PRIIMANT NAUJĄJĄ SANDORĄ
Ji yra įrašyta mūsų širdyse ir ji keičia mūsų gyvenimą
Elektroninio pašto, socialinių tinklų, elektroninių žinučių laikais paprastų laiškų rašymo menas pamažu blėsta. Jau praeityje tos dienos, kai sėdėdavome už stalo su rašikliu rankose ir prirašydavome daugybę puslapių, atskleidžiančių mūsų mintis toli esančiam draugui. Dabar pasitenkiname tik keliomis eilutėmis. Taip greičiau, lengviau, pigiau. Bet sykiu rizikuojame prarasti atsivėrimo draugams dovaną, nes neparodome, kas mes esame ir ką Dievas daro mūsų gyvenime.
Ankstyvosios Bažnyčios laikais laiškai buvo vertinami rimčiau. Prisiminkime Pauliaus, Petro ir kitų apaštalų laiškus krikščionių bendruomenėms. Tie laiškai ne tik nuoširdūs ir asmeniški, juose apstu patarimų, nurodymų ir pamokymų bendruomenėms. Šie laiškai daug ką pasako apie juos parašiusius žmones, netgi tada, kai juose pateikiami tik nurodymai bendruomenėms.
Tai gali padėti suprasti, kodėl apaštalas Paulius kalbėdamas apie naująją sandorą Kristuje pasitelkė laiško įvaizdį, kad apibūdintų, kaip Korinto tikintieji paveikė jį ir kaip jie galėtų paveikti kitus žmones. Jis pavadino juos Kristaus laišku, „kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (2 Kor 3, 2). Pasitelkęs šį vaizdinį, Paulius kalba ne tik apie tai, jog Dievas įrašė sandorą į jų širdis, bet ir apie būdą, kaip jie savo gyvenimu liudija naują gyvenimą sandoroje. Vienu vaizdiniu Paulius aprėpia Dievo darbą jų širdyse ir jų liudijimą pasauliui.
Šiame straipsnelyje norime pasekti Pauliaus mintis, aptarti, kaip naujoji sandora yra įrašyta mūsų širdyse. Taip pat norime pažvelgti, kaip mūsų gyvenimas gali tapti Dievo laišku aplinkiniams žmonėms.
Malonė išlieta mūsų širdyse
Paulius mąstydamas apie naująją sandorą, sudarytą Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, korintiečius apibūdino kaip laišką, atspindintį šį įvykį. Ši sandora nėra senoji sandora, kurią Dievas sudarė su Moze ir izraeliečiais. Kitaip nei pirmoji sandora, kuri buvo grindžiama įstatymų laikymusi, naujoji sandora yra skirta gyvai mūsų prigimtyje įskiepytų principų patirčiai. Ši naujoji sandora yra „garbinga“, nes jos dėka Šventoji Dvasia gyvena mūsų širdyse, įkvėpdama naująjį gyvenimą ir suteikdama jėgų jį gyventi. Paulius kitame laiške rašo: „jūs ne įstatymo, bet malonės galioje“ (Rom 6, 14).
Pasak šv. Augustino, esminis naujosios ir senosios sandoros skirtumas yra tas, kad Dievas jau neapsiriboja leisdamas įsakymus, kurių turime laikytis. Dievas veikiau daro tai, ką pats įsako. „Darbais grindžiamas įstatymas įpareigoja grasinimu, o tikėjimu grindžiamas įstatymas įpareigoja tikėjimu... Pagal darbais grindžiamą įstatymą Dievas liepia žmogui: „Daryk, ką įsakau.“ Pagal tikėjimu grindžiamą įstatymą žmogus sako Dievui: „Duok man tai, ką įsakai“ (Apie Dvasią ir raidę, 22).
Žinoma, ir senoji sandora buvo kupina Dievo malonės bei palaiminimų. Daugelyje psalmių kalbama apie Dievo maloningumą (plg. Ps 33, 18; 86, 15; 103, 8; 116, 5). Tačiau Senojo Testamento žodis „malonė“ (hebrajiškai hesed) reiškia ką kitą, nei Naujojo Testamento graikiškasis žodis charis. Hesed buvo suvokiama kaip Dievo maloningumas ir gera valia savo tautai. Tai Jo troškimas ištiesti pagalbos ranką Izraeliui. O charis apima visa, ką reiškia hesed ir dar daugiau. Šiuo žodžiu buvo apibūdinama malonė, kurią mums suteikė Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Tai malonė, kuri nusidėjėlius išvadavo nuo teismo ir padarė teisius. Tai malonė, į mūsų širdis įrašanti naująją sandorą.
Naujosios sandoros malonė nebėra vien Dievo pasilenkimas ir rūpinimasis mumis. Malonė tapo Dievo troškimu mus perkeisti iš vidaus. Jis įrašė naująją sandorą į mūsų širdis, lyg ji būtų laiškas, sakantis, jog mes esame naujas kūrinys, ir įtikinantis mus gyventi naują gyvenimą.
