ŽODIS tarp mūsų

Gydantis tikėjimas

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2008
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 1

Įsivaizduok, kad ištisus dvylika metų kenti skausmingą sunkią ligą. Vaikštai pas gydytojus, bet nuo jų taikomų procedūrų tau darosi tik blogiau. Negana to, gyvenimą apkartina ir didžiulės sąskaitos už gydymą. Ar nekiltų pagunda sugniužti, imti savęs gailėtis? Gal tereikia kantriai pakęsti skausmą ir turėti viltį, kad mirtis ne už kalnų?

Tačiau Evangelijoje aprašyta moteris elgėsi kitaip. Ši kraujoplūdžiu sirgusi moteris pasielgė labai drąsiai, netgi įžūliai, ir jai buvo už tai atlyginta. Ji prasispraudė pro minią, supusią keliaujantį pamokslininką, vardu Jėzus, ir palietė Jo apsiausto kraštelį. Ir išgijo.

Moters nuostaba tetruko vos akimirksnį. Jėzus staiga atsisuko ir paklausė, kas Jį palietė. Be abejo, daug žmonių grumdėsi prie Jėzaus, bet Jis žinojo, kad vienas palytėjo Jo galią.

Tai buvo tiesos akimirka. Ar moteris turėjo prisipažinti? O gal jai reikėjo tyliai pasišalinti ir sveikai smagiai partraukti namo?

Ji nusprendė pasilikti. Tikėjimas, paskatinęs ją paliesti Jėzų, tą akimirką ją pastūmėjo paliudyti savo stebuklingą išgijimą. Ir jai vėl buvo gausiai atlyginta. Žydų įstatymai moterį, sergančią kraujoplūdžiu, laikė nešvaria. Viskas, ką ji paliesdavo, irgi tapdavo nešvaru. Bet Jėzus, užuot ją išbaręs, kad prisiliesdama Jį suteršusi, patvirtino, kad ji tikrai visam laikui išgijo. Jis tarė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“ (Mk 5, 34).

Didis tikėjimas

Šiai moteriai tikrai reikėjo didelio tikėjimo ir ryžto, kad išdrįstų prasibrauti pro minią ir paliesti Jėzų. Pažvelkime, kokios kliūtys buvo jos kelyje prie Jėzaus. Taip geriau suvoksime, koks buvo jos tikėjimas, leidęs palytėti Dievo galią.

Pirmiausia moters kelyje buvo fizinių kliūčių. Jėzus ką tik sutiko eiti į Jajiro namus, kad išgydytų jo mirštančią dukrelę. Galybė žmonių, tikėdamiesi pamatyti Jėzų, darantį stebuklą, apsupo Jį ir ėjo drauge. Pamėgink įsivaizduoti daugybę žmonių, jausmingai besišnekančių tarpusavyje, besistengiančių išklausti Jėzų, kaip Jis rengiasi išgydyti mergaitę. Sergančiai moteriai reikėjo prasiveržti pro visą šį sambrūzdį.

Moteriai trukdė ir jos pačios prasta sveikata. Ji net dvylika metų sirgo kraujoplūdžiu, tad tikriausiai buvo labai nusilpusi. Veikiausiai kentėjo skausmus. Taigi ji besigrūsdama prie Jėzaus galėjo paprasčiausiai apalpti, paslysti, nukristi. Bet už skausmą stipresnis buvo jos tikėjimas, skatinęs irtis per minią.

Be fizinių kliūčių, moteris turėjo ir vidinių kliūčių. Jau minėjome, kad pagal žydų įstatymą tokia moteris buvo laikoma rituališkai nešvaria. Maža to, bet kuris daiktas ar žmogus, prie kurio ji prisiliesdavo, tapdavo irgi nešvarus (plg. Kun 15, 19–33). Tad kokia kova turėjo virti jos mintyse, prieš apsisprendžiant paliesti Jėzų. Tikriausiai ji svarstė: „Ar mano noras neprieštarauja Dievo įstatymui?“ Matyt todėl ji priėjo prie Jėzaus iš nugaros. Ji nenorėjo, kad ją atpažintų.

Taigi jos sumanymas atrodė neprotingas ir netgi neįmanomas. Bet širdyje ši moteris tikėjo, kad jokia kliūtis nesustabdys Jėzaus, nes Jis trokšta daryti gera. Tad ji nusprendė: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ (Mk 5, 28). Ji buvo teisi.

Tikėjimas ir galia

Iš šios moters galime daug pasimokyti. Jos istorija mums atskleidžia, kad visada yra vietos tikėjimui, nors ir kokie sunkumai mus užkluptų. Kad ir sužinoję pačios baisiausios ligos diagnozę, kad ir prislėgti itin skausmingų santykių istorijos, kad ir baisybę kartų suklupę, padarę nuodėmę, vis tiek turime vietelę, kurioje Jėzus gali darbuotis. Jam nėra pernelyg didelių problemų ar iššūkių, joks laikas Jam ne per vėlus. Jis įveikia pačias sunkiausias situacijas, suminkština kiečiausias širdis, išgydo baisiausias ligas.

