Mūsų kilnumas – Kristuje

Iš visos širdies džiaugsiuosi VIEŠPAČIU, džiūgausiu Dievu savuoju, nes jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste (Iz 61, 10).

Akinančios vakarinės suknelės kainuoja tūkstančius. Vien madingiems bateliams išleistume kelis šimtus. Visi norime atrodyti kuo gražiau, dėvėti gerus drabužius, kad ir ne itin brangius. Gražiai apsirengę ir jaučiamės gerai, o netinkamai vilkėdami pasijuntame nesmagiai. Lyg būtume ne savo kailyje, baiminamės būti nepriimti ir trokštame tučtuojau persirengti.

Taip jaučiamės ir savo dvasiniame gyvenime. Drabužio įvaizdis Biblijoje daugsyk kartojamas, dažnai kaip išorinis vidinių žmogaus būsenų atspindys.

Pavyzdžiui, apie Izraelio žmonių būseną Izaijo knygoje rašoma: „mūsų teisūs darbai tarsi suteršti skudurai“ (Iz 64, 5). Net Apreiškimo Jonui knygoje rašoma, kad Bažnyčia yra išaukštinta kaip „nuotaka“, apsivilkusi „spindinčia, tyra drobe“, kuri yra „šventųjų teisūs darbai“ (Apr 19, 7–8).

Be abejonės, mūsų dangiškasis Tėvas trokšta apvilkti mus šventumu ir teisumu. Jis nori matyti mus kasdien dė­vinčius šiuos drabužius, tačiau to trokšta ne vien dėl savo ir mūsų džiaugs­mo, bet ir dėl kitų žmonių. Mat mūsų dvasinis „drabužis“ veikia aplinkinius žmones.

Taigi šį mėnesį pagvildenkime, ką reiškia sekti Šventojo Rašto kvietimu: „Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“ (Rom 13, 14).

Išganymo drabužis

Senovės Izraelyje kasmet buvo šven­čiama Permaldavimo diena. Tą dieną iz­raeliečiai gaudavo praėjusių metų visų nuodėmių atleidimą, vyriausiajam kunigui paaukoto gyvulio krauju ap­š­laks­čius Jeruzalės šventyklos altorių. Taip šventovė būdavo apvaloma „nuo visų izraeliečių apeiginių nešvarumų“ (Kun 16, 19). Sena tradicija liudija, kad Mozė pusę aukų kraujo užpylė ant altoriaus, o likusiu krauju apšlakstė izraelitus, taip tartum susaistydamas juos su Dievu ištikimybės ir meilės sandora (plg. Iš 24, 5–8). Ši sandora buvo nepertraukiamas jų ryšys, užsimezgęs žmonėms „apsivilkus“ atnašų krauju.

Kita tradicija perteikiama Izaijo knygoje užrašytoje giesmėje. Joje pranašas gieda: „Iš visos širdies džiaugsiuosi VIEŠPAČIU, džiūgausiu Dievu savuoju, nes jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste kaip jaunikį, besipuošiantį vainiku, lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais“ (Iz 61, 10). Pirmoji tradicija sako, kad mes apvilkti sandoros su Dievu drabužiais, o antroji skelbia mus esant apvilktus Viešpaties dovanai duotu išganymu ir teisumu.

Nuostabu, kad abi tradicijos – mūsų dvasinių protėvių viltys ir svajonės – visiškai išsipildė Jėzuje. Ant kryžiaus Jis išliejo savo kraują kaip auką už mus. Šiuo krauju Jis nuplovė mūsų nuodėmes. Šia auka Jis su mumis sudarė naują ir amžiną sandorą. Tai Jis apvilko mus išganymo drabužiu. Tai Jis davė mums karališkuosius rūbus, liudijančius būsimųjų Dievo sūnų ir dukterų kilnumą ir garbingumą.

Švęsdami Eucharistiją kaskart švenčiame, kad Tas, kuris atėjo pas mus kaip suvystytas kūdikis, dabar apgaubia mus karališkais išganymo drabužiais. Tas, kuris prisiėmė žmogiškąjį kūną, su tuo pačiu kūnu grįžo pas Dievą. Tas, kuris apsivilko žmogyste, dabar siūlo savo kūną ir kraują kaip dvasinį maistą ir gėrimą, taip visam laikui suvienydamas mūsų šventą, tobulą Dievą ir mus, susitepusius nusidėjėlius.

