Savo mirtimi Jis sunaikino mūsų mirtį
Mirtis, gyvenimas ir kryžiaus stebuklas
Visiems mums patinka girtis. Beveik visi džiaugiamės galėdami pasigirti savo vaikais, pasipuikuoti savo pasiekimais darbe ar sporto laimėjimais. Pradžiungame ir tada, kai mus pagiria kiti. Žinoma, gyrimasis turi ir gerą pusę. Tėvams derėtų džiaugtis savo vaikais, visai natūralu, kad jie didžiuojasi dėl jų sėkmės… Juk net Dievas savo Sūnui Jėzui sakė: „tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 22). Tačiau sykiu turėtume būti akylūs, ar didžiuodamiesi ir girdamiesi savo ar artimųjų laimėjimais nežeminame kitų žmonių, neverčiame jų pasijusti menkesniais nei mes.
Pamąstykime apie garsiuosius apaštalo Pauliaus žodžius: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ (Gal 6, 14). Viena vertus, Paulius nesidrovėjo gerai atsiliepti apie savo ir kitų apaštalų triūsą, nesikuklino jį įvertinti (plg. 2 Kor 11, 11–33; Fil 2, 19–24; Rom 16, 1–16). Kita vertus, Paulius taip žavisi Jėzumi ir yra toks dėkingas už Jo atperkamąją mirtį ant kryžiaus, kad, regis, kartais nesitveria savo kailyje. Širdyje kylantis dėkingumas Jėzui ir nuostaba dėl kryžiaus aukos verčia Paulių šaukti: „Bet aš niekuo nesigirsiu“ (Gal 6, 14), „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom 11, 33), „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2).
Šią gavėnią pamąstykime apie Pauliaus ir milijonų tikinčiųjų širdis bei vaizduotę užvaldžiusią meilę Išganytojo kryžiui. Pamąstykime, kaip kryžiaus galybė gali paveikti ir kasdienį mūsų gyvenimą.
Išgyvenant mirties baimę
Apmąstymus, kaip Jėzus kryžiumi laimėjo mums atpirkimą, pradėkime nuo Pradžios knygos. Pačioje Biblijos pradžioje skaitome, kad Dievas, sukūrę vyrą ir moterį, įkurdino juos kupiname gėrybių sode. Kūrėjas jiems įsakė nevalgyti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus (plg. Pr 2, 17). Šis draudimas nereiškia Dievo noro, kad žmonių pažinimas neaugtų. Veikiau Dievas norėjo išmokyti žmones gyventi bendrystėje su Juo, gyventi meile ir nuolankumu. Deja, žmonės nusigręžė nuo Dievo, jie tarėsi patys galį spręsti, kas yra gera, o kas bloga. Pirmieji žmonės valgė nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio tikėdamiesi pasijusti esą kaip dievai. Taip jie atmetė Dievo meilę, nesileido būti Jo vadovaujami ir atsiskyrė nuo Jo.
Dievas buvo įspėjęs žmones, kad jei jie valgys nuo tojo medžio, mirs. Iš pasakojimo sužinome, kad jie mirė ne fizine mirtimi, o veikiau dvasine. Jie mėgino pasislėpti nuo Dievo, mat užvalgę to medžio vaisiaus į savo Kūrėją ėmė žvelgti ne kaip į Tėvą, bet kaip į teisėją. Pirmieji žmonės kaltino vienas kitą dėl to, kas įvyko. Ši nuodėminga atskirtumo nuo Dievo, prarastumo ir liūdnumo būklė tęsiasi iš kartos į kartą nuo pirmųjų žmonių (plg. Pr 3, 8 – 4, 24). Apaštalas Paulius rašo: „kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12).
Nuodėmei ir mirčiai įžengus į pasaulį su jomis žmoniją prislėgė ir kitos naštos – baimė, ypač mirties baimė. Ši baimė tapo pačiu galingiausiu piktojo ginklu. Apie ateities baimę Šventajame Rašte rašoma: „Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių ir į dulkes jiedu abu sugrįžta. Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas nueina į žemę?“ (Koh 3, 20–21). Į mirtį buvo žvelgiama kaip į didžiulį priešą. Bet apaštalas Paulius viltingai žada: „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 26).
Būtent vienokia ar kitokia mirties baimė mus skatina meluoti, apgaudinėti ar vogti. Savo ribotumo baimė mus verčia didžiuotis, pavydėti, pykti ar gašlauti. Iš tikrųjų visos mūsų nuodėmės kyla iš troškimo gyventi amžinai ar bent apgauti mirtį ir gyventi šiek tiek ilgiau.
