Meditacijos
Penktadienis, liepos 1
Am 8, 4–6. 9–12
Kada gi pasibaigs jaunatis, – klausiate. (Am 8, 5)
Mes visi bent retkarčiais būname nekantrūs. Itin sunku laukti vėluojančio draugo, išsėdėti eilutėje prie gydytojo kabineto, ištverti paskutines dienas darbe iki atostogų, sulaukti egzaminų rezultatų. Bet sunkiausia būna tada, kai ištinka bėda, kai patenkame į keblią situaciją. „Kada visa tai baigsis? Kiek ilgai reikės tai tverti?“ – klausinėjame.
Panašiai nervinasi ir Amoso minimi izraelitai. Bet ko jie laukia pasibaigiant? Jaunaties šventės, kuria prasidėdavo kiekvienas mėnuo: tuomet žmonės, palikę visus darbus, garbindavo Dievą savo šeimose. Šventės tikslas – padėti tautai prisiminti, kad Dievas visada turi būti pirmoje vietoje, bet... izraelitus trikdė, kad reikėdavo šventės metu sustabdyti verslą. Mat izraelitų tikslas buvo kitoks – ne švęsti, bet kalti pinigus, kuo daugiau pinigų. Tad tokia religinė šventė buvo tarsi daugumos izraelitų nesąžiningo elgesio priešingybė.
Ar tokia elgsena maloni Viešpačiui? Žinoma, ne. Siūlai žmogui pagalbą mokytis mylėti Dievą ir artimą, o jis to kratosi, nes labiau myli darbą, pinigus ir suktybes, ir šventė jam tampa nepakeliama našta, prabanga, kurios jis nenori sau leisti.
Toks požiūris puikiai žinomas šiuolaikiniams žmonėms, gajus mūsų visuomenėje. Protu pripažįstame didįjį meilės įsakymą – mylėti Dievą labiau už viską, o artimą – kaip save, net suprantame, kad Dievas mus MYLI, tačiau šie „reikalavimai“ slegia, virsta prievole, našta ar kažkuo atsikratytinu, kad tuojau galėtume pulti prie to, kas mums iš tiesų patinka. Prisimink, kiek kartų tikėjaisi trumpesnio pamokslo ar bruzdėjai per adoraciją, nes labai norėjosi namo.
Statyti Dievą į centrą, į pirmą vietą bus lengviau pakeitus požiūrį: priimant šį įsakymą ne kaip suvaržymą, bet kaip privilegiją ir palaiminimą, žvelgiant į Dievą ne kaip į Teisėją, bet kaip į maloningą Valdovą, trokštantį tik tavo meilės ir ją tau dovanojantį. Keli širdį į Viešpatį, ir Jis pats nuima naštą nuo tavo pečių. Susitinki su Karaliumi, ir Jis tave apipila malonėmis. Širdies rūpesčiai nuslenka tarsi šešėlis, nesunku tikėti, tarnauti, mylėti.
Viešpatie, ačiū Tau už malonę tikėti ir tarnauti.
Ps 119, 2. 10. 20. 30. 40. 131; Mt 9, 9–13
Šeštadienis, liepos 2
Švč. M. Marija, Šeimų Karalienė
Iz 61, 9–11
Iš visos širdies džiaugsiuosi Viešpačiu... (Iz 61, 10)
Visus šios dienos skaitinius jungia džiaugsmo tema, tik Evangelijoje tas džiaugsmas persmelktas nerimo: kas būtų, jeigu Juozapas su Marija nebūtų radę Jėzaus. Tačiau ieškojimo skausmas baigiasi palengvėjimu ir atradimo džiaugsmu.
Pranašas Izaijas džiaugiasi būsimuoju Jeruzalės atstatymu, o jo žvilgsnis krypsta dar toliau – į būsimąjį Mesijo amžių. Viešpats laimins savo tautą, išpuoš ją kaip nuotaką, bet išorinis grožis būtų niekis, jeigu sykiu neateitų išganymas. Jahvė – Sandoros Dievas, kurio pažadai tveria per amžius, kuris nė vieno pažado nepalieka neįvykdyto.
