ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2022
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Meditacijos

 Antradienis, lapkričio 1

VISI ŠVENTIEJI

Apr 7, 2–4. 9–14

Paskui regėjau: štai milžiniška minia <...> iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. (Apr 7, 9)

Ar esi pasiruošęs susirasti naują draugą danguje? Šiandien, kai minime Visų Šventųjų iškilmę, puiki proga tą padaryti. Miriadai bičiulių mūsų laukia danguje. Dievo draugai tokie įvairūs ir nepakartojami, kaip visa Jo kūryba. Vyrai ir moterys, vaikeliai ir šimtamečiai senoliai, atsiskyrėliai dykumoje ir gausių šeimų tėvai bei motinos. Talentingas muzikantas, nemokytas darbininkas, verslininkas ar iš ligos patalo nepakilęs ligonis. Vieni ėjo tiesiu keliu, kiti išvaikščiojo visus įmanomus nuodėmės klystkelius ir akligatvius, kol atrado tikrąjį gyvenimo tikslą.

Kaip užmegzti šį santykį? Pirmiausia – susipažink su jų gyvenimu. Pasidomėk, ką jie patys rašė apie Dievą, apie savo dvasines patirtis. Prašyk Šventosios Dvasios, kad padėtų suprasti jų išmintį ir ją pritaikyti kasdienybėje. Pastebėk, kaip šie šventieji palenkė savo valią Dievo troškimams, ir mokykis iš jų tą daryti.

Paskui maldoje dalykis su nauju draugu savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Siųsk trumpas ir taiklias it strėlės maldas prašydamas jo paguodos ir užtarimo, kai patiri sunkumus. Veikiant Šventajai Dvasiai galbūt jų šventumas įkvėps ir tave. Naujasis bičiulis padės pamatyti, kur dar gali augti pagal Dievo valią ir malonę. Šventieji dalijasi malonėmis su kitais ir skatina mus geriau pažinti Viešpatį.

Dievas kiekvienam žmogui suteikia misiją ir vietą šventųjų bendrijoje. Tave ir mane Jis įgalina ir įgalioja apreikšti Jo meilę taip, kaip joks kitas žmogus negalės ir nemokės to padaryti. Visi šventieji sveikina ir drąsina tave pasiryžusį žengti nelengvu šventumo keliu, lydi kelionėje ir užtaria. Šią nuostabią draugystę galime patirti dar gyvendami čia, žemėje.

Visi šventieji vyrai ir visos šventosios moterys, melskite už mus ir melskite mūsų pasauliui taikos!

Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12 


Trečiadienis, lapkričio 2

VĖLINĖS

Rom 5, 5–11

Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. (Rom 5, 8)

Kokios mintys kyla, išgirdus žodžius „nusidėjėlis“, „bedievis“ ar „Dievo priešas“? Ar jais išdrįstame pavadinti geriausią draugą, sutuoktinį, žmones, kuriais žavimės, ar save? Veikiausiai ne. Bet apaštalas Paulius tokius epitetus taiko visai puolusiai žmonijai, o save vadina pirmuoju iš nusidėjėlių (plg. 1 Tim 1, 15). Kokia turėjo būti Dievo meilė, kad atidavė savo Sūnų mirti ne už teisiuosius, bet už nusidėjėlius!

Tai stulbinanti tiesa! Jėzus mylėjo mus ne mažiau nei Tėvas ir noriai priėmė kančią bei mirtį ant kryžiaus už mus. Nėra nė vieno žmogaus, kurį Jis laikytų nevertu Jo meilės. Jis pasiaukojo už visus ir už kiekvieną, meldėsi net už kareivius, kurie Jį kalė prie kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).

Tokia yra Vėlinių Geroji Naujiena: nė vienas nėra toks nuodėmingas, kad atsidurtų Dievo meilės užribyje. Net ir didžiausias nusidėjėlis turi nesuskaičiuojamas galimybes patirti šią meilę. Tereikia bet kurią gyvenimo akimirką atsigręžti į Viešpatį ir būsi išgelbėtas.

