Perkeitimo sakramentas
Išpažintis – daugiau nei apsivalymas
Jau minėjome, kad kai kurių apklausų duomenys rodo, jog einančių priimti Sutaikinimo sakramentą mažėja. Tačiau yra ir džiuginančių ženklų.
2007-ųjų gavėnią Vašingtono arkivyskupijoje pradėta programa „Šviesa Jums“. Judriose gatvėse, autobusuose ir metro kabojo plakatai, parapijų laikraščiuose buvo spausdinami skelbimai, kuriais arkivyskupas Donaldas Wuerlis skelbė, kad kiekviena arkivyskupijos bažnyčia visais gavėnios trečiadieniais bus bent valandėlę atvira norintiems prieiti Išpažinties.
Tai buvo rizikingas sumanymas. O jeigu niekas neateis? Arba ateis tik vienas kitas penitentas, kuris ir taip dažnai vaikšto Išpažinties? Ar tikrai kunigams neteks sėdėti tuščiose klausyklose?
Laimei, programa pavyko. Žmonės, daugelį metų nėję Išpažinties, taip pat nutolusieji nuo Viešpaties sugrįžo pas Jį ir nusimetė savo naštas. Jie buvo sutikti ir šiltai priimti. Drauge su vaikais išpažinties atėjo nemaža tėvų, kurie savaitgaliais paprastai būdavo užsiėmę. Daugelis žmonių džiaugėsi galimybe stabtelėti vidury savaitės ir naujai susivienyti su Viešpačiu. Kai kuriems tai buvo gilaus atsivertimo patirtis. Kitiems – proga vėl apsivalyti. Kiekvienas galėjo išgyventi susitaikinimo su Dievu stebuklą.
Programa itin pavyko, tad arkivyskupas Wuerlis kitais metais vėl ją pasiūlė. Anot jo, „Tūkstančiai žmonių patyrė sugrįžimo prie Sutaikinimo sakramento džiaugsmą, daugelis jų iki tol buvo nėję Išpažinties dešimtis metų.“
Tokios programos padeda sužinoti, kad iš tiesų daug daugiau žmonių, nei rodo statistiniai tyrimai, nori eiti Išpažinties, tačiau juos reikia šiltai sutikti. Reikia žmonėms priminti apie šį sakramentą ir padrąsinti jį priimti, kad jie galėtų įveikti savo neryžtingumą ir netgi baimę, kad išdrįstų ateiti į bažnyčią.
Atleidimo sakramentas
Kas iš tikrųjų vyksta Išpažinties metu? Kodėl žmonėms po Išpažinties palengvėja, jie pasijunta išlaisvinti, paguosti? Kas traukia žmones prie klausyklos, nors jie to net ir nepripažįsta?
Pirmiausia ir svarbiausia, ką Dievas daro per Išpažintį, – nuplauna visas mūsų nuodėmes ir atkuria mūsų nekaltumą. Jau pirmajame straipsnelyje minėjome, kad Jis nusviedžia mūsų nuodėmes: „kaip toli yra Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes“ (Ps 103, 12). Dievui jau neberūpi mūsų nuodėmės, jų jau nebėra, neliko nė teismo ar pasmerkimo grėsmės. Esame visiškai laisvi!
Eidami Išpažinties atminkite šią tiesą ir iš visos širdies tikėkite, kad išpažinę nuodėmes jau nebebūsite kalti. Tikėkite, kad Jėzus mato jumyse daug daugiau – ne tik jūsų nuodėmes ar silpnybes. Atminkite, kai tik Jis į jus žvelgia – tai ypač tinka Išpažinties metu, – Jis mato dabartinį jūsų teisumą ir tą šlovę, kuri, Jo sumanymu, jūsų laukia. Jis mato jus tokį, koks esate dabar, ir įžvelgia, kaip jumyse skleidžiasi jūsų ateičiai skirti Jo sumanymai.
Viltį teikiantis sakramentas
Apaštalas Petras buvo visų Jėzaus mokinių vadovas, bet, atėjus metui ginti savo Mokytoją, Jis net išsigynė, kad Jį pažinojęs. Kaltė ir gėda, kad jis toks nevykėlis, tikriausiai griaužė Petro sąžinę netgi po Velykų sekmadienio. Tikėtina, kad jis atgailojo, maldoje atsiprašė Dievo, kad apleido Jėzų. Jėzus žinojo, ko reikia Petrui.
Vienądien jį pasivedėjęs į šalį Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ „Taip, Viešpatie, – atsakė Petras, – Tu žinai, kad Tave myliu.“ Bet Jėzui to nepakako. Jis vėl to paties klausė Petrą, ir šis atsakė tą pat. Tada Jėzus klausė trečiąkart, ir Petras vėl atsakė tą pat. Tik šįsyk jis buvo truputėlį įsiskaudinęs, bet vėl patvirtino savo meilę. Trys Jėzaus klausimai – būdas parodyti Petrui, kad jam atleista už trigubą išsigynimą. Jėzus be galo gailestingas. Jis atleidžia Petrui trissyk primindamas jo gebėjimą mylėti ir taip pašalina Petro kaltę dėl nuodėmės.
Tačiau tai ne viskas. Kaskart, kai Petras Jėzui patvirtindavo Jį mylįs, Jėzus sakydavo: „Ganyk mano avinėlius… Ganyk mano aveles… Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15. 16. 17). Jėzus Petrui nesakė tiesmukai: „Aš tau atleidžiu.“ Jis nenorėjo kelti į paviršių Petro praeities ir priekaištauti dėl jo netikusio poelgio. Jėzus paprasčiausiai nušlavė Petro nuodėmes ir kalbėjo apie darbą, kurį ketino jam patikėti. Jis įkvėpė Petrui vilties, uždegė jį ateities vizija, parodė Petrui būsimą jo misiją ir tikslą. Jėzus nenorėjo, kad Perą supančiotų praeities kaltės, Jis troško savo mokinį išjudinti ir įkvėpti ateities viltimi.
Taip pat Jėzus elgiasi ir su mumis, kai einame Išpažinties. Jis nori mus įtikinti, kad mūsų gyvenimas gali pasikeisti ir kad mes iš tiesų galime tapti šventi. Jis nori, kad mes susitelktume ne į knaisiojimąsi po savo nuodėmes, bet kad taptume Viešpaties įrankiais pasaulyje. Nors mes nusidedame ir suklumpame, bet vis tiek mūsų tikslas – šventumas, kad ir nuodėmingi esame, mums skirta tarnauti Bažnyčiai, o galiausiai gyventi danguje! Tereikia iš visų jėgų stengtis vengti nuodėmių, visu gyvenimu tarnauti Viešpačiui ir žengti pirmyn tikint ir pasitikint. Viešpats visada su mumis: Jis mums padeda, atleidžia ir iš naujo įpareigoja.
Gydymo ir perkeitimo sakramentas
Broliai ir seserys, Sutaikinimo sakramentas yra daug daugiau nei tik praeities nuodėmių atleidimas. Be abejonės, tai svarbi sakramento dalis, bet Dievas nori, kad mes patirtume daug daugiau. Jei Išpažintis tesiribotų tik praeities narpliojimu, mes atsidurtume nuodėmės gniaužtuose ir niekaip negebėtume iš jų išsivaduoti. Žinoma, mums būtų atleista už praeities kaltes, bet mes neturėtume jėgų keistis ir permainyti savo gyvenimo.
Dievas mums siūlo kur kas daugiau nei paprastą praeities kalčių atleidimą. Katalikų Bažnyčios katekizme, skyriuje apie sakramentus, Sutaikinimo sakramentas sykiu su Ligonių patepimu priskiriamas prie „Gydymo sakramentų“. Patepimas atveria mus fiziniam išgydymui, o Išpažintis atveria vidiniam, dvasiniam išgydymui. Reguliariai eidami Išpažinties, prašydami atleidimo Viešpačiui atnešame ne tik nuodėmingus savo veiksmus, bet ir nuodėmingus motyvus, nuodėmingą mąstyseną, nuodėmingus geidimus ir troškimus. Jis juos numarina ir padeda mums ugdytis geras, teisingas nuostatas bei tikslus.
Dėl šios priežasties Bažnyčia skatina išpažinti ne tik mirtinas nuodėmes, bet visas. Per reguliarius širdingus susitikimus su Jėzumi gali imti rastis tvarka tose mūsų gyvenimo srityse, kurios buvo tvarkomos ne pagal Dievo sumanymą. Per susitikimus su Viešpačiu mes sveikstame ir atsinaujiname. Dažnai susitikdami su Viešpačiu galime pamatyti, kaip keičiamės, kurlink žengiame. Bet svarbiausia, kad per tuos susitikimus priimame dangiškąją malonę, kurios reikia, kad įvyktų pokyčiai. Priimdami šį sakramentą įgauname Dievo galybės griauti tvirtoves (plg. 2 Kor 10, 3–5). Priėmę Jėzaus atleidimą, Jo gydantį prisilietimą, galime įveikti ilgalaikius pykčio, geidulio, neapykantos, pavydo ir daugelio kitų ydų įpročius.
Išpažinties tikslas
Taigi Išpažintis nėra tik nuodėmių atsikratymas. Per šį sakramentą gauname malonę daugiau nebenusidėti (plg. Jn 8, 11). Pašalinusi nuodėmės kliūtis Išpažintis mums suteikia didesnę viltį vis giliau susivienyti su Jėzumi. Išpažintis taip pat yra pagrindinis būdas atnaujinti ir perkeisti savo mąstyseną. Ji suteikia mums jėgų atremti vidinius pavydo, baimės, savanaudiškumo ir piktumo smūgius. O galiausiai išpažintis yra būdas sustiprinti mūsų viltį, įsitikinti, kad Dievas mums nori duoti „sklidiną vilties ateitį“ (Jer 29, 11).
Išgydymas, viltis, perkeitimas ir atleidimas. Šis didis sakramentas yra įstabi Dievo dovana. Vis priimkime jį, kad pažintume gilaus susivienijimo su Jėzumi ir tarpusavio susitaikinimo džiaugsmą.