Bažnyčios tėvai šiose Izaijo eilutėse įžvelgė žmogaus, kuris ką tik priėmė Krikštą, džiugesį ir dėkingumą. Išganymo drabužis simbolizuoja būsimąjį krikščionio prisikėlimą, liudija jo tikėjimą. Bažnyčia, kaip motina, naujai pakrikštytąjį aprengia malone, maitina Dievo žodžiu ir Viešpaties Kūnu. Tai ir džiaugsmas, ir atsakomybė – išlaikyti tą Krikšto drabužį nesuteptą, išlikti malonės būsenos – vertam priimti Eucharistiją.
Krikštas – dvasinio vaisingumo pradmuo. Šiuolaikinėje visuomenėje, kai tėvai dėl įvairiausių aplinkybių negeba parodyti vaikams tikro krikščioniškos meilės pavyzdžio, krikštatėviai gali užpildyti šį trūkumą daugiau bendraudami su savo dvasios vaikais. Tad tėvams verta pamąstyti, ką kvies būti krikštatėviais. Ar tie žmonės gebės ne tik lepinti krikštavaikį dovanomis, bet ir ugdyti jo dvasią? Ar tikrai savo krikštavaikį lydės malda?
Malonus sutapimas, kad šiandienos šventę palydi Globėjų diena, minima pirmąjį liepos sekmadienį. Globėjai praskaidrina tų vaikų, kurių tėveliai pasiligoję arba stokoja tėvystės įgūdžių, gyvenimą. Dievo Motiną galime laikyti ir globėjų Karaliene, nes Kristus nuo kryžiaus pavedė jai globoti mylimąjį mokinį Joną, drauge ir visą žmoniją.
Šiandien nuostabi proga pradžiuginti savo vaikus (arba tėvus) piligrimyste į Žemaičių Kalvarijos šventovę ar surengti iškylą gamtoje. Jei pasikviesi kaimyną, bus dar smagiau. Tyras džiaugsmas, nuoširdi bendrystė atveria dangaus vartus.
Marija, Šeimų Karaliene, melski už mus, kad mūsų namuose nestigtų meilės džiaugsmo.
1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 2, 41–52
Sekmadienis, liepos 3
Lk 10, 1–12. 17–20
Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. (Lk 10, 18)
Įsivaizduok, kokį poveikį padarė septyniasdešimt du mokiniai, pasklidę po Galilėjos ir Samarijos kaimus. Tūkstančiai žmonių Jordano slėniuose ir šlaituose išgirdo Gerąją išganymo Naujieną. Dievo gailestingumas tekėjo kaip upė, kai mokiniai gydė, mokė, laisvino visus iš demono pančių. Ir patiems mokiniams tai buvo neįtikėtina, nuostabu, kad Jėzaus vardui paklūsta net demonai.
Mokinių misija – įspūdingas posūkis Dievo išganymo plane. Šėtono amžius artėja prie savo laidos: jam teks nuo šiol kovoti ne tik su Jėzumi ir Dvylika, bet ir su šešiagubai galingesne jėga, kuri sudarys naujus frontus naujose vietose, išvarinės velnio pakalikus ir vis labiau augs. Kaip žaibas, tvykstelėjęs nuo vieno dangaus krašto iki kito, gali pridaryti daug žalos, taip ir šėtonas spardosi, jausdamas, kad jo dienos suskaičiuotos.
Piktojo jėga senka, šventųjų galia stiprėja, Bažnyčia, pastatyta ant apaštalų pamato, negriūva, pripažintų ir niekam nežinomų šventųjų užtarimas stiprina keliaujančiąją ir kovojančiąją Bažnyčią, padeda kiekvienam iš mūsų pereiti per tamsybių slėnius, įveikti velnio žabangus.
Kur slypi tavo ir mano stiprybė? Ne piktame žvilgsnyje, ne pagiežingame žodyje, juolab ne keršto kalavijo kirtyje. Mūsų ginklai – atleidimas, išmušantis peilį iš kaltintojo rankos, dosnumas tam, kuris mus žeidžia. Palaimintasis Jurgis Matulaitis moko: „Nugalėk pikta gerumu“, pakelk kitą iš piktybės liūno ne pamokslavimu, bet atskleistu gyvenimo grožiu, nutildyk melo tėvą dalydamasis tiesa apie Dievo meilę.
Apsivilkęs Kristaus valdžia, stovėdamas po Kristaus vėliava, tu gali keisti pasaulį. Žingsnis po žingsnio gali priartinti galutinį velnio pralaimėjimą ir prisidėti prie Gėrio pergalės.
