Meditacijos
Sekmadienis, gegužės 1
Jn 21, 1–19
Petras <...> atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai.“ (Jn 21, 17)
Užėję į bažnyčią, ypač saulėtą dieną, atkreipiame dėmesį į vitražus. Spalvotas stiklas buvo žinomas jau žiloje senovėje, jo gamybos centrai veikė Egipte ir Romos imperijoje. Amatininkai į stiklą pridėdavo metalo druskų, kurios suteikdavo stiklui sodrių spalvų. Europoje vitražo menas suklestėjo viduramžiais ir buvo išskirtinai puoselėjamas bažnyčių architektūroje. Vitražų grožis išryškėja, kai juos apšviečia saulės spinduliai.
Petras tikriausiai nesijautė pamalonintas, kai Jėzus po pusryčių jį užkalbino. „Ar tu myli mane? Myli? Tikrai myli?“ – kas iš mūsų nenusiviltų, išgirdęs tokius klausimus. Tris kartus išsigynęs – tris kartus dabar gali išpažinti savo meilę. Jėzaus klausimai Petrui – tarsi saulės šviesa vitražui. Klaidos ir nesėkmės – metalo druskos – šioje šviesoje suteikia spalvą ir charakterį būsimajai Bažnyčios galvai.
Jėzus – stebėtina – neišbara Petro, jam neprikaišioja tų išsigynimų. Priešingai – iškart duoda misiją, užduotį: „Ganyk, maitink, stiprink mano kaimenę!“ Sportininkas, padaręs klaidą, pažeidęs taisykles, būna diskvalifikuojamas. O Viešpats duoda progą pasitaisyti: išsigynimai Petrui pasitarnavo kaip nuolankumo pamoka ir leido pasirengti įvykdyti misiją.
Sekdami Viešpačiu mes ir paslystame, ir suklumpame. Mūsų silpnybės ir nuodėmės trukdo mums labiau mylėti Jėzų, artimiau Jį sekti. Bet, kaip Petras, galime mokytis iš nesėkmių ir nuolankiai sugrįžti į Jo glėbį, prašyti malonės pradėti iš naujo, prašyti „antrojo šanso“... ne tik Eurovizijoje.
Nežiūrėkime į savo dėmes tamsoje. Leiskime Jėzui jas apšviesti ir... tapkime gražūs ir mylintys.
Viešpatie, Tu viską žinai. Tespindi manyje Tavo meilė, kad kitus pajėgčiau mylėti.
Apd 5, 27–32. 40–41; Ps 30, 2. 4–6. 11–13; Apr 5, 11–14
Pirmadienis, gegužės 2
Apd 6, 8–15
Visi <...> matė jo veidą [spindintį] tarytum angelo veidą. (Apd 6, 15)
Steponas neturėjo iliuzijų. Jis žinojo, kad kaltintojai turi vienintelį tikslą: rasti pretekstą ir svarų argumentą, kuriuo remdamiesi galėtų pateisinti mirties nuosprendį (ir apraminti sąžinės graužatį). Kaip ir Jėzaus atveju buvo pasinaudota melagingais liudytojais. Nuosprendis priimtas. Tad kaip Steponas pasitiko mirtį? Švytinčiu tarsi angelo veidu.
Galima manyti, kad jis baiminosi ar nerimavo. Ne. O gal, kaip Jėzus Getsemanėje, meldė Tėvą atitolinti šią taurę nuo jo? Raštas nieko panašaus nepasakoja. Žmogiškai mąstant, jis per šias paskutines valandas turėjo ieškoti išeičių iš šios keblios padėties. Jis to nedarė. Užuot spreukęs, Steponas pasakė ilgą kalbą (plg. Apd 7, 1–53), tačiau kaltintojai net ausis užsikimšo ir dar labiau įsiuto.
Kodėl Steponas liko ramus ir spindintis? Nes mirtis jam neturėjo galios. Jis žinojo – tai ne pabaiga, bet vartai į amžinąjį gyvenimą. Regėjime jis pamatė „atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“ (Apd 7, 56). Anapus mirties jo laukė Gyvybės Viešpats. Keli taiklūs smūgiai akmeniu – ir jis atsidurs Jėzaus glėbyje.
