ŽMOGAUS KŪNO KILNUMAS
Kaip mes vieni kitus atpažįstame? Iš kur sužinome, kad kiti mus pažino? Dažniausiai pakanka žvilgtelėti į veidą. Jis yra tarsi langas į žmogų. Apie žmogų daug pasako veido išraiška: akių žvilgsnis, šypsena arba suraukti antakiai, pykčio arba juoko raukšlelės… Beveik neįmanu įsivaizduoti neturintį veido žmogų. Veidas, be abejonės, yra pati išraiškingiausia žmogaus kūno dalis.
Šie paprastučiai pamąstymai apie žmogaus veidą primena judėjų bei krikščionių požiūrį, kad kūnas yra esminis žmogaus asmens dėmuo. Pradžios knygoje rašoma, kad Dievas, sukūręs iš žemės Adomą, į jį kvėpė savo kvėpsnį, arba dvasią, – ruach. „VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Taigi žmogus yra nepakartojamas dviejų elementų – medžiagos ir dvasios – derinys. Būti žmogumi reiškia turėti žmogišką kūną.
Amžinasis Dievo planas žmonijai
Šventasis Raštas atskleidžia, kad Dievas nuo amžių, dar prieš sukurdamas pasaulį, norėjo sau dukterų ir sūnų pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26). „Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo“ (Ef 1, 5–6). Kūrinija savo garbės pilnatvę pasieks įsikūnijusiame Dievo Sūnuje, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9).
Taigi pagal nuostabų Dievo planą medžiaginė kūrinija, ypač žmonija, turėjo tapti erdvėje ir laike regima neapsakoma Dievo garbe ir didybe. „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ (Ps 19, 2). Jeigu dangaus kūnai, žvaigždės ir žvaigždynai atspindi Dievo garbę, juo labiau ją išreiškia kūriniai, esantys drauge ir kūnas, ir dvasia, savo prigimtimi išsyk priklausantys abiem pasauliams – medžiaginiam pasauliui, tai yra visatai, ir dvasios pasauliui, arba Dievo erdvei. Šiems kūriniams skirta būti Dievo džiaugsmu, maloniu Jo rankų darbu.
Žmogaus kūno didybė
Argi mūsų nestulbina žmogaus kūno grožis, darna, jo sandaros sudėtingumas? Mokslas mums padeda įsiskverbti į žmogaus kūną. Šį įsiskverbimą nesyk lydi nuostabos ir susižavėjimo šūksniai. Ką tik motinos įsčiose užsimezgęs kūdikis jau stebina savo tobulumu. Tačiau tereikia vieno pažeisto geno, vienos ne taip veikiančios ląstelės, ir ši nuostabi tvarka bus suardyta, o to padariniai gali būti netgi baisūs.
Žmogaus kūno grožį nesyk apgiedojo pagonių poetai ir menininkai, kūne jie įžvelgė žmogaus išaukštinimą. Krikščionys irgi ne menkina žmogaus kūną, o juo gėrisi, tačiau jame įžvelgia ne šiaip didingumą, bet įstabų Kūrėjo darbą. Krikščionis, džiaugdamasis žmogaus kūno puikumu, pripažįsta, kad tikriausias ir giliausias kūno grožis atsiskleidžia tik tada, kai jis dalyvauja Dievo plane, kai yra palenkiamas proto ir dvasios valdžiai.
Nuodėmės padariniai
Deja, iškiliausi kūriniai ne visada garbino Dievą. Adomo nuodėmės paveikti žmonės vis nusigręždavo nuo gyvojo Dievo ir išklysdavo iš Jo duotojo kelio. Gimtoji nuodėmė paveikė visą mūsų esatį – dvasią, protą ir kūną. Dvasiai praradus ryšį su Dievu, protas ėmė veikti tarsi būtų autonomiškas, užuot klausęs Dievo vedimo per dvasią. Dėl šios nuodėmės sukeltos vidinės suirutės kūnas kenčia įvairiopai: ligos ir negalios įėjo į žmogaus gyvenimą; visi tapome pavaldūs mirčiai (plg. Pr 3, 19; Išm 1, 12–16); kūno geiduliai dažnai tampa nevaldomi (plg. 1 Kor 6, 12–18); mūsų juslės ir kūno gebėjimai gali tapti naikinimo įrankiais; mūsų veidai ne tik atskleidžia, bet ir paslepia.