Kai tebebuvome nusidėjėliai... Šis pažadas galioja kiekvienam net ir po mirties, jeigu tik jis neužrakina savo širdies devyniais užraktais. Tai Bažnyčios mokymo apie skaistyklą esmė. „Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nėra pakankamai išskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties per kančią skaistinami tol, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1030).

Tad neprarask vilties nei dėl savęs, nei dėl savo brangiųjų ir melsk priešų ir neprietelių atsivertimo. Esame Dievo mylimi nusidėjėliai, už kuriuos Jis atidavė savo Sūnų. Kristus visada pasirengęs gydyti, skaistinti ir mūsų pasigailėti. Čia ir dabar. Ir po mirties.

Ir pačią mirtį Dievas mums davė kaip vaistus. Taip mokė šv. vyskupas Ambraziejus. Pasak jo, mrmirtingumas be malonės alsavimo yra veikiau našta, o ne nauda. Tad priimkime Kristaus siūlomus vaistus pasitikėdami Jo gailestingumu.

Ir visi mirusieji, Dieve, dėl Tavo gailestingumo tesilsi ramybėje.

Išm 4, 7–15; Ps 23, 1–6; Mt 25, 1–13


Ketvirtadienis, lapkričio 3

Lk 15, 1–10

Džiaukitės kartu su manimi! Radau savo pražuvėlę avį. (Lk 15, 6)

Jeigu nori momentinės Dievo širdies nuotraukos, jei nori pamatyti iš Jo širdies sklindančią meilę, gerumą, ištikimybę, perskaityk ir apmąstyk šios dienos Evangelijos skaitinį. Jėzus dviem palyginimais parodo Dievą, kuris išeina į tyrus, kad tik surastų vieną pražuvusią avį, ir yra pasiryžęs apversti namus dėl menko pinigėlio. Ir avis, ir drachma – tai pasimetęs, paklydęs žmogus. Dėl jo Dievas nerimsta.

Visi esame girdėję istorijų apie radikaliai pasikeitusį žmonių gyvenimą, kai jie atranda Viešpatį, tiksliau, kai Dievas juos pasiveja ne visada doruose gyvenimo keliuose. Žmogus linkęs nusispjauti į kitą, kuris jo draugystę paniekino, jį įžeidė, atstūmė, Viešpats elgiasi kitaip: kalbina, ieško, rodo dėmesį visais įmanomais būdais, neradęs namuose vieną dieną, beldžiasi tol, kol galiausiai atranda.

Vyras, savo šaunumą bandęs įrodyti nusikaltėlių gaujoje, atsiduria kalėjime; Dievas randa jį už grotų. Moteris, gatvės prostitutė, įninka į narkotikus, bet Dievas ją atranda, išgydo emocines žaizdas, išlaisvina iš priklausomybės. Ateistas milijonierius, turįs viską, ko širdis geidžia, negali pabėgti nuo tuštumos pojūčio; vieną vakarą Dievas randa jį biure ir parodo gyvenimo prasmę.

Dievas Tėvas pasiuntė Jėzų į pasaulį, kad išlaisvintų žmoniją iš tamsybių valdžios ir atvestų mus visus į dangiškąją šviesos karalystę. Ir Jis nesiliauja, nepavargsta, nepristinga kantrybės, darbuosis tol, kol Jo namai bus pilni. Viešpats trokšta, kad visi Jo vaikai galėtų džiaugtis Jo meile, gydymo ir laisvės malone. Jis laukia ir ieško mūsų šeimų, draugų, kaimynų, bendradarbių ir net tų, kurie, mūsų manymu, vargu, ar kada ateis pas Jį.

Šiandien atsiilsėkime artume Dievo, mylinčio mus labiau, nei esame pajėgūs tą suprasti. Jei esame tarp tų devyniasdešimt devynių avių, kurios niekur nepabėgo, laukime Ganytojo, kuris sugrįš nešinas pražuvėle avimi, ir džiaukimės kartu su Juo. Jei esi ta pražuvėlė, pasitikėk, kad Jis tave suras. Kiek džiaugsmo bus Jo angelams ir šventiesiems danguje!

Viešpatie, parvesk namo visus paklydusius ir pražuvusius, ypač tuos, kurie prašo mūsų maldų.