Steponas – pirmasis ilgoje eilėje kankinių, kurie mirtį sutiko drąsiai, pasitikėdami ir net su humoru. Šv. Laurynas (225–258), kepamas ant grotelių virš laužo, paprašė: „Apverskite ant kito šono; šita pusė jau iškepusi.“ Šv. Tomas Moras (1478–1535) prieš egzekuciją pasitaisė barzdą ir tarė budeliui: „Būtų gaila, jeigu ją nurėžtum, ji nenusikalto valstybės išdavimu.“ Korėjos kankinys šv. Andriejus Kim Taegonas (1821–1846) sakė: „Tuoj prasidės mano nemarusis gyvenimas!“
Steponas paliudija, kad Jėzus iš tikrųjų sunaikino mirtį – dėl kiekvieno, kuris tiki! Nors mirties baimė šiame gyvenime vis įsiveržia į mūsų širdį, ypač šiais įtampos kupinais laikais, bet ji neturėtų užvaldyti mūsų, diktuoti mums sprendimus. Ji neatskirs mūsų nuo Kristaus meilės. Viešpats mums sako: „Nebijokite <...>, jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę“ (Lk 12, 32).
Šlovė Tau, Viešpatie, nuodėmės ir mirties Nugalėtojau!
Ps 119, 23–24. 26–27. 29–30; Jn 6, 22–29
Antradienis, gegužės 3
Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas
Jn 14, 6–14
Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius. (Jn 14, 12)
Nors Pilypas trejus metus vaikščiojo su Jėzumi, jis iki galo Jo nepažino. Nieko nuostabaus, kad Jėzaus viešosios veiklos pradžioje, prieš pirmąsias kartu praleistas Velykas, Pilypas, paklaustas: „Kur pirksime duonos pavalgydinti šiai didžiulei išalkusiai miniai?“ – sutriko. Jis žinojo, kiek galima gauti duonos už 200 denarų, – toks kiekis tik suerzins šią minią (plg. Jn 6, 1–15). Jam net į galvą neatėjo, kad Mokytojas gali padauginti duoną.
Tai buvo pradžia. Bet šiandien Evangelija mus nukelia į Didžiojo ketvirtadienio įvykius, Viešpaties atsisveikinimo kalbas. O Pilypas vis tiek pasirodo dar Jo nepažįstąs, nesuvokiąs Tėvo ir Sūnaus vienovės slėpinio. Jėzus stebisi: „Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!“ (Jn 14, 10).
Pilypas tiki, bet, kaip dauguma mūsų, nori tikėjimo esmę suprasti protu. Išmokti tikėjimo tiesas – tik pirmas žingsnis. Kitas – atsiliepti, klausti, klausytis ir mokytis širdimi, iš patirties, visa savo esybe. Vieniems tai sekasi lengviau, kitiems sunkiau. Pilypas nepasidavė, neleido nesupratimui susilpninti jo tikėjimo. Jis nepasitraukė nuo Jėzaus, o Dievui tik to ir tereikėjo; Pilypą padarė savo įrankiu, kad darytų dar didesnius darbus nei Jis pats.
Kitas kartu minimas apaštalas – Jokūbas Jaunesnysis, Jeruzalės vyskupas, Jėzaus pusbrolis, kuriam priskiriama Jokūbo laiško autorystė. Tikėjimą jie paliudijo darbais ir savo krauju: Pilypas, anot tradicijos, nukankintas Mažojoje Azijoje, Jokūbas – Jeruzalėje.
Mes, kaip šie apaštalai, buvome pašaukti ir įtikėjome. Ir Jėzus veikia mumyse taip, kaip veikė juose. Jis neprašo, kad viską žinotume ir suprastume, Jis prašo „tik ėjimo“, nes tik einant augs vidinis Dievo pažinimas, tik darbais išsiskleis tikėjimas. Gal pasimelsi už šalia esantį, gal su bendradarbiu pasidalysi liudijimu, kaip Viešpats veikia tavo gyvenime. Taip plyta po plytos statysime Dievo Karalystę.
Jėzau, tikiu Tavimi. Siųsk mane dalytis Gerąja Naujiena.