Dėl nuodėmės mūsų kūno nariai nusigręžė nuo Dievo įdiegto tikslo. Tai taikliai aprašoma Jokūbo laiške, primenant palaido liežuvio nešamą žalą: „liežuvis yra ugnis! Liežuvis, tarsi nedorybės visetas, glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo eigą, patsai pragaro padegtas“ (Jok 3, 6). Liežuvis duotas kalbėti. Prakilniausia kalbos paskirtis – garbinti Dievą. Tad Jokūbas toliau rašo: „Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sukurti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!“ (Jok 3, 9–10). Liežuvis vaizdžiai parodo tai, kas tinka ir kitiems kūno nariams. Visi jie mums duoti, kad garbintume Dievą ir tarnautume vieni kitiems, bet dėl nuodėmės mes jais įžeidinėjame Dievą ir sužeidžiame vieni kitus.
Atpirkimas kūne ir per kūną
Visas žmogaus asmuo – kūnas ir dvasia – susvetimėjo su Dievu. Tad visas asmuo kenčia nuopuolio padarinius ir nuodėmės žalą. Dievas, atėjęs išlaisvinti žmonijos iš nuodėmės, šėtono ir mirties, išgelbėja visą žmogaus asmenį. Todėl dieviškąjį atpirkimo darbą atliko įsikūnijęs Dievo Sūnus, atliko žmogaus kūne ir per žmogaus kūną. Jis tapo žmogumi ir per savo žmogystę veikia mūsų labui.
Jėzus buvo Dievas ir žmogus, tad Jo mirtis ant kryžiaus buvo išganomasis darbas, atliktas kūne ir per kūną. Su mokiniais valgydamas Paskutinę vakarienę Jis sakė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). Šie žodžiai nereiškia, kad Jėzus atidavė tik dalį savęs, savo kūną, kitą dalį pasilikdamas sau. Kūnas reiškia visą asmenį. Duoti savo kūną, vadinasi, aukoti visą savo gyvenimą, vykstantį kūne ir per kūną, taip pat aukoti kūno mirtį. Šių įvykių kūniškumą Naujasis Testamentas pabrėžia ir žodžiais apie Jėzaus Kraują kaip mūsų atpirkimo įrankį. Jame „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“ (Ef 1, 7).
Atpirkimo vaisiai pergalingai pasirodė Jėzaus Kristaus kūno prisikėlimu. Per prisikėlimą visa Jėzaus žmogystė buvo galutinai išlaisvinta iš mirties ir bet kokio šėtono puolimo. „Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios“ (Rom 6, 9). Jo kūnas yra netrūnus, jis dabar ir išoriškai atspindi vidinę dieviškojo Sūnaus garbę. Per Jėzaus prisikėlimą ir Dangun įžengimą žmonija Jo dvasiniame ir kūniškame asmenyje pasiekė neatšaukiamo Dievo išaukštinimo tikslą.
Kūno prisikėlimas
Kiekvieną sekmadienį per Mišias kalbėdami Tikiu išpažįstame savo tikėjimą kūno prisikėlimu. Tačiau mes esame taip papratę mąstyti apie sielos išganymą skyrium nuo kūno, kad maža tekreipiame dėmesio į šį svarbų Bažnyčios mokymą. Kūno prisikėlimas yra esminė atperkamojo Dievo plano dalis, nes kūnas yra esminis dalykas, kad būtum žmogus. Tad žmonijos atpirkimas nebus iki galo įvykęs, kol mūsų kūnai nebus prikelti iš kapų ir nebus suvienyti su mūsų sielomis ir dvasiomis Danguje.