Šios moters istorija atskleidžia, kad Jėzus atsiliepia į tikėjimą. Daugelis žmonių tądien prisilietė prie Jėzaus. Vieni Jį netyčia stumtelėdavo eidami greta, galbūt kuris nors buvo uždėjęs ranką Jam ant peties ar patapšnojo iš nugaros stengdamasis atkreipti Jėzaus dėmesį. Tarp visų šių daugybės prisilietimų Jėzus pajuto akimirksnį tetrukusį moters prisilietimą. Nors jis tetruko akimirksnį, Jėzus dėl jo netgi sustojo. Tai buvo kitoks palietimas, kilęs iš tikėjimo ir pasitikėjimo.

Ar kiti žmonės tebuvo paprasčiausi smalsuoliai ar skeptikai? Ar jiems terūpėjo stebuklas, o savo bėdų išpasakoti Jėzui jie nesumojo? Galėjo būti ir taip, ir kitaip. Žinome viena, kad ši moteris turėjo tikėjimą ir ji buvo perkeista.

Slėpinys ir artumas

Nesakome, kad žmonės, turį stiprų tikėjimą, būtinai patiria stebuklingą išgydymą. Nesakome, kad nepatyrusių išgydymo tikėjimas buvo silpnas. Jau nuo pat pirmųjų Bažnyčios gyvavimo amžių tikintieji išgyveno Dievo valios ir išminties slėpinį. Paprastai tariant, mes nežinome, kodėl vieni žmonės išgyja, o kiti ne. Tačiau gerai žinome, kad Jėzus atsako visiems į Jį besikreipiantiems. Kartais Jo atsakymai mus nustebina, kartais jie būna kur kas daugiau nei prašomas fizinis išgydymas. Ar išgydymas būtų fizinis ar emocinis, ar dvasinis, tiesa visada lieka ta pati. Ją šv. Paulius prieš du tūkstančius metų atskleidė romiečiams: „kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Apd 2, 21).

Kraujoplūdžiu sirgusios moters istorija parodo, kad tikėjimas susijęs su pačiu Jėzumi. Pats Jėzus naikina ligą. Moteris palietė Jo apsiaustą, tikėdamasi, kad bus išgydytas jos kūnas. Iš tikrųjų taip ir buvo. Bet Jėzus neleido jai likti nežinoma. Netikėtai sustojęs Jis paklausė, kas Jį palietė. Moteriai prisipažinus ir atskleidus savo ligą, Jėzus nepriekaištavo, kad ji Jį suteršusi. Nežiūrėjo į ją kaip į vagišę ir nepavarė šalin. Priešingai, pažvelgė švelniai į ją, pavadino „dukra“, apdovanojo ją savo meile ir malone (plg. Mk 5, 34).

Moteris iš labai arti susitiko su Jėzumi. Ji buvo palaiminta ne tik stebuklingu kūno išgydymu, bet ir apdovanota nauju gyvenimu. Jos jau nebevaržė skausmas ir silpnumas. Ji jau nebebuvo laikoma nešvaria. Nuo šio susitikimo ji buvo mylimoji duktė, Dievo šeimos narė. Taigi ji gavo daug daugiau nei tikėjosi. Ji pritykino prie Jėzaus iš nugaros vildamasi, kad prisilies ir išgis iš savo ligos. Bet ji susitiko Jėzų veidas veidan. Ji patyrė gilesnį ir svarbesnį išgydymą – dvasią ir kūną persmelkusį sveikumą, ji buvo išgelbėta visa.

Neišduok Jėzaus

Jėzui patinka mus išklausyti. Jam patinka būti kartu su mumis, leisti mums atverti savo širdis Jam. Jėzui ypač miela, kai mes, kaip ir Evangelijos pasakojimo moteris, ateiname pas Jį tikėdami ir pasitikėdami, kad Jis mums gali padėti. Pernelyg dažnai manome, kad Dievas tikisi, jog mes patys kaip nors susitvarkysime su savo bėdomis ir rūpesčiais. Pasitaiko, kad pagalvojame, jog malda tėra paprasčiausias Dievo šlovinimas ir savo likimo prisiėmimas. Tačiau Šventasis Raštas atskleidžia kitokį vaizdą. Jėzus įsiterpia į žmonių gyvenimą, atkuria mūsų viltį, orumą ir sveikatą.

Tad neišduokime Jėzaus, nebijokime į Jį kreiptis, tiesiog palytėti Jo drabužio kraštelį. Būkite atkaklūs. Pasitikėkite. Anksčiau ar vėliau susitiksite veidas veidan su Jėzumi. Tikrai išgirsi Jį šaukiantį tave vardu ir tikinantį, kad Tavo tikėjimas iš tiesų išgelbėjo tave.