1 Kor 15, 1–8; Ps 19, 2–5
Trečiadienis, gegužės 4
Apd 8, 1–8
Tuo tarpu išblaškytieji keliaudami skelbė Gerąją Naujieną. (Apd 8, 4)
Prieš žengdamas į Dangų Jėzus liepė mokiniams pasilikti Jeruzalėje, kol bus apgaubti galia iš aukštybių (Lk 24, 2). Tad jie laukė kartu su Jėzaus Motina Marija ir pamaldžiomis moterimis, kol gavo pažadėtąją Šventąją Dvasią. Nuo tos dienos jie veikė nebe vieni, bet Dvasia darbavosi per juos, ir tūkstančiai žmonių įtikėjo Jėzų. Tikinčiųjų būrys augo, visi apaštalai buvo Jeruzalėje ir jiems patarnavo.
Padėtis pasikeitė po Stepono nužudymo. Prasidėjo persekiojimas. Kad neprisišauktų bėdos, daugelis įtikėjusiųjų pasklido po kitus miestelius, kaimus ir miestus Palestinoje. Bet ir ten jie netylėjo, lūpas sučiaupę, nesislėpė, nepaisant grėsmių – liudijo Gerąją Naujieną, ir taip ši žinia plito ir plito.
O šiandien? Ar drįstame pasirodyti esą krikščionys toje aplinkoje, kuri staiga sukrikščionėja tik per Kalėdas ir Velykas? Demokratinėje visuomenėje persekiojami greičiausiai nebūsime, tik gal pasišaipys, pasukios pirštą prie smilkinio. Kaip elgtis, kad nesukeltume priešiškumo, nepasirodytume radikalūs, primygtinai raginantys tikėti, bet sykiu neslėptume savo santykio su Viešpačiu. Kiek kalbėti? Kada patylėti?
Nelengvi klausimai. Ir atsakyti į juos nelengva. Pirmieji krikščionys irgi ieškojo atsakymo į juos, jų širdyje kirbėjo panašios abejonės. Jie pasitikėjo Jėzaus pažadu: „Nesirūpinkite, kaip ir ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti“ (Mt 10, 19). Mes turime tą pačią Dvasią, tad pasitikėkime ja. Ji leis bet kokioje situacijoje išlikti džiugiems, išlaikyti ramybę. Meilė, džiaugsmas, romumas liudys iškalbingiau mūsų krikščioniškumą negu žodžiai.
Pirmieji krikščionys nebuvo superherojai, bet tokie pat paprasti žmonės kaip mes. Sėkmė, lydėjusi jų darbus, kilo iš to paties šaltinio, kuris gaivina ir mus, – iš Šventosios Dvasios. Tenebūna šis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo užmirštas. Melskime Jos dovanų, ypač drąsos ir nuolankumo, kad su meile neštume Kristų į savo aplinką.
Šventoji Dvasia, leisk man pastebėti progas skelbti Evangeliją, kad ir kur nukeliaučiau.
Ps 66, 1–7; Jn 6, 35–40
Ketvirtadienis, gegužės 5
Ps 66, 8–9. 16–17. 20
Pagarbintas Dievas, mano maldos neatstūmęs ir neatsakęs man savo gerumo. (Ps 66, 20)
Ko gero, šie psalmės žodžiai galėjo skambėti ir Etiopijos dvariškio lūpose, kai šis susitiko Pilypą (tai jau kitas Pilypas, ne apaštalas). Dvariškis, ką tik aplankęs Jeruzalės Šventyklą ir pagarbinęs Jahvę, grįždamas namo skaitė pranašą Izaiją. Svarstydamas tuos žodžius, staiga pastebėjo vyriškį, bėgantį šalia jo vežimo. „Ar supranti, ką skaitąs?“ – tas paklausė (Apd 8, 30). Dvariškis pakvietė Pilypą sėstis šalia ir... viskas ėmė keistis.
