Meditacijos
Penktadienis, rugsėjo 1
Mt 25, 1–13
Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. (Mt 25, 2)
Tinkamas Evangelijos skaitinys Mokslo ir žinių dienai, naujųjų mokslo metų pradžiai. Vaikai susitiks su seniai matytais draugais, kiti gal su jauduliu ateis į pirmą klasę ar į naują mokyklą. Vieni stengsis būti draugiški, kiti į naujokus žvelgs iš aukšto, iškart prilipdys kokią nors pravardę. Ne mažiau išbandymų patirs ir nauji mokytojai, pasiryžę perduoti žinias ir vertybes šiuolaikiniams moksleiviams.
Jėzus neprasivardžiuoja, tik su liūdesiu balse konstatuoja, kad šiame pasaulyje yra paikų, kvailų žmonių. Jis taip pavadina turtuolį, nusprendusį pastatydinti erdvesnius kluonus, kad tilptų visas grūdų derlius: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės“ (Lk 12, 20). Baigdamas Kalno pamokslą Jėzus sako, kad tie, kas girdi Jo žodžius, bet jų nevykdo, yra panašūs „į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio“ (Mt 7, 26).
Įkvėptieji Biblijos autoriai nevengia žodžių „kvailas“, „kvailybė“, „kvailys“, „kvailystė“ ar „kvailumas“. Daugiausia jų rasime Išminties literatūroje, ypač Patarlių, Mokytojo ir Siracido knygose. Kvailumas dažnai lyginamas su teisumu arba išmintimi, užsimenama, kad protas gali būti suklupimo akmuo. „Kas pasitiki savo protu, yra kvailys, o kas gyvena pagal išmintį, tas saugus“ (Pat 28, 26).
Būtent išmintis mums leidžia teisingai pasirinkti ir numatyti pasirinkimų pasekmes. Išmintingosios mergaitės numatė, kad jaunikio gali tekti ilgokai laukti, gal jos net užmigs, tad pasiėmė atsarginius indus su alyva. Paikosios nesusiprotėjo...
Dievas nori, kad pereitume per gyvenimą išmintingai naudodamiesi visomis sielos galiomis, kuriomis Jis mus dosniai apdovanojo. Laisva valia atveria mums tūkstančius galimų sprendimų ir pasirinkimų. Išmintinga būtų nesivadovauti principu: „Po manęs – nors ir tvanas“, bet apmąstyti dvasinius ir fizinius savo pasirinkimų padarinius ir būti kantriems. Ypač mokytojams...
Nepamirškime kantriai ir ištvermingai melstis, kad šventėtume ir darytume vis daugiau pažangos (plg. 1 Tes 4, 1. 3), kad ne būgštautume, jog bet kurią akimirką gali pasirodyti Jaunikis, bet pasiruoštume Jį sutikti.
Viešpatie, duok man išminties, kad gebėčiau teisingai pasirinkti ir suprasčiau savo pasirinkimų pasekmes.
1 Tes 4, 1–8; Ps 97, 1–2. 5–6. 10–12
Šeštadienis, rugsėjo 2
Mt 25, 14–30
Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! (Mt 25, 23)
Gimus vaikui, kaimynai, giminės ir patys tėvai svarsto: „Kas bus iš šio vaiko?“ Visi kupini lūkesčių ir spėlionių. Vaikui augant išryškėja įgimti, įlieti ir ugdomi talentai. Džiugūs tėveliai dalijasi savo sūnų ir dukrų pasiekimais socialiniuose tinkluose, giminės suėjimuose ir giriasi bendradarbiams per kavos pertrauką.
Nėra nė vieno, kuriam Dievas nebūtų davęs jokio talento. Jei tau atrodo, kad jų neturi, gal Viešpats trokšta, kad tu pastebėtum kitų talentus ir padėtum juos ugdyti. Verslumo gyslelė, kūrybiškas požiūris į gyvenimą, grožio pojūtis ir gebėjimas jį kurti nebūtinai brangiomis priemonėmis, mokėjimas greitai spręsti įvairiausias problemas – tai talentai, kurie, kaip ir charizmos, yra duoti ne tiek dėl paties žmogaus, kiek dėl kitų, dėl visuomenės ir Bažnyčios gerovės.