Jėzau, Tau šlovė ir garbė! Dėkoju, kad padarei mane savo pergalių dalininku.
Iz 66, 10–14; Ps 66, 1–7. 16. 20; Gal 6, 14–18
Pirmadienis, liepos 4
Mt 9, 18–26
Prisiartino vienas [sinagogos] vyresnysis. <...>. Moteris <...> prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą. (Mt 9, 18. 20)
Kokia neįmanomybė! – tiksliausias šio evangelinio pasakojimo apibūdinimas. Juk neįmanoma, kad mirusi mergaitė atsikeltų, neįmanoma, kad kraujoplūdis akimirksniu liautųsi ir moteris pagytų. Evangelijose neįmanomi dalykai virsta įmanomais. O šiandien? Ką daryti, kai susiduriame su tuo, kas atrodo visiškai neįmanoma? Iš kur pasisemti vilties? Pažiūrėkime, ką darė tas vyresnysis ir kraujoplūdžiu serganti moteris.
Pirmiausia, jie sutelkė savo dėmesį į Jėzų: stebėjo Jį, sekė, kur Jis eina ir ką daro (Jėzus apvalė raupsuotąjį, išgydė ligonius, išvarė demonus – plg. Mt 8). Iš to sprendė, kad Jam rūpi žmonių skausmas, kentėjimai, sunkumai, Jis neabejingas jų lūkesčiams ir troškimams. Ir nutarė: „Prieisiu... Kreipsiuos... Paliesiu...“
Mūsų laikais pirmiausia leidžiame pinigus gydymui, sykiais netgi abejotinam, o į Jėzų kreipiamės netekę vilties (visai kaip ta moteris), kai jau nebežinome, kur dar galėtume kreiptis, ko dar galėtume šauktis. Nedvejok, ateik... Nelauk, kol pasidarys visai blogai... Nelauk, kol viltis išblės...
Antra, ir sinagogos vyresnysis, ir moteris turėjo viltingą tikėjimą. Tokio tikėjimo reikėjo, kad Jėzus galėtų padaryti stebuklą. Jayras nepaisė žmonių, besijuokiančių iš Jėzaus, kai šis sakė, kad mergaitė nėra mirusi, tik miega. Moteris ryžtingai, nepaisydama abejonių, brovėsi pro minią, kad paliestų Jėzaus apsiaustą. Klausk savęs: „Ar mano tikėjimas toks pats viltingas kaip jų?“ Melsk, kad Viešpats jį sustiprintų, ir leisk Jam veikti.
„Pasitikėk, dukra! Tavo tikėjimas išgydė tave“ (Mk 9, 22). Pasitikėjimas, viltis, tikėjimas eina koja kojon. Išgirsk, kaip Jėzus tave drąsina ir ragina pasitikėti. Pajusk Jį šalia kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Patirk Jo kantrybę ir švelnumą. Be baimės artinkis prie Jo ir turėk vilties, kad Viešpats darbuosis tavo gyvenime, veiks dėl tavęs. Galbūt Jis darys ne tą, ko prašysi, bet Jis visada ką nors padarys. Jis tikrai yra ištikimas. Jo pažadais reikia kliautis.
Viešpatie Jėzau, padėk, pagelbėk! Leisk man paliesti Tave, ir aš patirsiu Tavo gerumą.
Oz 2, 16–18. 21–22; Ps 145, 2–9
Antradienis, liepos 5
Mt 9, 32–38
Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. (Mt 9, 36)
Jėzus gailėjosi žmonių ne tik tada, kol dar vaikščiojo Galilėjos keliais, Jis gailisi mūsų ir šiandien, nes Jis – „Dievas, kuris kraujuoja“ (taip Jį apibūdina kai kurie poetai ir teologai). Viena moteris turėjo leistis sau vaistus pati. Injekcijos vieta vis kraujuodavo, o vaistai buvo skausmingi. Kartą ji išgirdo giesmę apie kraujuojantį Dievą. Tad kai vėl turėjo švirkštis vaistus, ji įsivaizdavo Jėzų, stovintį šalia, iš Jo žaizdų liejosi kraujas. Moterį apstulbino toks Dievo artumas. Ji suvokė, kad Dievas yra ir jos skausmo dalininkas.
