ŽODIS tarp mūsų

Amžinybė prasideda šiandien

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2006
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Straipsnis 3

Tomas ir Marija priklausė parapijos narių grupelei, lankančiai kalinius. Jie su vienu kunigu nuvyko į vyrų pataisos koloniją, kartu su šimtu kalinių šventė šv. Mišias, giedojo, šlovino Viešpatį, klausėsi Dievo žodžio ir priėmė Eucharistiją. Po Mišių susirinko pasidalyti tikėjimu, drauge paskaityti Bibliją. Savo nuostabai Tomas ir Marija išgyveno palaimą būti bendruomenėje. Jie jautėsi Dievo artumo atnaujinti ir pakylėti.

Po poros valandų vidun įėjo kalėjimo prižiūrėtojas ir paskelbė, kad šventė baigėsi, kaliniams metas sugrįžti į savo kameras. Lankytojai turėjo išeiti.

Ši mažutė istorija tepaskatina mus save paklausti: „Ar aš džiaugiuosi iš Jėzaus prisikėlimo plaukiančiais palaiminimais ir malonėmis? Ar jaučiu šią laisvę tik protarpiais, nes daug dažniau jaučiuosi it atskirtas ir uždarytas kalėjimo kameroje?“
Paulius, sakydamas, kad esame prikelti, turėjo galvoje ne akimirksnio ar valandėlės išgyvenimus, bet visą mūsų laiką apimantį patyrimą. Šio pasaulio pagundos – gundymai nusiminti, susitelkti į save, manipuliuoti kitais, pavydėti, pykti ar apgaudinėti – gali mus laikyti įkalintus.

Praeitis ir ateitis

Paulius meldė, kad mes per asmeninį apreiškimą pažintume Jėzaus pergalę prieš mirtį. Jis norėjo, kad kiekvienas žinotų ir patirtų, ką Jėzus padarė mūsų labui. Pirmiausia mes esame apdovanoti didžia viltimi drauge su Juo būti danguje. Taip pat gavome garbingąjį paveldą – pažinti Jo meilę, laukiant Antrojo atėjimo. Galiausiai esame pašaukti pažinti nepalyginamą Jo galybės didybę, tekančią per mus ir mumyse netgi dabar (plg. Ef 1, 17–19).

Paulius aprašė mūsų išgelbėjimo skleidimąsi ir mūsų garbingąjį paveldą praeityje (plg. Ef 2, 1–3), nūdien (plg. Ef 2, 4–6) ir ateityje (plg. Ef 2, 7). Praeityje buvome mirę dėl nuodėmės. Fiziškai gyvi, bet stokojantys dvasinės gyvybės. Štai kodėl Jėzus atėjo ir mirė už mus. Štai kodėl Velykos yra pati didžiausia mūsų šventė.

Jėzus vėl ateis ir mes išvysime savo išgelbėjimą. Pamatysime visas malones, kurias Jėzus mums laimėjo ant kryžiaus, būsime pripildyti visa nugalinčios Jo meilės. Visa, kas yra Dievo, ir daugelis mūsų gyvenimo aspektų kol kas tėra slėpiniai, bet tądien jie bus atskleisti.

Dabartis

Dabartis – tai laikas tarp pirmesnės mūsų būklės – buvimo mirusiems – ir ateities pažadų išsipildymo – pilnutinio gyvenimo Kristuje. Nūdien Jėzus mus prašo patikėti, kad mes tikrai esame prikelti Jame ir kad galime Jį pažinti. Jis mus meldžia pasitikėti Jo pažadu sugrįžti ir nutraukti visus valkčius nuo mūsų akių, kad galiausiai matytume Jį veidas veidan. Štai kodėl meldžiame: „Ateik, Viešpatie Jėzau. Šis pasaulis nėra mūsų namai. Čia gyvename kaip ateiviai, laukiantys Tavęs ateinančio ir parvedančio mus namo“.

Dabartis – tai laikas džiaugtis mūsų atpirkimu ir laukti pilnutinio išgelbėjimo, laukti meto, kai sėdėsime drauge su Jėzumi danguje (plg. Ef 2, 6. 10). Kad neišleistume šio būsimosios garbės vaizdo iš akių, Jėzus kviečia mus likti kartu su Juo visą dieną. Ir štai čia įsiterpia Šventoji Dvasia. Ji pakylėja mūsų širdis ligi dangaus. Ji yra Dvasia, atnaujinanti mūsų protus, Ji yra Dvasia, Kristų padaranti mums artimą.

Juo labiau įsivaizduosime esą drauge su Jėzumi danguje, juo daugiau sutiksime Jėzų. Juo daugiau Jį sutiksime, juo stipriau mūsų gyvenimus persmelks Šventoji Dvasia. Juo labiau trokšime Dvasios, juo stipriau išgyvensime Dievo artumą. Šis judėjimas tęsiasi ir vis gilėja, vis labiau mus įsukdamas į Trejybės gyvenimą.