Nenaudojami įrankiai surūdija, slepiami talentai užgęsta, pinigai nuvertėja. Jėzaus papasakotas palyginimas apie įžvalgų šeimininką, kuris padalija tarnams turtą – kiekvienam pagal gabumus, – skirtas mokiniams ir mums, kad susimąstytume ir pasimokytume (šiuo atveju – iš svetimų klaidų). Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šeimininko išdalyti talentai pinigine išraiška nedaug verti. Tačiau vienas talentas buvo lygus 36 kilogramams sidabro arba 6 tūkstančiams denarų. O denaras – atlygis už vienos dienos darbą. Kiek metų turėtum dirbti, kad gautum vieną talentą?
Protinga investicija – finansinės sėkmės pradžia. Vieni investuoja į nekilnojamąjį turtą, kiti į meno kūrinius, treti – į žinias, kad jomis galėtų tarnauti žmonijos pažangai. Kaip manai, kur Viešpats nori, kad investuotum tau dovanotą talentą? Kokioje srityje tavo investicija labiausiai prisidėtų prie Dievo Karalystės statybos?
Svarbiausia – savo talentus pažinti, už juos dėkoti ir stumti į šalį mintis apie tai, ko tau trūksta. Tu turi talentą, kurio neturiu aš, aš turiu talentą, kurio neturi tu. Nepavydėkime vienas kitam, bet bendradarbiaukime, dalykimės, kad abu sulauktume kvietimo iš Viešpaties: „Ateikite į mano džiaugsmą!“
Tėve, dėkoju Tau, kad taip dosniai mane apdovanojai. Mokyk mane visus talentus panaudoti artimo gerovei, Tavo garbei ir šlovei.
1 Tes 4, 9–11; Ps 98, 1. 7–9
Sekmadienis, rugsėjo 3
Mt 16, 21–27
Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti! (Mt 16, 22)
Ak, tas žmogaus nepastovumas! Esi kupinas gerų ir šventų minčių, atrodo, kad savo pasiaukojimu, atsidavimu ir nuolankumu kalnus nuversi, o po minutės pastatai spyglius kaip ežys, į pasakytą žodį atsiliepi pykčiu, pavydu, susierzinimu ar kitokia neigiama emocija. O gal tau taip nebūna?
Petras, ką tik išpažinęs, kad Jėzus yra „Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16), nuliūsta, kai Jis ima kalbėti apie besiartinančią kančią ir mirtį. Vienu mirksniu Petras praranda ramybę ir aiškumą, ima vadovautis ne dieviškuoju apreiškimu, bet savo žmogišku protu. Protu, kuris bet kokia kaina nori išvengti kančios. Jis ima aiškinti Viešpačiui, ką Jam reikėtų daryti ir ko nedaryti, drausti net pagalvoti apie kančią. Jėzus už tai subara karštakošį apaštalą, pastato į vietą (plg. Mt 16, 23).
Pasaulio dvasia mums trukdo išlaikyti ramybę ir pasitikėjimą Viešpačiu, kai ištinka bėda mus pačius ar mūsų brangiuosius. Kaip gali pats eiti į kančią, į mirtį? Atsakymą duoda apaštalas Paulius: „Pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2). Pasikeisti sunku, bet įmanoma. Apaštalai laipsniškai išmoko mąstyti Dievo mintimis, mokykimės to ir mes.
Petras suprato, kad Mesijo kelias – pasiaukojanti, save atiduodanti meilė, o ne siekis bet kokia kaina išsaugoti savo gyvastį. Petro kelias – išsigynus pravirkti, tris kartus atsiliepti: „Tu žinai, kad tave myliu“, ir prisiimti ganytojo misiją. O koks mūsų kelias – pasikeitimo kelias? Išmokti atleisti septyniasdešimt septynis kartus, nešti santarvę, kur vyrauja barniai, būti... tobulam kaip Jis?
Tai nėra vieną kartą visiems laikams padarytas pasirinkimas, tai kelionė su nuopuoliais ir atsikėlimais, su išsigynimais ir meilės išpažinimu. Leisk Jo malonei tave keisti ir perkeisti.
