Kryžiaus nešimas
Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ (Mk 8, 34)
Šie gerai žinomi Jėzaus žodžiai yra visose trijose sinoptinėse evangelijose (plg. Mk 8, 34; Mt 16, 24; Lk 9, 23). Jie aiškinami dvejopai. Pasak vieno aiškinimo, kentėjimas yra Viešpaties liudijimas. Taip pat kentėjimas aiškinamas kaip numirimas sau. Pirmiausia pagvildenkime pirmąjį aiškinimą, pasižiūrėkime, ką reiškia nešti mums tenkančius kryžius. Kitame straipsnelyje pakalbėsime apie kryžiaus galią padėti numirti nuodėmei ir egoistiniam mąstymo bei veikimo būdui.
Visi turime kryžių
Gana paplitusi nuomonė, kad pašaukimas nešti savo kryžių – tai Dievo prašymas priimti kentėjimus ir sunkumus, mus ištinkančius šiame pasaulyje. Nors mums sunku suvokti, kodėl geras Dievas leidžia savo žmonėms kentėti, visi patiriame kančios skonį ir suprantame, kad ji yra susijusi su kryžiumi.
Kančia gali būti fizinė ar dvasinė, arba psichologinė. Žmonės kenčia, kamuojami nepakeliamų vėžio sukeltų skausmų. Jie kenčia dėl vidinių žaizdų, atsivėrusių, kai juos persekiojo ar įžeidinėjo dėl tikėjimo. Kentėti gali ir silpnas kūdikis, ir sveikas vaikas, kuriam paprasčiausiai nesiseka mokykloje. Kenčia tyras žmogus, susidūręs su mirties kultūra, kenčia ir tas, kurio santykiai su artimaisiais ar draugais nutrūko ar pairo. Kad ir kokia būtų kančios priežastis, visiems tenka patirti tokių situacijų, kurias nuoširdžiai galime įvardyti „kryžiais“. Juos reikia pakelti, priimti ir nešti.
Svarbu įžvelgti, kad prieš priimdami ir apkabindami bet kurį savo kryžių turime paprašyti Viešpatį atitraukti jį nuo mūsų. Jėzus mums liepė nešti savo kryžių, bet Jis išgydė daugybę žmonių. Jis iš meilės ir atjautos pašalino jų kryžius. Daugeliu atvejų Jis nori pašalinti ir mūsų kryžius. Juk Jėzus suvokia, kas yra kančia, ir trokšta mus išgydyti.
Kančios slėpinys
Iš patirties žinome, kad kai kurie žmonės gauna ypatingą Dievo malonę – būna Jo išgydomi, o kiti – ne. Tai gilus kančios slėpinys. Kai kurie kuo maldingiausi ir švenčiausi žmonės neišgydomi, o vienas kitas beveik netikintis išgydomas. Vieni išgyja kelias minutes už juos pasimeldus, už kitus meldžiamasi ir jie patys meldžiasi ištisus metus, bet niekada taip ir neišgyja.
Šventąjį Paulių kankino „dyglys kūne“ (2 Kor 12, 7). Tai galėjo būti kokia nors liga ar kalbos yda. Paulius iš pradžių meldė Viešpatį paimti šį kryžių iš jo. Žinome, kad Paulius tris sykius prašė palengvinti šią naštą. Ir Jėzus Getsemanės sode meldė, kad Jį aplenktų ši taurė. Bet nei Jėzaus, nei Pauliaus neaplenkė jų kryžius.
Kryžiui prislėgus mūsų pečius, pirmiausia prašykime, kad Viešpats jį pašalintų. Melskime išgydymo. Maldaukime paties Jėzaus žodžiais arba prašykime taip atkakliai kaip aklasis elgeta Bartimiejus: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 46–52).
Dievas mus myli ir trokšta išgydyti. Jei serga tavo vaikas, negi nieko nedarysi ir ramiai žiūrėsi, kaip jis kenčia? Be abejonės, ne! Darysi viską, kas tavo galioje, kad jis pasveiktų. Jei taip stengiamės dėl savo vaikų mes, juo labiau mūsų dangiškasis Tėvas išlies gydomąją malonę savo vaikams (plg. Mt 7, 11).
Visada dera melstis ir nepaliauti. Ištvermingai pasitikėkime Dievo gerumu ir meile, net kančios valandą.
