ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2024
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Meditacijos

Pirmadienis, sausio 1

ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA

Gal 4, 4–7

Dievo Motinos vardas mus nuveda prie pradžių pradžios – praskleidžia paties Dievo slėpinį ir parodo, koks Jo santykis su žmogumi. Šis titulas nėra tik vienas iš daugelio Marijos vardų. Jis vienija visus Dievo vaikus. Mat visos krikščionių konfesijos bent bendriausiais bruožais sutaria – Marija yra Dievo Motina. Išpažindami, kad Nazareto Mergelė yra Dievo Motina, pagerbiame ne tik ją, pirmiausia pagarbiname jos Sūnų. Mes išpažįstame, kad Jėzus Kristus tikrai yra Dievas. Jis – tikras Dievas ir tikras žmogus. Jis – ne tolimas valdovas, bet Dievas su mumis – Emanuelis, tapęs žmogumi ir gyvenęs tarp mūsų.

Juo dėmesingiau įsiskaitome į Naujojo Testamento žodžius apie Mariją, juo daugiau sužinome apie Dievo meilės saitus su žmonija. Marija mums atskleidžia beribį Dievo nuolankumą ir gerumą. Dievas taip mus pamilo, kad netgi panoro susigiminiuoti su mumis, turėti motiną: Jis gimė iš moters, gyveno tarp mūsų, kentėjo ir mirė dėl mūsų išganymo. Tas, kurio šlovės nesutalpina dangaus aukštybės, taip nusižemino, kad, tapęs žmogumi, tilpo Mergelės Marijos įsčiose!

Marija – savo Sūnaus Motina ir Dukra – mums atskleidžia didį slėpinį: esame Dievo vaikai, tad galime ir turime tapti ir Kristaus motinomis. Kaip? Su tikėjimu klausydamiesi Dievo žodžio ir jį vykdydami. To moko pats Jėzus (plg. Lk 8, 21). Ir Nazareto Mergelė, dar prieš pradėdama įsčiose Kristų, saugojo ir brandino amžinąjį Žodį savo širdyje. Atminkime – Marija Kristų pradėjo, išnešiojo ir pagimdė. Ir mes, kad būtume tikros motinos, turime Dievo Žodį priimti, Jo klausyti, Jį branginti, saugoti ir apmąstyti. Ir tik tada išties būsime vaisingi: galėsime Jį skelbti ir Juo gyventi.

Dievo Motina, Taikos Karaliene, mokyk mane nuolankiai ir kantriai, su tyra meile širdyje nešioti Tavo Sūnų ir pagimdyti Jį gerais darbais.

Sk 6, 22–27; Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Lk 2, 16–21


Antradienis, sausio 2

Jn 1, 19–28

Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! (Jn 1, 23)

Fariziejai tikriausiai nujautė, kad Jonas Krikštytojas gali būti sugrįžęs Elijas – vienas iš didžiausių Izraelio pranašų, ir norėjo tą aiškiai žinoti. Kai kurie iš jų tikriausiai buvo girdėję, ką angelas pažadėjo jo tėvui Zacharijui: „Su Elijo dvasia ir galybe jis eis pirma Viešpaties“ (Lk 1, 37). Bet užuot išdidžiai atskleidęs, kas esąs, visuomenei, Jonas nukreipė dėmesį nuo savęs į Jėzų, skelbdamas: „Aš esu tyruose šaukiantis balsas“ (Jn 1, 23). Jono žodžiai gal ir nebuvo labai pagyrūniški, bet jie nebuvo ir itin drovūs. Jo klausytojams iš šių žodžių turėjo tapti aišku, kad tas, kurį jis skelbia, yra seniai laukiamas Mesijas.

Daug žmonių šiandien gyvena dvasiniuose tyruose, apleistame baimės ir beviltiškumo peizaže. Dievas šaukia tave būti balsu, kuris juos išvestų per dykumą į Jo Artumą. Ir neatsikalbinėk: „Aš tikrai nesu joks Jonas Krikštytojas!“ Žinoma, nesi. Jonas irgi nelaikė savęs vertu nė apavo nuauti tam, kuris ateis po jo (plg. Mt 3, 11), ir prisipažino, kad jis nėra nei Mesijas, nei Elijas (plg. Jn 1, 21).

