Kas įvyko per pirmąsias Velykas?
Per kiekvienas Velykas girdime „Jėzus prisikėlė!“ Ir per kiekvienas Velykas skubiai su tuo sutinkame. Bet ar įžvelgiame už šių gerai žinomų žodžių slypintį lūkestį ir laukimą? Per Velykų vigilijos Mišias skaitomi skaitiniai iš Senojo Testamento, aprėpiantys visą išgelbėjimo istoriją, iki pat Jėzaus gimimo, Jo mirties ir prisikėlimo. Velykų stebuklas turi galią įvesti mus į pačią Viešpaties širdį. Kristaus prisikėlimas apima ir mūsų prisikėlimo pažadą, sykiu aprėpia ir meilės atnaujinimą, malonę atleisti bei įkvėpimą gyventi šventą gyvenimą.
Pradėkime Velykų laiką su tokia pat dėmesinga širdimi kaip Mortos sesuo Marija, sėdėjusi prie Viešpaties kojų. Prašykime Jėzaus, kad Jis mus išmokytų laukti ir tikėtis, kad padėtų apmąstyti Velykų stebuklą. Juk Jėzaus prisikėlimas yra didžiausias įvykis žmonijos istorijoje.
Gyvenimas ir mirtis
Romos tikintiesiems šv. Paulius rašė: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas“ (Rom 10, 9). Kai kalbame Nikėjos tikėjimo išpažinimą per šv. Mišias, viešai išpažįstame, kad Kristus mirė dėl mūsų nuodėmių ir prisikėlė iš mirusiųjų. Tad ar širdyje tikime tai, ką šie žodžiai reiškia.
Ką reiškia širdyje tikėti? Pavyzdžiui, mes dažnai esame įspėjami apie nesaikingo ir nesveiko maitinimosi daromą žalą: didelį cholesterolio kiekį kraujyje, širdies ligas, antsvorį ir taip toliau. Girdime patarimus sveikai maitintis ir mankštintis. Kai kurie žmonės paiso šių nurodymų, kiti paprasčiausiai nekreipia į juos dėmesio. Bet į šiuos įspėjimus pažvelgiame naujaip, jei sutrinka, tarkim, širdies veikla. Tučtuojau imame rūpintis sveika mityba, pradedame mankštintis, netgi įspėjame savo šeimos narius ir draugus tausoti sveikatą. Šis pavyzdys šiek tiek atskleidžia, kuo skiriasi paprastas tikėjimas kuo nors, nuo tikėjimo širdimi.
Per Velykas švenčiame Jėzaus mums laimėtą amžinąjį gyvenimą. Anot Pauliaus, „mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“ (Fil 3, 20–21). Kitais žodžiais tariant, šis pasaulis nėra mūsų namai. Šioje žemėje esame svetimi, keleiviai, taigi ir turėtume gyventi kaip žemės keleiviai. Turime uoliai triūsti, kad šis pasaulis taptų geresne vieta, turime ugdytis ir mokytis, turime tarnauti stokojantiems. Bet visa tai nėra galutinis tikslas, šis pasaulis irgi nėra mūsų kelionės tikslas. Mes esame Dangaus piliečiai. Būtent Dangus ir yra giliausias mūsų širdies troškimas.
Taigi Velykas tokias ypatingas daro ir per jas atsivėrę vartai gauti Dangaus pilietybę. Štai kodėl Jėzus atėjo ir gyveno tarp mūsų. Iš meilės Dievas atsiuntė savo Sūnų mūsų išgelbėti: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Taigi Velykų žinia visada nukreipia mūsų akis į Dangų. Visada. Deja, yra žmonių, kuriuos labiau domina pelningi sandoriai nei žinia, kad jiems atvertas Dangus.
Neteisinga sakyti, kad siekti laikinųjų tikslų ar laikinųjų gėrybių yra neleistina ar netgi bloga. Tačiau Jėzus prašė, kad mūsų širdies ir proto galios pirmiausia būtų skirtos Jam ir Jo karalystei. Jis meldė, kad kiti geri dalykai eitų po šiųdviejų. Taigi neleiskime laikinosioms gėrybėms, tegu jos ir geros, užimti vien Jėzui derančios garbingos vietos.
Kas atsitiko Marijai ties kapu?