Etiopijos dvariškis buvo tikrai pamaldus; kaip matome – ir Šventyklą lankė, ir Raštus skaitė, bet sykiu troško daugiau suprasti, Dievą labiau pažinti. Dievas, net jam nežinant, išgirdo gelminius šio žmogaus troškimus ir į juos atsiliepė. Tinkamu metu Viešpats atsiuntė Pilypą, kad paaiškintų jam Raštus. Dvariškis neliko kurčias: išgirdo Dievo siunčiamą žinią ir paprašė Krikšto. Vandens parūpino Viešpats. Į Etiopiją grįžo iš vandens ir Dvasios atgimęs ir laisvas krikščionis.
Dievas, dar mums nepaprašius, žino, ko alksta mūsų širdis. Žino, ko mes ilgimės, kur link krypsta širdies judesiai. Patys ne iš karto atpažįstame tą vidinį širdies ilgesį, bet, kaip sakė šv. Augustinas: „Nerami mano širdis, kol neatsiilsi Tavyje.“
Dangaus Tėvas visada pasirengęs suteikti tą širdies atilsį kiekvienam, kas Jo ieško. Nori pripildyti mus vidinio pažinimo, nori mūsų širdį paversti savo meilės, ramybės ir dvasinės jėgos buveine. Atveda prie konkrečios Šventojo Rašto ištraukos, kuri prakalbina mus, ir net atsiunčia „Pilypą“, o gal „Joną Krikštytoją“ ar „Ignacą“, kad paaiškintų, kad parodytų, kur slypi dvasinio aukso kasyklos.
Neabejok, kad Viešpats žino tavo džiaugsmus ir bėdas, tavo ilgesį ir tavo nerimą pažįsta. Tu ieškai Jo, o Jis ieško tavęs ir jau duoda atsakymus į klausimus, kurių dar neištarei. Jam rūpi tavo maldos tiek už artimus, tiek už tolimus žmones. Teguodžia tave Jo rūpestis, teduoda vilties šv. Pauliaus žodžiai: „Mylintiems Dievą viskas išeina į gera.“
Dėkoju Tau, Viešpatie, kad išklausai mano maldą. Dabar laukiu Tavo atsakymo... kantriai laukiu.
Apd 8, 26–40; Jn 6, 44–51
Penktadienis, gegužės 6
Apd 9, 1–20
Nueik <...> ir teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. (Apd 9, 11)
Dievas kiekvienam iš mūsų yra suplanavęs nuotykingą gyvenimą, ir tai nėra pramanas. Tai gyvenimas, kuris tusi savo svarbą ir reikšmę. Gyvenimas, kurio padarinius pamatysime amžinybėje. Gyvenimas, kuris yra įmanomas asmeniškai ir tau. Ir reikia tiek nedaug – atviros, imlios ir norios širdies. Nors Ananijas buvo susirūpinęs, jo širdis pakluso Dievo paliepimui susirasti Saulių. Ir todėl Saulius (vėliau pavadintas Pauliumi) atgavo regėjimą, buvo pakrikštytas ir priėmė Šventąją Dvasią. Tik įsivaizduok!
„Kelkis ir eik!“ – tokį paliepimą išgirsta dažnas iš mūsų. Kur ir dėl ko – kiekvienas turi atpažinti. Vieni yra kviečiami veikti: daryti gailestingumo darbus ar ginti teisingumą. Kiti – skirti daugiau laiko studijoms ar maldai. Viešpats viską žino; Jis padės tau suprasti savo pašaukimą, tik nusileisk į maldos tylą ir pamąstyk. Dievo vadovavimas ne visada lengvas ir patogus, bet Jis nori tau padėti.
Gal kaip Jeremijas atsikalbinėji: „Esu per jaunas“, ar kaip Abraomas nuliūsti: „Esu senas ir bevaikis“; kaip Mozė guodiesi: „Esu lėtas praverti burną, ir mano liežuvis nerangus“ (Iš 4, 10). Kai Dievas žmogų siunčia ką nors padaryti, apdovanoja jį malone, kurios reikia tam darbui. Jis suteiks tą malonę ir tau. Jis tave sutvėrė ir viską apie tave žino – net ir tai, ką gali ir ko negali. Jo visai netrikdo tavo prieštaravimai, tad išsakyk juos, jei to nori. O paskui nurimk ir klausykis, ką Jis atsakys.