Jonas žinojo, kad jis nėra toks svarbus kaip Jėzus, be jis nemenkino nei savęs, nei savo misijos reikšmės. Tą patį gali daryti ir tu: nesi Jonas Krikštytojas, bet tavyje gyvena Šventoji Dvasia. Tad tu gali nukreipti žmones išgydymo, atleidimo ir amžinybės link.

Kai atsiranda proga pasidalyti Evangelijos žinia, prisimink, kad tau nereikia būti atsakymu į stipriausius žmogaus troškimus ir poreikius. Dievas tavęs prašo tik pasidalyti atsakymu su kitais. O tas atsakymas – Jėzus Kristus. Jis ir tik Jis gali išgydyti, ištrinti kaltę, suteikti vilties.

Tad nesikamuok, stengdamasis išspręsti kiekvieno žmogaus problemas ir įveikti kitų bėdas. Tu tik gali parodyti kelią pas Tą, kuriam įmanoma tą padaryti. Nesibaimink savo nuodėmių ar trūkumų: juk net netobuli žmonės gali tobulai rodyti kelią tobulo Dievo link.

Tu tikrai gali būti švyturys, nušviečiantis kelią tikrajam vilties, džiaugsmo ir išganymo šaltiniui.

Viešpatie, suteik man drąsos, su kuria Jonas Krikštytojas tiesė kelią ateinančiam Mesijui.

1 Jn 2, 22–28; Ps 98, 1–4


Trečiadienis, sausio 3

1 Jn 1, 29 – 3, 6

Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! (1 Jn 3, 1)

Kokia nuostabi dovana! Dievas duoda mums ypatingą privilegiją būti Jo vaikais. Per Jėzų Jis mus įvaikino, padarė mus savo sūnumis ir dukterimis – mes su didžiausiu vargu kažin ar pajėgtume perprasti šią tikrovę. Ir vis dėlto Jonas sako: „ir esame“ (1 Jn 3, 1). Mūsų Tėvas nori, kad su pasitikėjimu ir užtikrintomis širdimis, žinodami, kad mums suteikta saugi vieta dieviškoje šeimoje, eitume per pasaulį. Ką iš tikrųjų riškia būti Dievo vaiku?

Pirmiausia tai liudija, kad esame perkurti. Dėl Jėzaus mirties ir prisikėlimo galime priimti visiškai naują gyvenimą, paties Dievo gyvenimą. Tai įvyksta per Krikštą. Dievas įkvėpė savo Šventąją Dvasią ir padarė mus naujais savo kūriniais (plg. 2 Kor  5, 17). Jis taip pat pradėjo atnaujinimo procesą mumyse. Visą likusį mūsų gyvenimą Dievas veikia mumyse, keisdamas mus iš vidaus, kad padarytų mus panašius į Jo Sūnų.

Antra, būdami Dievo vaikais, mes turime naują ryšį su Dievu. Mūsų santykis su mūsų Tėvu yra skatinamas ne baimės, ne noro laimėti Jo meilę; jis remiasi nesvyruojančia Dievo ištikimybe. Tai meilės, taikos ir saugumo santykis. Ryšys su Juo mus pripildo dėkingumo ir skatina Jam paklusti. Kai suklumpame, galime atsiversti, nes Jis visada mus pasiims atgalios. Jo tėviškas rūpestis visada lieka su mumis.

Galiausiai mes esame ne bet kokie Dievo vaikai, bet Jo be galo mylimi vaikai. Jis taip mus myli, kad mums išgelbėti atidavė savo Viengimį Sūnų. Per Jėzaus krikštą prasivėrė dangus, ir suskambėjo Tėvo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 11). Kai Tėvas žiūri į mus, Jis mumyse mato Jėzų ir Jo gyvenimą. Jis džiaugiasi mumis ir sako: „Štai mano mylimi sūnūs ir mielos mano dukterys, kuriais aš gėriuosi.“ Kokia stebuklinga Viešpaties meilė mums!