Fil 3, 3–8; Ps 105, 2–7


Penktadienis, lapkričio 4

Fil 3, 17 – 4, 1

Broliai, visi būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal mūsų pavyzdį. (Fil 3, 17)

Ar jums Paulius čia neatrodo kaip pagyrūnas? Užuot raginęs skaitytojus sekti Kristumi, jis kviečia bendruomenę būti jo, apaštalo, sekėju ir imti pavyzdį iš tų, kurie taip elgiasi.

Mes iš tikrųjų neturime už Jėzų geresnio pavyzdžio, kaip reikėtų gyventi ir mylėti, tad vertėtų stengtis tapti tokiems, kaip Jis. Paulius yra sektinas pavyzdys kitokiu aspektu. Jėzus buvo pati tobulybė, Paulius – nusidėjėlis kaip mes. Gyveno kaip normalus fariziejus, jo gyvenime buvo gerų ir blogų akimirkų, ramybės ir džiaugsmo, o kartais pasitaikydavo susierzinimo, kartkartėmis jis pasiduodavo sarkazmui ir pykčiui (plg. Gal 5, 10–12; 2 Kor 11, 16–20).

Bet patirdamas ir pakilimus, ir nuopuolius Paulius neišleido iš akių esminio dalyko – Dievo meilės jam, iš visų šventųjų mažiausiajam, lyg nelaiku gimusiam (plg. Ef 3, 8). Jis nepamiršo ir Jėzaus jam parodyto gailestingumo, kuris uždengė ir sunaikino visas jo nuodėmes ir trūkumus.

Tad vienas dalykas – sekti tobulu Jėzumi. Bet ar mes pajėgsime būti tokie tobuli, koks nuo amžių buvo Jis? Tikrai ne. Todėl mums reikia tokių šventųjų, kaip Paulius, kurie, neišsigandę savo nuodėmingumo, sekė Viešpačiu. Mes turime sekti jais: jų nuolankumu, jų sugrudusia širdimi ir uolumu susitaikant su kiekvienu, kurį jie galbūt sužeidė, ir jų ryžtu mylėti visą Dievo tautą (nors tai ne visada jiems sekėsi). Pamiršus tai, kas praeityje kišo koją, bėgti taip, kad laimėtume, siekti laimikio aukštybėse.

Kitai bendruomenei, Efezo tikintiesiems, Paulius skelbė, kad mes visi, tikėdami Jėzų, galime „drąsiai ir su pasitikėjimu“ (Ef 3, 12) eiti prie Tėvo. Puikiai jausdamas savo silpnybes, savo netobulumus, jis vis tiek tikėjo, kad gali stoti Viešpaties akivaizdon, Jį liudyti, nebijodamas žmonių įsitikinimų. Tą galime ir mes: ne iš savęs, bet iš Dievo meilės bei gailestingumo.

Tad visomis jėgomis stenkimės sekti Jėzų, būti tobuli, kaip mūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (plg. Mt 5, 48). Jei nepasiseks, pasilikime Jėzaus gailestingume ir malonėje kaip apaštalas Paulius.

Jėzau, padėk man sekti Tavimi šventųjų pavyzdžiu.

Ps 122, 1–5; Lk 16, 1–8


Šeštadienis, lapkričio 5

Fil 4, 10–19

Vis dėlto jūs gerai padarėte, bendraudami su manimi varge. (Fil 4, 14)

Kai apaštalas Paulius buvo suimtas, Filipų krikščionys pasiuntė jam dovanų, kad lengviau iškęstų įkalinimą. Apaštalas jiems dėkoja, kad bendravo su juo varge. Šie paprasti žodžiai atskleidžia svarbų krikščioniškos gyvensenos bruožą – atjautos dorybę: compassion – tai „kentėti kartu“.

Taip ir Dievas mus myli – su didžiule atjauta, būdamas labai arti, būdamas šalia mūsų, su mumis, ne per nuotolį. Trokšdamas kuo didesnės glaudybės su mumis, Jis per Jėzų apsivilko mūsų žmogyste, kartu su mumis kentėjo ir galiausiai numirė ant kryžiaus, kad mus atpirktų, išganytų, išgelbėtų.