Jėzau, išmokyk mane mąstyti ir veikti kaip Tu.
Jer 20, 7–9; Ps 63, 2–6. 8–9; Rom 12, 1–2
Pirmadienis, rugsėjo 4
1 Tes 4, 13–18
Paskui mes, gyvieji, išlikusieji, <...> būsime pagauti oran <...> pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. (1 Tes 4, 17)
Tesalonikiečiai nerimavo. Gal net bijojo ar abejojo. Su ašaromis laidojo savo brangius mirusiuosius, širdyje svarstydami ir dvejodami: kas bus su jais? Juolab kad to meto krikščionys tikėjosi Jėzaus sugrįžimo dar jiems esant gyviems. Paulius skuba juos nuraminti: Viešpatyje mirę broliai ir seserys nėra panirę į užmarštį. Jie tiesiog užmigo Dieve ir laukia Kristaus antrojo atėjimo dienos, kai visi bus suvienyti su Juo (plg. 1 Tes 4, 13).
Apaštalas Paulius Tesalonikos bendruomenei ir mums ne tik suteikia vilties dėl artimųjų, palikusių šį pasaulį, bet ir padeda suprasti mūsų gyvenimo čia ir dabar prasmę ir tikslą. Atskleidžia svarbią tiesą: gyvenimas po mirties – tai nuolatinis buvimas su Viešpačiu. Visada. Dabar ir amžinai.
Dabar? Taip, ir dabar. Amžinybė prasideda nuo mūsų Krikšto. Šis sakramentas mus padaro Dangaus Karalystės – ir amžinojo gyvenimo – dalininkais. Per Krikštą Viešpats ateina būti su mumis ir pasilieka iki laikų pabaigos. Užuot įsivaizdavę padūmavusią, tolimą, dangišką ateitį, nuleiskime vilties inkarą į dabartį, į savo santykį su Jėzumi. Jis pirma mūsų nuėjo į amžinąją Karalystę, bet nuolat dairosi atgal, kad įsitikintų, jog liekame tvirtai susijungę su Juo nuo gyvenimo pradžios per visą kelionę dangop. Taigi Jis mūsų nepalieka likimo valiai ir žada, kad bet koks išsiskyrimas tėra laikinas.
Nuostabi malonė! Kasdien mes galime džiaugtis Jėzaus buvimu; galbūt vadinsi tai dangiškojo gyvenimo repeticija, bet čia – ne teatras, o dabarties tikrovė. Mes ne vaidiname, o iš tiesų gyvename ir patiriame bendrystę. Ne vien bažnyčioje, ne vien asmeninėje maldoje. Dažnas nustemba išgirdęs, kad jis gali būti su Jėzumi, o Jėzus yra su juo kiekvieną akimirką ir bet kur. Mes žvelgiame į Jį, o Jis – į mus, tik ne visada tą žvilgsnį pajuntame, ne visada tylų užkalbinimą išgirstame.
Šiandien atverk Viešpačiui savo širdį, tvirtai pasitikėk Juo ir lauk susitikimo su savo brangiaisiais Dievo Artume.
Jėzau, mano širdis trokšta būti su Tavimi dabar ir per amžius.
Ps 96, 1. 3–5. 11–13; Lk 4, 16–30
Antradienis, rugsėjo 5
Lk 4, 31–37
Kas tai per žodis: jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?! (Lk 4, 36)
Tie, kas girdėjo Jėzaus pamokymus, palyginimus, griežtus žodžius išvejamiems demonams ir veidmainiams fariziejams, nė vienas neliko abejingas: jie arba žavėjosi, arba piktinosi. Biblijos komentatoriai dažnai sako, kad Jėzaus žodžiai veikia kaip šviesa ir kaip galia. Tą dvigubą veikimą atskleidžia ir ši Evangelijos ištrauka.
Dievo žodis yra šviesa. Ji spindi tamsoje ir parodo, koks yra pasaulis aplink mus. Tamsoje gali vieną žmogų palaikyti kitu, apsipažinti, šviesoje, tikėtina, tokių apsirikimų neįvyks, nebent susitiksi itin panašų žmogų. Kafarnaumo sinagogoje žmonės susirinko pasiklausyti Jėzaus mokymo; atėjo su tikėjimu. Ir staiga: „Šalin! Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?!“ (Lk 4, 34). Jo žodžiai išviešino netyrąją dvasią, kuri iki tol tylomis tame žmoguje tūnojo.