Prieš imdamasis šiandienos darbų, stabtelk minutėlę ir pasigėrėk Kūrėjo darbu tavyje ir tavo aplinkoje, pasidžiauk, kad esi ne tik Jo kūrinys, bet ir Jo vaikas.

Tėve, padėk man niekada nepamiršti, kad esu Tavo šeimos narys.

Ps 98, 1. 3–6; Jn 1, 29–34


Ketvirtadienis, sausio 4

Jn 1, 35–42

Jėzus atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ (Jn 1, 38)

Andriejus ir Jonas buvo Jono Krikštytojo mokiniai. Ką tik jų mokytojas parodė naująjį rabį iš Nazareto, pavadinęs Jį Dievo Avinėliu, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Toks apibūdinimas jaunuolius suintrigavo, ir jie patyliukais nusekė paskui Jį. Bet argi nuo Jėzaus pasislėpsi? Jis atsigręžia ir klausia: „Ko ieškote?“ Šiais keliais žodžiais Jis prisikasa prie reikalo esmės.

Mokiniai apstulbo nuo tokio klausimo, sukaupę visą drąsą, išlemena: „Kur gyveni?“ (Jn 1, 38). Jie pajunta, kad trumpos įžangos neužteks, reikės ilgesnio pokalbio. Jėzus vos keliais žodžiais labai paprastai suteikia jiems tokią galimybę: „Ateikite ir pamatysite“ (Jn 1, 39). Dėkingi, kad Jėzus skirs jiems ne kelias minutes, bet žymiai daugiau, jie nuėjo ir tą dieną praleido su Juo pas Jį.

Ir toji diena buvo visai kitokia! Andriejus, pabuvęs pas Jėzų, įsitikina, jog Jis yra Mesijas: pareina namo ir praneša šią žinią savo broliui Simonui. Ne tik praneša, bet ir nusiveda jį pas Mokytoją. Istorijos eiga ima keistis. Keičiasi ir Simono gyvenimas, nes Jėzus jam suteikia naują vardą: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (Jn 1, 42).

Kas būtų, jeigu... turėtum galimybę visą dieną praleisti su Viešpačiu? Apie ką kalbėtumeisi su Juo? Ko ieškai? Ką norėtum sužinoti? Gal drebi iš nekantravimo, nežinios ar baimės: ką atneš prasidėję metai? Gal sprendi svarbaus pasirinkimo dilemą? Gal tiesiog nori būti geresnis mokinys.

Kad ir ko ieškotum, pasvarstyk, ar nevertėtų skirti dienos asmeninėms rekolekcijoms. Jei diena tau atrodo per daug, pabūk su Viešpačiu bent šeštadienio rytą. Vaikus išsiųskite pas senelius ar krikštatėvius, o patys (kartu su antrąja puse arba atskirai) su puodeliu kavos, klausydamiesi meditacinės muzikos, atsiverskite Šventąjį Raštą ar kokią įkvepiančią knygą. Įsivaizduok, kad Jėzus žvelgia į tave ir klausia: „Ko ieškai?“ Neišsisukinėk, atverk Jam savo širdį. Jis labai laukė šios tavo atvirumo valandėlės.

Jėzau, padėk man rasti laiko pabūti su Tavimi, Tavęs ieškoti ir Tavo balso klausytis.

1 Jn 3, 7–10; Ps 98, 1. 7–9


Penktadienis, sausio 5

1 Jn 3, 11–21

Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio. (1 Jn 3, 15)

Jono palyginimas skamba šiek tiek drastiškai (juk neapykanta ne visada pavirsta veiksmu – nužudymu), bet širdies gilumoje bent iš dalies esame linkę su tuo sutikti. Kalno pamoksle Jėzus smerkė pyktį: „Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. <...> O kas sako ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22), tad juo labiau Jis nenori, kad mūsų širdyse įsišaknytų neapykanta. Žinome, jog turėtume mylėti ne tik savo artimą, bet ar tai lengva? Ne tik žodžiais, bet ir kumščiais susipliekia brolis su broliu, nes jaučiasi nuskriaustas. Saugokimės, kad nepakliūtume į neapykantos ir susierzinimo pinkles.

