ŽODIS tarp mūsų

Sekminės – naujojo įstatymo šventė

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2006
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Straipsnis 4

„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“, – rašoma Apaštalų darbų knygoje. Ar jums nekilo klausimas, kodėl tą dieną mokiniai buvo susirinkę draugėn? Negi jie iš anksto žinojo, kad ant jų nužengs Šventoji Dvasia? Ne, buvo kur kas paprasčiau. Sekminės buvo švenčiamos dar iki Šventosios Dvasios nužengimo, tai yra iki krikščionių Sekminių. Tad Jėzaus mokiniai buvo susirinkę švęsti žydų Sekminių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai atsitiktinis sutapimas. Na, nužengė Šventoji Dvasia būtent žydų šventės dieną ir tiek. Bet atidus Šventojo Rašto skaitytojas, besigilinantis į Dievo tautos santykių su savo Viešpačiu istoriją, išsyk supras, kad Šventajame Rašte labai maža atsitiktinių dalykų, juolab Dievas neveikia atsitiktinai. Visas Šventasis Raštas ataustas Dievo išminties gijomis, susiejančiomis Senąją ir Naująją Sandorą, Senąjį ir Naująjį Įstatymą ir visa vedančiomis į istorijos išsipildymą Jėzuje Kristuje. Tad pažvelkime, ką reiškė Sekminės žydams, kad geriau suvoktume, ką būdami krikščionys švenčiame Sekminių dieną.

Sekminės ir Įstatymas

Senajame Testamente Sekminės aiškinamos dvejopai. Anot vieno aiškinimo, iš pradžių jos buvo pirmųjų vaisių, derliaus pirmienų šventė, diena, kai Viešpačiui būdavo aukojamas javų pėdas (plg. Sk 28, 26 ir t.; Iš 23, 16; Įst 16, 9). Vėliau, Jėzaus laikais, ši šventė jau buvo įgavusi ir kitą prasmę. Per Sekmines buvo švenčiamas Įstatymo ant Sinajaus kalno gavimas ir su Dievu sudaryta sandora. Taigi per šią šventę buvo prisimenami Išėjimo knygos 19–20 skyriuje aprašomi įvykiai. Anot Biblijos, išrinktoji tauta įstatymą gavo praėjus penkiasdešimt dienų po Paschos, arba Velykų. Taigi iš pradžių žydai Sekmines laikė gamtos, derliaus švente, o vėliau ją imta laikyti ir istorine švente.

Išėjimo knygoje skaitome nuostabius žodžius, kuriuos Bažnyčia įtraukė į Sekminių išvakarių liturgiją: „Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelių sparnų ir pas save jus atsivedžiau. O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė man už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 4–6).

Anot šv. Augustino, didis ir nuostabus Sekminių slėpinys. Žydai šventė Sekmines, minėdami, kad tą dieną gavo Įstatymą, rašytą Dievo pirštu. Kaip įstabu, kad būtent tą dieną ant mūsų nužengė Šventoji Dvasia, kuri mums irgi davė įsakymą, naująjį įsakymą. O Dievo išminties gelme! Į mūsų širdis ugnimi įrašomas naujasis Įstatymas, amžinoji sandora, daranti mus kunigiška ir šventa tauta, sukurianti Bažnyčią. Staiga nušvinta tikroji Jeremijo ir Ezekielio pranašysčių reikšmė: „O šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai VIEŠPATIES žodis, – įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta“ (Jer 31, 33). Viešpats jau rašo nebe akmens plokštėse, bet žmonių širdyse. Jis duoda jau nebe išorinį įstatymą, o vidinį. Ezekielis paaiškina, kas tas vidinis įstatymas: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 26–27).

Taigi mes gyvename naujuoju Įstatymu – Dvasios įstatymu. Anot apaštalo Pauliaus, „Juk gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo“ (Rom 8, 2). Maža to, pati Dvasia yra Įstatymas.

Ankstyvoji Bažnyčia labai aiškiai įžvelgė sąsajas tarp Šventosios Dvasios nužengimo ir senųjų Sekminių, kaip Įstatymo davimo šventės. Bendruomenei primenama, kad „Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse. Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 3–6).

Taigi nužengusi Dvasia ne panaikino, kas buvo sena, bet visa kam sutei-kė naują gyvybę, naują, Dievo Dvasia pašventintą buvimą.