Tai geriau suprasime, pažvelgę, ką reiškia žodis „išganymas“ Naujajame Testamente. Daugiausia vartojamas graikų kalbos daiktavardis soteria, juo įvardijant antrąjį Jėzaus atėjimą ir mirusiųjų prisikėlimą. „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris skirtas jums danguje. Jus Dievo galybė ir sergsti tikėjimu išganymui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu metu“ (1 Pt 1, 3–5).
Apie fizinio Jėzaus prisikėlimo ir mūsų prisikėlimo iš mirties sąsają Paulius rašo: „Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“ (Fil 3, 20–21).
Jono evangelijoje pabrėžiama ta Jėzaus mokymo apie Eucharistiją plotmė, kurios mes, deja, dažnai nepaisome: tai ryšys tarp maitinimosi Jėzaus Kūnu ir kūnų prikėlimo paskutiniąją dieną. Jėzus maitina mūsų dvasią duodamas savo Kūną Eucharistijoje, nes mes esame kūnas ir dvasia. Taigi dovanodamas savo Kūną mūsų kūnui Jis perteikia dvasinį gyvenimą mūsų dvasiai. Toks maitinimas veikia ir dvasią, ir kūną. Tai Paulius paaiškina įspėdamas korintiečius: „Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių“ (1 Kor 11, 30). Atminkime ir Jėzaus pažadą valgantiems Jo Kūną ir geriantiems Jo Kraują: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54).
Gerbti savo kūną
Mūsų kūnas yra labai svarbus Dievo plane. Jam skirta išreikšti ir padaryti regimą vidinį Dvasios darbą, vykstantį mūsų prote ir širdyje. Iš tamsybių išvaduoti krikščionys turi išmokti savo kūnu tarnauti Dievui: liežuviu garbinti Dievą ir skelbiamais žodžiais statydinti Kristaus kūną; akimis žvelgti į tai, kas pašlovina Dievą; ausimis klausytis Dievo tiesos; rankomis dirbti Dievo garbei, o kojomis skubėti ten, kur yra siunčiami; valgyti ir gerti veikiau tai, ko reikia kūno gerovei, o ne tai, kas labiau patenkina jusles; gerbti sutuoktinio kūną.
„Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6, 19–20).
Mūsų kūnas – gyvoji auka
Dievas, sukūręs žmones kaip kūno ir dvasios vienovę, norėjo, kad visas žmogus garbintų Švenčiausiąją Trejybę. Mes, kaip kūnas ir dvasia, išreiškiame vidinius savo įsitikinimus ir nuostatas kūno veikla: tariamais žodžiais, įvairiomis kūno laikysenomis, veido išraiškomis ir gestais, taip pat apeigomis. Paulius romiečiams rašė: „Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą“ (Rom 12, 1).
Iš pažiūros gali atrodyti keista, kad reikia „aukoti savo kūnus“ ir kad tai bus „dvasinis Dievo garbinimas“. Mat daugelis persiėmę nekrikščioniška nuostata, teigiančia, kad esti prieštara tarp kūno ir sielos. Šios nuostatos besilaikantys lengvai supriešina tikrąjį garbinimą (dvasinį garbinimą), laikydami jį visiškai vidiniu, ir kūno veiklą (tiesiog apeigas), ją laikydami nedvasine. Iš tikrųjų tokios pažiūros yra visiškai nebūdingos Šventajam Raštui.
Taip pat klysta manantys, kad garbinimas Senojo Testamento laikais buvo tik išorinės apeigos, o jas pakeitė Naujosios sandoros garbinimas. Neva jis yra neapeiginis, vidinis ir dvasinis. Kodėl klaidinga nuostata, kad Senoji ir Naujoji sandora yra visiškai priešingos? Kaip Šventoji Dvasia mokė žydus ir krikščionis tikrojo garbinimo?