Deja, įsikibus laikytis neapykantos – tarsi lengviausia išeitis. Neapykanta – puiki apgavikė. Ji įtikina mus vengti to, kas mums kelia neigiamas emocijas. Ji sako, kad mes turime teisę nekęsti vieno ar kito žmogaus ir visai nereikia bandyti įvertinti situacijos iš jų perspektyvos. Verčiau pasilik užsirakinęs šioje tamsioje bedugnėje ir nesistenk ieškoti išeities. Šv. Jonas evangelistas ragina ekstremalius jausmus nustumti į šalį, neapykantą pakeisti Viešpaties meile ir užuojauta.

Tuo tikrai nenorime pasakyti, kad neapykantą paleisti lengva. Ne, tai gali būti sunku! Būtina pradėti, jeigu nori ką nors pasiekti; toji pradžia – malda ir veiksmas. Melskis už žmogų, kurio neapkenti, – ir už save. Prašyk, kad Šventoji Dvasia paskatintų tave laiminti tą asmenį ir pamatyti jį Jėzaus žvilgsniu. Maldą palydėk veiksmu – švęsk Sutaikinimo sakramentą: atsikratyk neapykantos mėšlo krūvos, kad toje vietoje galėtų augti ir gerų vaisių duoti atleidimas.

„Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus“ (1 Jn 3, 11). Bet visuomet lengviau pasakyti negu padaryti. Kažkas žmogaus pasąmonėje visą laiką priešinasi prievolei, ir kol „turiu/reikia“ nepavirs „noriu“, tol meilė ir atleidimas bus tik nemaloni pareiga. Tačiau per ištvermingą maldos ir sakramentų praktiką su Dievo malone pasieksime trokštamą laisvę – mylėti ir atleisti.

Viešpatie, mokyk mane visą neapykantą nustumti šalin, kad galėčiau mylėti artimą kaip save patį, o Tave – labiau už viską.

Ps 100, 1–5; Jn 1, 43–51


Šeštadienis, sausio 6

KRISTAUS APSIREIŠKIMAS

Ef 3, 2–3. 5–6

Jūs esate girdėję, kokia malonės tarnyba Dievo man suteikta (Ef 3, 2).

Ar kada nors turėjai perduoti svarbią žinią? Jei taip, turbūt labai rūpinaisi, kad žinia pasiektų tuos, kuriems ji skirta. Apaštalas Paulius taip jautėsi perteikdamas Dievo jam duotą žinią. Tai buvo visuotinė, revoliucinga žinia: išganymas yra skirtas ne tik žydams, bet ir pagonims! Dievo galia gelbėti, gydyti ir perkeisti apima visus!

Praėjus dviem tūkstančiams metų Dievas vis dar ieško žmonių, galinčių tapti Jo malonės nešėjais. Jis kviečia tave skelbti nuostabią išganymo naujieną.

Kodėl apie kvietimą evangelizuoti kalbame Kristaus Apsireiškimo šventės dieną? Todėl, kad šiandien prisimename Jėzaus šlovės apreiškimą išminčiams, minime, kaip jie įžvelgė šiame berniuke iš Nazareto kažką labai ypatingą, įžiebusį jiems norą padovanoti vertingas dovanas.

Dalydamiesi su žmonėmis visuotine ir perkeičiančia Jėzaus išganymo žinia, suteikiame jiems galimybę skonėtis šia garbe. Skelbiame pačią didžiausią ir labiausiai įkvepiančią naujieną istorijoje: dangus atvertas! Atėjo išganymas!

Tai iš tiesų didingas pašaukimas! Kaskart dalydamiesi Dievo malonės žinia, suteikiame žmonėms galimybę patiems patirti Viešpaties šlovės apsireiškimą. Jei gyvensime pagal Evangeliją, mūsų gyvenimas taps apreiškimu – garbingu Dievo galios perkeisti mūsų širdis atskleidimu!

Paulius nėra vienintelis privilegijuotasis, pakviestas būti Dievo malonės nešėju. Tai skirta ir mums. Branginkime šį savo vaidmenį Dievo plane, o dar labiau – mums suteiktą išganymą!