Dievo žodis yra galia. Jis pašaukia būti žmones, gyvūniją, augmeniją, elementus, nes tokia yra Dievo valia. Jėzus ne tik parodė tikrąją apsėstojo žmogaus būseną, bet ir norėjo ją pakeisti: iš vergovės išvesti jį į laisvę. Jis kreipėsi tiesiai į demoną: „Nutilk ir išeik iš jo!“ (Lk 4, 35). Taip ir įvyko: nors žmogus buvo nublokštas į sinagogos vidurį, jis nė kiek nesusižeidė; netyroji dvasia nešė kudašių. Tik įsivaizduok, kaip nuostabiai pasijuto tas vyras; juk jo gyvenimą Jėzaus žodžiai pasuko nauja kryptimi – į tiesą, šviesą ir laisvę.
Visai galimas daiktas, kad jis galbūt išsigando. Kaip išsigąstame mes, pamatę vidinę bjaurastį savo širdyje, nuodėmių gausybę, jei seniai nebuvome išpažinties. Nebijok! „Visa, ką šviesa smerkia, tampa regima, o kas tampa regima, yra šviesa“ (Ef 5, 13–14). Jeigu Dievo žodis tavyje atidengs ką nors nemalonaus, nebijok. Jis nepaliks tavęs šalia mėšlo krūvos, bet pavers ją trąša, kuri tavo gyvenimą padarys vaisingą.
Dėmėkis Jo žodį savo širdyje. Svarstyk jį. Tas žodis yra pažadas, atnešantis šviesą ir galią, jėgą, galinčią ištraukti tavo kojas iš bet kokios klampynės.
Visagali Viešpatie, apšviesk mano dvasios akis, kad į klystkelius tamsoje nenuklampočiau.
1 Tes 5, 1–6. 9–11; Ps 27, 1. 4. 13–14
Trečiadienis, rugsėjo 6
Lk 4, 38–44
Simono uošvė labai karščiavo, ir namiškiai prašė jai pagalbos. (Lk 4, 38)
Kai suserga namų šeimininkė (o kai kurios uošvienės ilgokai nenori paleisti samčio iš rankų), namų tvarka pakrinka. Lyg tyčia, dar ir svečių užgriuvo, Petras su Mokytoju ir krūva bičiulių sugrįžo. Kas paruoš vaišes? Kas patarnaus prie stalo? Žmona neturi nuotaikos, apsimetė, kad jai galvą skauda: jūs žinokitės!
Garsas apie Jėzaus gydomąją galią jau buvo plačiai pasklidęs, tad namiškiai paprašė Jo padėti ligonei. „Jis sudraudė karštinę, ir toji pasiliovė. Tuojau atsikėlusi moteris galėjo jiems patarnauti“ (Lk 4, 39). Vakare – dar daugiau prašymų užtarti, pagelbėti: „Visi, kurie turėjo ligonių, <...> vedė juos prie Jėzaus“ (Lk 4, 40).
Tą vakarą daugybė žmonių buvo pagydyti ir išlaisvinti iš netyrųjų dvasių dėka namiškių ar gerų bičiulių. Ligonis dažniausiai būna bejėgis, nepajėgia prašyti, kartais net nesuvokia savo būklės rimtumo, būna apsipratęs su savo negalia. Ko tik nepadarysi iš bičiulystės, iš meilės? Kad įvyktų stebuklas, kartais reikia praplėšti stogą, maldos strėlėmis dieną naktį šaudyti į Dievo langus. Kafarnaumo žmonės tąsyk tapo tarpininkais tarp kenčiančiųjų ir Jėzaus.