Kai ištinka bėdos, kartais atrodo, kad Dievas nutolo, nors iš tikrųjų, kaip matome šiandienos Evangelijoje, yra priešingai: Jėzų jaudina žmonių bėdos, jų varganumas ir apleistumas, nes Jis – gyvasis Dievas, o ne žmonių rankomis padirbdintas šaltas, sustingęs ir nebylus dievstabis, kuris nieko negali padaryti, net jeigu ir norėtų (plg. Oz 8, 5; Ps 115, 4–9; Mt 9, 36). Jėzus girdi kiekvieną mūsų maldą, mus guodžia, gydo ir laisvina, Jis visada arti tų, kurie Jo šaukiasi, kurie sielojasi, Jis visada gelbsti nevilties apimtuosius (plg. Ps 34, 19).
Nors žinome, jog tai tikra tiesa, bet šis žinojimas ne visada nusileidžia į širdį, ir neatpažįstame Jėzaus buvimo. Teorijos negebame pritaikyti praktikoje. Mums gali padėti psalmės ar kitos prasmingos giesmės, šventųjų ir mistikų liudijimai. Kitų žmonių patirtis stiprina mūsų viltį, jos atgarsius pajuntame savyje, ir sielos kamputyje įsikuria pasitikėjimas Dievo meile, išplaukia prisiminimai, kad Jis niekada nėra mūsų apleidęs.
Tačiau žmogų pasotina ir sustiprina ne žodžių ar minčių gausumas, bet jų kokybė, pasitikėjimą Dievu įskiepija ne pamokymai, tik asmeninė patirtis, vidinis išgyvenimas, skonėjimasis širdimi...
Vis tiek jautiesi suvargęs ir apleistas, nesuprastas? Viešpats nori būti arti tavęs ir tave paguosti. Gal tave trikdo šalia esantys žmonės? Eik į savo kambarėlį ir pasiklausyk mėgstamos muzikos: psalmės, giesmės ar himno. Prašyk Jėzaus, kad kalbėtų tau per tekstą. Teguodžia tave Jo artumas, tepripildo Dievas tave savo ramybės. Giedok kartu ir pasitikėk, kad Jis eina kartu.
Jėzau, dėkoju, kad myli kiekvieną mažutėlį. Ganyk mus ir toliau!
Oz 8, 4–7. 11–13; Ps 115, 3–10
Trečiadienis, liepos 6
Mt 10, 1–7
Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų. (Mt 10, 5)
Su Jėzaus siunčiamais septyniasdešimt dviem mokiniais parengti Jam kelio galime tapatintis, prašyti, kad Jėzus ir mus siųstų. Ar galime pasijusti esą ir Dvylikos misijos dalininkai? Eiti į gatves ir šaukti: „Dievo Karalystė čia pat“? Gydyti ligonius, prikelti mirusius, išvyti demonus? Misija (ne)įmanoma? Dievas gali ir DARO stebuklus per mus. Bet ne kasdien. Ne pompastiškai. Tyliai, kantriai. Su pasitikėjimu.
„Duodamas nurodymų“... Kokių? Jėzus jų nesiuntė vien tam, kad darytų ženklus, stebuklus. Tai buvo ne Jo tikslas, tik priemonė. Ženklai reikalingi tam, kad parodytų kelią, atkreiptų dėmesį, perspėtų. Šiuo atveju apaštalų daromi stebuklingi ženklai turėjo parodyti žmonėms, kad Dievo Karalystė yra žemėje, kad ji tarp jų, turėjo juos vesti prie paties Jėzaus – šios Karalystės valdovo.
Išgydymai, egzorcizmai ir panašūs dalykai vyksta ir šiandien, kartais – net ir per mus, tačiau jie nėra vienintelės Dievo buvimo žemėje apraiškos. Meilę, džiaugsmą ir Dievo Karalystės ramybę galime parodyti pačiais įvairiausiais būdais. Parodyti ir tiems, kurie arti, ir tiems, kurie toli.