Tuo Jėzaus užuojauta nesibaigė. Per savo mirtį ir prisikėlimą Jis įžengė į mūsų gyvenimą, pasiliko tarp mūsų ir kenčia kartu su mumis kiekvieną kartą, kai patiriame išbandymą, skausmą, kančią ar netektį. Jis yra su mumis net ten, kur to visai nejaučiame, net tada, kai manome, kad Jo nėra ar Jis neįsivaizduojamai toli. Jėzus visada girdi mūsų pagalbos šauksmus, dalijasi mūsų skausmu, liūdesiu ir nerimu, suteikia malonę ištverti, išlaukti ir žengti pirmyn, kad ir ką patirtume.

Visi krikščionys esame pašaukti būti užjaučiančiais žmonėmis. Atjausti, būti gailestingiems darbais, žodžiais ar malda, nes malda, anot šv. Faustinos, siekia ten, kur patys negalime pasiekti. Filipiečiai labai konkrečiais darbais iš meilės Pauliui numatė, ko jam galėtų reikėti, ir tas reikmes stengėsi patenkinti. Tokią atjautą matome ir daugybės šventųjų gyvenimuose. Šv. Damijonas iš Molokų rūpinosi raupsuotaisiais, šv. Motina Teresė rinko mirštančiuosius Kalkutos gatvėse, šv. Jonas Marija Vianėjus gelbėjo nusidėjėlius klausykloje.

Gal ir tu pažįsti žmogų, slegiamą sunkumų, vienišą, kamuojamą nepriteklių? Jei taip, klausk Viešpaties: „Kaip galėčiau parodyti užuojautą šiam asmeniui?“ Išklausyti, pasimelsti kartu, užtarti maldoje ar paremti finansiškai – būdų „kentėti kartu“ su kitu žmogumi yra daug. Užjausdami kitą tampame panašesni į Kristų, o Jis per Šventąją Dvasią parodo mums tinkamiausią.

Jėzau, mokyk mane bendrauti su tais, kurie vargsta ir kenčia, ir jiems padėti.

Ps 112, 1–2. 5–6. 8–9; Lk 16, 9–15


Sekmadienis, lapkričio 6

Lk 20, 27–38

Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai bus tolygūs angelams. (Lk 20, 36)

Argi nebūtų nuostabu, jei galėtume žvilgtelėti į dangaus tikrovę, kol dar esame šioje žemėje? Nors kelias akimirkas patirti visiško susivienijimo su Dievu malonę. Šis potyris mus radikaliai perkeistų, visi pasaulietiški, žemiški prisirišimai išblėstų, o pasiryžimas gyventi Dievui patinkantį gyvenimą dar labiau sutvirtėtų.

Deja, bilieto „į abi puses“ būdami čia negalime nei nusipirkti, nei laimėti loterijoje, tad reikės palaukti, kol bus nukirptas žemiškosios gyvybės siūlas ir stosime Dievo akivaizdon. Tačiau galime tikėti tuo, ką Jėzus pasakoja sadukiejams šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje. Jis tik šiek tiek praskleidžia prikeltojo gyvenimo uždangą, bet neleidžia suabejoti, kad „mirusieji prisikels“ (Lk 20, 35. 37). Tad galime turėti prisikėlimo viltį ir jau dabar ilgėtis gyvenimo, kurį Jėzus mums pažadėjo.

Kaip toks ilgesingas dangaus troškimas galėtų mus perkeisti? Į šį klausimą atsako pirmasis skaitinys: septyni vaikinukai ir jų motina ištvėrė kankinimus ir mirtį, nes žinojo, kad Dievas deramu metu sugrąžins juos į gyvenimą (plg. 2 Mak 7). Mirtis jiems nebuvo pabaiga, gyvenimo akligatvis. Už ištikimybę Viešpaties įsakymams jiems bus atlyginta amžinybe ir prisikėlimu.

Toks ilgesys gali padrąsinti ir tave: žvilgsnis į amžinybę, būsimojo gyvenimo viltis suteiks jėgų pakelti sunkumus, o problemos pasirodys ne tokios jau ir didelės. Taip pat paskatins kreipti visus tavo veiksmus ir pasirinkimus į vienintelį tikslą – susivienyti su Dievu amžinybėje.

