ŽODIS tarp mūsų

VEIDAS VEIDAN SU EVANGELIJA

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Straipsnis 3
Atraskime Lectio divina palaiminimą

Craig E. Morrison O. Carm.

„Ką turėčiau daryti?“ Toks klausimas buvo užduotas per Lectio divina – maldingo Biblijos skaitymo valandą. Daugelį metų ją vedžiau Romoje, Šv. Martyno parapijoje, kurioje ir gyvenau. Klausėja nežadėjo atstoti. Ji norėjo atsakymo iš mūsų ir troško atsakymo iš Dievo.

Tą vakarą skaitėme pasakojimą iš Apaštalų darbų apie keliaujantį etiopą eunuchą, kuris skaito skirsnį iš pranašo Izaijo ir mėgina suprasti, ką jis reiškia. Pilypui įsėdus į jo vežimą, kad paaiškintų, jog Izaijo žodžiai veda prie Jėzaus, etiopas nedelsia: „Štai vanduo, kas gi kliudo man pasikrikštyti?“ Sustabdo vežimą, ir Pilypas jį pakrikštija (plg. Apd 8, 26–39).

„Tas etiopas eunuchas sužinojo, kaip atsiliepti į skaitomą skirsnį ir sužinojo tinkamu metu, – atitarė klausianti parapijietė. – O aš jau pakrikštyta ir nežinau, kaip atsiliepti. Ką turėčiau daryti?“ Lectio divina šios moters širdį, kaip prieš daugelį amžių etiopo, plačiai atvėrė Dievo žodžiui. Tik galutinio lectio žingsnio – apsisprendimo imtis konkretaus atsako – ji kol kas nepasiekė.

Neišsenkamas naujumas

Lectio divina, laiko patikrintas ir Bažnyčios tradicijos gerbiamas Šventojo Rašto skaitymo būdas, yra toks galingas ir paveikus, kad nenuostabu, jog popiežius Benediktas XVI yra ugningas jo palaikytojas. Paskutiniame savo apaštališkajame paraginime Verbum Domini jis mus ragina praktikuoti Lectio divina, kad „mus apstulbintų neišsenkamas niekada nesenstančio Dievo žodžio naujumas“.

Išties, kadangi per Lectio divina Biblijos pastraipa skaitoma keturis kartus (žr. Keturios lectio pakopos), jis veiksmingai įveikia mūsų pasipriešinimą, praplėšia mūsų dvasinį kurtumą. Tad mūsų, kaip ir keliaujančio etiopo, atsiliepimas į Dievo žodį gali būti keičiantis gyvenimą.

Mūsų Lectio divina susitikimuose Šv. Martyno parapijoje tai vyksta nuolat.

Nurimk ir paklausyk

Šv. Martyno parapija įsikūrusi Senajame Romos mieste. Jos bažnyčia stovi šalia itin judrios gatvės netoli pagrindinės Romos traukinių stoties Termini ir Koliziejaus. Parapijos globėjas – Šv. Martynas Tūrietis. Jis buvo Romos kareivis, atidavęs pusę savo apsiausto elgetai. Jo pavyzdys ir nūdien įkvepia išskirtines parapijos paramos iniciatyvas. Per savaitę daugiau kaip šimtui žmonių, daugiausia svetimšalių, sudaromos sąlygos nusimaudyti po dušu, duodama švarių drabužių ar suteikiama kitokia praktinė pagalba.

Daugelis parapijiečių, lankančių Lectio divina susitikimus, atvyksta į juos po įtemptų ir skubių darbų kupinos dienos. Į susitikimą atvyksta tėvas, ilgai kovojęs su sūnumi, kad šis eitų į mokyklą, paauglių klausimų išsekintas katechetas, parduotuvės savininkas, anksčiau uždaręs parduotuvėlę ir atskubėjęs čia. Kai kurie ateina apimti Mortos, kuri rūpinosi daugeliu dalykų, dvasios (plg. Lk 10, 39).

Visiems mums reikia sustoti, nurimti, sutramdyti lekiančias mintis, kad patirtume Dievo žodžio naujumą ir gaivumą. Taigi stengiuosi sukurti maldingą aplinką bažnyčioje – pritemdau šviesas, įjungiu tylią muziką. Vienintelė skaisti švieselė spindi prie atverstos Biblijos. Tai kiekvienam padeda greičiau susitelkti ties Dievo žodžiu. Dideliame ekrane kartais rodau Renesanso ar kitų laikotarpių religinio meno šedevrus, iliustruojančius tą vakarą skaitomą Šventojo Rašto tekstą. Pavyzdžiui, skaitant Mato 9, 9–13, rodau Caravaggio Mato pašaukimą.