Tokią misiją, pareigą, o sykiu ir privilegiją turime ir mes, šiuolaikiniai krikščionys. Užtarti tuos, kurie mums brangūs, atleisti tiems, kurie mus skaudino, už juos melstis ir dėkoti, dėkoti, dėkoti. Juk Jėzus savo mirtimi ir prisikėlimu sutaikino mus su Tėvu, per Krikštą tapome dangiškojo Tėvo vaikais ir galime kreiptis į Jį su visokiausiais prašymais. Dievui patinka, kai meldžiamės ne tik dėl savo reikalų, bet ir kitus užtariame, rūpinamės jais.
Kartais prašymas išklausomas akimirksniu, kartais prireikia kantrybės, netgi labai daug kantrybės. Šventoji Monika už savo sūnų Augustiną meldėsi bent dvidešimt ar trisdešimt metų. Gyvenimo tempas buvo lėtesnis, žmonės mokėjo laukti. Šių dienų pasaulyje, kur darbas veja darbą, norime, kad liga išeitų nuo vienos prarytos tabletės ar bent nuo geros jų saujos, o į kiekvieną maldą Dievas atsilieptų: „Taip, klausau, bus padaryta.“ Pasitikėkime maldos galia pagal Dievo valią.
Viešpatie, dėkoju Tau, kad išklausai mano maldą, net jei ir ne taip, kaip norėčiau.
Kol 1, 1–8; Ps 52, 10–11
Ketvirtadienis, rugsėjo 7
Lk 5, 1–11
Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis! (Lk 5, 8)
Kai nutari padaryti kosmetinį remontą ir nudažai labiausiai apsilaupiusią sieną, pamatai, kad kitos sienos, kilimai ir net baldai atrodo blogiau negu anksčiau. Ką tik nudažytos sienos ryškumas visas kitas spalvas tarsi nublankina. Tas kontrastas suerzina ir... remontą tęsi tol, kol turi lėšų ir noro viską keisti ir tvarkyti.
Ateiti į Viešpaties akivaizdą – tai tarsi nudažyti vieną namų sieną. Mūsų nuodėmingumas ima badyti akis palyginti su Jėzaus gerumu ir šventumu. Pajuntame, kaip mums toli iki tobulos mūsų Gelbėtojo meilės. Viskas aplinkui atrodo blanku, pigu ir nieko verta.
Toks požiūris gali padėti mums suprasti Petro reakciją po stebuklingai gausios žūklės. Bergždžias žmonių pastangas kompensavo Dievo malonė. Įgudę profesionalai žūklautojai nieko nesugavo; paklusę Jėzaus žodžiui, buvo apdovanoti laimikiu.
Petro reakcija – kai kas daugiau negu vien nuostaba, tai akistata su šventumu, kuris ir traukia, ir verčia iš gėdos nuleisti akis, paraudonuoti ir parpuolus ant kelių maldauti: „Pasitrauk nuo manęs, nusidėjėlio.“ Jėzaus tobulumo šviesoje išryškėjo Petro netobulumai, neabejotinai išryškės ir mūsų trūkumai.
Jėzus nepasitraukė ir Petro neatstūmė. Neieškojo kito – geresnio, ne tokio nuodėmingo. Jis tiesiog padrąsino būsimąjį kaimenės ganytoją ir jį „perkvalifikavo“: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ (Lk 5, 10). Išliejo jam savo meilę ir gailestingumą, pasišaukė, kad Petras galėtų būti su Juo.
Ir iš mūsų nuodėmė atima drąsą. Stengiamės neprieiti pernelyg arti prie Jėzaus, kad nebūtume išbarti už nuodėmes, tyčines ar netyčines klaidas. Bet gali būti tikras, kad Viešpats nenori mūsų kaltinti ar smerkti. Jis tenori atleisti ir išgydyti, renovuoti kiekvieną mūsų širdies kambarį – nuo viršaus iki apačios. Drąsiai leiskis Jo iš pagrindų atnaujinamas. Tuomet tikrai pažinsi Jo meilę, neužsklęsi jos savyje ir dalysiesi su tais, kurie yra šalia. Leisk Jam „perkvalifikuoti“ tave.
Ačiū, Viešpatie, už meilės ir gailestingumo kupiną žvilgsnį! Jis kviečia mane atsiversti.