Žinoma, galima ir net būtina melsti, kad pagytų vėžiu sergantis tavo ar kaimyno vaikas, kad bičiulis būtų išlaisvintas iš priklausomybės ar nuodėmingo įpročio, bet būk atviras ir bet kokiam kitam ženklui, kurį Dievas nori siųsti tau ar per tave. Pagalvok, kokį didelį ir ilgalaikį poveikį gali kitiems daryti tavo tikėjimas, koks įspūdingas ženklas bus atleidimas tave įskaudinusiam žmogui ar geras darbas, padarytas dėl žmogaus, į kurį kiti visai nekreipia dėmesio. O kur dar „paslėptasis gyvenimas“, puoselėjant tyrus, nuolankius, švelnius, ištikimybės sklidinus tarpasmeninius santykius?
Kiekvieno krikščionio pašaukimas – būti Kristaus Karalystės ženklu. Šį pašaukimą įgyvendino Dvylika; Jėzus būtų laimingas, jeigu mes sektume apaštalų pavyzdžiu. „Šviesk per mane ir būk manyje, kad kiekviena siela, kurią sutiksiu, galėtų pajusti Tavo esatį manyje. Kad, į mane pažvelgę, jie matytų ne mane, bet tik Jėzų“ (šv. Jonas Henrikas Newmanas).
Viešpatie, šviesk per mane!
Oz 10, 1–3. 7–8. 12; Ps 105, 2–7
Ketvirtadienis, liepos 7
Mt 10, 7–15
Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotuosius, išvarinėkite demonus. (Mt 10, 8)
Dauguma mūsų prisimena akimirką, kai tėtis ar mama leido atsisėsti prie automobilio vairo: iš pradžių pavažiuoti kaimo keliuku, paskui iš lėto tuščiame vieškelyje. Kaimo vaikai net traktorių išmokdavo vairuoti tėčio prižiūrimi. Tėvų pasitikėjimas teikė drąsos: „Tu moki. Tu gali. Vairuok!“
Šioje Evangelijos ištraukoje Jėzus tarsi perduoda automobilio raktelius savo apaštalams, leidžia jiems daryti stebuklus, kuriuos matė Jį darant. Koks pasitikėjimas! Ar jie tikrai pasiruošę? Bet nepabandęs neišmoksi. Ši misijų kelionė jiems bus geriausia mokykla. Vairuoti irgi mokomės veikiau ne skaitydami knygas, bet paėmę į rankas automobilio vairą. Klystame, nervinamės ir mokomės. Apaštalams irgi teks nuryti ne vieną karčią klaidos piliulę.
Viešpats pajuto: dabar tinkamas metas. Jis jau pakankamai „prikišo“ žinių į apaštalų galvas, užtektinai ir rūpestingai mokydamas visko, ką buvo girdėjęs iš savo Tėvo. Gero Mokytojo žodžiai visada lieka gerų mokinių mintyse. Kaip jaunas vairuotojas, pirmąsyk savarankiškai išvažiavęs į kelią, prisimena, ko jį mokė tėtis, ko neužmiršti liepė vairavimo instruktorius, taip ir apaštalai prisimins, ką Jėzus kalbėjo ir darė.
Ar ne taip yra ir su mumis? Jėzus, siųsdamas mus tęsti Jo darbo, ne menkesnį pasitikėjimą rodo ir mums: Jis kviečia mus mokyti, tarnauti, užtarti kitus ir evangelizuoti. Stebinančios ir sunkios situacijos verčia ieškoti išeičių, nors ne visada būname pasirengę, dažnai jaučiame, kad mums stinga įgūdžių, bet... patirtis ir Dievo malonė mus moko ir auklėja.
O svarbiausia – evangelizacijos arimuose nesame palikti visiškai vieni: Jėzus atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri atperka mūsų trūkumus, įdeda mums į lūpas tinkamus žodžius, kai dalijamės Gerąja Naujiena, paskatina tyliai tarnauti nemalant be reikalo liežuviu, įkvepia noriai daryti gerus darbus. Tad nebijok! Darbuokis ir prašyk, kad Šventoji Dvasia tavo darbą padarytų vaisingą.
Viešpatie Jėzau, dėkoju Tau, kad kasdien pasitiki manimi, kad rūpestingai mane išruoši į misijų kelią.