Garbinimas Senajame Testamente
Senajame Testamente garbinimas glaudžiai susijęs su apeigomis, ypač su aukojimo apeigomis Jeruzalės šventykloje, tad netikslu jį apibūdinti tik kaip išorinį, stokojantį dvasinės plotmės. Izraelio garbinimo dvasinis pobūdis raiškiausiai atsiskleidžia psalmėse – Izraelio himnyne. Jos buvo giedamos tautos susibūrimuose, per šventes, piligrimysčių metu (plg. Kopimo giesmes – Ps 120–134) ir sinagogose. Daugelio psalmių didingumas – tiesiog nepranokstamas: „Garbinkite VIEŠPATĮ jūs, dangiškieji, duokite VIEŠPAČIUI šlovę! Duokite VIEŠPAČIUI jo vardo garbę, šlovinkite didžiai šventą VIEŠPATĮ!“ (Ps 29, 1–2). „Štai tu trokšti tiesos ir nuoširdumo, – todėl mokyk mane išminties ligi širdies gelmių. Apvalyk mane izopu, ir būsiu švarus, nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą“ (Ps 51, 8–9).
Senajame Testamente ne kartą rašoma, kaip žmones paveikdavo pranašų perduotas Dievo žodis. Tas žodis būdavo toks stiprus, kad jie imdavo atgailoti: „kadangi paėmei į širdį ir nusižeminai Dievo akivaizdoje, girdėdamas jo žodžius apie šią vietą ir jos gyventojus; kadangi nusižeminai mano akivaizdoje, persiplėšei savo drabužius ir verkei mano akivaizdoje, todėl ir aš tave išgirdau, – tai VIEŠPATIES žodis“ (2 Kr 34, 27). Po tokios atgailos, valdant karaliui Jošijui, buvo švenčiama Perėjimo šventė, kaip kad nebuvo švęsta nuo Samuelio laikų (plg. 2 Kr 35, 18).
Taigi išpučiantys skirtumą tarp Senojo ir Naujojo Testamento garbinimo nežino, koks buvo svarbus izraelitiškasis pamaldumas ir garbinimas Jėzaus, Marijos ir dvylikos apaštalų gyvenime. Jėzaus meilė šventyklai akivaizdi ir pasakojime, kaip Jis išvartė šventykloje pinigų keitėjų daiktus, mat šie kėlė sumaištį šventoje vietoje (plg. Mt 21, 12–13; Jn 2, 13–17). Jėzaus meilė Jeruzalei atsiskleidžia raudoje dėl jos likimo (plg. Mt 23, 37–39; Lk 13, 34–35). Pirmieji krikščionys buvo žydai, toliau rinkęsi į šventyklą ir sinagogas garbinti Dievo, ši tradicija nutrūko sugriovus šventyklą, tada jie tegalėjo rinktis tik sinagogose.
Žydų apeigos iš tiesų turėjo daug įtakos pirmųjų krikščionių garbinimui. Naujojo Testamento maldos yra žydiškos savo forma, jos skiriasi tuo, kad jose išpažįstama Jėzų esant Mesiju ir Viešpačiu (plg. Ef 1, 3 su Neh 9, 5). Pirmieji bendruomeniniai krikščionių garbinimo veiksmai ne sinagogose buvo grindžiami sinagogos pavyzdžiu, netgi pirmųjų krikščionių bažnyčios buvo statomos pagal sinagogų architektūrą. Mozės krasė tapo vyskupo katedra, t. y. krėslu, kuriame sėdėdamas jis mokydavo, o žydų vyresniųjų vietas pakeitė vietos krikščionių vyresniesiems. Romos apeigų Žodžio liturgijos ištakos – pamaldos sinagogoje. Eucharistijos forma susiklostė remiantis berakah malda, kalbama virš taurės žydų apeiginio valgymo pabaigoje.
(Tęsinys kitame numeryje)
