ŽODIS tarp mūsų

STEBĖKIMĖS DIEVO GALYBE

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 5
Šventasis Jonas Auksaburnis apie Antrąjį laišką korintiečiams

Šv. Jonas Auksaburnis (apie 349–407) buvo arkivyskupas, mokslininkas ir didžiai gerbiamas pamokslautojas. Į šį Dievo įvairiomis dovanomis apdovanotą vyrą pažvelkime kaip į Pauliaus žodžių, jog tikintieji moliniuose induose nešioja didžiulį lobį (plg. 2 Kor 4, 7), atspindį.

Jono motina buvo krikščionė, o tėvas – pagonis. Jis gimė Antiochijoje, ten studijavo teisę ir teologiją. Jonas buvo betampąs sėkmingai besiverčiančiu teisininku, kai pajuto pašaukimą tapti vienuoliu. Atsiliepdamas į šį pašaukimą jis įstojo į už miesto įsikūrusią vienuolių bendruomenę. Joje praleido šešerius metus atsidėjęs maldai ir Šventojo Rašto studijoms. Jonas taip karštai ėmėsi asketinių vienuolių praktikų, savęs atsižadėjimo pratybų, kad smarkiai pakenkė savo sveikatai. Dėl pašlijusios sveikatos turėjo grįžti į Antiochiją. Čia tapo iš pradžių diakonu, paskui kunigu ir galiausiai miesto vyskupu.

Tapęs vyskupu Jonas sakė tokias įspūdingas, įkvepiančias homilijas, kad žmonės jį praminė Chrizostomu, arba Auksaburniu, kitaip tariant, tokiu iškalbiu, tarsi turinčiu auksinį liežuvį. Garsas apie jo pamokslus plačiai pasklido. Konstantinopolio imperatoriumi tapęs Arkadijus pakvietė Joną tapti čionykštės Bažnyčios vadovu. Iš nuolankumo Jonas atsisakė, bet jis negalėjo smarkiai priešgyniauti, nes ketvirtajame amžiuje imperatoriaus žodis buvo įstatymas, netgi Bažnyčiai.

Konstantinopolyje Jonas nesutiko gyventi prabangiai, kaip jo pirmtakai. Jis suvokė, kad vienintelis tikras lobis yra dvasinis, tad pardavė brangias vyskupo rūmų puošmenas, norėdamas pamaitinti ir sušelpti vargšus. Jonas priešinosi švaistūniškumui Bažnyčioje ir pamoksluose peikdavo prabangią gyvenseną. Kiek galėdamas jis stengėsi gyventi asketiškai, kaip buvo įpratęs vienuolyne. Dėl nuolatinių nesutarimų su itin prašmatniai gyvenusia imperatoriaus žmona Jonas ne kartą buvo ištremtas. Mirė 407-ųjų žiemą, priverstinai išvykęs į tolimąjį Pontą.

Skaitytojams pateikiame ištraukas iš šv. Jono Auksaburnio aštuntosios homilijos apie Antrąjį laišką korintiečiams. Joje jis aiškina priešpriešą tarp Kristaus mumyse – didžiojo lobio ir mūsų žmogiškojo silpnumo – molinio indo.

Lobis moliniuose induose

Paulius rašė, kad nenusakoma Dievo garbė esti krikščionyje. Jis pabrėžė, kad mes „atidengtu veidu“ atspindime Viešpaties šlovę ir „daromės panašūs į jo atvaizdą“, „vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18).

Tad jis manė, jog savaime suprantama, kad skaitytojams kyla klausimas: jei mes esame netobuli žmonės, kaipgi Dievo šlovė gyvena mumyse? Paulius atsakė taip: „Tik dėl Dievo įmanus toks stebuklas. Kitaip tiesiog nesuvokiama, kad žmonės atspindėtų Dievo šlovę – neišmatuojamą lobį. Tad šlovė priklauso Dievui, o ne mums.“

Galybė eina iš Dievo, o ne iš mūsų

Paulius kalba ir tiems, kurie didžiuojasi savimi. Tiek Dievo šviesos spindesys, tiek indų trapumas Dievo duotas, kad parodytų Jo galybę, nes Jis duoda didžių dalykų ir duoda jų menkiems, silpniems žmonėms.

