, tačiau taip skaitydami rizikuojame praslysti paviršiumi ir nepatirti lėtojo skaitymo malonumo. Jei jautiesi vienišas, galbūt norėsi, kad laikas iki vakarėlio kuo greičiau prabėgtų, jog galėtum užsimiršti triukšmingoje kompanijoje, bet iš patirties žinai – visa tai paviršutiniška ir labai greitai tau pabos.

Aišku, yra dalykų, kurių tu jokiu būdu neskubini!

Tai taip pat galioja ir dvasinėje srityje. Kartais viskas klostosi taip blogai, kad norime kaip nors peršokti tą laikotarpį. Ketiname patys sau susikurti ramybę ir pilnatvę, užuot palaukę, kol tuo apdovanos Viešpats. Tik vėliau suvokiame, kad jei būtume skyrę laiko prašyti, ieškoti ir belsti, būtume radę šį tą daug stipresnio, tvaresnio, ką nors, kas nemenksta ir nebliūkšta keičiantis aplinkybėms.

Jei nori patirti tikrai gerą bei ilgam išliekantį rezultatą, turi lavinti savo tikėjimą ir pasitikėjimą, nes to prireiks kantriai laukiant Viešpaties veikimo. O mokėjimas taip laukti rodo, kad tikime, jog Jis mus girdi, kad pasitikime, jog Jis duos mums duonos, o ne akmenį (plg. Mt 7, 9).

Dievas tavimi rūpinasi! Jis atsilieps į prašymą pačiu geriausiu būdu ir tau palankiausiu metu. Geras tėvas kartais neduoda savo vaikui to, kas jam galėtų pakenkti. Jis žino, kaip ir kada patenkinti vaiko prašymą, kad jis gautų didžiausią naudą.

Kurioje srityje tau labiausiai reikalinga Viešpaties pagalba? Tiesiog imk ir tiesiai paklausk Jo. Pasakyk Jam, kad pasitiki ir esi pasiruošęs laukti Jo išmintingo sprendimo Jo parinktu laiku. Kai tai padarysi, pradėsi širdyje suvokti, kad Viešpats irgi trokšta atsiliepti į tavo poreikius ir palaiko tavo planus, tik parinks tinkamiausią laiką jiems išsipildyti. Jis tikrai nori palaiminti tave!

Viešpatie, atmerk mano akis, kad matyčiau Tavo išmintį ir dosnumą. Ačiū, kad esi Tėvas, kuris trokšta paties geriausio man ir mano artimiesiems.

Est C 12. 14–16, 23–25; Ps 138, 1–3. 7–8


Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. GEGUŽĖS–BIRŽELIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 3 (gegužės–birželio), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 3, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!