Ateikite ir pamatysite
„Dieviškoji logika“ Eucharistijos adoracijoje
Žmogaus protas ir logika yra nuostabios Dievo dovanos. Be jų negalėtume gyventi. Dievas nori, kad puoselėtume jas, kaip ir kitas Dievo dovanas. Jam patinka, kai aiškiai mąstome apie visas savo gyvenimo plotmes: šeimą, darbą, netgi tikėjimą. Jis nori išmokyti mus apmąstyti tikėjimą, remiantis Jo mums apreikštomis tiesomis ir pritaikant jas darant savo gyvenimo kasdienius sprendimus.
Nors Dievas nori, kad naudotumėmės gebėjimu protauti, Jis žino, kad kliovimasis vien logika gali mus apriboti. Jis žino, kad logiškai mąstančiam žmogui per sunku patikėti, jog paprasta duona ir vynas gali būti perkeisti į Jėzaus Kūną ir Kraują. Jis žino, kad mums atrodo neprotinga manyti, jog konsekruojama Ostija kartą visiems laikams tampa Kristaus Kūnu ir juo lieka netgi palikta tabernakulyje ar įstatyta į monstranciją adoruoti.
Tokiose situacijose Dievas prašo mūsų palikti savo logiką, kad ir kokia gera ji būtų, ir padaryti vietos apreikštosioms tikėjimo tiesoms. Tai ir darysime šį mėnesį. Prašysime Šventosios Dvasios padėti labiau patikėti Jėzaus buvimu Švenčiausiajame Sakramente. Prašysime Jį pripildyti mus savo palaiminimų, džiaugsmo ir malonės, kuriuos patirsime skyrę laiko Eucharistijai adoruoti.
Stebuklai padeda
Maždaug 700-aisiais metais Italijos Lanciano miestelyje gyvenusiam kunigui buvo sunku patikėti Kristaus buvimu Eucharistijoje. Vieną rytą švęsdamas Mišias jis labai nustebo išvydęs, jog Ostija virto tikru kūnu, o vynas – tikru krauju. Iš pradžių jis nustėro iš nuostabos, o vėliau su džiaugsmu sušuko šalia esantiems: „Štai mūsų mylimo Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas!“
Po daugkartinių išsamių tyrimų mokslininkai nusprendė, kad tai – žmogaus kūno gabalėlis. Tiksliau sakant, tai miokardo (širdies sienelės raumens) audinys, o kraujyje rastas proteinų kiekis atitinka žmogaus kraujui būdingąjį. Nors šis stebuklas įvyko prieš trylika amžių, kūnas ir kraujas nesunyko ir yra eksponuojami Šv. Pranciškaus bažnyčioje Lanciano miestelyje.
Po penkių šimtmečių, 1263 metais, vokiečių kunigas Petras Prahiškis išsirengė piligriminėn kelionėn į Romą prašyti Dievą sustiprinti jo tikėjimą. Pakeliui apsistojo Boslenos miestelyje Italijoje, ten šventė Mišias. Įprastai prasidėjusi liturgija, tėvui Petrui iškėlus ką tik konsekruotą Ostiją, virto stebuklu. Iš Ostijos pradėjo sruventi tikras kraujas, jis sruvo per kunigo rankas ir lašėjo ant altoriaus.
Po beveik metus trukusio tyrimo stebuklas buvo pripažintas ir Ostija su kraujo dėme nunešta į Orvieto miestelio bažnyčią, kur tuo metu gyveno popiežius Urbonas IV. Šiuo metu ši Ostija irgi yra išstatyta ir kasmet pritraukia tūkstančius garbintojų. Sakoma, kad šis stebuklas paskatino popiežių Urboną įsteigti Kristaus Kūno ir Kraujo (Corpus Christi) šventę. Šventasis Tėvas ją įsteigė praėjus metams po šio stebuklo.
Kartais Dievas mums duoda tokius stebuklus norėdamas sustiprinti mūsų tikėjimą Jo pažadais. Gyvendamas žemėje Jėzus sakė, kad Jis duos mums valgyti savo Kūną ir gerti savo Kraują. Be to, Jis pažadėjo, kad tie, kurie valgys Jo Kūną ir gers Jo Kraują, turės amžinąjį gyvenimą. Taigi šie ir kiti stebuklai skatina mus patikėti, kad Jėzus iš tiesų mus maitina per Eucharistiją, padėdamas mums gyventi šventą ir Jam patinkantį gyvenimą. Jėzus iš tiesų stiprina mus ir atnaujina savo meile, džiaugsmu ir ramybe. Jis iš tiesų įgalina mus nešti Jam vaisių.
