ŽODIS tarp mūsų

Neįmanoma tampa įmanoma

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2007
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Straipsnis 2

Kas sekmadienį per šv. Mišias kalbėdami Tikėjimo išpažinimą vieningai pripažįstame: „vieną Krikštą nuodėmėms atleisti“. Šis sakinys drauge su kitais atskleidžia ištisą Dievo gerumo, rūpinimosi mumis istoriją ir įstabią Jėzaus mūsų labui laimėtą pergalę. Regis, atrodo perdėta skelbti „vieną krikštą“, galintį atleisti visas mūsų nuodėmes, bet ši tiesa patvirtinama ir Katekizme:

„Krikštu atleidžiamos visos nuodėmės – ir gimtoji, ir visos asmeninės, taip pat bausmės už nuodėmes. Nebelieka nieko, kas atgimdytiesiems sutrukdytų įeiti į Dievo karalystę, – nei Adomo nuodėmė, nei asmeninė nuodėmė, nei nuodėmės pasekmės, kurių skaudžiausia yra atskyrimas nuo Dievo“ (KBK, 1263).

Kaip tai įmanoma? Pasiaiškinkime remdamiesi Šventuoju Raštu.

Jis mirė už visus mus

Jau rašėme, kad Paulius Romos tikinčiuosius mokė, jog pakrikštytieji suvienijami su Jėzumi Jo mirtyje ant kryžiaus (plg. Rom 6, 3). Toliau Paulius rašo, kad Jėzus „numirė nuodėmei kartą visiems laikams“ (Rom, 6, 10). Jis, nekaltasis Dievo Avinėlis, prisiėmė mūsų nuodėmes, užsikrovė jas sau, tad, kai Jis mirė, mūsų nuodėmės numirė drauge su Juo, taip pat ir tomis nuodėmėmis mūsų užsitarnauta bausmė. Ant kryžiaus Jis sušuko: „Atlikta.“ Taip iš tiesų ir buvo. Nuodėmė buvo sunaikinta. Žmonijai atleista. Dangus atvertas kiekvienam tikinčiam ir pakrikštytam – kiekvienam, kuris atgimė iš vandens ir Dvasios (plg. Jn 3, 5).

Mums ne tik buvo atleistos nuodėmės, bet ir nuplauta prigimtinės nuodėmės dėmė. Krikšto vanduo nuplovė ir panaikino pasitikėjimo Dievu stoką, numalšino troškimą labiau vertinti save ir savo valią nei Jėzų ir Jo valią (KBK, 397–398). Dėl Jėzaus mirties ir mūsų panardinimo į Jo mirtį jau nebeesame pasmerkti (plg. Rom 8, 1).

Kaip šv. Mišios, per kurias priimame Kristaus Kūną ir Kraują, nukelia mus į Paskutinės vakarienės kambarį, taip Krikštas mus nukelia prie Jėzaus kryžiaus, jis mus panardina į Didįjį penktadienį laimėtą atpirkimo slėpinį. Per Krikštą esame įskiepijami į Kristų, o Jis mums išlieja savo gyvenimą. Garsioje, nuo keturioliktojo amžiaus žinomoje maldoje Anima Christi sakoma, kad esame paslėpti Jo žaizdose, kad tyras ir nekaltas Jo kraujas apvalytų mus, nuplautų visas mūsų nuodėmes ir visą blogį.

Prikelti su Kristumi

Kas bent pagalvojo, kad mes rūpime Visagaliui Dievui, kad Jis mus taip pamilo, jog nepaisė jokio nuotolio, skiriančio Kūrėją ir kūrinį? Bet Krikštas yra ne tik apvalymas. Krikštu esame suvienijami ne tik Jėzaus mirtyje, bet ir Jo prisikėlime. Paulius kolosiečiams rašė: „Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių“ (Kol 2, 12).

Krikštas ne tik nuplovė prigimtinę nuodėmę, per Krikštą tapome Dievo galybės dalininkais. Per Krikštą į mūsų širdis buvo išlieta Šventoji Dvasia, perkeitusi mus į naujus kūrinius, gebančius gyventi kitaip. Krikštas mus išlaisvino iš nuodėmės vergijos. „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“, – rašoma apaštalo Petro laiške (1 Pt 1, 18–19). Tai padrąsinanti mintis – mes neesame palikti vieni kovoti su nuodėme ir pagundomis. Krikštu esame įskiepyti į Jėzaus prisikėlimą, todėl mumyse gyvena Dievo galybė, suteikianti mums jėgų pritarti Dievo ramybei ir tyrumui ir pasipriešinti nuodėmės nešamam savanaudiškumui bei puikybei.

