„Štai mano tarnas“
Ar nestebina giesmės galybė? Prie žodžių pritaikyta muzika uždega širdis, vien žodžiai to neįstengtų. Jie sukelia mūsų emocijas, o jais išsakytos mintys, troškimai ir prasmė įsišaknija į mūsų sąmonę. Giesmė padeda mums įžvelgti, kas slypi už jos žodžių ir suvokti, kas dedasi giedančiojo širdyje.
Keturios Kenčiančiojo Tarno giesmės Izaijo knygoje yra tokios galingos, kad jų galybė pranoksta mūsų vaizduotę. Savo vaizdingumu ir gyva kalba jos gali daug nuveikti įgyvendindamos Dievo planą mumyse. Šie įvaizdžiai, nors kartais ir blaškantys, puikiai atskleidžia, kaip Jėzus įvykdė šį planą numirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas iš numirusių.
Gavėnią maldoje apmąstykime šių giesmių žodžius, kviesdami Šventąją Dvasią ir prašydami Jos, kad tai, kas jais perteikiama, taptų gyva mumyse. Prašykime Dvasios apreikšti mums Dievo meilės gelmę ir mus raginti vis labiau atiduoti savo gyvenimą Jėzui.
Kas yra Kenčiantysis Tarnas?
Kenčiančiojo Tarno giesmėse aprašomas Dievo išrinktas žmogus, atiduosiantis savo gyvenimą dėl Izraelio. Nors daugelis Senajame Testamente minimų asmenų buvo pašaukti tarnauti Dievo tautai, šis žmogus kitoks. Skirtingai nuo pranašų, kurie buvo pašaukti kalbėti tautai, ir karalių, kurie turėjo valdyti tautą, šio žmogaus pašaukimas buvo kentėti už tautą, nes jis prisiėmė jos nuodėmes.
Yra keletas svarstymų, kas buvo šis Kenčiantysis Tarnas. Kai kurie sako, kad jis buvo visos Izraelio tautos, kentusios tremtį, simbolis. Anot kitų, jis buvo pranašas, galbūt Jeremijas, kurio tarnystė paženklinta didelių sunkumų, nes jis buvo pašauktas grąžinti tautą Jahvei. Dar kiti sako, kad tai pats šių giesmių autorius, atskleidęs jose savo paties įžvalgas apie Izraelio pašaukimą ir likimą.
Galbūt mes niekuomet nesužinosime, kas buvo šis žmogus, gal tai ir nėra labai svarbu. Tačiau nuo pat Bažnyčios atsiradimo tikintieji šiame Kenčiančiajame Tarne matė paties Jėzaus įvaizdį ir pirmtaką. Tad pažvelkime į šias keturias giesmes, įsiklausydami, kaip Dievas per jas kalba mums šiandien.
Pirmoji giesmė: misija ir būdas (Iz 42, 1–4)
Pirmojoje giesmėje kalbama apie „Viešpaties tarno“ pašaukimą ir atkleidžiama, kas buvo šis žmogus. „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, – mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi“, – sako Dievas (Iz 42, 1). Jau nuo pat pradžių mums sakoma, kad Dievas skyrė šiam tarnui misiją, Jis išsirinko šį žmogų, suteikdamas jam ypatingą pašaukimą.
Prieš atskleidžiant, ką šis tarnas buvo pašauktas nuveikti, mums kalbama apie tai, kuo jį pašaukė būti. Šis žmogus turėjo būti išskirtinio būdo – romus ir užjaučiantis, tačiau kartu ir kupinas ryžto bei tvirtavalis. Jis turėjo būti tas, kuris „net palaužtos nendrės nelauš nei blėstančio dagčio negesins. <...> Nepails ir nevilčiai nepasiduos, teisingumą kurdamas žemėje“ (Iz 43, 3. 4).
Mąstymas. Pabandykite įsivaizduoti šioje giesmėje piešiamą paveikslą. Dievas klausia: „Ką man siųsti?“ Įsivaizduokite Jėzų, laisva valia priimantį šią misiją. Jis labai atjautė mus, nes buvome atskirti nuo dangaus. Pagalvokite apie Jo tvirtą apsisprendimą atkurti teisingumą, kad viskas būtų kaip pridera. Jėzui buvo skirta išgelbėti mus, kad ir su kokiu pasipriešinimu Jis susidurtų. Mąstydami apie šį didingą išganymo planą ir Jėzaus troškimą įvykdyti Dievo užmojį, kvieskite Šventąją Dvasią į savo širdis. Prašykite Jos atverti jūsų akis ir paženklinti jūsų širdis neišdildoma žyme, kad niekuomet nepamirštumėte, ką Jėzus dėl mūsų padarė ir kiek Jam tai kainavo.
Antroji giesmė: pasirengimas misijai (Iz 49, 1–6)
Antrojoje giesmėje pranašas pasakoja, kad Dievas pašaukė tarną dar prieš jam gimstant ir pradėjo rengti jam kelią. Jau nuo pat gimimo Dievas rengė ir mokė jį. Jis buvo paslėptas „jo rankos šešėlyje“, kol Dievas padarė iš jo „aštrų kalaviją“, sakantį įtikinančius meilės žodžius žmonėms (plg. Iz 49, 2). Daugelį metų Dievas ugdė savo tarną, kad jis galėtų įvykdyti jam skirtą misiją.
Kaip Kenčiantįjį Tarną Dievas slėpė ateičiai, taip ir Jėzų. Trisdešimt metų Jis mokėsi klausyti Šventosios Dvasios, atpažinti, kas Jis toks ir ko Dievas Jo prašo. Negalime teigti, kad Jėzus apie savo misiją viską žinojo jau nuo pat pradžių. Jam reikėjo šio slapto gyvenimo, kad Dievas išugdytų Jį vėliau atsiskleisiančiai tarnystei. Visus šiuos metus Jėzus pasitikėjo savo Tėvu ir buvo tikras, kad Jis Jam atlygins (plg. Iz 49, 4).