Paulius vartojo žodį „moliniai“, kad atskleistų, kokia yra žmogaus prigimtis, parodytų mūsų kūno trapumą. Mūsų kūnas lyginamas su dužliais molio dirbiniais, nes jį gali sugurinti mirtis, liga, karštis, šaltis ir daugybė kitų dalykų. Pasak Pauliaus, visa tai suniekina žmogaus puikybę ir parodo, jog galybė kyla ne iš jo. Beje, Dievo galybė sušvinta visu dieviškumu, kai didūs dalykai pasireiškia trapiame žmogystės inde.

Kitoje vietoje Viešpats sako Pauliui: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Senajame Testamente Dievas išties pasitelkdavo silpnuosius stipriesiems nugalėti. Didžiulės kariuomenės išlakstydavo užpultos mašalų ir uodų. Aukštas Babelio bokštas ėmė svyruoti, nes jo statytojai pradėjo nesusikalbėti. Kilus karams, Dievas leisdavo mažiems karių būriams įveikti turinčias triuškinamą persvarą galybes. Trimitų gaudimas sugriaudavo miestus. Paauglys Dovydas išvijo visą filistinų kariuomenę. O nūdien dvylika vyrų pasiųsti nugalėti pasaulį, nepaisant žiaurių persekiojimų.

Nepaliauti žavėjusis

Tad nepaliaukime stebėjęsi ir žavėjęsi Dievo galybe. Gėrėkimės ja, garbinkime ją. Klauskime, kaip klausė žydai ir pagonys: kas paskatino tokią daugybę žmonių atsiversti, imti kitaip gyventi? Negi žvejai, palapinių audėjai, mokesčių rinkėjai, prasčiokai? Vargu bau ar jie galėjo. Tai įtikėtina, tik jei Dievas veikė per juos.

Ar galėjo tie žmonės atsiversti dėl įtikinančios apaštalų žodžių galios? Juk apaštalai buvo neišsimokslinę ir jų skelbiama žinia buvo sunku patikėti bei ją priimti. Jie skelbė: „Pasikrikštykite Kristuje, kuris buvo nukryžiuotas.“ Taip buvo skelbiama tiems, kurie niekada nei matė, nei girdėjo Jėzaus! Nepaisant to, žmonės buvo įtikinti, kad jų dievai ir karta iš kartos perduodami papročiai yra niekis, palyginti su Kristumi, prikaltu ant medinio kryžiaus…

Iš kur kilo šio skelbimo įtikinamumas? Ne iš kur kitur, tik iš Dievo galybės. Naujas idėjas sunku priimti. Dar sunkiau priimti tokias idėjas, kurios paplauna daugelio žmonių ilgalaikių religinių įsitikinimų pamatus. Tad kaip jie nugalėjo pasaulį? Kaip jie įveikė mąstytojus ir nuvertė dievus? Negi neakivaizdu, kad tai įvyko, nes Dievas buvo su jais? Ši sėkmė ne iš žmonių, o iš nenusakomos Dievo galybės. Iš dievystės, veikiančios per žmogystę.

Ateikite pagarbinti su mumis

Taigi Kristaus galybė pasireiškia visur, apšviesdama žmonių širdis. Apmąstykite visa tai. Priimkite Dievo pažado įrodymą. Ateikite pagarbinti su mumis nukryžiuotąjį Kristų, kad Dievo malone ir meile taptumėte Jo amžinosios karalystės dalininkai! Visi žmonės tepažįsta mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriam garbė per amžių amžius. Amen.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!