Įsileisti Šventąją Dvasią

Šventąją Dvasią pirmą kartą gauname per Krikštą. Daugelis iš mūsų pakrikštijami dar visai maži. Mus pakrikštija vildamiesi, kad išgyvensime atsivertimą – įspūdingą ar tylų, – skatinantį mus atiduoti savo gyvenimą Jėzui ir priimti Jį kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją. Sutvirtinimo sakramento teikimo metu visa Bažnyčia meldžia, kad Šventoji Dvasia labiau mus persmelktų, ir kad mes, sustiprėję Viešpatyje, būtume veiksmingesni Jo liudytojai. Šis Dvasios įsileidimas mums leidžia patirti didesnį artumą su Jėzumi ir apstesnę Dvasios jėgą, padedančią gyventi šventą gyvenimą.

Deja, daugelis iš mūsų Sutvirtinimo sakramento neišgyvena kaip vedančio į didesnį artumą su Jėzumi ir nepatiria Jėzaus mums siūlomos galios. Nors meldžiamės, priimame Eucharistiją, stengiamės daryti, ką tik galime dėl Jėzaus, jaučiame, kad mūsų tikėjimas vis dar stokoja kažko gyvybiškai svarbaus. Kaip kaliniai, kuriuos lankė minėtieji Marija su Tomu, mes kartkartėmis išgyvename laisvės akimirkas, bet kartais jaučiamės įkalinti ir riboti. Galbūt stokojame paprasčiausio atvirumo, gebėjimo priimti.

Jėzaus priėmimas turi du aspektus. Pirmasis – melsti Jėzaus ir atsiverti tam, ką Jis nori mums duoti. Antrasis aspek-tas yra be galo svarbus, jei mes norime būti atviri. Tai žvelgti į Jėzų, kaip į mus neapsakomai mylintį Asmenį.

Ar sunku įsivaizduoti Jėzų, sakantį Šventojo Rašto žodžiais: „Tu sužavėjai mano širdį, mano sesuo sužadėtine! Sužavėjai mano širdį vienu savo akių žvilgsniu, vienu savo karolių brangakmeniu“ (Gg 4, 9)? Jėzaus širdis, žvelgdama į mus, tvinsta džiaugsmu ir susižavėjimu. Ji trykšta meile, savo pločiu, ilgiu, aukščiu ir gyliu pranokstančia žmogiškuosius skaičiavimus. Bet tai meilė, kurią visi galime patirti, kad būtume pripildyti visos Dievo pilnybės (plg. Ef 3, 18). Nebijokite prašyti Šventosios Dvasios parodyti jums savo didžiulę meilę. Meskime šalin klaidingas nuostatas, kad mums reikia užsidirbti arba pelnyti Jėzaus meilę. Lygiai taip pat klaidinga galvoti, kad Jėzus nenori dalytis savo meile su mumis.

Užsimerkite ir nutildykite širdį. Įsiklausykite į Šventosios Dvasios tylų, švelnų balsą, sakantį, kad Dievas trokšta išlieti savo meilę jums ir jūsų šeimai. Klausykitės Dvasios, sakančios, kad ši meilė yra beribė, neišmatuojama ir nepaliaujama. Dvasia kasdien sako: „Ateikite ir gerkite mano meilės“.

Melsti giliau išgyventi Šventąją Dvasią nereiškia prašyti kažko sunkaus ar sudėtingo. To galime prašyti per šv. Mišias, rengdamiesi Atgailos sakramentui, asmeninėje maldoje ar melsdamiesi su artimais draugais. Žvelkime į dangų ir įsivaizduokime srautus žodžių, kuriuos su meile, svelnumu ir atjauta nori mums pasakyti Jėzus, ir dėkinga bei nuolankia širdimi juos priimkime.

Nuo darbo prie meilės

Daug yra būdų, kaip galime įsileisti Dvasią. Pavyzdžiui, patarnauti vargšams, suburti naują bendruomenę, pamokslauti, mokyti kitus… Kad ir kokie įvairūs atsiliepimo į Dievo kvietimą būdai, visi jie turi kai ką bendro – jie atspindi įsitikinimą, kad Jėzus mus prikėlė, jog galėtume patirti dieviškąją Jo meilę ir dalytis ja su kitais.

Karšta Dievo meilė pakeitė daugybės žmonių gyvenimą – jie blaškosi ne tarp kovų ir darbų, bet keliauja meilės kelionę. Visa viršijantis jų gyvenimo tikslas – vis labiau kasdien mylėti Jėzų. Jie nieko nesibaimina, narsiai kovoja su nuodėme, dosniai eikvoja save, nes patyrė palaiminimus, atgaivinusius juos Kristuje.

Jėzus neprimeta savo meilės. Jis nori būti laisvai priimamas, Jis trokšta atvirų širdžių. Jis prašo mus įsileisti Šventąją Dvasią, kad galėtume džiaugtis Jos meile ir patys savo ruožtu Ją mylėti. Jėzus nori mums suteikti savo galią, kad taptume Jo meilės liudytojais pasaulyje. Maža to, Jėzus nori, kad Jo prikelti dalytumės tikruoju gyvenimu. Jėzus stovi prie mūsų širdies durų, laukia, kol jas atversime ir Jį pasikviesime vidun (plg. Apr 3, 20).