Įgalinti nešti kryžių
Meldžiant išgydymo iškyla esminis klausimas: jei turiu priimti šį kryžių, ar jį priimti turiu dėl tikėjimo didingumo ir kilnumo, ar kad tikėjimu esu įgalintas? Tai gana svarbus skirtumas. Kilnus žmogus priima kryžių turėdamas geras intencijas, stengdamasis nesiskųsti, nemurmėti, nepasiduoti savigailai. Nors tai teisingas būdas priimti savo kryžių, bet jei kryžių priimame tik vadovaudamiesi savo kilniomis intencijomis ir žmogiškomis jėgomis, vis tiek liks šlakelis savęs peikimo, nedrąsos, pykčio. Be to, kai kurie kryžiai tikrai sunkūs ir patiems juos nešti – ne žmogaus jėgoms.
Tokiais atvejais ypač reikia įgalintojo tikėjimo. Dievas trokšta mums lieti savo malonę, padedančią priimti gyvenimo kryžių. Jėzus apaštalui Pauliui sakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume.“ Šie žodžiai taip sujaudino Paulių, kad jis rašė džiaugiąsis „silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 9–10).
Priimti kryžių padedamam Dievo malonės yra visiškai kas kita nei dėti kilnias pastangas stengiantis priimti kryžių vien savo jėgomis, be malonės. Priimantys kryžių malonės padedami pamato, kad jų bendrystė su Dievu kasdien stiprėja. Jie atranda didžiulius stiprybės, pasitikėjimo ir atsidavimo klodus, kurie – jie tai žino – nėra jų, bet yra gaunami iš gailestingojo ir mylinčio Dievo. Užuot likę su savo kančia tokie žmonės su atjauta skuba pas kitus kenčiančius ar sunkumų varginamus. Ir taip jie vis labiau supanašėja su Jėzumi.
Tai kryžiaus paradoksas. Mes priimame kančią ne dėl to, kad ji yra gera ar kad ji mums patinka, bet kaip savo pašaukimo sekti Jėzų Kristų dalį. Tad kryžius tampa proga priartėti prie Jėzaus ir Jį pašlovinti.
Kančia suvienija mus su Jėzumi
Popiežius Jonas Paulius II visiems mums davė itin jaudinantį pavyzdį, kaip net kenčiant senatvinius skausmus džiaugtis Jėzaus džiaugsmu. 2005 m. kovą paskutinįsyk pasirodęs savo kambario lange jis buvo itin silpnas, netoli mirties. Kai nepavyko ištarti nė žodžio, popiežius tyliai palaimino susirinkusią minią ir pasitraukė. Nors Šventasis Tėvas nepajėgė ištarti nė vieno žodžio, jo išraiška rodė, kad jis nori visus padrąsinti.
Popiežius Jonas Paulius II mokė, kad kančia mus suvienija su Jėzumi. Ne tik mokė, bet ir pats tuo gyveno. 1984 m. vasarį jis paskelbė apaštališkąjį laišką apie kančią Išganomoji kančia. Jame Šventasis Tėvas pranašiškai rašė apie kryžiaus nešimą padedamam Dievo malonės:
„Ši vidinė branda ir dvasinė didybė kančioje yra ypatingo atsivertimo ir bendradarbiavimo su nukryžiuoto Atpirkėjo malone rezultatas. Jis pats veikia žmogaus kentėjimuose per savo tiesos ir paguodos Dvasią. Jis tam tikra prasme perkeičia pačią dvasinio gyvenimo esmę nurodydamas kenčiančiajam vietą arti savęs, jis, vidinis mokytojas ir vadovas, apreiškia kenčiančiam broliui ar seseriai šį nuostabų tarpusavio pasikeitimą, glūdintį pačiame Atpirkimo slėpinyje. Kentėjimas savyje yra blogio patyrimas. Bet Kristus pavertė kančią tvirčiausiu pagrindu galutiniam gėriui, amžinojo Išganymo gėriui“ (Salvifici Doloris, 26).
Tad jei tau tenka nešti kryžių, pirmiausia melsk išgydymo ir išlaisvinimo. Bet jei kryžius neatitraukiamas, prašyk Jėzaus malonės padėti jį priimti. Viešpats visada atskuba mums padėti. Anot Jono Pauliaus II, kančia yra blogis. Jėzui sugrįžus kančių nebeliks. Naujojoje Jeruzalėje nebus nei ašarų, nei aimanų, nei skausmo. Dievas net bloga išveda į gera. Jis mus išmokys taip priimti kančią, kad ji mus priartintų prie Jėzaus.
Nepraleiskime progų palaiminti žmones, nešančius sunkų kryžių. Prašykime Jėzų jiems siųsti malonių lietų ir ramybę.