Eucharistijos adoracija
Orvieto bazilika ir Lanciano bažnyčia yra piligrimų mėgstamos vietos. Abiejose vietose yra išstatyti stebuklingi Ostijos perkeitimai, čia pasimelsti suvažiuoja daugybė tikinčiųjų. Jie atvyksta norėdami būti arti Jėzaus ir patirti Jo besąlyginę meilę. Žmonės nori, kad jiems būtų priminta, ką Jis dėl mūsų padarė mirdamas ant kryžiaus. Žmonės trokšta būti išgydyti ir išklausyti, jie laukia atsakymo į savo maldas, nori išgirsti, ką jiems kalba Šventoji Dvasia.
Tačiau mums nereikia vykti į Italiją ar kitas vietas, kur vyko panašūs stebuklai – tikrai nereikia, jei paprasčiausiai trokštame Jėzaus artumo. Jis yra ir mūsų bažnyčiose. Maža to, Jis nori, kad mes žinotume, jog Jis yra šalia mūsų!
Šie stebuklai ir iš jų kilę pamaldumai rodo, kad norėdami išgyventi Jėzaus artumą neturėtume tenkintis vien Mišiomis. Popiežius Jonas Paulius II ragino, kad tokio į Trejybę nukreipto kulto mūsų bažnyčios turėtų būti kupinos ir ne Mišių metu. Anot popiežiaus, „Kristaus garbinimas taip pat turėtų reikštis įvairiomis eucharistinio maldingumo formomis“, „netaupykime laiko, susitikdami su juo per kupiną tikėjimo adoraciją ir kontempliaciją“ (Laiškas apie Eucharistijos slėpinį ir kultą Dominicae Cenae, 3).
Panašiai šv. Alfonsas Liguoris, perteikdamas savo Eucharistijos adoracijos patirtį, rašė: „Kiekvienam malonu būti šalia brangaus draugo. Tad ar nemiela šiame ašarų slėnyje pabūti šalia geriausio mūsų turimo draugo, kuris gali suteikti mums tiek gero, kuris myli mus švelniausia meile ir nuolat yra su mumis? Švenčiausiajame Sakramente galime maloniai kalbėtis su Jėzumi, atverti Jam savo širdis, atskleisti savo norus, prašyti Jo malonių. Žodžiu, šiame Sakramente galime pasitikėdami ir neribojami bendrauti su dangaus Karaliumi“ (Švenčiausiojo Sakramento aplankymai, 19).
„Ateikite ir pamatysite“
Pilypas kvietė draugą Natanaelį ateiti pas Jėzų: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“. Natanaeliui pašaipiai paklausus: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ – Pilypas tuojau atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“ Natanaelis nuėjo ir truputį šnektelėjęs su Jėzumi tarė: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ (Jn 1, 45–46. 49).
Broliai ir seserys, tai, kas nutiko Natanaeliui, gali nutikti ir mums. Kai „ateisime ir išvysime“ Jėzų Švenčiausiajame Sakramente, Jis įtikins mus, kad Jis yra Dievo Sūnus, mūsų Gelbėtojas ir Viešpats. Jėzus, pakeitęs Natanaelio gyvenimą, gali pakeisti ir mūsų, jei atrasime laiko pabūti Jo akivaizdoje.
Tačiau tai neįvyks magiškai. Žinoma, Dievas palaimins mus, jei ateisime ir tiesiog pabūsime Jo akivaizdoje, tačiau mes galime gauti kur kas daugiau nei palaiminimą. Kaip minėjome šio straipsnio pradžioje, Dievui patinka, kai darbuojamės savo protu ir pritaikome savo logiką. Jam dar labiau patinka, kai pasitelkiame savo protą maldoje, tvirtai laikydamiesi Kristaus buvimo Švenčiausiajame Sakramente tiesos ir tikėdami, kad Jėzus palies bei mokys mus. Jėzus žadėjo, kad „kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turės amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 40). Toks veiklus tikėjimas atves mus į bendrystę su Jėzumi. Jis atvers vartus šiam palaiminimui ir Jo meilei mums.
Taigi lankydami Jėzų Švenčiausiajame Sakramente prašykite Jį pažadinti jūsų žmogiškąją logiką ir pripildyti ją Dievo meilės. Prašykite apsireikšti jums ir įsiklausykite į Jo tylų, švelnų balsą savo širdyse. Juk malda yra pokalbis su Dievu, kuriam patinka kalbėtis su mumis ir apkabinti mus savo meile.