Šiandien Mišiose palik visus žemiškuosius rūpesčius Viešpaties artumoje, sutelk dėmesį į Dievo tau pažadėtą gyvenimą. Prašyk, kad įskiepytų tikrą ir stiprų dangaus ilgesį, išgenantį baimę ir atnešantį tvarią viltį bei ramybę.

Jėzau, padėk man nepamiršti Tavo pažadų.

2 Mak 7, 1–2. 9–14; Ps 17, 1. 5–6. 8. 15; 2 Tes 2, 16 – 3, 5


Pirmadienis, lapkričio 7

Lk 17, 1–6

Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą.“ (Lk 17, 5)

Evangelijose Jėzus labai retai duoda tiesų atsakymą į užduotą klausimą. Dažniausiai papasakoja palyginimą, kartais atsako klausimu į klausimą, skatindamas klausytoją galvoti patį. O netiesioginiu būdu pateiktos įžvalgos naujai atskleidžia, kad Dievas mąsto kitaip nei mes, kitaip veikia ir į tikslą veda kitu keliu negu įsivaizdavome.

Ir šį kartą išgirdęs apaštalų prašymą sustiprinti jų tikėjimą Jėzus nevardija, ką jie turėtų padaryti, kaip tą tikėjimą auginti, bet pateikia simbolinį garstyčios grūdelio įvaizdį, sugretindamas jį su šilkmedžiu. Apaštalai tikriausiai sumišo, mums irgi nepasidarė aiškiau (nors daugelis paslapčia mintija, kad jo tikėjimas tikrai bent žirnio dydžio).

Garstyčios grūdeliai tikrai mažyčiai, bet ar reikia didelio tikėjimo, kai turi tokį didelį, galingą Dievą kaip mūsų? Tokį, kuris „savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“ (Ef 3, 20)? Tikrai neturime laukti, kol mūsų tikėjimas išaugs į medį, ir tik tada prašyti, ko mums reikia. Net su tuo menkučiu tikėjimu galime ir turime melstis. Žinome, kad Dievas, Visatos Kūrėjas, yra neįmanomų dalykų Viešpats. Jis persodins šilkmedį į jūrą vienu žodžiu, vienu piršto krustelėjimu!

Galime dažnai pastebėti Viešpatį, darantį nuostabius dalykus mūsų gyvenime, ir tai stiprina mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą Juo. Tačiau visi žinome, kad Jo atsakymas į mūsų maldavimus dažniausiai būna ne toks, kokio tikėjomės ar įsivaizdavome. Ar tai reiškia, kad Jis mūsų neišklausė? O ne! Jis daro didesnius dalykus, pranokstančius mūsų norus, svajonės, troškimus ir net supratimą. Mūsų tikėjimas augs ir stiprės, būsime palaiminti, jeigu tikėsime Jo veikimu mumyse, net akivaizdžiai to nematydami.

Tas garstyčios grūdelis yra ir pasitikėjimo sėkla, kuri per Krikštą buvo mums „paskolinta“, pasėta mumyse ir auga, kai keliaujame su Viešpačiu. Tik einant tikėjimas stiprėja, dvasios raumenys tvirtėja nuo dvasinių pratybų, ir pamatysime – Dievas iš tiesų veikia, Jis su mumis.

Viešpatie Jėzau, silpnatikis esu ir visą pasitikėjimą sudedu į Tave. Tik Tu – mano viltis.

Tit 1, 1–9; Ps 24, 1–6


Antradienis, lapkričio 8

Lk 17, 7–10

Atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: „Padarėme, ką turėjome padaryti.“ (Lk 17, 10)

Žodis „evangelija“ reiškia Geroji Naujiena, bet kartais ta geroji naujiena verčia klausytojus pasijusti nepatogiai. Jėzus šį kartą kalba apie tarnystę Dievui, keldamas ją į pirmą vietą: pirmiau dera padaryti tai, kas buvo paliepta, o tik paskui pasirūpinti savo poreikiais. Tai mūsų pareiga, kurią įvykdę neturėtume laukti kokios nors ypatingos padėkos. Pareigingumas ir klusnumas nepadaro mūsų išskirtinėmis asmenybėmis, tik klusniais tarnais. Smagu tą girdėti? Nelabai...