Oz 11, 1–4. 8–9; Ps 80, 2–3. 15–16
Penktadienis, liepos 8
Oz 14, 2–10
Pasiimkite su savimi žodžius ir sugrįžkite pas Viešpatį. (Oz 14, 3)
Kodėl mums reikia sugrįžti pas Viešpatį? Kad būtume išganyti, kad priimtume Jo gailestingumą. Jis laukia mūsų atjausdamas ir ilgėdamasis net tada, kai gėdijamės savo neištikimybės, savo nuodėmių. Jis mus besąlygiškai myli.
Kokius žodžius pasiimsime, kai skruostai kaista iš gėdos, širdis rauda, bet iš akių neišrieda nė viena ašara? Jėzui nereikia mūsų iškalbos, Jis nelaukia originalių „dvasingų“ minčių. Kartais užtenka pakartoti tai, ką Jis pats sakė (plg. Mk 12, 34). Atminkime, kad paprastose tiesose slypi didžiausia išmintis, o antikos filosofai kartojimą vadina „mokslų motina“.
Geras žodis ir šypsena nekainuoja, bet tikrai daug gali. Tie „nebrangūs“ žodžiai Dievo akimis turi didelę vertę, kai juos ištariame nuolankia širdimi, ilgėdamiesi gailestingumo. Ir kartais užtenka „ačiū“ – „atsiprašau“ – „prašau“. Juos išgirdęs Dievas išlieja atleidžiančią, gydančią, gaivinančią malonę. Tada ir mes įgauname jėgų atleisti tiems, kas mus įskaudino, paprašyti atsivertimo malonės savo skriaudėjams.
Pranašas Ozėjas, ragindamas izraelitus pasiimti su savimi žodžius, tiesiog skatina juos eiti į tiesioginį santykį su Viešpačiu. Šv. Ignacas taip pat moko kalbėtis su Dievu, kaip draugas kalbasi su draugu: nevyniojant žodžių į vatą, neglaistant savo nuodėmių, neleidžiant išdidumui blokuoti tiesos. Paprastais, savais žodžiais pasakyti Viešpačiui, ką pridirbome, kur nenulaikėme liežuvio, o gal buvo atvirkščiai – galėjome, bet nepadarėme, nepagelbėjome, ir tada irgi paprastai Viešpaties paprašyti, kad numazgotų mūsų nuodėmę.
Jėzus mus nori pakelti (ir prikelti). Trokšta mus nuprausti ir priglausti. Dovanoja mums savo malonę, savo artumą. Ir tiesiausias kelias prie malonės šaltinio veda per Sutaikinimo sakramentą: vos tik išpažįstame savo nuodėmes, Dievas jas ištrina ir mums atleidžia. Visos kliūtys pašalinamos, ir Dievo malonė gali laisvai lietis į mūsų širdis, o paskui – į mūsų aplinką. Kas gali būti geriau už palengvėjimą patyrus Viešpaties gailestingumą?
Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo sunaikink maištingus mano darbus.
Ps 51, 3–4. 8–9. 12–14. 17; Mt 10, 16–23
Šeštadienis, liepos 9
Mt 10, 24–33
Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. (Mt 10, 24)
Dauguma žmonių nemėgsta, kai kiti jiems nurodinėja, ką daryti. Dar baisiau, kai nurodinėja, ką turėtume sakyti ar net mąstyti. Jau pati mintis, kad pateksime kažkieno valdžion, mums atrodo atgrasi. Norime kurti savo taisykles ir gyventi pagal jas. Panašiai mąstome ir apie Dievą: purtomės minties, kad Jis galėtų būti mūsų šeimininkas. Juk Jis tik įvedinėja taisykles ir baudžia už jų laužymą.
Bet Dievas tikrai ne toks. Turime Jį laikyti tuo, kas Jis iš tikrųjų yra, – Mokytoju, Karaliumi, kurio autoritetu galime pasitikėti ir pasikliauti (plg. Mt 10, 24). Bent trys Dievo bruožai turėtų sukelti mūsų troškimą padaryti Jį savo gyvenimo Viešpačiu.
Pirma, Dievas yra meilingas ir visagalis. Dauguma žmonių tuo tikrai tiki. Toks įsitikinimas atneša laisvės pojūtį ir palengvėjimą. Jis yra Dievas, mes nesame dievai. Todėl mums nebūtina visko daryti tobulai. Neturime visko sustatyti į vietas, nereikia jaustis atsakingiems už kiekvieną smulkmeną (ir ne smulkmeną). Turime tik darbuotis, kiek įmanoma geriau tarnauti Dievui ir šalia esantiems, o visa kita palikti Jo rankose.
