Mirti, kad gyventum
Ką reiškia prisiimti kryžių?
Ne vienas girdėjome kitus sakant arba patys karčiai sakėme: „Tai mano kryžius.“ Kryžius – tai išbandymų ar iššūkių metas. Kryžius gali būti sunkaus charakterio sutuoktinis ar maištingas vaikas. Nukryžiuoti mus gali ir žeidžiantys prisiminimai apie netikėtą mylimojo mirtį ar sunki našlystės patirtis. Kartais tenka nešti ilgos, skausmingos ligos kryžių. Krikščioniui nešti kryžių reiškia kantriai, su meile ir pasitikėjimu priimti sunkius įvykius, išbandymus, stengiantis augti tikėjimu ir priartėti prie Viešpaties.
Išgelbėjimas per atsižadėjimą
Jėzaus kryžių nešame ne tik išbandymų ir sunkumų valandomis. Jis yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Neseniai sakęs savo mokiniams, kad Jam teks būti nukryžiuotam, Jėzus mokė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23). Jėzus šioje vietoje kalbėjo veikiau ne apie kančios ar ypatingų išmėginimų kryžių, bet apie savęs atsižadėjimo kryžių. Šis kryžius yra neatskiriamas nuo mūsų pašaukimo į šventumą. Šis kryžius apima ne tik ypatingas mūsų gyvenimo plotmes, tai mūsų kasdienio gyvenimo kryžius. Kiekvieną dieną esame kviečiami jį apglėbti.
Šis kvietimas prisiimti kasdienybės kryžių susijęs su mūsų pašaukimu visa kuo sekti Jėzų, sekti Juo net iki Jo mirties ir prisikėlimo. Jėzus sakė: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9, 24). Mirdamas Jėzus ant kryžiaus numarino ir mūsų nuodėmes. Prisikeldamas Jis suteikė naują gyvenimą kiekvienam Jį tikinčiam ir pakrikštytam Jo vardu. Panašiai Jėzus nori, kad mes atsižadėtume senojo nuodėmės gyvenimo, jį pragaišintume, idant atrastume naująjį, Jo mums ant kryžiaus laimėtą gyvenimą. Tai įvyksta bendradarbiaujant Dievo malonei bei galybei ir mums.
Gavėnia yra ypač tinkamas metas tobulintis remiantis šiuo išgelbėjimo per atsižadėjimą principu. Gavėnia – pasninko, maldos ir išmaldos davimo metas – teikia mums nesuskaičiuojamų progų numirti sau ir pasirengti Velykų prisikėlimui. Tad įsimąstykime į Jėzaus kvietimą atsižadėti savo senojo gyvenimo, kad atrastume tikrąjį Dievo dovanotąjį gyvenimą.
Atsižadėti ir apsivilkti
Išgelbėjimo per atsižadėjimą principą randame Naujajame Testamente. Pavyzdžiui, Jėzus mokė: „niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!“ (Mk 2, 22). Seni, nuo nuodėmių ir netikėjimo suragėję vynmaišiai negali išlaikyti jauno Kristaus gyvenimo vyno. Jėzus paprasčiausiai neįžengia į Jam visiškai priešingo žmogaus mintis.
Panašiai Laiške efeziečiams Paulius atskyrė senąjį „aš“ nuo naujojo „aš“ (plg. Ef 4, 22–24). Šiose laiško eilutėse apaštalas Paulius mus ragina atsižadėti ankstesniojo senojo žmogaus gyvenimo būdo ir apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą. Atsižadėti senojo žmogaus ir apsivilkti naujuoju neįstengsime veikdami vien savo jėgomis. Mūsų pastangų patikti Dievui reikia, bet Dievo malonė yra esminė. Atsižadėti ir apsivilkti reiškia tikėti – ir veikti remiantis savo tikėjimu, – kad savo mirtimi Jėzus įveikė nuodėmę ir išlaisvino mus iš jos gniaužtų.
Taigi apsivilkti naująjį „aš“, vadinasi, daryti darbus, kurie, kaip žinome, patinka mūsų dangiškajam Tėvui. Bet atminkime, kad Viešpats nesitiki, jog mes įstengsime apsivilkti naujuoju žmogumi, tai yra patikti Dievui, savo pačių jėgomis. Naujasis žmogus mus apgaubia, kai tikime (ir veikiame pagal savo tikėjimą), kad Kristuje turime visą mums reikalingą malonę. Jos padedami galime gyventi Dievo ramybėje. Taigi apsivilkti nauju žmogumi reiškia džiaugtis Kristaus meile ir skleisti Jo meilę kitiems žmonėms. Tai reiškia tikėti, kad esame sutaikinti su Dievu, kad Šventoji Dvasia veikia mūsų gyvenime, mus perkeičia, kai bendradarbiaujame su Ja.
