„Pamilau tamsą“
Motinos Teresės kryžiaus kelias
2007 m. išleidus naują knygą apie Motiną Teresę, daugybė žmonių į jos gyvenimą pažvelgė tarsi naujoje šviesoje. Į knygą, pavadintą „Ateik, būk mano šviesa: asmeniniai Kalkutos šventosios raštai“, tėvas Brianas Kolodiejchukas, Meilės misionierių kongregacijos narys kunigas, surinko Motinos Teresės laiškus ir asmeninius raštus, atskleidžiančius penkiasdešimt jos gyvenimo metų, iki pat mirties, prabėgusius beveik visiškoje dvasios tamsoje. Ši vienuolė, atrodžiusi įstabus šventumo pavyzdys, ištisus dešimtmečius jautė savyje baisią tuštumą, tarsi Dievas būtų negyvenęs jos širdyje. Jai atrodė tarsi jos dvasia būtų visiškai mirusi ir ji su ilgesiu klausdavo Viešpaties: „Ar ilgai, Viešpatie, nesirodysi?“ Kodėl Motinai Teresei teko išgyventi tokią tamsą?
Ši tamsa nebuvo laikina sausra, įveikiama karštesne malda, atgaila ar labiau atsiduodant Jėzui. Išties ši tamsa tarsi pranoko laiką. Išskyrus trumpą laikotarpį po popiežiaus Pijaus XII mirties 1958 m., Motina Teresė be atvangos iki pat savo gyvenimo pabaigos kankinosi jausdamasi atskirta nuo Dievo.
Brandžios dvasios moteris
Daugelį žmonių žinia apie Motinos Teresės dvasinę kankinystę ir vidinę tamsą pribloškė. Be to, sukėlė nemaža klausimų. Negi Dievas taip elgiasi su savo ištikimiausiais tarnais? Negi Motina Teresė iš tikrųjų gyveno melu? Negi ji apgaudinėjo? O gal buvo dar blogiau – ji veidmainiavo ragindama savo širdis atiduoti Jėzui, o pati jausdamasi tarsi Dievo iš viso nebūtų?
Prieš mėgindami atsakyti į šiuos klausimus atminkime, kad ne visą laiką tamsa buvo Motinos Teresės būsena. Nuo pat jaunumės jos maldos gyvenimas buvo gyvas, būtent iš jo ji sėmėsi galingo džiaugsmo ir stiprios meilės žmonėms. Ypač pašaukimo eiti į Kalkutos lūšnas metu Motina Teresė jautėsi labai artima Jėzui, rodos, savo širdyje girdėjo skambantį Jo balsą. Jėzus, atskleisdamas jos pašaukimą, vadino ją „savąja sutuoktine“ ir „savąja mažutėle“. O ji atsiliepdama Jį vadino „savuoju Jėzumi“. Akivaizdu, kad tokie žodžiai plaukė ne iš kenčiančio dvasinę tuštumą lūpų!
Atminkime, kad Motina Teresė jau buvo 36 metų amžiaus, kai išgirdo Viešpatį ją šaukiant eiti į lūšnynus. Ir tamsa ją apsupo tik tada, kai ji po poros metų ėmė darbuotis tarp vargšų. Taigi dvidešimt metų ji buvo Loreto vienuolijos sesuo: meldėsi, apmąstė Šventąjį Raštą, tarnavo kitiems ir vis artėjo prie Viešpaties.
Taigi žinotina, kad Motina Teresė buvo tikrai brandžios dvasios moteris, kai ją užklupo dvasinė tuštuma. Ją apėmė tamsa, nepaisant didžiulės dvasinio gyvenimo patirties ir gelmės. Bet atkreipkime dėmesį – didžiulis Motinos Teresės atsidavimas savo pašaukimui tarnauti vargšams ir ištvermingas Jėzaus meilės skleidimas žodžiu yra daug patikimesnis ir iškalbingesnis liudijimas, kas iš tiesų vyko jos širdyje, nei jos kentėta sausra. Motina Teresė nepaliovė tikėjusi. Ji nepaliovė tarnavusi žmonėms ir nepaliovė mylėjusi Jėzų. Ji mylėjo Jį dar karščiau. Taigi Motina Teresė neprarado tikėjimo ir toliau liko atsidavusi Dievo valiai, kad ir kaip tai buvo jai sunku.
Priimti tamsą
Kaip Motina Teresė atsiliepė į ją apėmusią tamsą ir tuštumą? Iš pradžių liūdėjo, sielvartavo, stebėjosi, kodėl Viešpats nuo jos pasitraukė. Galbūt Jis pasitraukė dėl kokios nors slaptos jos nuodėmės ar netobulumo? Galbūt ji kaip nors Jį liūdina? Ji ir toliau darbavosi, o savo vidinę sumaištį patikėjo nuodėmklausiui ir dvasios vadovui.
Tai buvo jos tikėjimo ženklas. Ji nepuolė į neviltį, nesirinko tariamai saugaus kelio – negrįžo į Loreto vienuolyną ir nebėgo nuo vienuolinio gyvenimo. Ji jautė, kad Dievas esti už ją apgaubusios tamsos, o ji buvo davusi įžadą neatsakyti Jėzui nieko, kad ir ko Jis paprašytų.
Maždaug po vienuolikos metų kito dvasios vadovo padedama ji suvokė, kas joje vyksta. „Pamilau tamsą, – rašė ji, – nes dabar tikiu, kad ji yra dalis, labai labai maža Jėzaus tamsos ir skausmo žemėje dalelytė.“ Šiame ir kituose laiškuose Motina Teresė atskleidžia, kad ji savo skausmingą būseną ėmė suvokti kaip būdą dalyvauti Jėzaus gyvenime – kaip slėpiningą dalininkavimą Jo kančiose ir kryžiuje.
