Dievo Veido ieškojimas
Kaip ikonos mus priartina prie Jėzaus?
Tėvas Elias L. Rafaj
Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau!
Neslėpk nuo manęs savo veido! (Ps 27, 8–9)
Ar atkreipėte dėmesį, kad psalmėse dažnai apgiedamas ilgesingas laukimas ir stiprus troškimas išvysti Dievo veidą? Ką psalmistai turėjo galvoje taip karštai maldaudami? Ar galime tikėtis galų gale pamatyti Dievo veidą?
Kai ėmiau sau kelti šį klausimą ieškodamas Dievo, jis mane nuvedė į nepaliaujamų netikėtumų, apšvietimų ir palaiminimų kelią.
Parodyk man savo Veidą!
Mano kelionė stengiantis išvysti Dievo veidą prasidėjo prieš dvidešimt metų. Buvau paauglys, gyvenau ukrainiečių kaimelyje prie pat Čikagos šiaurinės dalies. Užsukdavau į Romos katalikų bažnyčias. Jose atkreipiau dėmesį, kad Jėzus, kokį Jį vaizdavo statulos ir paveikslai, atrodė tarsi bažnyčios lankytojas. Regis, itin gyvenimiškas, kai kada net besišypsantis ar kone besijuokiantis.
Atėjęs į savo parapiją, į Bizantijos katalikų bažnyčią, žiūrėdavau į daugybę ikonų. Jose Jėzus vaizduojamas labai niaurus, apniukęs, liūdnas, Jo alyvų spalvos oda rodė Jį esant semitą, ne vokietį, ne italą ar slovaką. Jėzaus drabužiai visada būdavo tokie patys, jų spalvos irgi, dešinę ranką Jis laikydavo vis taip pat, o kairėje visados turėdavo didžiulę knygą.
Nors bizantiškasis Jėzus atrodydavo tolimas ir nesikeičiantis, kažkuo Jis viliojo mane. Jo žvilgsnis – veriantis kiaurai, akys – sekančios mano judesius, lūpos – surauktos ir suspaustos, figūra – liauna ir ištęsta. Slėpiningas Jėzaus buvimas traukė mane – norėjau suvokti, kas Jis toks yra.
Nors mano kelionė prasidėjo seniai, prieš daugelį metų, ji nė iš tolo nesibaigė. Kaip ir visi tikintieji, kasdieną ieškau Dievo veido. Nūnai Jėzaus ikonos man padeda stoti Jo akivaizdon. Kontempliuodamas Jėzaus veidą, stengiuosi daugiau sužinoti apie ikonas. Kai pats jas tapau, Dievas padeda man suvokti – prisitaikydamas prie mano ribotumo – tai, ką Jis sumanęs žmonijai ir man.
Daugybė ieškotojų
Mūsų troškimas išvysti Dievo veidą siekia Edeno sodo laikus. Adomas ir Ieva vaikštinėjo šnekučiuodami su Dievu, jautė Jo Artumą, girdėjo Jo balsą. Nors pirmieji tėvai patyrė tokį nepaprastą To, Kuris jiems įkvėpė gyvybę, Artumą, Šventajame Rašte neužsimenama, kad jie iš tiesų būtų matę Jo veidą.
Dievas save įvairiopai apreikšdavo. Jis prabilo į Mozę iš degančio krūmo, vedė savo tautą rūkstančio stulpo pavidalu dieną ir ugnies – naktį. Kalbėjo pranašui Elijui tyliu dvelkimu, kalbėjo Įstatymo žodžiais, kalbėjo per pranašus. Bet niekada neparodė savo veido.
Viską pakeitė Jėzaus Kristaus įsikūnijimas. Neturėjęs kūno Dievas jį prisiėmė per Mergelę Mariją. Neturįs pradžios Dievas gimė erdvėje ir laike. Amžinasis Dievas tapo kūdikiu, Jis augo, kol tapo suaugusiuoju. Dievas, neturėjęs veido, kurį galėtume pažinti, dabar turi veidą. Tai izraelito, Jėzaus iš Nazareto veidas.
Įsikūnijimas yra didis slėpinys. Nepajėgiame jo iki galo nei aprėpti, nei suvokti, bet jis sykiu yra kvietimas sutikti Dievą Jėzuje Kristuje. Pats Jėzus savo mokiniams sakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9).