Tai įmanoma!
Atėjo metas apsispręsti tarti „taip“ Jėzui ir „ne“ nuodėmei. Atėjo metas nusigręžti nuo viliojančių pagundų ir daryti tai, ką privalome. Dievas nori, kad Juo tvirtai remtumės, tikėdami, jog Jis mums suteiks savo galybės. Jis nori, kad pasitikėtume – Jis yra su mumis, drąsina mus kovose, ragina likti ištikimus, apdovanoja dangiškąja malone, pakylėjančia Jo artumon.
Broliai ir seserys, būtent įstabioji Jėzaus kryžiaus malonė suteikia mums jėgų atremti kiekvieną prieštarą gyvenimui pagal Dievo norą. Tai Dievo malonė padeda mums sutramdyti savo mintis ir būti klusniems Jėzui (plg. 2 Kor 10, 4–6). Niekas mūsų neturi pančioti. Jokia nuodėmė, joks nuodėmingas įprotis negali pranokti Jėzaus jau laimėtos pergalės ant kryžiaus. Viską gyvenime galima įveikti kantrybe, tikėjimu, pasitikėjimu ir ištverme. Mes išties galime tapti naujais kūriniais Kristuje!
Niūrus paveikslas
Jei Jėzus kryžiumi įveikė visas nuodėmes, kodėl pasaulis anaiptol nėra toks šviesus ir spinduliuojantis gėriu? Žvelgdami į jį matome daug įstabių, gražių ir gerų dalykų, bet, kita vertus, pasaulyje apstu karų, prievartos, skurdo… Ar visa tai nesumenkina Jėzaus pergalės?
Žvelgiant į pasaulio tamsybes atrodo, kad žmonija toliau eina savo keliu, atmesdama Dievo įsakymų išmintį. Geidulių galia, asmeninių tikslų siekimas bendruomeninio gėrio sąskaita, nežabotas materializmas, įsitikinimas, kad su šiuo pasauliu visa baigsis, veda į tuštumą, egoizmą, pasitenkinimą savimi ir savęs iškėlimą aukščiau kitų.
Nepaisant šių tirštų sutemų, Dievas kiekviename amžiuje teikia nepakartojamų palaiminimų žmonijai. Jis padeda žmonėms įveikti pasaulio srovę ir įtikinti pasaulį, kad būtent Kristaus kryžiuje glūdi ta išmintis ir galybė, kurios jis taip ilgisi. Tryliktame amžiuje Dievas pasauliui siuntė Pranciškų Asyžietį. Paprasta liepsninga jo meilė Dievui uždegė visą jo bendraamžių kartą. Šešioliktame amžiuje Ignacas Lojola ir Teresė Avilietė atnaujino Bažnyčią. Dvyliktajame amžiuje gyveno Bernardas Klervietis. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje Viešpats siuntė Teresėlę – mažąją gėlelę. Į dvidešimt pirmąjį amžių Bažnyčią atvedė Jonas Paulius II. Mūsų dienomis popiežius Benediktas XVI rodo kelią, kuriuo Dievas veda savo tautą.
Jėzus ieško mūsų, Jis mūsų trokšta, siunčia mums palaiminimą po palaiminimo. Jis kviečia mus paimti savo kryžių ir nugalėti visa, kas Jam priešinga. Sykiu Jis mums teikia savo kryžiaus galybę, padedančią laimėti bet kurį mūšį prieš nuodėmę.
Žingsnis po žingsnio
Kasdien šaukimės kryžiaus galybės. Kasdien imkime savo kryžių ir prašykime Jėzų suteikti mums malonę numirti sau. Kasdien pamąstykime, kokio senojo „aš“ aspekto norėtume atsižadėti, ir stenkimės apsivilkti naujuoju žmogumi. Taip pamažėl visi sudarysime nuostabią Velykų Bažnyčią. Dievas nesitiki, kad mes staiga imsime ir nugalėsime. Jis nori, kad gręžtumės į Jėzų, apglėbtume Jo kryžių ir nepaliaujamai žengtume šventumo keliu. Jis skuba mums padėti, suteikti jėgų ir atskleisti Jėzaus mums ant kryžiaus laimėtus palaiminimus.