Kristaus Dvasia

Apaštalas Paulius sako, kad išorinis įstatymas nepašalino nuodėmės, nelaidavo gyvybės, o tik parodė, kad esame mirę ir tapę Dievo priešais. „Tad gal įstatymas priešingas Dievo pažadams? – klausia apaštalas: – Anaiptol! Jei būtų duotas įstatymas, galintis teikti gyvybę, tai iš tikrųjų teisumas eitų iš įstatymo“ (Gal 3, 21). Toks įstatymas buvo duotas per Kristų. Kristus, mirdamas ant kryžiaus, paėmė seną akmeninę mūsų širdį, paėmė visus mūsų liguistus jausmus, priešiškumą Dievui ir žmonėms, visa, kas mus griauna ir žlugdo, visa, kas mus skiria ir supriešina. Su Jėzumi buvo nukryžiuotas mūsų senasis „aš“ ir sunaikintas nuodėmingasis kūnas: „O ko įstatymas nepajėgė, nes jis buvo kūno nusilpnintas, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne“ (Rom 8, 3).

Jėzus prisiėmė mūsų nuodėmes ir mirtį, o mainais mums davė savo gyvenimą, savo meilę Tėvui, savo klusnumą, naują ryšį su Dievu, Jis mums davė įsūnystės dvasią. Šv. Paulius sako, kad mums duota Kristaus Dvasia ir kad Dvasia mums teikia gyvenimą Kristuje Jėzuje (plg. Rom 8, 2).

Juk Šventoji Dvasia nėra kažkoks daiktas ar dalykas, Ji yra Asmuo, trečiasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. Ji gaivina Bažnyčios Galvą – Jėzų Kristų ir per Jį pasklinda po visus Jo Kūno narius. Taip mes tampame vienu kūnu ir viena dvasia.

Nauja širdis

Taigi Kristaus Dvasia, išlieta į tikinčiųjų širdis per Dievo žodį, sakramentus, tampa jų gyvenimo saiku ir matu. Jau nebėra išorinės prievartos, prieštaros tarp „galima“ ir „nevalia“. Nors „Kūno siekimai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti“ (Rom 8, 7), bet mums duota nauja širdis! Be perstojo gaivinanti mūsų širdį Dvasia į mus lieja Dievo meilę, mus sutaikina su Dievu, kitais žmonėmis ir pačiu savimi. Ji mus perkuria į naują žmogų, pajėgų ir norintį mylėti, daryti gera, veikti kitų labui. Ši Dvasia duoda naująjį įsakymą, bet jis nėra valios primetimas. Ne, Ji pati yra šio įstatymo veikėja. Ji, užuot diktavusi žmogui, ką jis turi daryti, visur eina ir veikia drauge su žmogumi ir pačiame žmoguje. Tad šis visą žmogų persmelkiantis Dvasios veikimas dažnai vadinamas ne įstatymu ir ne įsakymu, bet malone: „jūs ne įstatymo, bet malonės galioje“ (Rom 6, 14).

Būtent Dvasia daro Kristaus duotąjį įsakymą mylėti vieniems kitus (plg. Jn 13, 34) gyvą ir naują. Be Dvasios veikimo, šis Kristaus įsakymas būtų paprasčiausiai nesuprastas. Kaip apaštalams reikėjo Dvasios, kad jie suvoktų ir imtų vykdyti Kristaus mokymą, taip ir mums reikia Dvasios, kad perprastume Kristaus mokymą ir įstengtume juo gyventi. Pažvelkime į šventųjų gyvenimą. Jie degė meile Kristui, bet ne todėl, kad juos patraukė Kristaus žodžiai. Jie buvo užsidegę, nes juos perkeitė Mylimasis, Jo išlieta malonė, sukūrusi naują širdį, pašalinusi visą nejautrumą.

Taigi šis naujasis Dvasios įstatymas veikia per meilę. Naujasis įstatymas yra ne kas kita kaip tai, ką Jėzus vadina naujuoju įsakymu. „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5), – rašo apaštalas Paulius. Ši meilė yra meilė, kuria Dievas mus myli ir kuria Jis drauge ir mus padaro Jį ir kitus žmones mylinčius. Meilė yra ženklas, atskleidžiantis naująjį Dvasios duotą gyvenimą. Apaštalas Jonas rašo: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje“ (1 Jn 3, 14).

Kai kurie žmonės stebisi: kaip meilė gali būti įsakymas? Negi įsakysi žmogui mylėti? Pamąstykime, kas žmogų pastūmėja veikti: arba išorinė jėga, arba patraukimas ką nors daryti, kitaip sakant, vidinis troškimas. Pirmuoju atveju žmogus veikiamas bausmės baimės, o antruoju – veikia, raginamos vidinės paskatos, troškimo ko nors. Jam nereikia grasinti bausme, jis traukiamas objekto, kurio trokšta. Taigi šia prasme Šventoji Dvasia, arba Meilė, yra įstatymas, įsakymas, teikiąs krikščioniui energijos daryti visa, ko Dievas nori. Meilė suteikia jėgų veikti spontaniškai, netgi daug negalvojant, ją priekin stumia noras daryti tai, ko Dievas nori, ji myli visa, ką myli Dievas, nes pats Dievas yra jos troškimas. Būtent per Dvasią žmogus pasiekia gyvąją Dievo valią. Tas, kuris myli, nežino ribų, jam niekas nesunku, nieko nėra neįmanomo. Meilė pajėgi visa įveikti. Gyventi naujuoju Dvasios duodamu įstatymu – tai gyventi meile, būti jos nešamam.