O ar mes irgi galime matyti Dievo veidą? Juk daug amžių prabėgo nuo mokinių ir apaštalų laikų.
Jėzaus atvaizdai
Žinoma, mes neturime pirmojo amžiaus fotografijų. Bet senosios tradicijos pasakoja apie ankstyvuosius Jėzaus atvaizdus. Istorijoje, kurią sudarė ketvirtojo amžiaus vyskupas ir istorikas Euzebijas, sakoma, kad pats Jėzus sukūrė pirmąją ikoną (ikona – graikų kalbos žodis, reiškiąs atvaizdą). Karaliui Abgarui, Edesos valdytojui, parašius Jėzui ir paprašius atvykti jo pagydyti, Jėzus, užuot leidęsis į kelią, prispaudė savo veidą prie drabužio audeklo – ant jo liko Jo atvaizdas – ir įdavė šį atvaizdą apaštalui Tadui, kad šis nuneštų jį karaliui.
Ši istorija susijusi su pasakojimu apie Veronikos skarą. Kituose pirmųjų amžių krikščionių pasakojimuose sakoma, kad evangelistas Lukas nutapęs Marijos ir kūdikėlio Jėzaus portretą. Ir šiandien su evangelisto Luko vardu siejama daugiau kaip septyniasdešimt ikonų!
Tokie pasakojimai nebūtinai yra istoriškai patikimi, bet neturėtume jų laikyti tiesiog pramanais. Jie atspindi tikrą, nenutrūkstamą Jėzaus vaizdavimo tradiciją. Ją matome piešiniuose, išlikusiuose ant senų Romos, Pietų Italijos ir Graikijos katakombų sienų.
Tomis senosiomis ikonomis nemėginama kaip fotografijomis sugauti akimirkos. Veikiau stengiamasi jomis atskleisti Įsikūnijimo slėpinį – visą Jėzaus Asmenį, kuriame dvi prigimtys – žmogiškoji ir dieviškoji – yra víena.
Mokėti „skaityti“ ikonas
Senieji katakombų piešiniai, kaip ir Kristaus ikonos, vaizduoja įsikūnijusį Amžinąjį Žodį, neatsiedamos Jo žmogystės ir dievystės. Jėzaus veidas yra žmogiškas, bet jis atskleidžia dangiškąją tikrovę. Jo žvilgsnis ir veido išraiška yra iškilmingi ir rimti, kone liūdni. Jie liudija, kad dangiškasis džiaugsmas pranoksta žmogiškąsias emocijas. Ikonos spinduliuoja tam tikrą ramybę ir galybę. Gilios ir didelės Jėzaus akys švyti iš vidaus sklindančia šviesa – tai Dievo šviesa. Jo lūpos mažutės, stipriai sučiauptos, nes Dievo Artume nieko nėra slapto, nereikia nė žodžių.
Šiose ikonose ir piešiniuose Jėzus dėvi filosofų darbužį, tokį dėvėdavo senovės išminčiai. Bet Jėzaus apdaro spalvos rodo Jį esant kai kuo daug didesniu nei filosofas ar išminčius. Jo tunika – raudona. Tai ugnies, kraujo ir saulės spalva. Ji simbolizuoja dieviškumą. Jėzaus apsiaustas – mėlynas. Ši spalva reiškia žmogiškumą. Taigi Jėzaus drabužiai rodo, kad Jis yra Dievas (raudona spalva), prisiėmęs žmogystę (mėlyna spalva).
Kairėje rankoje Jėzus laiko Evangelijų knygą. Evangelijose surašyti Jo žodžiai, mokymas, stebuklai, darbai. Dešinės rankos, pakeltos laiminti, pirštai taip sudėti, kad vaizduotų graikiškas raides ICXC. Jos reiškia Jėzaus Kristaus vardo santrumpą. Kiekviena detalė rodo didžią tiesą: iš tiesų Jėzus yra Dievas!
Langai į dangų
Ir senosiose katakombose, ir šiuolaikinėse bažnyčiose Jėzaus ikonos liudija mūsų tikėjimą į Jį. Meldžiamės priešais ikoną, ją gerbiame, bet savo maldas ir pagarbą skiriame ne pavaizduotam pavidalui, o vaizduojamam asmeniui ar įvykiui.