Dievą džiugina tavo ryžtas eiti. Jis tau siūlo gyvenimą, kupiną vilties ir įvairiausių galimybių. Nebūtinai turėsi dvasios pagavą, nebūtinai Viešpats apsireikš regėjime. Kartais „kelkis ir eik“ – tik paskata tęsti tai, ką jau esi pradėjęs, gerai atlikti savo kasdienes pareigas. Dievas nurodo kryptį ne plačiais mostais, bet nežymiu dirigento lazdelės judesiu. Ir tau nereikia, kad įvykdytum misiją, keliauti į kitą pasaulio kraštą – užteks pasiūlyti laisvą kambarį savo namuose karo pabėgėliui. Šypsena liūdnam praeiviui gal atvers kelią į gyvenimo nuotykį. Tik įsivaizduok!
Viepatie, padėk man šiandien sekti Šventosios Dvasios įkvėpimais.
Ps 117, 1–2; Jn 6, 52–59
Šeštadienis, gegužės 7
Jn 6, 60–69
Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. (Jn 6, 68)
Apsisprendimo metas. Jėzaus sekėjai ką tik girdėjo Jį pasiskelbiant „gyvenimo duona“. „Kas valgo šią duoną, gyvens per amžius“ (Jn 6, 48. 51). Daugumai Jėzaus sekėjų šie žodžiai kėlė sumaištį ir nerimą. Galbūt jie tikėjosi, kad Jėzus apsireikš kaip galingas karo vadas. Kad Jis nekeldamas jokių reikalavimų iškart jiems pažadės amžinąjį gyvenimą. Bet visi šie lūkesčiai buvo apvilti, taigi jie nusigręžė nuo Jėzaus „ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6, 66).
Bet Petras ir Vienuolika buvo apsisprendę. Jėzus pasirodė, kas esąs, ir jie buvo pasiruošę su Juo pasilikti, nors ir ne viską suprasdami, ką Jis jiems sako. Ar tokių apsisprendimo akimirkų, dienų ar savaičių nebuvo jūsų tikėjimo kelionėje? Kaip reagavote? O jei ta apsisprendimo akimirka ateitų šiandien? Ko nors paprašiau, o Jėzus neskuba atsakyti. Laukti ar pasitraukti... Jėzus pradėjo vesti sunkiu, siauru keliu. Seksiu paskui Jį ar ieškosiu kito vedlio?
Apsispręsti tenka ne vien dėl svarbių įvykių. Mokinystės kelias – tai kasdien apsispręsti už Kristų, kelis kartus per dieną atnaujinti savo pasiryžimus. Atleisti už įžeidžiamą, neapgalvotai ištartą pastabą. Laikyti liežuvį už dantų, kai esame gundomi leptelėti ką nors netinkamo... Melstis už žmogų, kuris nuolat mums kvaršina galvą... Tokios ir panašios situacijos – tai progos rinktis Viešpatį.
Kviečiu imtis eksperimento. Kiekvieną kartą, kai atsiduri pasirinkimo kryžkelėje, kai už kampo tavęs tyko pagunda, prisimink Petro žodžius: „Mokytojau, pas ką mes eisime?“ Iškvėpk maldą Jėzui, įkvėpk Jo malonę, iškvėpk savo nerimą, baimę, abejones, įkvėpk Dvasios dovaną, kurią Ji tau suteiks, kad padėtų apsispręsti dėl Dievo. O tada eik ir daryk, klausydamasis širdies.
Nebijok paklysti. Dievas net klaidingus žingsnius gali pakreipti į gera. Svarbiausia – troškimas būti kartu su Juo, atsiverti Jam. Jeigu... vis tiek bijai, tau ranką tiesia Motina Marija. Ji Tave nuves pas Sūnų ir pas Tėvą.
Viešpatie, pas ką aš eisiu? Tu vienintelis esi Kelias į amžinąjį gyvenimą.
Apd 9, 31–42; Ps 116, 12–17
Sekmadienis, gegužės 8
Jn 10, 27–30
Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius. (Jn 10, 28)
Šiandien – Gerojo Ganytojo sekmadienis; meldžiamės už pašaukimus tapti ganytojais pagal Dievo Širdį. Jėzus – mylintis Ganytojas, kuris rūpinasi mumis, veda į vešlias ir saugias ganyklas. Guodžia žinojimas, kad esame Jo avys; Jis kiekvieną mūsų pažįsta ir šaukia vardu. O mes, Jo kaimenės avys, girdime Jo balsą ir sekame paskui Jį (plg. Jn 10, 27).