Meilė saugo Įstatymą, Įstatymas saugo Meilę

Tūlam krikščioniui gali kilti klausimas, ar Įstatymas dar tebereikalingas, gal užtenka visur vadovautis tik meile? Bet Dešimt Dievo įsakymų, įrašytų akmens plokštėse, nepaliovė galioti ir šiandien, praėjus tiek daug metų po Šventosios Dvasios nužengimo. Rodos, įstatymų netgi pagausėjo: Bažnyčioje galioja Kanonų teisės kodeksas, vienuolynuose – regulos, tai yra saviti įstatymai, tvarkantys vienuolijų narių kasdienį gyvenimą, ir panašiai. Negi visa tai svetima krikščioniui, besivadovaujančiam Dvasios Įstatymu? Teisingas krikščioniškas atsakymas į šį klausimą randamas Šventajame Rašte: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Taigi meilė ne panaikina, bet įvykdo Įstatymą. Ji iš tikrųjų yra vienintelė jėga, pajėgi jį įvykdyti. Ezekielis pranašystėje susiejo Dvasios dovaną ir naują, pajėgią laikytis Įstatymo širdį: „Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 27). Ir Jėzus sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio“ (Jn 14, 23), taigi susieja Įstatymą su meile.

Iš tikrųjų Įstatymas ir meilė vienas kitam neprieštarauja, bet vienas kitą sergsti. Anot Augustino, Įstatymas duotas, kad galėtume siekti malonės, o malonė, kad galėtume laikytis Įstatymo. Įsakymų laikymasis, tai yra, klusnumas, – tai meilės išmėginimas. Tai ženklas, ar mes gyvename pagal Dvasią ar pagal kūną. „Nes tai ir yra Dievo meilė – jo įsakymus vykdyti. O jo įsakymai nėra sunkūs“ (1 Jn 5, 3). Pats Jėzus mums tapo Įstatymo laikymosi ir meilės pavyzdžiu. Jis savo meilę išreiškė klusnumu Įstatymui. Jėzus sako: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 10).

Taigi tarp Meilės ir Įstatymo vyksta abipusiai mainai. Meilė yra Įstatymo stiprybė, o Įstatymas – jos apsauga. Iš Šventojo Rašto žinome, kad Įstatymas duotas mums, nusidėjėliams (plg. 1 Tim 1, 9), bet ne tik kaip drausminimo priemonė. Jis yra duotas ir mūsų laisvei. Pareiga mylėti, tai yra Įstatymas, meilę apsaugo nuo nusivylimo, ji palaiko mūsų amžinybės viltį. Iš tikrųjų mylėti reiškia ir save pririšti, susaistyti, įpareigoti. Įstatymo sąvoka ypač svarbi nūdienos visuomenėje, kur dažnas galvoja, kad galima mylėti neįsipareigojant, kad tik nesusisaisčiusi meilė yra iš tikrųjų spontaniška, laisva. Bet tai prieštarauja tikrajai žmogaus laisvei, tikrajam jo širdies troškimui – mylėti amžinai ir būti mylimam amžina meile.

Pareiga mylėti žmogų priartina prie Dievo. Juk žinome, kad Dievas yra tas, kuris negali nemylėti. Tam tikra prasme galime sakyti, kad Jis turi pareigą mylėti. Šis įstatymas, arba pareiga, kyla iš Jo prigimties. Jis susisaistęs meile. Dieve pareiga mylėti nėra priešinga meilės laisvei. Abi tarpusavyje dera. Panašiai turėtų būti ir mumyse. Žmogus juo labiau panašėja į Dievą, juo daugiau įsipareigoja mylėti amžiams. Jis paverčia meilę pareiga, arba Įstatymu, arba tiksliau, jis priima Įstatymą, kurį jam duoda Dievo meilė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. <..> Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 37).

Tad švęsdami Sekmines džiaukimės Viešpaties duotu Įstatymu, tegul mumyse gyvenanti Kristaus Dvasia teikia jėgų jį vykdyti, mylėti visa širdimi, jam paklusti. Džiaukimės pareiga mylėti, džiūgaukime, kad Viešpats mus susaistė su savimi neišardomais saitais, kad atsiuntė savo meilės laidą – Šventąją Dvasią.

Pagal R. Cantalamessa parengė AP