Antra, Dievas yra visų palaiminimų versmė. Jei tą atpažįstame, daromės dėkingi ir nuolankūs. Pamatę, kiek daug malonių ir dovanų visai nepelnytai gavome iš Jo rankų, norime būti dosnesni šalia esantiems pažįstamiems ir nepažįstamiems. Kitaip tariant, mes, Jo mokiniai, norime panašėti į savo Mokytoją (plg. Mt 10, 25).
Trečia, dangiškasis Tėvas yra gailestingumo davėjas. Juo aiškiau tą suprasime, juo mums bus lengviau paklusti Jo raginimui atleisti broliui septyniasdešimt septynis kartus (plg. Mt 18, 21–22). Nuolankiai patys apgailėdami savo kaltes, priimdami Jo atlaidumą, suminkštinsime savo širdį ir seksime Mokytojo parodytu gailestingumo keliu.
Taigi, turėtume pasistengti būti panašesni į Dievą, bet nesistengti būti Dievu ar dievais. Pastangos užimti Dievo vietą teveda į vargą ir sukelia galvasopį. Priimkime Jį kaip meilingą Tėvelį ir pasitikėkime, kad Jis tikrai pasirūpins mumis. Juk Jis nori mums paties geriausio.
Tėve, Tu esi tobula meilė bei gailestingumas. Visiškai atsiduodu Tau!
Iz 6, 1–8; Ps 93, 1–2. 5
Sekmadienis, liepos 10
Lk 10, 25–37
Tas, kuris parodė jam gailestingumą. (Lk 10, 37)
Šis palyginimas tikriausiai nustebino Jėzaus klausytojus. Žydai į samariečius žvelgė iš aukšto, su panieka. Su tokiu požiūriu buvo apsipratę ir patys samariečiai (plg. Jn 4, 9). Tačiau Jėzus laužo stereotipus ir išankstines nuostatas. Jis pasakoja istoriją, kurioje teigiamas veikėjas yra ne kunigas, ne levitas, bet būtent samarietis, parodęs gailestingumą žmogui, pakliuvusiam į plėšikų rankas.
Jėzaus žinia yra visiškai aiški: „Eik ir tu taip daryk“ (Lk 10, 37). Bažnyčios tėvai suprato šio palyginimo žinią plačiau – ne vien kaip artimo meilės pavyzdį. Jie ir patį Jėzų vadina Gailestinguoju samariečiu, kuris atėjo pasirūpinti mumis, nukentėjusiais nuo pikto jėgų ir nuodėmės. Jis randa mus leisgyvius pakelėje (plg. Lk 10, 30), apriša mūsų žaizdas ir nugabena į „užeigą“ – Bažnyčią.
Pasistenkime šį palyginimą suprasti alegoriškai. Jėzus savo mirtimi ir prisikėlimu išgydė mūsų žaizdas, atvertas nuodėmės kirčių. Bažnyčios sakramentai neleido žaizdoms supūliuoti, padėjo joms užgyti ir galutinai sugrąžino sveikatą. Dabar patys galime būti tais gailestingaisiais samariečiais, bendrakeleiviais ne tik tiems, kurie eina ta pačia kelio puse, kaip ir mes, bet ir tiems, kurie pakelėje, guli pasliki visai be jėgų. Galime parodyti jiems tokį patį gailestingumą.
Šiuo palyginimu Jėzus kviečia mus neabejojant ištiesti pagalbos ranką tiems, kurie kenčia nebūtinai nuo išorinių, bet gal net labiau nuo vidinių žaizdų. Kūno žaizdos regimos, o vidines žaizdas dažnas pridengia piktumo ar abejingumo šarvais. Juos prakirsti gali tik nuoširdi atjauta ir geraširdiškumas. Gal šiandien per Mišias Dievas parodys tau tą, kuriam turi būti artimas – kurį turi mylėti, užjausti, kuriam turi aptvarstyti žaizdas? Nedvejok, prieik, pakelk...
Viešpatie, mokyk mane būti gailestingą, kaip Tu esi gailestingas.
Įst 30, 10–14; Ps 69, 14. 17. 30–31. 36–37; Kol 1, 15–20