Viešpatie, su pagarbia baime žvelgiu į Tavo neaprėpiamus ir didingus sumanymus! Dėkoju Tau, kad atsiuntei Jėzų mūsų atpirkti. Padėk man šiandien būti spindinčiu Tavo meilės ir gydančios galios pavyzdžiu.

Iz 60, 1–6; Ps 72, 1–2. 7–8. 10–13; Mt 2, 1–12


Sekmadienis, sausio 7

Kristaus Krikštas

Mk 1, 7–11

Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi. (Mk 1, 11)

Dauguma žmonių pakrikštijami dar kūdikiai arba maži vaikai. Simas Krikšto sakramentą priėmė jau būdamas suaugęs, tad ši diena jam labai įsiminė. Jam tai nebuvo žingsnis, kurį už jį žengė tėvai ir krikštatėviai, jis pats sąmoningai tapo Bažnyčios nariu. Tądien jis priėmė naują gyvenimą. Jis visada prisimins tą akimirką, kai kunigas ant jo galvos išliejo švęsto vandens. Simas pajuto, tarsi jame sušvito šviesa, jį užplūdo beveik apčiuopiama ramybė ir džiaugsmas. Jis suvokė, kad tą akimirksnį Dievas yra su juo, negana to, Dievas jį myli.

Mes nežinome, ką jautė krikštijamas Jėzus. Jam, ne taip kaip mums, nereikėjo būti apvalytam, išlaisvintam nuo nuodėmės. Tačiau per Krikštą Jis, kaip ir mes, buvo pateptas Tėvo. Ir mes sužinojome, ką Tėvas mano apie Jį! Šventajame Rašte tėra minimi tik keli atvejai, kai Dievas kalba pats, ne per pranašą. Ir šis atvejis toks ir yra. Jėzus yra Dievo Sūnus. Tėvas skelbia Jį esant savo Sūnumi ir gėrisi Juo.

Krikštas turi įvairiopą poveikį. Jis apvalo mus, ištrina mūsų nuodėmes, suteikia mums galią gyventi šventą gyvenimą ir padaro Kristaus kūno nariais. Tai nėra tik teologiniai faktai, kuriuos turime įsiminti. Jie mums atveria pačią mūsų egzistenciją perkeičiančią tikrovę. Krikštu tampame Dievo įvaikiais. Galbūt negirdime balso, sakančio, jog gėrisi mumis, bet būkime tikri, kad kaip tik šiuos žodžius sako Dievas krikštijamam žmogui – kūdikiui ar suaugusiajam.

Kaip galime tuo įsitikinti? Pažvelgę į kryžių. Jei Dievas siuntė Jėzų atiduoti savo gyvenimo už mus, Jo meilė mums pranoksta visa, ką pajėgiame įsivaizduoti. Jis stipriai, neabejodamas ir džiaugsmingai gėrisi mumis. Tad skaitydami Tėvo žodžius Jėzui, atminkime, kad Jis juos taria ir kiekvienam iš mūsų. Šiandien kartok sau: „Esu mylimasis Dievo sūnus, esu mylimoji Dievo dukra, Jis gėrisi manimi.“

Viešpatie, padėk priimti Tavo meilę man.

Iz 55, 1–1; Iz 12, 2–6; 1 Jn 5, 1–9


Pirmadienis, sausio 8

Mk 1, 14–20

„Laikykis, nepasiduok, tamsiausia esti prieš aušrą.“ Kartais taip guodžiame sunkumų ar tamsos apgultą žmogų.

Kokiais žodžiais ramini savo artimus ir mylimus žmones, kai juos ištikusiai kančiai, rodos, nėra jokio paaiškinimo? Gal cituoji mėgstamą psalmę, įkvepiančią optimizmo, gal pasakoji gyvenimišką istoriją arba tiesiog drąsindamas paplekšnoji per petį? Kartais sunkią valandą svarbiausia būti kartu.

O ką būtum sakęs įkalintam Jonui Krikštytojui prieš mirtį? Kaip padėtum tokią sunkią valandą, kai net jo pusbrolis neatėjo jo išvaduoti?