Kol 1, 9–14; Ps 98, 1–6
Penktadienis, rugsėjo 8
Švč. Mergelės Marijos Gimimas
Mt 1, 1–16. 18–23
Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga. (Mt 1, 1)
Kokia įdomi genealogija, būtinai perskaitysiu! Ar taip reaguoji į žinomų ir nežinomų vardų eilę? Turbūt ne. Atsidūsti ir klausaisi. Gerai dar, jeigu kunigas skaito aiškiai, kirčiuoja teisingai. Tada gali įtraukti vaizduotę, vidiniu žvilgsniu matyti šiuos žmones, išsirikiavusius į ilgą kilmės liniją, jos atšakas ir atšakėles, apraizgiusias daugybę kraštų.
Tačiau vienas vardas šiame sąraše mums ypač brangus ir gerai žinomas, nulėmęs pasaulio istorijos eigą – Švč. Mergelė Marija, kurios gimimo iškilmę šiandien švenčiame. Ji yra ta, apie kurią pranašas Izaijas pranašavo: „Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu“ (Iz 7, 14). Jėzaus kilmės knyga padeda mums geriau suprasti, kad Dievas įsiliejo į žmonijos istoriją konkrečiu momentu, konkrečioje giminėje, kad Jis atėjo į realią žmonių šeimą.
Viešpats Dievas nuo neatmenamų amžių, nuo pirmųjų tėvų nuopuolio ruošė susitaikymo, žmogaus išgelbėjimo planą. Dieviškai žmogišką planą, kurį vykdyti patikėjo žmogui. Šio plano sėkmė priklausė nuo vienos mergaitės, nuo jos ištarto „taip – fiat – tebūnie“. Viskas turėjo įvykti taip, kad išsipildytų Raštas.
Gimtadienis kiekvienoje šeimoje – tikra šventė. Rengiamos vaišės, kviečiami svečiai, perkamos ar ruošiamos dovanos. Būtinas šios šventės atributas – tarpusavio bendrystė, kurios galime pasimokyti iš Šventosios Šeimos. Varge ir džiaugsme jų širdys plakė vienu ritmu, Juozapas ir Marija vienas į kitą atsiremdami ugdė ir auklėjo Jėzų – kaip Žmogaus Sūnų, kaip vieną iš mūsų. Jėzus, tapdamas žmogumi, padarė mus savo dieviškosios prigimties dalininkais, Dievo vaikais (plg. 2 Pt 1, 4).
Pagerbiant šeimos Motiną, pašlovinamas Tėvas, džiūgauja ir Sūnus. Jis buvo toks, kaip mes. Dar labiau tokia, kaip mes, buvo Marija. Tad šiandien džiugiai skambinkime kankliais, giedokime naują giesmę ir ruoškime gimtadienio vaišes Jėzaus – ir mūsų – Mamai.
Marija, trokštu tau padovanoti didžiausią gimtadienio dovaną – ryžtą daryti tai, ką lieps tavo Sūnus.
Mch 5, 1–4; Ps 13, 6; Rom 8, 28–30
Šeštadienis, rugsėjo 9
Kol 1, 21–23
Taip pat ir jus <...> Dievas dabar sutaikino jo žemiškojo kūno mirtimi, kad pasirodytumėte jo akyse šventi, tyri ir nekalti. (Kol 1, 22)
Atpirkti, sutaikinti ir išganyti einame per pasaulį, vieni – džiugiai šypsodamiesi, kiti – rimtais veidais, treti – per konkurentų galvas. Ateina metas stabtelėti, kai nebegalime paeiti. Ateina metas pamatyti Dievo veidą, peržengti slėpinio slenkstį. Kokie pasirodysime Jo akyse tą akimirką? „Šventi, tyri ir nekalti“? Ar manai pateksiantis į šią palaimintųjų grupę? Ar mąstai, kad tau tai neįmanoma?!
Kaip pasiekti dangaus tobulybę? Būti vertiems šventųjų, angelų ir Dievo artumo? Paklausti daugelis choru atsakys: „Neįmanoma!“ Ir jie bus iš dalies teisūs. Mes negalime to pasiekti savo jėgomis. Bus ir prieštaraujančių: „Tai visai paprasta. Mylėk!“ Kas gali, ranką prie širdies pridėjęs, pasakyti, kad jis tikrai myli, tobulai atsiliepia į Dievo meilę? Mūsų tobulybės siekį uždusina nuodėmės, tos mažytės kasdienės nuodėmės, prie kurių pripratę plaukiame sau pasroviui, nes visi taip daro.