Ar žinai, kad Gerasis Ganytojas mus veda ne šiaip sau, bet į galutinį tikslą, galutinę maršruto stotelę – Dangų. Dėl to Jis niekada mūsų nepalieka, būna su mumis džiaugsmuose ir varguose, tamsiuose nevilties slėniuose ir aukštuose, kvapą gniaužiančiuose kalnuose, per įvairiausias gyvenimo aplinkybes veda mus į amžinąją Tėvynę. Nenorėdamas, kad bent viena pražūtų, Jis „ganys juos ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių“ (Apr 7, 17).
Šiuo Geruoju Ganytoju galime besąlygiškai pasitikėti. Jis neišleidžia mūsų iš akių, kad ištikus sunkumams galėtų mums ištiesti pagalbos ranką. Pasinaudoja mūsų dvasios kovomis, kad mus atvestų ten, kur nori, kad būtume, – Danguje. Dėl to Jis atėjo į žemę. Dėl to kentėjo ir mirė. Ir dėl to prisikėlė iš numirusių, kad ir mes vieną dieną galėtume prisikelti ir amžinai su Juo gyventi.
Tu taip pat gali Juo pasitikėti, pasikliauti, kad Jis visada eis šalia tavęs. Jei nusilpsi ir nepaeisi, Jis neš tave ant savo pečių. Kelionės metu maitins tave savo Kūnu ir ir Krauju Eucharistijoje ir gaivins gyvybę teikiančios Dvasios vandeniu. Kai tavo dienos šioje žemėje bus pasibaigusios, Jėzus palydės tave į savo dangiškąją Karalystę. Jis atves tave pas savo Tėvą: „Štai mano mylimoji avis iš mano avidės. Saugiai parvedžiau ją namo.“
Jėzau, Tu esi mano Ganytojas. Nenuleisiu akių nuo Tavęs, kad nepaklysčiau.
Apd 13, 14. 43–52; Ps 100, 1–3. 5; Apr 7, 9. 14–17
Pirmadienis, gegužės 9
Apd 11, 1–18
Kas gi aš toks, kad mėginčiau trukdyti Dievui. (Apd 11, 17)
Šv. Petras – puikus nuolankumo pavyzdys. Tik pagalvok: kai Šventoji Dvasia aukštyn kojomis apvertė jo idėjas dėl pagonių priėmimo į Bažnyčią, apaštalas Petras rado savyje jėgų priimti šią revoliucingą žinią. Jam reikėjo ypatingo atvirumo, kad šimtametę tradiciją pastumtų į šalį. Tokį nuolankumą išsiugdyti be galo sunku.
Nuolankumo Petrui prireikė ir tada, kai už patarimą Jėzui neiti į Jeruzalę, kad nebūtų nukryžiuotas, buvo griežtai Jo išbartas (plg. Mt 16, 22). Jis net tris kartus iš baimės išsigynė pažįstąs Mokytoją. Bet visąlaik gebėdavo pripažinti savo klaidą, atsigręžti į Viešpatį ir dar artimiau Jį sekti.
Petras išmoko vieną pamoką: norint keliauti, eiti pirmyn su Jėzumi, reikia pasiryžti žengti žingsnį atgal, pažvelgti į savo širdį ir pamatyti, į kokias permainas jį veda Dievas. Apaštalų darbuose aprašytas regėjimas – dar viena malonės akimirka, kuri iliustruoja šį procesą. Matydamas Dvasią, nužengiančią ant pagonio Kornelijaus ir jo šeimos, Petras suvokė, kad jis stotų skersai kelio Dievui, jei nepriimtų pagonių, kurie gręžiasi į Jėzų.
Mes iš Petro galime išmokti kitą pamoką: tapsime nuolankesni, jei mažiau dėmesio skirsime sau, jei ieškosime Dievo, o ne savo perspektyvos. Puikus metas tam – dienos peržvalga. Ši pratyba padeda augti nuolankumu, pamatyti, kad ne visada galime pasitikėti savo požiūriu.