Tapti viena su vargšais
Kodėl Dievas užkrovė tokią naštą ant Motinos Teresės pečių? Atsakymą galime įžvelgti ypatingame jai patikėtame pašaukime. Motina Teresė sakė gavusi tą pašaukimą 1946-ųjų rugsėjo 10-ąją. Ji rašė: „Tą dieną traukinyje į Dardžylingą Dievas man davė pašaukimą pašaukime – malšinti Jėzaus troškulį tarnaujant Jam tarp pačių didžiausių vargšų.“
Keliaudama traukiniu Motina Teresė iki sielos gelmių pajuto, kaip Jėzus trokšta vargšų, mirštančių, apleistųjų. Jis ilgisi jų meilės, trokšta dalytis savo meile su jais. Daugybė benamių, praradusių viltį – lengvas pagundos ir nuodėmės grobis. Daugybė ligonių, mirštančiųjų lūšnose trokšte trokšta, kad kas nors jiems paduotų puodelį vandens, ištartų paguodos žodį ar švelniai apkabintų. Ir niekas neateina jiems padėti.
Motina Teresė jautė, kad Dievas šaukia ją rūpintis vargšais, rūpintis jų kūnais ir sielomis. Ji jautė, kad jiems dalydama savo dėmesį ir meilę atneša jiems Jėzų ir taip malšina vargšų troškimą Jėzaus ir Jėzaus troškulį vargšų. Sykiu ji suvokė, kad šis pašaukimas iš jos kai ko pareikalaus, bet tikriausiai nesitikėjo, kad kaina, kurią teks mokėti, bus tokia didelė, reikalavimai tokie skausmingi.
Motina Teresė turėjo ne tik medžiagine prasme susitapatinti su vargšais, tapti tokia pat neturtėle kaip jie. Dievo valia ji ir savo dvasia turėjo nusileisti iki jų, tapti tokios pat skurdžios, suvargusios dvasios kaip jie. Taigi Dievas tarsi pasitraukė nuo jos, kad ji galėtų susitikti su apleistais, vienišais, suvargusiais žmonėmis, širdimi pajusti jų atskirtį, vienišumą, skendėjimą užmarštyje. Dievas Motinai Teresei pasidarė tolimas, kad ji iki sielos gelmių pajustų tą meilės ir paguodos troškulį, kurį junta vargšai. Dievas tarsi privertė ją pasijusti Jo atmestai, jog ji suvoktų, kokie susvetimėję, tolimi, atskirti, apleisti ir atmesti jaučiasi daugybė žmonių.
„Trokštu“
Šia dvasine vienybe, arba susitapatinimu, su vargšais Motina Teresė įkūnijo ir pati patyrė Jėzaus troškulį, Jo troškimą mūsų. Įsivaizduokime, koks vienišas tas, kuris niekada nemato savo mylimojo, nors iš visos širdies ilgisi būti su juo. Įsivaizduokime, kaip liūdna tam, kuris džiaugėsi kito artumu, o dabar jaučia, kad tas asmuo jį atmetė. Taip Jėzus jautėsi ant kryžiaus. Tokį skausmą Jis patiria žvelgdamas į pasaulį ir matydamas daugybę žmonių, kurie ne tik nenori Jo pažinti, bet ir nusigręžia nuo Jo.
Šis Motinos Teresės vidinės tamsos atskleidimas mus gali sutrikdyti. Juk ji buvo šventa, Viešpačiui atsidavusi moteris. Tad kas laukia mūsų? Motinos Teresės istorija suglumindama kai ko ir pamoko.
Pirmiausia šios šventos moters gyvenimo istorija liudija tikėjimo ir pasitikėjimo jėgą bei galią. Ji niekada nepaliovė tikėjusi Jėzumi, net kai, regis, Jis ją buvo visiškai apleidęs. Ji niekada nenusigręžė nuo Viešpaties, Jo neišsižadėjo, neatsisakė jai duoto pašaukimo. Ji liko Jam ištikima. Motinos Teresės gyvenimas moko, kad kai veikiame tikėjimu, vien tikėjimu, Dievas mums suteikia stiprybės ištverti ir netgi jėgų pasiekti tikslą. Kaip ir Motina Teresė, galime nesulaukti jokio paguodos ar patvirtinimo ženklo iš Viešpaties. Tačiau, kaip ir ji, pasitikėkime, kad Dievas bus patenkintas mumis ir atlygins, jei padarysime visa, ką turime ir galime.
Antra ir svarbiausia, ko galime pasimokyti iš Motinos Teresės istorijos, – kad Jėzus be galo ilgisi kiekvieno iš mūsų. Ilgėdamasi Viešpaties ir apsisprendusi visą save atiduoti kiekvienam žmogui Motina Teresė suteikė šiam svarbiam dvasiniam principui žmogiškąjį veidą. Jos šypsena, uolumas tarnaujant ir atsidavimas nepaisant vidinės tamsos rodo, ko Jėzus tikisi iš mūsų. Viešpats kasdien jaučiasi ištroškęs, nes mes stokojame tikėjimo. Jis kasdien kenčia dėl didelių ar mažų mūsų nuodėmių. Tačiau Jis kasdien mums dovanojasi tikėdamasis mus sau susigrąžinti. Motinos Teresės ištikimybė Jėzui – Jėzaus ištikimybės mums atšvaitas.
Motinos Teresės gyvenimas, tikėjimas ir nesvyruojanti meilė tetampa Dievo meilės mums atvaizdu ir pavyzdžiu, kaip mes turime mylėti savo Viešpatį.