Perkeisti sandoros malonės
Prisiminkime apaštalus per Paskutinę vakarienę, prieš pat Jėzui sudarant naująją sandorą. Petras nurodinėjo, ką Jėzus turi daryti. Judas rengė sąmokslą prieš Jį. Tomas ir Pilypas buvo sutrikę. Kiekvienas kovojo dėl geresnės vietos danguje. Regis, niekas nesuprato Jėzaus, tad Jis net atrodė truputį nusivylęs. Vienu metu Jėzus visus nutildė: „Gana!“ (Lk 23, 38).
Visiškai kitokį vaizdą matome Sekminių dieną. Šventoji Dvasia liejasi laisvai. Petras skelbia Evangeliją. Žmonės įtiki Jėzų ir buriasi į bendruomenę. Visi apaštalai skelbia „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11). Jie visi buvo perkeisti, nes Šventoji Dvasia nužengė ant jų. Jie pamiršo senus nesutarimus ir dirbo kartu statydindami Bažnyčią.
Ši vidinė Šventosios Dvasios malonė yra naujosios sandoros esmė. Be šio dieviškojo įrašo mūsų širdyse naujoji sandora tebūtų nežymus senosios sandoros patobulinimas, o ne vienintelė galinga versmė. Pasak šv. Augustino, „Kas gi yra Dievo įstatymas, įrašytas paties Dievo į žmonių širdis? Tai Šventosios Dvasios artumas; Dvasios, kuri yra „Dievo pirštas“ ir kuri mūsų širdyse išlieja meilę, įvykdančią įstatymą“ (Apie Dvasią ir raidę, 36).
Malonė veda į ramybę ir taiką
Į savo gyvenimą žvelgdami vienpusiškai sunerimstame, nes matome tik savo silpnybes, problemas, nuodėmes. Mus skaudina sužeisti santykiai, slegia finansiniai poreikiai, vargina ligos. O kur dar viso pasaulio iššūkiai ir problemos: auganti nepagarba žmogaus gyvybei, tautų tarpusavio karai, žiaurumai miestuose, silpnėjančios šeimos. Visa tai naikina viltį. Taip lengva pamiršti, kad Dievo malonė buvo išlieta į mūsų širdis ir kad ji padeda gyventi naują gyvenimą. Taip lengvai pamirštame, kad pats Jėzus sudarė sandorą su mumis.
Jėzus įspėjo, kad dėl šių sunkumų ir išbandymų nenutoltume nuo Jo ir naujosios sandoros (plg. Mt 13, 22). Jis priminė mums, kad Dievas rūpinasi paukščiais ir lauko lelijomis (plg. Mt 5, 20–34). Jėzus paragino nebijoti, nes „jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ (Lk 12, 32).
Iš tiesų gyvenimas kupinas rūpesčių. Tragedijos vyksta ne tik kur nors toli, kartais jos paliečia ir mus. Jėzus matė nuodėmę pasaulyje. Jis pats patyrė, kas yra išdavystė, praradimas, liga. Ir Jis galėjo pasiduoti nerimasčiai. Bet kilus gyvenimo audroms, Jis liko ramus, net miegojo per audrą Galilėjos jūroje!
Švęskime gyvenimą!
Kiekvieną dieną susiduriame su klausimu: „Ar noriu atsigręžti į laisvę, džiaugsmą ir naujosios sandoros pažadus? Ar toliau gyvensiu prispaustas nerimo?“
Labai svarbu, kad stengtumės išlaikyti ramybę ir tada, kai gyvenimas teka įprasta savo vaga, ir tada, kai mums metami iššūkiai. Ramybę verta išlaikyti ir dėl savo sielos gerovės, bet sykiu ji gali tapti ir liudijimu kitiems žmonėms. Nepamirškime, jog esame Jėzaus laiškas pasauliui. Jūsų gyvenimas gali liudyti Evangelijos galią ir malonę.
Tad švęskite gyvenimą. Nepraleiskite dienos nepasidžiaugę Dievo kūrinija ar mylimais žmonėmis. Jei norite eiti dar toliau, pabandykite įžvelgti gėrį ten, kur kiti jo nemato, arba pamilti tai, ko nemylite.
Švęskite sandorą Kristuje. Šlovinkite Dievą kasdien. Dėkokite Jėzui už prisikėlimą iš numirusiųjų. Prašykite Šventosios Dvasios pagalbos, kad širdyje pajustumėte Jos darbus ir ištikimybę. Pajauskite, kaip Dievas jus užlieja savo nesibaigiančia meile, taika, pagarba kitiems. Stebėkite, kaip Jis padeda liudyti jūsų neišardomą sandorą su Viešpačiu. Niekada nepamirškime, kad Dievas nepailsdamas ieško mūsų ir yra mums be galo atsidavęs!
