Velykos – krikščionių vilties diena. Prisikėlęs Kristus sunaikino mirtį, sugriovė baisias jos sienas ir taip mums padovanojo vilties šaltinį – amžinąjį gyvenimą su Juo, džiaugsmo pilnatvę Jo artume. Per Kristaus prisikėlimą visa tai tapo vilties tikrove.

Iš Kristaus Velykų slėpinio tarsi nuostabiausi žiedai išsiskleidžia trys svarbiausios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė. Apaštalas Paulius rašo: „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 1–5).

Apaštalas Petras prisikėlimą ypač susieja su viltimi sakydamas: „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“ (1 Pt 1, 3).

Taigi prisikėlimas – ne tik krikščionybės pamatas, bet ir vilties galybė. Be prisikėlimo tuščias mūsų tikėjimas, be jo nėra jokios vilties. Ne žmogaus viltis pagrindžia prisikėlimą, bet, priešingai, mūsų Viešpaties prisikėlimas įžiebia viltį žmonėms. Jos atgimdyti ir suvienyti apaštalai džiugiai šaukė vieni kitiems: „Jis prisikėlė, Jis gyvas, Jis pasirodė, mes Jį matėme“.

Niekas pasaulyje nevyksta be vilties. Nors ji, anot prancūzų poeto Ch. Peguy, iš trijų seserų – tikėjimo, vilties ir meilės – yra pati mažiausia, bet su savimi traukia abi didesniąsias.

Poetas Ch. Peguy taikliai aprašė viltį, keliančią nuostabą net pačiam Dievui:

Bet viltis, – sako Dievas, – štai kas
mane stebina.
Mane patį.
Viltis išties stebina.
Mažoji viltis eina tarp dviejų
didelių savo sesių.
Jos visai nėra paisoma.
Eina.
Tarp jų dviejų.
Dešinėje ir kairėje.
Ir jos viduryje beveik nesimato.
Tai ji, ši mažoji, visa laiko.
Nes tikėjimas mato tik tai, kas yra.
O ji, ji mato tai, kas bus.
Meilė myli tik tai, kas yra.
O ji, ji myli tai, kas bus.

Iš tikrųjų – be vilties, rodos, tokios mažos ir nepastebimos, viskas sustotų. Tai matome kasdienybėje. Netekęs vilties žmogus, atrodo, tarsi miręs. Daugelis praradusių viltį nusižudo arba pamažėl save žudo – alkoholiu, narkotikais... Tik viltis gali ištraukti žmones iš negandų ir nuodėmių liūno. Tad įkvėpti kitam žmogui vilties – pati gražiausia dovana, kokią tik galima padovanoti. Būtent viltis palaiko mūsų bendruomenes, parapijas ir visą Bažnyčią. Viltis – tai mus ir pasaulį kurianti, statydinanti jėga. Tai dovana, kurią gauna kantrieji ir ištikimieji.

Velykų naktį visi užsidegame žvakes nuo Velykų žvakės – Paschalo. Velykų žvakė simbolizuoja Kristų – tikrąją šviesą, nužengusią į mūsų tamsybes. Ir štai nuo Kristaus – tikrosios šviesos – užsidega ne tik mūsų žvakės, bet ir visų mūsų širdys. Iš Kristaus dovanai gauta gyvybės liepsna uždegame vieni kitų širdis ir jos užsiliepsnoja gyva viltimi.

Mes viliamės žinodami, „kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi ir pastatys kartu su jumis“ (2 Kor 4, 14). Jei kūno prikėlimas įvyks paskutiniąją dieną, tai mūsų širdžių prikėlimas vyksta jau dabar. Mūsų kūnuose bus ištobulinta tai, kas jau dabar vykta mūsų širdyse.

Tikėjimas kūno prisikėlimu nepaprastai svarbus. Taip jau žydai nusakydavo savo tikėjimo viltį, kad Dievas išgelbsti ir atperka visą žmogų. Ne tik jo sielą, bet ir kūną, nes visas žmogus yra Dievo paveikslas, visas žmogus brangus savo Viešpačiui.

Pranašas Izaijas Dievo vardu kalba: „Tavo mirusieji gyvens, kūnai jų prisikels, nes tavo rasa – rasa, švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis mirusiuosius atiduos. Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo visi, kurie gulite dulkėse“ (Iz 26, 19).

Danielio knygoje, antrajame amžiuje prieš Kristų surašytoje apokalipsėje, pranašaujama: „Užeis metas tokių vargų, kokių niekad nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos. Bet anuo metu tavo tauta bus išgelbėta – visi, kurie yra rasti įrašyti knygoje. Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei. Išmintingieji švytės dangaus spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12, 1–3).