Ikonos nemėgina atkurti to, ką jos vaizduoja. Veikiau siūlo tuos vaizdus kaip Dievo apraišką; Dievo, kuris perkeitė asmenį ar įvykį, kad jie taptų Jo Artumo perteikėjais. Gerbdami ikoną ir melsdamiesi priešais ją stojamės Dievo akivaizdon. Tai, kas vaizduojama regimomis spalvomis ir formomis, kreipia mus į neregimą Dievo tikrovę, į tai, ką Jis sumanė žmonijos labui, kad ji būtų išgelbėta. Ikonos mums padeda į viską žvelgti Dievo akimis.
Į ikoną nežiūrėtina kaip į paveikslą meno galerijoje. Ji kviečia melstis, medituoti, atsiliepti tikėjimu. Norint suprasti ikonas, reikia studijų, bet pirmiausia maldos, laiko tyliai, be žodžių žvelgti į jas. Mūsų malda ir meditacija padės įžvelgti Dievo veidą ir pajusti Jo Artumą.
Malda yra esminga ne tik meldžiantis priešais ikonas, bet ir jas tapant. Kaip ir evangelistai klausėsi Dievo rašydami evangelijas, taip ir ikonografas žvelgia į Dievą kaip į pirmąjį ir paskutinįjį ikonos Kūrėją. Tik daug meldęsis, pasninkavęs, studijavęs ir pamaitinęs savo dvasią, žmogus gali imtis tapyti ikoną. Jis paruošia medinę lentelę, ant kurios bus tapoma ikona, ją nugruntuoja, vėliau apmeta ikonos eskizą ir tik tada tapo. Ikonos tapomos natūraliais dažais, sumaišytais su kiaušinio tryniu (prisikėlimo simbolis) ir vandeniu. Galop ikona paauksuojama, padengiama laku ir iškilmingai palaiminama bažnyčioje.
Bažnyčiai palaiminus, ikona tikintiesiems tampa tarytum Evangelija, teologinis traktatas, katekizmas. Išties ji yra langas į dieviškuosius dalykus.
Kelias į vienybę
Prieš daugelį metų pasiėmęs spalvotus pieštukus nupiešiau Dievo Motinos Nepaliaujamos Pagalbos ikoną (šios ikonos autorystė tradiciškai irgi priskiriama šv. Lukui) dideliam sesers Herlindos, mano mokytojos, džiaugsmui. Šiandien irgi tapau ikonas, norėdamas, kad žmonės bent truputėlį pamatytų Dievo veidą. Taip pat kartkartėmis vedu seminarus, kuriuose mokau atrasti džiaugsmą tapant ikonas.
Kokia ramybė ir palaima apima suvokus, jog Dievas darbuojasi mano rankomis, kad parodytų savo veidą man ir tiems, kurie Jį išvys mano nutapytose ikonose. Ikonų tapymas drauge yra nuolankumo pratybos. Esu priverstas pripažinti ir sutikti su tuo, kad niekada iki galo nesuvoksiu Dievo, tapusio kūnu Kristuje. O kokia didi garbė būti nuolankiu mokiniu ir nepaliaujamai artėti prie Dievo per Bažnyčios ikonas.
Ikonos tarytum savaime mane skatina melsti krikščionių vienybės. Galų gale ikonografija visada buvo visų Rytų Bažnyčių, tiek Ortodoksų Bažnyčios, tiek tų Bažnyčių, kurios išlaikė bendrystę su Roma, teologijos, dvasingumo ir tikėjimo išraiška. Neseniai senovės lobius iš naujo atrado Vakarų Bažnyčia.
Manau, kad Jėzaus veide, kurį vaizduoja ikonos, turime įžvelgti spindinčią vienybės viltį. Šis lobis, bendras tiek ortodoksams, tiek katalikams, drąsina mus įveikti tai, kas mus skiria, ir siekti vienybės. Žvelgdami į Jėzaus veidą, mes ieškome Jo drauge, ieškome malda, pasninku, meile ir naujai atrasdami visų mūsų bendras dvasines šaknis senojoje krikščionybėje.