Jo mirtis atnešė gyvenimą
Jėzus atėjo į mirties baimės kamuojamą žmoniją. Jis tapo vienu iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę, išskyrus mus užvaldžiusią nuodėmingą mirties baimę. Jis žinojo, kokia stipri ši baimė, bet ji nenustelbė Jėzaus ryžto vykdyti savo Tėvo sumanymą ir valią. Getsemanės sode Jėzus meldė: „teaplenkia mane ši taurė“ (Mt 26, 39). Bet galiausiai Jis priėmė Dievo Jam siunčiamą taurę. Jėzus žinojo, kad Jo mirtis sutriuškins mirties galybę ir priėmė savo misiją netgi išgyvendamas paprastą žmogišką baimę.
Sunku įsivaizduoti, kaip Šėtonas smarkiai gundė Jėzų. Bet Jėzus nepasidavė, nekeikė savo likimo, nemėgino kaip nors išsisukti nuo kryžiaus mirties. Jo galvoje nesisuko pasiteisinimo mintys. Priešingai, Jėzus mirtį sutiko ir nugalėjo.
Kaipgi Jis ją nugalėjo? Priimdamas ją. Jis neleido jokiam baimės pavidalui nustelbti Jo ryžto vykdyti savo Tėvo valią. Jėzus atmetė pagundą nusigręžti nuo Tėvo. Jis atmetė pagundą nepasitikėti Dievu ar mėginti rasti kokią nors išeitį. Tikėjimu ir pasitikėjimu Jėzus atpirko visas žmonijos praeities, dabarties ir ateities nuodėmes.
Adomas mėgino susikurti nepriklausomą nuo Dievo gyvenimą ir taip atnešė visiems mums mirtį, o Jėzus iki galo paaukojo savo gyvybę ir gyvenimą ir taip visiems mums laimėjo gyvenimą bei išganymą. Pati Jo mirtis yra tikrasis mūsų gyvenimas! Jėzus meilės ir pagarbos Tėvui sklidina širdimi apglėbė kryžių. Todėl „Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis“ (Apd 2, 24). Laisvai priimta ir nekalta mirtimi Jėzus nugalėjo mirtį.
Ką visa ta reiškia mums? Laisvę. Laisvę nuo nuodėmės naštų, laisvę nuo nuodėmės valdžios ir pančių, laisvę gyventi kaip Dievo vaikui ir Jo Bažnyčios nariui. Tad nenuostabu, jog Paulius gyrėsi kryžiumi! Jis patyrė laisvę, kurią Jėzus savo mirtimi jam dovanojo. Tai buvo uždegantis išgyvenimas. Paulius suvokė, kad dėl kryžiaus pergalės niekas jo negali atskirti nuo Dievo meilės. Tai visiškai perkeitė jo gyvenimą.
Štai dabar yra metas!
Šią gavėnią melsdamiesi dėkokime Jėzui už Jo įstabią kryžiaus mirtį. Laiške kolosiečiams Paulius aiškina, kad iki Jėzaus kryžiaus mirties mes buvome svetimi Dievui, atsiskyrę nuo Jo savo piktais darbais. Bet dabar, anot Pauliaus, yra kitaip, nes Dievas sutaikino mus savo Sūnaus mirtimi. Jėzuje ir per Jėzų galime būti šventi. „Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktais darbais, Dievas dabar sutaikino jo žemiškojo kūno mirtimi, kad pasirodytumėte jo akyse šventi, tyri ir nekalti. Tiktai jūs ištverkite tikėjime įsitvirtinę bei įsišakniję ir nesiduokite atitraukiami nuo vilties Evangelijos, kurią išgirdote, kuri paskelbta visai kūrinijai po dangumi ir kurios tarnas aš, Paulius, esu“ (Kol 1, 21–23).
Tad šią gavėnią apmąstykime be galo svarbią tikėjimo tiesą: „Taip pat ir jus, mirusius nuodėmėmis ir kūno neapipjaustymu, jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus“ (Kol 2, 13). Prašykime Dvasią atskleisti Dievo slėpinį, ypač Jėzaus Kristaus, „kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2, 3), slėpinį.
Gavėnia – tai laikas, kai turime žiūrėti, kad mūsų „nepavergtų tuščia ir apgaulinga filosofija, žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“ (Kol 2, 8).
Žvelgdami į Nukryžiuotąjį mąstykime apie mus mirtimi ant kryžiaus išgelbėjusį Jėzų. Tegul nukryžiuoto Jėzaus vaizdas pakyli jūsų širdis ir mintis aukštyn, kaip apaštalas ragina: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1).
Nukryžiuotojo kančios apmąstymas perkeičia mūsų širdis, užlieja jas nenusakomu džiaugsmu, mes netgi įstengiame kaip Paulius girtis kryžiumi. Nenustebkite, jei panorėsite šlovinti šią tobuliausią žmonijos istorijoje auką. O kad ir mes drauge su visais šventaisiais brangintume, gerbtume, išgyventume ir skelbtume kryžių iki pat žemės pakraščių.