Ką Jėzus nori tuo pasakyti? Ar mūsų santykis su Juo turėtų būti panašus į šeimininko ir vergo santykį? Nieku gyvu. Koks vergvaldys būtų numiręs dėl savo tarnų tokia kankinančia mirtimi? Kūrėjas išliejęs kraują dėl savo kūrinio? Dekalogas kadaise padėjo izraelitams tapti tauta, Jėzaus įsakymas „mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“ padeda ankstyvajai Bažnyčiai išlikti Dievo tauta. „Jus aš draugais vadinu“, mes galime vadintis Dievo sūnumis ir dukromis. Viešpats kviečia mus į širdžių mainų santykį: už širdies meilę atiduoda mums save patį.

Įvykus šiems mainams, klusnumo aktai suvokiami ne kaip prievolė, ne kaip visada maloni ir lengva pareiga, bet remiasi Dievo meile. Ne tiek mūsų meile Jam, kiek Jo meile mums.

Viešpats nuolat lieja į mus savo meilę per Šventąją Dvasią (plg. Rom 5, 5). Toji meilė teikia jėgų tarnauti net tada, kai esi pavargęs, išalkęs, susirūpinęs. Kai sūnus išdykauja, viršininkas pernelyg daug reikalauja, o draugas skųsdamasis maldauja pagalbos, tu sakai sau: „Darysiu tai, ką privalau padaryti.“ Tik tiek. Bet tai daug. Ir kartais tiesiog atlikti pareigas būna sunku.

Bet atlieki, darai. O kai vėl teks imtis ne itin malonaus darbo, sukti galvą, kaip patenkinti savo šeimos poreikius ar padėti vienišam kaimynui, šaukis Viešpaties ir prašyk: „Padaugink manyje savo meilę!“ Šventoji Dvasia tepamokys tave, kaip tą meilę priimti, tepadės pastebėti, kaip ji dygsta, šaknijasi ir auga tavyje. Ir nuovargis bus saldus. O naktį miegosi kaip kūdikis.

Jėzau, leisk man, nenaudingam tarnui, viltingai pasitikėti Tavo malone ir gailestingumu.

Tit 2, 1–8. 11–14; Ps 37, 3–4. 18. 23. 27. 29


Trečiadienis, lapkričio 9

Laterano bazilikos pašventinimas

Jn 2, 13–22

Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu! (Jn 2, 19)

„Laikys ilgai“ – tai Fordo automobilių kompanijos reklaminis šūkis, ilgam užtikrinęs įmonės sėkmę. Kodėl? Nes visi žinome, kad amžinų dalykų nėra: jie sudūlėja, sulūžta, sugenda, sugriūva greičiau negu mes tikėjomės. Automobiliai, buitinė technika, baldai, net pastatai išeina iš rikiuotės. Tad smagu rasti ką nors tvirto, gerai suręsto ir patikimo.

Minėdami Laterano bazilikos pašventinimą, iš tikrųjų švenčiame tai, kas „tvers amžiais“. Šv. Jono bazilika, pašventinta 324 metais, yra seniausia pasaulio bažnyčia, Romos vyskupo – popiežiaus – katedra, jo sostas. Ji vadinama viso pasaulio bažnyčių motina. Šios bažnyčios istorija įspūdinga, bet jos pašventinimą švenčiame ne vien dėl to. Pagrindinė priežastis – ji kelia mūsų mintis ir širdis niekada nesugriūsiančių namų link.

Žinoma, vieną dieną nunyks ir ši bazilika, kaip viduramžių pilys, kaip mažutė Dievo gailestingumo šventovė Vilniuje ar modernūs dangoraižiai. Jų tvarumas iš dalies priklauso nuo medžiagų ir statybininkų darbo kokybės (galime pagarbiai nulenkti galvą prieš praeities meistrus). Tačiau kiekvienoje bažnyčioje yra tabernakulis – amžinųjų namų atspindys: ten esantis eucharistinis Jėzus kviečia mus susivienyti su Trivieniu Dievu, Jį garbinti, Jame ir Jam gyventi.