Ačiū Dievui, kad dangaus vartus mums atveria ne mūsų pastangos (nors jų taip pat labai reikia), ne mūsų nuopelnai ar pasiekimai, bet Jėzaus mirtis ir prisikėlimas, Dievo gailestingumas, nuoširdžiai mūsų ištartas: „Viešpatie, atleisk ir pasigailėk!“ Vienoje giesmėje giedama: „Ne mano galia ir stiprybė, tik mano Dievo Dvasia.“
Būtent Dvasia mus paskatina išpažinti Jėzų, kaip Gelbėtoją ir Viešpatį, suteikia jėgų „ištverti tikėjime“ ir „nepasitraukti nuo vilties Evangelijos“ (plg. Kol 1, 23). Jos įkvėpti mokomės gėriu atsakyti į blogį, atleisti artimui, skolinti be palūkanų. O jei prasilenkiame su Dievo ir artimo meile, jei susergame godumu ir puikybe, mums duotas nuostabiausias gydymo sakramentas – išpažintis. Dievo gailestingumas amžinas ir žymiai didesnis už bet kokį tavo nusižengimą.
Šiandieninė tavo malda tebus dėkingumo ir gyriaus giesmė už Dievo malones, už amžinojo gyvenimo viltį, už troškimą būti šventam, nekaltam ir nesuteptam. Tikėk – Jis išklausys!
Viešpatie, ateinu pas Tave su pasitikėjimu ir viltimi pamatyti Tavo veidą amžinybėje.
Ps 54, 3–4. 6. 8; Lk 6, 1–5
Sekmadienis, rugsėjo 10
Mt 18, 15–20
Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. (Mt 18, 18)
Panašius žodžius iš Jėzaus lūpų girdėjome prieš dvi savaites, XXI eilinio sekmadienio Evangelijoje (plg. Mt 16, 13–20). Tąsyk tie žodžiai buvo skirti Petrui, kurį Viešpats paskyrė Bažnyčios galva, atidavė jam Dangaus Karalystės raktus ir konkrečią tarnystę, atėjusią su ypatinga valdžia ir malone, – galią surišti ir paleisti. Šią misiją ir tarnystę šiandien tęsia Petro įpėdiniai – popiežius, vyskupai ir jų padėjėjai kunigai.
Šioje Evangelijos ištraukoje Jėzus kalba visiems savo mokiniams – ir išplečia galios surišti bei paleisti ribas iki mūsų. Gal nustebsi: „Aš juk nesu kunigas.“ Tačiau argi nesi nė karto atleidęs kitam? Jėzus nori, kad suprastume, kaip atleidimas ar negebėjimas atleisti paveikia mus ir šalia esančius. Mūsų žodžiai ir net mintys gali įkalinti žmones pasmerkimo ar nuosprendžio vienutėje. Atleisdami kitam, mes jį išvaduojame iš kaltės ar gėdos grandinių. Taip savo aplinkoje galime tęsti susitaikymo ir sutaikinimo tarnystę. Dievas „mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią“ (2 Kor 5, 18–19).
Koks nuostabus Jėzaus pasitikėjimas mumis, kaip drąsiai Jis mums paveda tokią šventą atleidimo misiją! Jis nenori nė vieno palikti nuodėmės ir neatleidimo spąstuose, žino, jog tai pavojinga mūsų sielai. Todėl Jėzus ragina nukirsti ir mesti šalin tai, kas mus veda iš kelio (plg. Mt 18, 8). Dėl to Jis nepavargdamas ieško vienos paklydusios avies (plg. Mt 18, 12–14), kviečia mus iš visos širdies atleisti broliui iki septyniasdešimt septynių kartų. Atleisdami ne tik išlaisviname kitą, bet ir patys tampame laisvi.
Jėzau, padaryk mane nuolankų ir atlaidų.
Ez 33, 7–9; Ps 95, 1–2. 6–9; Rom 13, 8–10