Moteris ir drabužis

Visi žinome istoriją apie moterį, dvylika metų sirgusią kraujoplūdžiu. Ji visus savo pinigus išleido gydytojams trokšdama pagyti, bet ėjo blogyn ir blogyn. Tačiau moteriai užteko paliesti Jėzaus drabužį, ir iškart pagijo (plg. Mk 5, 25–34). Tam tikra prasme galima sakyti, kad ši moteris simbolizuoja mus. Mes visi sirgome, mirtinai kraujavome nuo nuodėmės padarinių. Tikėjomės išgyti naudodamiesi geriausiu, ką pasaulis gali pasiūlyti, bet jokių vaistų neradome. Tada mūsų širdyse švystelėjo nauja viltis. Pagalvojome – galbūt, tik galbūt, jei paliestume Jėzaus drabužį, mūsų nuodėmės būtų nuplautos, ir tada išgytume. Jį pasiekę ir prie Jo prisilietę, iškart galime paliudyti – esame išlaisvinti!

Kodėl turime būti apvilkti Kristumi? Nes tai vienintelis būdas susitaikyti su Dievu. Visi mūsų geri norai, netobula tarnystė vargšams, visos mūsų pastangos pagyti nesišaukiant Viešpaties yra bergždžios – viso to nepakanka. Paprastai tariant – mums reikia Jėzaus. Turime remti savo gyvenimą Jo kryžiumi. Vienintelis Jėzus gali apvilkti mus išganymu. Jis vienintelis gali apvilkti mus nauja sandora. Jis pats yra teisumo rūbas, išganymo drabužis, kurį turime apsivilkti kasdien.

Apsivilkti Jo drabužiais

Ką reiškia kasdien apsivilkti Jėzaus išganymo drabužį? Pirmiausia reikia suvokti, kad Kristumi buvome apvilkti per Krikštą. Kaip šv. Paulius sakė galatams, „visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3, 27). Iš tiesų, ankstyvoji Bažnyčia laikėsi tradicijos, anot kurios, katechumenai įžengdavo į Krikšto vandenį nuogi, o išlipę iš jo gaudavo baltą drabužį apsirengti. Apsivilkdami tą baltą drabužį jie simboliškai priimdavo naująjį Kristaus apdarą.

Ir šiandien kiekvienam krikštijamajam duodamas baltas viršutinis drabužis, kunigui ar diakonui tariant: „Tu tapai nauju kūriniu ir apsivilkai Kristumi. Šis baltas drabužis yra regimas tavo kaip krikščionio garbingumo ženklas. Šeimai ir draugams padedant žodžiu ir pavyzdžiu, atsinešk šią garbę nesuteptą į amžinąjį gyvenimą danguje.“

Kristumi apsivelkame per Krikštą tik kartą, to nebegalime pakartoti. Tad kaip suprasti kvietimą apsivilkti išganymo drabužį kiekvieną gyvenimo dieną? Be to, Pauliaus Laiške galatams sakoma: „Jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Gal 5, 13). Tą pat šv. Paulius sako ir romiečiams: „Tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad vėl nepasiduotumėte jo geismams. Ir neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip nedorybės ginklų, bet paveskite Dievui save kaip iš mirusiųjų atgijusius“ (Rom 6, 12–13).

Šios eilutės mums liudija, kad mumyse – mūsų širdžių „kambarėlyje“ – per Krikštą apsigyvena Šventoji Dvasia. Nepaisant to, mes turime įeiti į tą kambarėlį, pasiimti savo drabužį ir apsivilkti. Tame kambarėlyje būna ir kitų apdarų, kuriuos galime pasirinkti vietoj ano. Bet, kaip skelbė pranašas, šie rūbai prilygsta tik „suterštiems skudurams“.
Ši tema apie apsivilkimą išganymo drabužiu, arba Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kartojama visame Naujajame Testamente. Pavyzdžiui, Laiške efeziečiams rašoma: „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais..., apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 22–24). Ir Apreiškimo Jonui knygoje Jėzus ragina pirmuosius tikinčiuosius: „Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda“ (Apr 3, 18).

Dovana ir kvietimas

Broliai ir seserys, šis išganymo drabužis yra ir Dievo dovana, ir kasdienis kvietimas veikti. Kiekvieną dieną Dievas prašo mūsų išpažinti savo lūpomis, kad Jėzus yra mūsų Viešpats, ir tikėti širdimi, kad Jis – prisikėlęs mūsų Gelbėtojas. Kiekvieną dieną Jis ragina mus pasirinkti Kristų, apsivilkti tikėjimo tiesomis, kad gyvendami žemėje būtume apsaugoti nuo nuodėmės. Bet Jis žino, kad šitam pasirinkimui mums nepakanka jėgų. Būtent todėl Jis suteikė nuostabią dovaną – Krikštą, kuris nuplauna nuodėmes ir apvelka išganymu. Ir todėl Jo Vienatinis Sūnus išliejo savo kraują kaip išpirką iš nuodėmės ir naujosios sandoros laidą.

Jėzus iš tiesų mums davė viską, ko reikia šventam gyvenimui. Dabar Jis prašo priimti šią dovaną ir kasdien apsivilkti išganymo drabužį.

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.