Mąstymas. Pabandykite šioje giesmėje atskleidžiamus vaizdus pritaikyti savo gyvenimui. Ar tikite, kad Dievas davė jums ypatingą pašaukimą? Ar tikite, kad Jis rengia jus šiam iššūkiui net ir tuomet, kai jau bandote tai daryti? Galbūt mokote vaikus pažinti ir mylėti Viešpatį. Gal bandote evangelizuoti savo bendradarbius. Gal kuo nors prisidedate prie bendrojo gėrio savo parapijoje. Žinoma, gali būti, kad, be visų šių darbų, jūs darote ir kitų, čia neaprašytų.
Kad ir koks būtų mūsų pašaukimas, Dievas nori, kad žinotume, jog Jis rengia mus jau nuo pat mūsų pradėjimo akimirkos. Jis davė viską, ko mums reikia. Mūsų gyvenime išgyventi įvykiai ir situacijos – taip pat tie, kuriuos dar teks patirti, – tokie pat svarbūs kaip ir mūsų malda. Tad likite Viešpaties artumoje bandydami atpažinti, kur Jis jus veda. Pasitikėkite Jo galia, net jei dedate visas savo jėgas Jo pašaukimui įvykdyti. Jis niekuomet jūsų nepaliks!
Trečioji giesmė: klusnumo grožis (Iz 50, 4–9)
Trečiojoje giesmėje daugiausiai dėmesio skiriama klusnumui. Kenčiantysis Tarnas tikėjo, kad klusnumas yra aukščiausia pagarbos forma, kurią jis galėjo parodyti Dievui. Per daugelį mokymo bei rengimosi metų bendrystė su Dievu jam tapo brangesnė už visa kita. Todėl pradėdamas vykdyti savo užduotį, jis užsibrėžė neleisti nieko, kas galėtų pakenkti šiai bendrystei.
Tarnas žinojo, kad būdamas klusnus Dievui jis patirs pasaulio priešiškumą. Jis žinojo, kad jo nuostatos nuvils kai kuriuos žmones ir kad jie žiauriai priešinsis jam. Tačiau jis tikėjo, kad Dievas padės jam. Atėjus išbandymo metui jis nenusivylė: „todėl aš nesu pažemintas <...> Mano gynėjas yra arti“ (Iz 50, 7. 8). Taigi mokymas ir rengimasis pasiteisino. Jis liko ištikimas dėl artimos bendrystės su Dievu. Šis tarnas niekuomet neprarado ryšio su Dievu ir tai stiprino jį išbandymų metu.
Nuolat stengdamasis išlikti Dievo artume, Jėzus galėjo pakelti priešų persekiojimus ir iškęsti visas kančias, kurios viršūnę pasiekė Jo nukryžiavimo metu. Per daugelį rengimosi metų Jis įgijo tvirtus tikėjimo bei pasitikėjimo pamatus. Niekuomet nenusisukdamas nuo Dievo, Jis išmoko Juo pasikliauti, ir tai buvo Jo vidinės stiprybės paslaptis.
Mąstymas. Gyvendamas žemėje Jėzus „siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“. Jis „savo kentėjimuose išmoko klusnumo“ (Žyd 5, 7–8). Pabandykite įsivaizduoti sąsają tarp Jėzaus klusnumo ir to, kad Jo prašymai ir maldavimai buvo išklausyti. Ar įžvelgiate šių dalykų ryšį su Jo kančia?
Pasitelkite šį vaizdinį savo maldoje. Pamąstykite, kaip kančia galėtų priartinti jus prie Dievo, nes nėra jokio kito pasirinkimo. Kančios priežastis gali būti aiški arba ne, tačiau ji visuomet veda į nuolankumą, o šis – į klusnumą.
Įsivaizduokite, jei visi Bažnyčioje melstųsi vieni už kitus nuolankiomis ir klusniomis širdimis. Jo meilė ir galia apimtų mus, paversdama tyrais dieviškojo gyvenimo indais. Mūsų maldos taptų kur kas veiksmingesnės, kadangi melstumėmės vienybėje su Šventąja Dvasia (plg. Rom 8, 26). Tuomet galėtume išvysti per mus besiliejančius stebuklus!
Stenkitės būti klusnūs tiek džiaugsmo, tiek kančios laikotarpiais. Žinokite, kad Dievas labai vertina jūsų klusnų atsidavimą, kaip ir tėvai džiaugiasi žvelgdami į klusnius vaikus. Kaip Jėzaus kančia ir klusnumas atvėrė galimybę mūsų vienybei su Dievu, taip mūsų klusnumas – net ir kančios laikotarpiais – atvers duris dangiškajai malonei, išsiliesiančiai mums ir aplinkiniams.
Šviesa tautoms
Broliai ir seserys, Dievas turi tobulą planą mūsų gyvenimui. Jei norime jį įvykdyti ir patirti artimą bendrystę su Juo, pasitikėjimas, nuolankumas ir klusnumas yra labai svarbūs. Šios dorybės padarys jus atvirus Dievui ir padės atiduoti save Šventajai Dvasiai. Jų padedami būsime ištikimi savo pašaukimui iki galo. Tad, gavėniai prasidedant, leiskite Dievui ugdyti jus, kaip Jis rengė Kenčiantįjį Tarną ir Jėzų. Tuomet mes taip pat tapsime Dievo „tautų šviesa“ (plg. Iz 49, 6).