Įdomu, kad Jonas buvo suimtas maždaug tuo pat metu, kai Jėzus pradėjo viešąją veiklą. Sėdėdamas kalėjime Jonas tikriausiai mąstė apie tokią mįslingą sąsają. Atėjo laikas jam „mažėti“, o Jėzui „augti“ (plg. Jn 3, 30).

Tačiau Jonui buvo sunku susitaikyti su tuo, kas vyksta, todėl jis net siuntė kelis savo mokinius paklausti Jėzaus: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3). Jei Jėzus tikrai Mesijas, kur taip ilgai laukta Dievo Karalystė? Ir kodėl Jonas vis dar kalėjime?

Bandymai atskleisti Dievo planą dar nereiškia, kad tas planas blogas. Net ir nežinodami, kaip Dievo planas atsiskleis, tikime Dievu, stengiamės pasitikėti Jo išmintimi, atsimindami, kad Jis – Dievas, o mes tik žmonės.

Jei kaip tik dabar patiri didelius sunkumus, nenusimink. Verčiau atsimink, kad tai tikrai ne iš Dievo. Ne iš Dievo kyla ligos ar blogis. Jie egzistuoja, nes pasaulis, kuriame gyvename, dar ne iki galo susivienijęs su Kristumi. Ligos, mirtis, piktavališkumas – tai nuodėmės sukeltos netvarkos ženklai, o ne dangiškojo Tėvo valios apraiškos.

Žinok, kad pamaldžiai išgyventi sunkumus ir kančią yra išties kilnu. Nelengva nešti kryžių, tačiau mes jį nešame tikrai ne vieni – su mumis yra Jėzus. Jis jau nuėjo šį kelią ir buvo išaukštintas. Dabar Jis mums rodo, kaip patekti ten, kur Jis viešpatauja.

Viešpatie, kaip man atpažinti Tavąjį kelią? Pavedu save Tau. Pasitikiu ištikima Tavo meile! Tegul mano širdis nepristinga dėkingumo Tau.

1 Sam 1, 1–8; Ps 116, 12–14. 17–19


Antradienis, sausio 9

1 Sam 1, 9–20

O Galybių Viešpatie, <...> jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį, tada atiduosiu jį tau kaip nazirą visoms jo gyvenimo dienoms. (1 Sam 1, 11)

Kada ir kaip tu meldiesi? Tikėtina, kad griebiesi maldos kaip skęstantis šiaudo, kai visos kitos priemonės ir sprendimai nedavė jokios naudos. O gal priklausai dėkojančių optimistų armijai, kuri Dievo link žygiuoja tada, kai jiems viskas sekasi, bet kai žemė slysta iš po kojų, bando nenugriūti savo pastangomis, žiūri į žemę, o ne į dangų.

Hanos malda gimsta iš begalinio nusiminimo – ilgus metus ji negali susilaukti kūdikio – ir pasitikėjimo Viešpačiu. Bevaikystės gėdą gali nuimti tik Jis, ir Hana meldžia padovanoti, paskolinti jai sūnų, o ji nepasilaikys jo, neišpirks savo pirmagimio nei avinėliu, nei pora balandžiukų, bet sugrąžins Davėjui.

Hana duoda mums ištvermingos ir sąžiningos maldos pavyzdį: ateina į Dievo akivaizdą tuščiomis rankomis ir tokia liūdna, kad kunigas Elis nori ją išvyti kaip girtą. Ji nuryja šį pažeminimą, nes jai svarbu tik viena – kad Dievas ją išgirstų ir suteiktų, ko ji prašo.

Viešpats ne tik išklauso Hanos maldą, bet apipila ją visokiais palaiminimais. Pirmagimis Samuelis taps vienu galingiausių Izraelio pranašų. Už Viešpačiui sugrąžintą sūnų Dievas jai davė dar tris sūnus ir dvi dukteris (plg. 1 Sam 2, 21).