Prieš eidamas miegoti skirk kelias minutes dienai peržvelgti. Ne Facebook’o įrašams, bet realiems nutikimams. Pati paprasčiausia šios pratybos schema – ačiū, atsiprašau, prašau: prisimink, kas nutiko per dieną, ir padėkok Dievui – nes tai Jo dovana tau. Tuomet pasvarstyk, kaip į tai reagavai: ar buvai kaip Jėzus; klausk Jo, kaip Jis mato tavo dieną. Dėkok ir atsiprašyk, jeigu prasilenkei su Jo meile.
Nenusimink, jeigu paslydai. Gali pasimokyti iš savo klaidų, o kad atpažintum Jėzaus veidą kituose, paprašyk Šventosios Dvasios malonių kitos dienos susitikimams. Žingsnis po žingsnio – nuolankumo keliu į šventumą.
Viešpatie, padėk man sekti šventojo Petro pavyzdžiu ir augti nuolankumu.
Ps 42, 2–3; 43, 3–4; Jn 10, 1–10
Antradienis, gegužės 10
Jn 10, 22–30
Manosios avys klauso mano balso. (Jn 10, 27)
Jėzus, kaip pamaldus žydas, vėl Jeruzalėje; Jis dalyvauja Šventyklos pašventinimo iškilmėje – Chanukos šventėje. 165 m. pr. Kristų Judas Makabėjus atšventino Šventyklą ir rado indą su alyva, kurios galėjo užtekti vienai dienai, bet įvyko stebuklas, ir žibintas degė visas aštuonias dienas.
Chanukos šventė – tinkamas pagrindinės Jono evangelijos temos (tamsa ir šviesa) įvaizdis. Jėzus, pasaulio Šviesa, stovi Šventykloje ir skelbia esąs Mesijas (plg. Jn 10, 24–25), ragina žmones tą suprasti iš Jo darbų. Bet šie žydai vis dar abejoja, jie akli ir neatviri Jėzaus šviesai. Jie vis dar tamsoje, kaip dabartinis pasaulis, negebąs perskaityti laiko ženklų.
Kas gali prasiveržti pro tamsą? Balsas. Jėzaus balsas. Bet ir jį išgirsta tik „Jo avys“; išgirdusios ir atpažinusios klauso ir seka paskui. Kitos, ne iš Jo avidės, vis tiek abejoja, neklauso ir bėga paskui kitus ganovus... Laimė, kad kai kurios atsikvošėja ir po kurio laiko sugrįžta, pripažįsta Jėzų savuoju Ganytoju. Tada jos praregi, pamato Jo ženklų galią, suvokia, kas Jis yra. Ir viskas pradeda keistis.
„Sek paskui mane“, – išgirdę šiuos žodžius Petras ir Andriejus, Jonas ir Jokūbas, paskui ir kiti apaštalai viską paliko ir nuėjo su Jėzumi. Mokėsi žvejoti žmones, nebe žuvis. Paskui, paklusę Jo balsui ir įkvėpti Dvasios, nešė Kristaus šviesą į tolimiausias tautas: skelbė Dievo žodį, gydė ligonius, išvarinėjo demonus. Buvo persekiojami, kankinami... ištvėrė, nepalūžo.
Dabar atėjo mūsų eilė. Klausytis Jėzaus balso, kurį pasaulio triukšmas stengiasi užgožti, išgirsti jį, atpažinti, atsiliepti ir glaustis prie savojo Ganytojo. Gali išgirsti Jėzų nutildęs savo širdį. Galbūt Jis tave prakalbins per Šventąjį Raštą, giesmę ar bičiulio padrąsinimą. Bet kaip žinoti, kad tai tikrai Jo balsas? Jį atpažinsi iš skaidrumo, šviesos ir ramybės. Viduje nebeliks baimės ir su džiaugsmu bėgsi ten, iš kur sklis šis balsas. Tavo širdis prisipildys gerumo ir noriai dalysiesi juo su kitais. Jis išves tave iš tamsos į šviesą.
Viešpatie, padėk man šiandien išgirsti Tavo balsą!
Apd 11, 19–26; Ps 87, 1–7