Būrelis moterų, kurioms vadovavo Marija Magdalietė, ėjo kvepalais patepti Jėzaus kūno. Kodėl jos ruošėsi Jį patepti, jeigu tikėjo Jėzaus pažadu prisikelti? Išties moterys buvo įsitikinusios, kad jis mirė. Jos leido žmogiškajai logiškai nustelbti tikėjimą Jėzaus pažadais. Joms besitariant, kaip nuristi nuo kapo angos akmenį, paaiškėjo, kad akmuo jau nuristas. Moterys tikriausiai nustėro iš nuostabos ir svarstė, kodėl ir sargai išbėgiojo nuo Jo kapo.
Dar keisčiau atrodė, kad kape nebuvo Jėzaus kūno. Manydamos, kad Jėzus miręs, moterys negalėjo atsistebėti, jog kažkas paėmė Jo kūną – galbūt norėdamas pajuokauti, o gal dar blogiau. Tad pasirodžius angelui jos ėmė klausinėti. Šis atsakė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Lk 24, 5–6).
Staiga pranyko moterų nerimas, kur dingo kūnas, kas su juo įvyko. Grįžo jų tikėjimas ir netgi dar stipresnis! Moterys suvokė, kad Jėzus nugalėjo pačią mirtį. Jis įvykdė savo pažadus. Moterų veidai švietė nuostaba. Ar Jėzaus prisikėlimo tikrovė ir jus pripildo džiaugsmingos nuostabos? Juk turėtų!
Antrasis žvilgsnis
Tai, kas dėjosi su Marija iki jai susitinkant su angelu, gali vykti ir su mumis. Ir mes galime abejoti Jėzumi. Ir mus gali apkvaitinti pasaulio pramanai. Galime vadovautis žmogiškąja logika, užmiršę tikėjimo pagrindus. Jei ne tikėjimas, Velykos tik šiaip geras įvykis. Niekada nerasime gerojo Dievo mirusiuose šio pasaulio keliuose. Jį terasime tik ieškodami tikėjimu, tik belsdamiesi į Jo duris ir prašydami mums jas atverti.
Nors Jono evangelijoje pateikiamas prisikėlimo aprašymas daug kuo susijęs su kitų trijų evangelijų pasakojimais, vienas skirtumas pastebimas – pasak Jono, Marija susitinka Jėzų ir tik paskui papasakoja Petrui ir kitiems mokiniams apie tuščią kapą. Iš pat pradžių Marija neatpažino Jėzaus. Tai skamba neįtikėtinai. Kaipgi taip galėjo būti? Marija Jėzų gerai pažinojo ir iš išvaizdos, ir iš balso. Ji su Juo praleido daug valandų. Ir štai Marija žvelgia į Jėzų ir negali pasakyti, kas Jis. Galbūt taip įvyko, nes Marija buvo pernelyg įsitikinusi, kad Jėzus miręs, ir jai buvo sunku patikėti, kad štai Jis gyvas stovi priešais ją?
Galiausiai Marija atpažino Jėzų, kai šis pašaukė ją vardu. Antrąkart pažvelgusi ji pamatė, kas Jis iš tiesų yra. Kartais ir mums prireikia antro žvilgsnio. Pirmasis žvilgsnis sykiais būna neskvarbus. Kartais baimė, rūpesčiai ar abejonės mums sukliudo pažvelgti giliau. Kartais išsiblaškymas mums trukdo panirti į gilesnę maldą, susikaupti ties Šventuoju Raštu ir leisti Jėzui uždegti mūsų širdį.
Velykos yra…
Broliai ir seserys, Velykos yra laukimas ir viltis. Velykos – tai džiaugsmingas degimas. Velykos – tai linksmybė. Velykos yra Dievo galybė ir jėga. Neužtenka tik mesti žvilgsnį į Velykas. Į jas reikia pažvelgti dar sykį ir trečiąkart, ir ketvirtąkart… Velykos yra amžinojo gyvenimo pažadas.
Dėkokime Viešpačiui už Velykų stebuklą. Tai, kas įvyko pirmąjį Velykų sekmadienį, žmogaus protu nesuvokiama. Bet, nors to iki galo ir nesuprantame, galime tikėti. Marija ir kitos moterys, vienuolika apaštalų, mokiniai pakeliui į Emausą ir visi kiti susitikę prisikėlusį Jėzų negalėjo atmesti to, ką jie patyrė. Pats Jėzus pažadėjo palaiminti tuos, kurie nei Jo matė, nei lietė, bet tikėjo. O Jis pažadų veltui nelaido.