Apaštalas Paulius, aiškindamas apie kūno prisikėlimą, žmogaus kūną palygina su į dirvą beriamu grūdu, kuris apmiršta, kad subrandintų gausų derlių. Taigi keliasi mūsų garbingasis, išaukš tintas kūnas. Beje, ir kūnai nevienodi: „Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas. Net ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi spindėjimu“ (1 Kor 15, 41–42).

Šventojo Rašto vertėjas į lietuvių kalbą prelatas Antanas Rubšys rašė: „Taigi išgelbėjimo viltis Šventajame Rašte siejama su kūniškumu – kūno prisikėlimu. Sielos nemirtingumo sąvoka yra svetima Senojo Testamento tikėjimo kraičiui. Dievo knygos nuostata: žmogaus prigimtis – kūniška ir mirtinga. Dievas, prikeldamas Jėzų iš mirties, atkūrė žmogų, duodamas atnaujintą gyvenimą: „kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17).

Krikščionių tikėjimo ženklas yra Prisikėlusiojo gyvenimiškas artumas, nuolat žadinantis alkį tapti amžiniems – amžinybės viltį. <…> Dažnai klausiame savęs, ar tik tai, ką matome, yra tikras pasaulis, ir norėtųsi, regis, jėga veržtis pro jį tarsi per trapią užuolaidą į už jos slypinčią tikrovę. Vaikas klausia: „Kas yra už saulėlydžio?“ Tai yra ir galutinis žmogaus klausimas, nes jis negali užgožti savyje jausmo, kad už mūsiškio yra ir kitas pasaulis, kurio ilgisi ir ieško žemės vaikai – molinukai. Be šito jausmo, mumyse Kūrėjo įdiegto, Jėzaus prisikėlimo tikrovė nerastų vietos, kur užeiti, lygiai kaip saulė kad nebūtų naudinga, jeigu žmonės neturėtų akių.

Gyvenimiška patirtis skatina ir drąsina mus ilgėtis ir ieškoti to, kas amžinai tveria. Tikėjimo istorija ir gyvenimo patirtis liudija, kad Dievas puoselėja žmoguje amžinybės – nemirtingumo – viltį. <…>

Kristus „sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija“ (2 Tim 1, 10). Prisikėlė, kad prikeltų! Kristus yra tikrasis mūsų vilties akstinas ir drąsa ilgėtis to, kas amžinai tveria, Kristus savo artumu yra ir veiksmingoji naujojo gyvenimo jėga mumyse.

Kristaus mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas sukūrė naują Sandorą tarp Dievo ir žmonijos, nes įdiegė į žmogaus gyvenimą naują buvimą, kuriame Kristus ir krikščionis dalijasi buvimu kartu. <…> Krikštu – panardinimu į Kristų – krikščionis iš tikrųjų yra sutapatinamas su Kristaus mirtimi, palaidojimu ir kūno prisikėlimu: „Argi nežinojote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimu“ (Rom 6, 3–5)“.

Štai iš kur kyla mūsų viltis – iš Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinio, – suteikiančio mums naują gyvenimą Dievo artume. Gyvenimą, kuriuo dalijamės jau šiandien ir kuriuo apsčiai džiaugsimės amžinybėje. Juo labiau persiimame Kristaus šviesa, juo daugiau įžiebiame vilties kitų žmonių širdyse. Juo visų mūsų gyvenimas tampa apstesnis. Juk esame prikelti naujam gyvenimui, kad kitus prikeltume!

Ko reikia, kad mus sustiprintų viltis? Pirmiausia – pasitikėjimo. Pasitikėjimo visa nugalinčiu Viešpaties gerumu, Jo ištikimąja meile: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ (Rom 8, 31–32).

Aš miegojau ir gulėjau tarsi
negyvėlis tamsoje.
Dievas tarė: „Tebūnie šviesa“,
Ir aš pabudau, išgirdęs Jo balsą.
Pabudau ir pakilau.
Štai stoviu,
pasirengęs pradėti naują dieną.
Mano Tėve, Tu auštant mane pagimdei,
Štai stoviu priešais Tave.
Mano širdis laisva ir lūpos – švarios,
Mano kūnas ir siela – tvirti.
Tu atleidai visas mano nuodėmes
Ir užmovei sutuoktuvių žiedą ant
mano piršto.
Aš tyras ir nekaltas, nes Tu mane
apdovanojai savo malone,
Apvainikavai garbe ir didybe.
(pagal P. Claudel)

Parengė AP

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.