Hanai užteko kantrybės melsti Dievo, kad padovanotų sūnų; to paties meldė Zacharijas ir Elzbieta; šv. Monika kelis dešimtmečius su ašaromis maldavo Viešpatį, kad atsiverstų sūnus Augustinas. Jie nepasidavė pagundai nusigręžti nuo Dievo dėl tariamai neišklausytų maldų, užsisklęsti liūdesyje ir nusivylime. Tačiau pro dangiškojo Tėvo akis ir ausis neprasprūsta jokia mūsų bėda, joks prašymas. Jis nenori, kad eitume pas Jį tik tada, kai norėsime pasigirti išspręstomis problemomis. Tuomet mums Dievo tiesiog nereikės.

Kodėl žmogus kartais gėdijasi Dievo, slepia nuo Jo savo bėdas? Gal mato savo nuogumą kaip Dovydas, paragavęs uždrausto vaisiaus. Viešpats ieško tavęs ir laukia, kad papasakotum, kas slegia tavo širdį. Jis siūlo tau savo pagalbą ir malonę. Priimsi?

Viešpatie Jėzau Kristau, dėkoju Tau už Tavo dosnumą. Be Tavo malonės visi mano darbai virs pelais.

1 Sam 2, 1. 4–8; Mk 1, 21–28


Trečiadienis, sausio 10

Mk 1, 29–39

Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. (Mk 1, 30)

Mūsų dienomis, kai pasaulį kamuoja netikėtų ligų virusai, o diktatorių ir teroristų galvose įsitaiso kraujasiurbis uodas, kuris žmogų paverčia vampyru, technologijos tarnauja ne taikai, bet karui, žmonija nebesupranta, kas dedasi. Ką darome? Ką darai tu? Ką darau aš? Siunčiame humanitarinę pagalbą į karo ar gamtos stichijų nuniokotus kraštus? Meldžiamės už tuos, kas įplieskė karą? Bažnyčios „sausakimšos“, ar ne?

Žmonija „karščiuoja“ ir jai nepadeda pataikavimo sirupas, kai grėsmingus ligos simptomus bandome „užkalbėti“ saldžiais žodžiais ar karčius tiesos vaistus sugirdyti apibarstę cukrumi. Gal tikinčiųjų maldos per silpnos, per daug vienišos? Ar dar pasitikime Bažnyčioje veikiančia Šventąja Dvasia? O gal Jėzus delsia mums padėti?

Apaštalai su Jėzumi sugužėjo į Simono namus. Laukia skanūs pietūs... Deja, ne. Simono-Petro uošvė serga. Laukti nėra ko: į namus atėjo geriausias Gydytojas, ir jie tuojau jam pasako, kad uošvė sunkiai serga. Jėzus nedelsdamas įsako ligai pasitraukti. Toks spontaniškas Jėzaus atsakas į maldas nėra labai dažnas, ir tai visada stebina.

Dažniausiai Jėzus „delsia“ atsiliepti, ugdydamas mūsų pasitikėjimą Juo. Mums atrodo, kad Jis tyli, bet Jis kalba, tik kitaip: užuot viską padaręs pats, duoda mums įžvalgą, pamoko, kaip elgtis toje situacijoje, arba atsiunčia žmones, kurie padeda tuos sunkumus įveikti.

Gali būti ramus – Jėzus atsilieps. Jis nori žinoti visus tavo rūpesčius. Atiduok Jam, atnešk į Jo artumą tuos, kuriuos myli, prašyk atleidimo malonės tiems, kuriems pats dar nepajėgi atleisti.

„Tu mane ragini būti gailestingą trejopai. Pirmiausia – gailestingu veiksmu, kad ir koks jis būtų. Antra – gailestingu žodžiu: jei negaliu padėti veiksmu, padėsiu žodžiu. Trečias dalykas yra malda. Jei negalėsiu parodyti gailestingumo nei veiksmu, nei žodžiu, visada galėsiu malda, nes malda siekia ten, kur aš pati nepasiekiu“ (šv. Faustina, Dienoraštis).

Jėzau, žinau, kad myli mane ir tuos, kurie man brangūs. Padėk man.

1 Sam 3, 1–10. 19–20; Ps 40, 2. 5. 7–10


Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2024 m. KOVO–BALANDŽIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių!