Džiūgauk, Ziono dukra!
Esame sukurti džiaugsmui
Sužadėtiniai džiaugiasi ruošdamiesi sutuoktuvėms, jų džiaugsmas tampa dar apstesnis tai dienai atėjus. Sutuoktiniai nudžiunga, išgirdę, kad jiems gims kūdikis, o jam gimus jų džiaugsmas, regis, liejas per kraštus. Žmogus, sužinojęs, kad paveldėjo turtą, apsidžiaugia, bet dar labiau jis apsidžiaugia, kai iš tikrųjų gali juo naudotis.
Dievas nuo pat pradžių sukūrė mūsų širdis džiaugsmui – laukimo ir išsipildymo džiaugsmui. Šį adventą ir pakalbėkime apie šiuos abu džiaugsmus. Pažvelkime, kaip Senojo Testamento tauta džiugiai ir viltingai laukė Dievo žadėtojo išgelbėjimo. Pažvelkime, kaip pirmieji krikščionys, laikę Jėzų savo gyvenimo pamatu ir patyrę Jo išgelbėjimo galybę, buvo užlieti džiaugsmu. O svarbiausia – pažvelkime į savo gyvenimą, kad pamatytume, jog išgelbėjimas tikrai gali būti mūsų ir pripildyti mūsų širdis didaus džiaugsmo.
Laukiant naujojo Karaliaus
Bene garsiausias Izraelio istorijoje buvo karalius Dovydas. Jis įveikė Galijotą, sumušė filistinus ir suvienijo tautą. Nors turėjo silpnybių, Dovydas patraukė savo tautiečių širdis. Jo valdymo laikotarpis buvo laikomas didžiulio palaiminimo metu. Daugybė vėliau gyvenusių izraelitų kartų vylėsi, kad Dovydo karalystės dienos vėl ateis. Tad žmones itin jaudino Dievo pažadas Dovydui – kad Dievas duosiąs iš Dovydo kilusį palikuonį; jo sostas „bus tvirtas amžinai“ ir jo namai bei karalystė irgi bus „amžinai tvirti“ (2 Sam 7, 12. 16).
Dovydas mirė maždaug 960 m. prieš Kristų. Jo palikuonys atrodė vis silpnesni ir nevertesni. Taigi blėso tautos viltis, kad Dievas įvykdys savo pažadą – atsiųs teisų sosto įpėdinį ir duos tvarios taikos amžių.
Prabėgus maždaug dviem šimtmečiams pranašas Izaijas (740 prieš Kristų) atnaujino Izraelio viltį, kad ateis naujasis pavasaris. Izaijas pranašavo, jog mergelė, arba jauna moteris, pastos ir pagimdys nepaprastą sūnų. Berniukui bus duotas teikiantis viltį vardas „Emanuelis“, reiškiantis Dievas su mumis (plg. Iz 7, 14). Jis bus vadinamas Amžinuoju Tėvu, Ramybės Kunigaikščiu (plg. Iz 9, 5–6). Daugelis mokslininkų mano, kad Izaijas galvoje turėjo karalių Hezekiją. Mat Hezekijas buvo vienas teisiausių ir švenčiausių Izraelio karalių po Dovydo. Tačiau Hezekijo įpėdiniai anaiptol neatitiko šio idealo. Regis, viskas klojosi vis blogyn.
Bėgo metai, karta keitė kartą. Tauta galiausiai palūžo dėl savo nuodėmingumo, ją pavergė svetimieji, jai teko iškęsti ir tremtį. Tačiau kai kurie žmonės, vadinamasis likutis, saugojo savo širdyse Izaijo ir kitų pranašų žodžius. Tie žodžiai juos pripildė laukimo džiaugsmo. Dievas ateis ir juos išvaduos. Teisus karalius valdys Izraelį. Tauta vėl pažins taiką, ramybę ir gerovę. Ir kiti pranašai pakilo patvirtinti tautos viltis ir palaikyti jos džiaugsmą.
Sofonijo perduotas atnaujinimo pažadas
Pranašas Sofonijas (hebrajiškai – Zefanjas) gyveno apie 620 m. prieš Kristų, valdant teisingam karaliui Jošijui. Laikais, kai Jeruzalė buvo pavaldi Asirijos imperijai, tauta išgyveno didelį dvasinį nuosmukį. Tačiau Asirijai ėmus silpti, Jošijas ėmė raginti žmones sugrįžti pas Viešpatį, tad daugelio širdyse suspindo vilties spindulėlis.
Šiais naujosios vilties laikais ėmė pranašauti Sofonijas. Jis kvietė žmones atgailoti ir žadėjo, kad kiekvienas, kuriam Viešpaties vardas bus prieglobstis, patirs Dievo meilę ir atnaujinančią galią. Atgaila nėra tik voliojimasis dulkėse ir barstymasis pelenais. Dievas atgailaujančius nori nuprausti savo meile. Jis nori išlaisvinti savo tautą iš sielvarto ir priespaudos. Taigi Sofonijas skelbė:
Krykštauk iš džiaugsmo, Ziono dukra,
Šauk, Izraeli!
Visa širdimi džiaukis ir džiūgauk,
dukra Jeruzale!
VIEŠPATS panaikino tau padarytą nuosprendį,
nušlavė šalin tavo priešus.
Izraelio karalius, VIEŠPATS, yra tavyje;
tau nelaimės bijoti daugiau nereikės.
(Sof 3, 14–15)
Sofonijas kvietė tautą džiūgauti, nes Dievas jai maloningas, nepaisant jos nuodėmių. Jis skelbė, kad pats Dievas ateina būti tarp savo žmonių. Jis ne tik bus su savo tauta, bet ir noriai ja džiaugsis:
VIEŠPATS, tavo Dievas,
pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje:
jis noriai džiaugsis tavimi,
atnaujins tave mylėdamas
ir džiūgaus dėl tavęs giesme.
(Sof 3, 17)
Dievas, Kuris džiūgauja
Dievui nepaprastai gera ir smagu žvelgti į žmones. Jis džiaugiasi mumis, nes mus myli. Jo džiugesys prasiveržia giesme, nes mes Jį džiuginame savo darbais, o pirmiausia savo buvimu, tiesiog tuo, kas esame. Dievas džiaugiasi, kai mes teisingai elgiamės, priimame teisingus sprendimus, einame teisumo keliu. Tačiau būna ir kitaip, kai maištaujame ir nepaklūstame, lygiai kaip izraelitai. Tačiau Dievas nepaliovė jų mylėjęs ir branginęs. Jis jų neapleido, Jis niekada neapleis ir mūsų.
Daug vandens nutekėjus nuo pranašo Sofonijo laikų apaštalas Jonas patvirtino šią tiesą:
Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą,
bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų
kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.
(1 Jn 4, 10)
Tai skelbė ir apaštalas Paulius: „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Tad kaip nedžiūgausime, ypač per adventą, laukdami Viešpaties gimimo!
Zecharijas – džiaugsmas kyla iš taikos
Zecharijo knyga dalijama į dvi dalis: pirmoji dalis apima 1–8 skyrius, antroji – 9–14 skyrius. Dauguma mokslininkų teigia, kad pats Zecharijas, gyvenęs maždaug šimtmečiu vėliau nei Sofonijas, yra pirmosios knygos dalies autorius. Antroji dalis parašyta po poros šimtmečių, veikiausiai tikrojo pranašo Zecharijo mokinio. Būtent šis antrasis pranašas rašo apie Dievo pažadą atnaujinti savo tautą ir Izraelio laukiantį džiaugsmą.
Jis vaizduoja karalių, ateisiantį išlaisvinti savo tautą iš svetimųjų priespaudos. Skelbdamas šią gerąją naujieną pranašas ragina žmones kelti savo širdis Dievop, siųsti Jam gyrių:
Didžiai džiūgauk, Ziono dukra,
garsiai krykštauk, dukra Jeruzale!
Štai tavo karalius pas tave ateina, –
jis išaukštintas ir pergalingas,
nuolankus ir joja ant asilo –
ant asiliuko, asilės jauniklio.
Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo
ir karo žirgus iš Jeruzalės;
karo lankas bus sulaužytas,
jis skelbs taiką tautoms.
Jo valdžia bus nuo jūros lig jūros
ir nuo Upės lig žemės pakraščių.
(Zch 9, 9–10)
Ateina naujasis karalius, jis sieks Izraeliui amžinos taikos, o ne karo. Jis įvykdys Dievo pažadus, įveiks Izraelio priešus. Negana to, jis nebus pasipūtęs ir išdidus, valdys nuolankiai ir švelniai. Šis karalius laimės ne triuškinančia jėga, o gailestingumu ir Dievo įsikišimu. Jis viso to pasieks, nes brangina savo tautą: „Ir tą dieną VIEŠPATS, jų Dievas, juos išgelbės, nes jie yra jo tautos kaimenė. Tarsi brangakmeniai karūnoje jie žėrės jo žemėje“ (Zch 9, 16).
Tedžiūgauja visa žemė!
Pranašai Izaijas, Zecharijas ir Sofonijas niekada nebuvo sutikę Jėzaus, netgi tiksliai nenumanė, kada Jis ateis. Betgi juos užliedavo džiaugsmas, gavus akies krašteliu žvilgterėti į Dievo užmojį ir pažadus. Nors psalmininkai nepažinojo Jėzaus, jie apgiedojo džiaugsmą, apimantį Dievo artume. Štai devintojoje psalmėje rašoma: „Krykštausiu ir džiūgausiu tavyje, –šlovės giesmę giedodamas tavo vardui, Aukščiausiasis“ (Ps 9, 3). Kitas psalmininkas, kreipdamasis į visą tautą, sušunka: „Mūsų viltis VIEŠPATYJE, – jis yra mūsų pagalba ir skydas. Juk jis linksmina mūsų širdį, nes mes pasitikime jo šventuoju vardu“ (Ps 33, 20–21). 98 psalmėje visa kūrinija raginama džiūgauti: „Visos šalys, džiaugsmingai giedokite VIEŠPAČIUI, – užveskite džiugias šlovės giesmes!“ (Ps 98, 4).
Izraelio pranašai ir psalmininkai džiūgavo, nors teturėjo tik pažadus, tematė tik silpnus šviesos iš aukštybių spindulėlius. Tad koks džiaugsmas turi spurdėti mūsų, pažinusių Jėzų, širdyse? Jėzus – pasaulio šviesa, nužengusi ir suspindusi mums. Jis mirė dėl mūsų, kad mes būtume pripildyti Dievo malonės, kad gyventume šventai ir džiaugsmingai, kad gyventume Jo džiaugsmu.
Jėzus mums pažadėjo sugrįžti šlovėje. Jis tikisi, kad mes kasdien Jo lauksime. Jėzaus pažadėtasis naujasis miestas, naujoji tobulos meilės pripildyta Jeruzalė, taps tikrove dėl paprastos priežasties: Dievo žodis yra Jo priesaika. Jis visada įvykdo tai, ką pažada. Taigi visi būkime linksmi ir džiugūs, nes mūsų laukia gausus atlygis Danguje (plg. Mt 5, 12). Jei Dievas pažadėjo, Jis ir įvykdys!