Stebina kai kurių įmonių ilgaamžiškas tvarumas, nenusibostantys ir iš mados neišeinantys produktai, specialistai analizuoja tokius atvejus, sėkmės istorijas aprašo knygose ir vadovėliuose. Ryškiausia ir nepakartojama sėkmės istorija – tai „vienos, šventos, apaštalinės“ Bažnyčios istorija.

Tad kitą sykį, kai būsi pasiilgęs ko nors itin tvaraus ir nenykstamo, praverk bažnyčios duris. Prieik prie tabernakulio (gal net rasi Švenčiausiąjį Sakramentą, išstatytą garbinti) ir valandėlei nurimk: dėkok ir tikėk – po trapiu duonos pavidalu tavęs laukia pati amžinybė. Jėzus čia, Jis mus maitina, saugo, gina nuo priešo niekšybės ir veda ten, kur būsime ir liksime.

Viešpatie, šlovinu Tave už ištvermingą ištikimybę. Tu esi man uola prisiglausti, gelbėtis galinga tvirtovė.

Ez 47, 1–2. 8–9. 12; Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9


Ketvirtadienis, lapkričio 10

 Fm 7–20

Galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas nuo tavęs, kad galėtum jį turėti amžinai jau ne kaip vergą, o daugiau kaip mylimą brolį. (Fm 15–16)

„O kad tu manęs paklausytum!“ – per pranašą Izaiją kalbėjo Dievas išrinktajai tautai. Nieko naujo ir mūsų laikais. Kas gi nenori pasirodyti visažinis? Patarimus dalijame net neprašyti ir susierziname, kai kiti jų visai nepaiso, net nesiklauso. Kaip išmokti subtilaus patarimų meno?

Apaštalas Paulius savo bičiuliui Filemonui drąsų patarimą pateikia kaip nuolankų prašymą: „Priimk pabėgusį vergą Onesimą jau kaip brolį.“ Įžūloka, ar ne, žinant nežmoniškus to meto vergvaldžių papročius, bausmes susigrąžintiems vergams. Paulius visas šias aplinkybes turi omenyje, bet vis tiek užtaria atsivertusį vyruką, kurį pats ir pakrikštijo.

Ko galime pasimokyti iš apaštalo, patarinėdami savo draugams, namiškiams, kaimynams? Pirmiausia – žvelgti į situaciją iš dangaus perspektyvos. Paulius nuolat prieš akis turėjo tiesą, kad jie visi trys (jis pats, Filemonas ir Onesimas) – Kristaus mylimukai (plg. Fm 4 ir 12 eilutes). Ši perspektyva jam leidžia surasti būdą, kaip teisingai, su priderama pagarba elgtis su kiekvienu, nes to jie nusipelno kaip broliai Viešpatyje.

Antra, įvertinti savo patarimą teisingumo požiūriu. Ar atskleidi visą tiesą? Paulius pripažįsta, kad Onesimas pažeidė įstatymą ir yra skolingas savo šeimininkui, turi atlyginti nuostolius (plg. Fm 18 eil.). Bet jis apeliuoja į Filemono tikėjimą ir draugystę su Pauliumi; šie dalykai turėtų pasitarnauti kaip atsvara bet kokiam teisingumo reikalavimui (plg. Fm 7–10 eil.).

Ir trečia: ar tavo patarimas viltingas? Paulius rašo iš kalėjimo, kur jam tikriausiai ne pyragai, prašo draugo, kad padarytų nelengvą dalyką, bet jo laiške daug vilties. Jis yra tikras, kad Filemonas pasielgs teisingai, jeigu atleis Onesimui, viliasi, kad Onesimas ir Filemonas taps broliais Viešpatyje ir sykiu darbuosis dėl Dievo Karalystės; ir net mano, kad pats bus paleistas iš kalėjimo ir galės juos aplankyti (plg. Fm 15–17. 22).

Galiausiai, kaip Paulius, pripažinkime, kad padariniai – Viešpaties rankose, o Jo planas tikrai tobulas.

Viešpatie, suteik man išminties teisingai kitam patarti ir pasitikėti, kad šis patarimas bus išgirstas.

Ps 146, 7–10; Lk 17, 20–25


 

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. LAPKRIČIO–GRUDŽIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių!