Tavo tikėjimas išgelbėjo tave
Pirmajame straipsnyje kalbėjome apie kraujoplūdžiu sirgusios moters tikėjimą. Tikėjimas jai padėjo prasiskverbti pro minią ir būti Jėzaus išgydytai. Šiame straipsnelyje pagvildenkime Jėzaus žodžius tai moteriai: „tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 5, 34). Tokius pačius žodžius Jėzus pasakė ir dar keliems evangelijose aprašytiems žmonėms juos guosdamas ir tikindamas. Jėzus tokius žodžius pasakė aklam elgetai, vardu Bartimiejus (plg. Mk 10, 46–52), raupsuotajam, sugrįžusiam (plg. Lk 17, 11–19) padėkoti, kai pamatė, kad išgijo. Tokius pačius žodžius Jėzus ištarė ir nusidėjėlei, savo ašaromis plovusiai Jėzaus kojas ir patepusias jas kvepalais (plg. Lk 7, 36–50). Tad pažvelkime į šiuos pasakojimus, kad geriau suprastume, kaip savo gyvenime galime patirti Jėzaus dovanojamą išganymą – išgelbėjimą.
Žodį „išganymas“ dažniausiai suprantame kaip religinį terminą, reiškiantį išlaisvinimą iš nuodėmės ar amžinąjį gyvenimą su Dievu danguje. Tačiau evangelistai vartoja graikišką žodį sozeo. Jis reiškia išgydyti, išgelbėti ir netgi atkurti. Šis žodis vartojamas įvairiose srityse, jis pabrėžia, kad Jėzus nori paveikti visas mūsų gyvenimo plotmes. Tad pagvildenkime tas išgydymo istorijas, kad geriau suprastume, ką reiškia išganymas – išgelbėjimas.
Bartimiejus – išgydymas ir mokinystė
Jėzus su mokiniais iškeliauja iš Jericho. Kaip visada, juos lydi gausi triukšminga, besigrūdanti minia. Pro visą tą kunkuliuojančią erzelynę pasigirsta balsas: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Pažvelgę į šalikelę ir pamatę aklą elgetą Bartimiejų, sėdintį palei kelią ir skardžiu balsu šaukiantį, žmonės ėmė jį drausti. Sudriskusiais darbužiais, nešvarus Bartimiejus išdrįso įsiterpti tarp žmonių, bandančių pabendrauti su Jėzumi. Kai kurie išties pasipiktino ir ėmė elgetą tildyti. Bet kur tau! Jis šaukė vis garsiau.
Galiausiai jo balsas pasiekė Jėzaus ausis. Jėzus paklausė, ko Jis nori, ir Bartimiejus atsiliepė: „Mokytojau, kad praregėčiau!“ Jėzus atsakė mums jau žinomais žodžiais: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Bartimiejus tuojau išgijo. Jis vėl matė dienos šviesą!
Bartimiejaus tikėjimas panašus į kraujoplūdžiu sirgusios moters tikėjimą, juk ji nepabūgo brautis per minią. Toks tikėjimas tarytum sako: „Neleisiu niekam atsistoti skersai kelio tarp manęs ir Jėzaus. Žinau, man Jo be galo reikia. Tad įveiksiu visas kliūtis, kad Jį pasiekčiau.“ Bartimiejus nujautė, kad Jėzus buvo ne šiaip stebukladarys. Elgeta Jo šaukėsi: „Dovydo Sūnau“. Taip jis pripažino ypatingą Jėzaus ryšį su Dievu. Bartimiejus juto, kad jis gali pasitikėti Jėzumi, kad Dievas išklausys šį rabi ir atsilieps į Jo maldą. Toks tikėjimas išgelbėjo ir išgydė Bartimiejų.
Bartimiejaus išgydymas pranoko fizinį išgydymą. Jėzus jam tarė: „Eik.“ Bartimiejus paklausė, bet jis pasuko ne savo keliu, nėjo ten, kur buvo sumąstęs. Jis „nusekė paskui Jėzų keliu“. Taigi Bartimiejus pasirinko mokinystės ir klusnumo kelią.
Jis galėjo grįžti namo, susirasti darbą ir sau ramiai gyventi. Tačiau Bartimiejus pasirinko eiti paskui šį neturtingą klajojantį mokytoją. Toks kelias buvo kur kas rizikingesnis. Juk lengviau buvo ramiai gyventi namuose, bet Bartimiejus pasikeitė. Jis išgijo ir nuo dvasinio aklumo, tad Jėzų išvydo naujai. Jis pajuto norįs būti su Juo ir iš Jo mokytis. Sekdamas Jėzumi Bartimiejus mums parodo, kad išganymas apima ir krypties pakeitimą – ėjimą ne savo, bet Dievo keliu. Jis apima ir požiūrio pasikeitimą. Pereiname nuo gyvenimo, kurio centras esame mes, prie gyvenimo, kurio šerdis – Kristus. Taip pat išganymas apima ir galią atverti savo širdį Jėzui, mūsų broliams ir seserims Viešpatyje ir vargšams bei stokojantiems.