Krikštu įskiepyti į Jėzaus mirtį pergalėjome prigimtinę nuodėmę. Per Jo prisikėlimą įgavome dieviškosios jėgos kovoti kasdieniame mūšyje su nuodėme, nuolat drumsčiančia pažeistą mūsų prigimtį. Ta kova su polinkiu į blogį tęsis visą gyvenimą, bet nenusiminkime, nes esame ne vieni. Pats Kristus gyvena mumyse, Jis yra mūsų laisvės ir garbės viltis. Tereikia atsigręžti į Jį ir leistis pripildomiems Jo malonės (plg. Kol 1, 27).

Krikšto sėkla

Mūsų dangiškasis Tėvas be galo dosnus. Jis mus panardino į savo Sūnaus mirtį ir prisikėlimą, išlaisvino iš gimtosios nuodėmės ir suteikė Šventąją Dvasią, padedančią šventai gyventi, išlikti laisviems nuo nuodėmės. Visa tai dovanojama per Krikštą. Todėl Jėzus ir sakė Nikodemui: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5). Šis naujasis per Krikštą gautas gyvenimas yra ne kas kita kaip sėkla, kurią Dievas nori pa-sėti tikėjimo dirvoje, kad ji įsišaknytų ir subrandintų gausų derlių.

Šv. Paulius kolosiečiams rašė: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1). Anot apaštalo Pauliaus, per Krikštą „esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3). Teologiškai tai reiškia, kad Krikštu esame tapę paties Jėzaus gyvenimo dalininkais. Krikštas mus pridengė Jėzaus šešėliu, apsaugojo nuo piktojo žabangų.

Paulius kolosiečius mokė, kad gyvendami paslėptą gyvenimą su Kristumi jie išvys didelių permainų savo gyvenime. Tas pat galioja ir mums. Praktiškai tai reiškia kasdien maldoje ieškoti Jėzaus. Tai reiškia eiti į Mišias atvira, pasitikinčia širdimi, pasirengus klausytis Dievo balso ir patikėti savo gyvenimą Jam. Tai reiškia įsimąstyti į Šventojo Rašto žodžius, leisti Šventajai Dvasiai pripildyti mūsų mintis Dievo tiesos ir Jo pažadų. Tai reiškia išpažinti nuodėmes, užkertančias kelią pas Viešpatį ir trukdančias gyventi Jo prisikėlimu.

Jei ieškome Viešpaties visa širdimi, rasime Jį (plg. Jer 29, 13–14). Jei kasdien skirsime dešimt minučių maldai ir skaitysime Šventąjį Raštą, pajusime, kad Jėzus darbuojasi mūsų širdyse. Nekantrumas užleis vietą ramybei. Baimes pakeis pasitikėjimas Dievu. Praeities žaizdos ir įžeidimai užsitrauks ir pranyks, jų vietoj rasis atleidimas ir supratimas. Atrasime naujų jėgų įveikti pagundas, ir kova bus džiaugsmingesnė. Mūsų viltis Dievu taps gilesnė, stipriau pasitikėsime, kad mūsų Atpirkėjas niekada mūsų neapleis.

Tai įmanoma!

Visi pakrikštytieji yra išlaisvinti iš nuodėmės ir apdovanoti dieviškuoju gyvenimu. Bet jei kasdien neapsispręsime ieškoti Viešpaties ir ištikimai laikytis to, ką gavome per Krikštą, mums dovanotas naujasis gyvenimas teliks nesubrendusi sėkla ar tarytum gležnas daigelis. Tik nuolat apsispręsdami gyventi su Jėzumi patirsime taip dosniai Krikšto sakramentu Dievo išlietą malonę ir galybę.

Šv. Kiprijonas Kartaginietis, gyvenęs trečiajame amžiuje, iki atsivertimo į Kristų buvo pasiturįs teisininkas, jam sekėsi. Laiške savo draugui Donatui Kiprijonas prisipažino, kad, kol nebuvo pakrikštytas, jam atrodė vargiai įmanoma, kad koks nors žmogus – kur jau čia jis pats – atsisakytų senojo nuodėmės gyvenimo ir patirtų tikrąją laisvę. Jis buvo tiesiog susigyvenęs su savo nuodėmėmis, jos buvo tapusios jo gyvenimo neatskiriama dalimi, bet viskas pasikeitė po Krikšto:

„Ankstesnių metų dėmės buvo išnaikintos. Taikinga ir skaisti šviesa iš aukštybių įspindo į mano širdį. Tada aš atgimiau iš Šventosios Dvasios ir tapau nauju žmogumi. Įsitikinau tuo, kuo pirma abejojau. Man atsivėrė paslėptos tiesos. Tai, kas pirma atrodė neįmanoma, tapo įmanoma“ (Laiškas Donatui, 5).

Neįmanoma gali tapti įmanoma, jei leisime Krikšto malonei įsišaknyti mūsų gyvenime. Tad visi išpažinkime vieną Krikštą nuodėmėms atleisti, kad galėtume džiaugtis Jėzaus mums dovanojamu naujuoju gyvenimu.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. GEGUŽĖS–BIRŽELIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 3 (gegužės–birželio), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 3, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!