Dešimtas raupsuotasis – išgydymas, šlovinimas ir artumas
Kitą kartą Jėzus sutiko dešimt raupsuotų vyrų. Užuot tiesiog ėmęs ir išgydęs juos, Jėzus pasiuntė raupsuotuosius pas vietos kunigą pasirodyti. Beeidami jie pagijo. Tai buvo tikras stebuklas. Pūvantis kūnas atsinaujino. Raupsuotieji pajuto, kad visas jų kūnas – rankos, kojos – atgijo. Pranyko ligos ženklai, jie tapo sveiki!
Tačiau pas Jėzų sugrįžo tik vienas buvęs raupsuotasis – samarietis. Sugrįžęs puolė dėkodamas Jam po kojų, šlovino Dievą. Jėzų sujaudino šio žmogaus dėkingumas. Jis tarė: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 19).
Šie žodžiai – kur kas daugiau, nei patikinimas, kad žmogus tikrai išgydytas. Išgelbėjimas, arba išganymas, čia susijęs ne tik su fiziniu išgydymu, bet ir su kitu įstabiu Dievo darbu.
Palyginkime šio samariečio tikėjimą su moters ir Bartimiejaus tikėjimu. Pamatysime, kad buvusio raupsuotojo tikėjimas glaudžiai susijęs su Jėzumi. Jo tikėjimas rėmėsi ne kokiais nors teiginiais, bet akino jį atiduoti savo gyvenimą Jėzui, Jam tarnauti ir Jį garbinti. Pas Jėzų šį vyras sugrįžo ne mandagiai paspausti Jam ranką ir padėkoti: „Ačiū Jums“. Jis pagarbios meilės kupina širdimi suklupo prie Jėzaus kojų dėkodamas.
Nusidėjėlė
Galiausiai pažvelkime į garsios nusidėjėlės istoriją. Ši moteris sudrumstė ramias vaišes, jose ir Jėzus dalyvavo. Įsiveržusi tenai ji verkdama tepė Jėzaus kojas brangiu tepalu, laistė ašaromis ir šluostė savo plaukais. Jėzų pasikvietęs fariziejus Simonas buvo pasipiktinęs šios moters elgesiu, o Jėzus suprato, kad ji taip elgiasi iš meilės. Jėzus moteriai meiliai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės.“ Ir veikiai pridūrė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7, 48. 50).
Ši moteris nesirgo, bent jau jos kūnas buvo sveikas. Jai reikėjo dvasinio ir emocinio išgydymo, mat ji buvo sužeista savo nuodėmių ir nuodėmių tų, kurie naudojosi jos kūnu. Moters neįprastas elgesys atskleidė, kad Jėzaus mokymas ją giliai paveikė. Ji, kaip ir raupsuotasis, apie kurį rašoma Luko evangelijos 17 skyriuje, troško garbinti Jėzų ir Jam dėkoti už tai, ką ji patyrė.
Jėzus žinojo, kad ši moteris jau buvo išgijusi prieš įžengdama į kambarį. Jis žinojo, kad moteris patikėjo Jo skelbiama atgailos, atleidimo ir gailestingumo žinia. Moteris paliko praeitį ir įžengė į naują, laisvą nuo nuodėmės gyvenimą. Buvusi nusidėjėlė atbėgo į fariziejaus Simono namus, nes patyrė Viešpaties gailestingumą. Jos elgesys buvo tikėjimo atsakas Tam, kurio meilė ją išlaisvino. Jėzus žinojo, kad toks tikėjimas atveria išganymo, tai yra išgelbėjimo, vartus kiekvienam į Jį besikreipiančiam žmogui.
Šis pasakojimas mums atskleidžia, kad ir koks nuostabus yra fizinis išgydymas, dvasinis pagijimas dar įstabesnis ir netgi svarbesnis. Pamatome, kad Jėzus itin trokšta mus išgelbėti iš nuodėmės ir beviltiškumo, išlaisvinti iš visų pančių, trukdančių susitikti Jį veidas veidan. Šios moters istorija mums parodo: nors esame kūnu sveiki, bet mūsų dvasiai reikia pilnatvės, o ją suteikti tegali gelbstinti, gydanti ir laisvinanti Jėzaus meilė.
Broliai seserys, Jėzus nori, kad visi mes turėtume tokį tikėjimą kaip Bartimiejus, raupsuotasis samarietis ir atgailaujanti nusidėjėlė. Jis trokšta, kad atsilieptume visa širdimi. Ar pajutai tavo širdyje veikiantį Dievą? Galbūt per Mišias, Išpažintį ar kasdienybėje gyvai pajutai Jo gailestingumą? Tikėjimu ženk drąsų žingsnį ieškodamas Jėzaus. Širdyje įsižiebusi ugnelė yra kvietimas ieškoti Kristaus veido, Kristaus meilės, ne tik paprasto išgydymo.
Prisimink kaip kraujoplūdžiu sirgusi moteris, buvusi nusidėjėlė, samarietis raupsuotasis, elgeta Bartimiejus tvirtu tikėjimu remdamiesi įveikė visas juos nuo Jėzaus skiriančias kliūtis. Tavo tikėjimas – uolumas, ištikimybė, atkaklumas, pasitikėjimas – išgelbės tave. Ir tu gali eiti ramybėje!