Lectio divina dalyviai gauna popieriaus lakštą, kuriame išvardyti esminiai žodžiai ir pateikiama tą vakarą skaitomos Biblijos pastraipos struktūra. Jie gali šią medžiągą perskaityti prieš pradedant susitikimą ir paskui ją pasiimti namo. Apmąstymas, prasidėjęs per lectio, dažnai tęsiamas kalbantis namuose prie pietų stalo.

„Aš išgirdau Jėzų!“

Kai nurimstame ir savo širdis pakeliame į Dievą, balsiai skaitoma Rašto ištrauka. Skaitoma lėtai, mąsliai. Dažnai ištrauką skaito daugiau nei vienas skaitovas, kad išryškėtų jos prasmė ir struktūra. Grupėje Lectio divina, Dievo garbinimas, pradedamas gerai parengtu žodžio skelbimu. Taigi mūsų skaitovai skiria kelias minutes pasirengimui drauge skaityti numatytąją ištrauką.

Verbum Domini rašoma, jog visiems liturgijoje dalyvaujantiems skaitovams reikia tinkamo ugdymo. Popiežius Benediktas XVI įvardija, kad šis ugdymas turėtų būti biblinis (skaitovai turi suprasti skaitomą tekstą), liturginis (jie skelbia Dievo žodį, o ne laikraštines naujienas) ir techninis (pavyzdžiui, turi žinoti, kaip naudotis mikrofonu). Mano patirtis rodo, kad netgi nedidelis pasirengimas būna vaisingas.

„Niekada iki šiol šios vietos taip ir neišgirdau!“ – dažnas prisipažįsta per Lectio divina susitikimą. „Išgirdau Jėzų, kalbantį tiesiog man.“ „Klausydamasis pajutau tarsi smūgį į pilvą.“ (Vienas žmogus tikrai taip pasakė!) Tokie prisipažinimai man liudija, jog pastraipa buvo perskaityta labai gerai.

Priimti iššūkį ir keistis

Lectio divina dalyvių dažniausiai girdžiu, jog jiems Dievo žodis, kaip niekada iki tol, meta iššūkį. Vis iš naujo dėmesingai ir maldingai skaitydami tekstą jie nebegali jo laikyti nesvarbiu, nebegali sakyti „tai jau girdėjau“.

Prieš kelerius metus per adventą mes skaitėme apie minias, klausiančias Joną Krikštytoją, kaip jos turėtų pasirengti Mesijo atėjimui (plg. Lk 3, 10–14). Pasiekus trečią Lectio divina pakopą – oratio, arba maldą, atkreipiau dėmesį, kad Jonas atsakė konkrečiai ir drauge metė iššūkį. Jis neišsisukinėjo!

Kariams jis sakė: „Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga.“ Labai aiškus nurodymas. Senovėje kariai prie algos prisidurdavo apiplėšdami vietos gyventojus. Mokesčių rinkėjams Jonas liepė: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta.“ Tai irgi konkretus paliepimas – vengti neleistinai didinti savo sąskaitas. O kitiems klausytojams Jonas sakė: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro.“ Tai išgirdusi viena ilgalaikė lectio dalyvė tuoj pat padarė išvadą: „Aš negyvenu krikščioniško gyvenimo pagal Luko evangeliją. Turiu spintoje dvejus marškinius. Išties turiu daug daugiau nei dvejus.“

Ši pastaba paskatino imtis rimtų apmąstymų. Manau, kad nė vienas iš mūsų jau nebegali pažvelgęs į savo spintą neprisiminti Jono žodžių ir nepaklausti savęs: „Ar esu krikščionis pagal Luko evangeliją?“

Lectio divina būtinai man atvers pačią Evangelijos žinios šerdį. Leis ją susitikti veidas veidan. Aš esu tas, kuriam Jėzus kalba. Esu turtingas jaunuolis, palikęs Jėzų. Esu fariziejus, besipiktinantis, kodėl Jėzus valgo su nusidėjėliais. Esu veidmainis, matąs krislą artimo akyje ir nepastebintis rąsto savojoje.

Lectio divina nėra individualistinė praktika. Nors Dievo žodis, pasak popiežiaus Benedikto XVI, kreipiasi į kiekvieną iš mūsų asmeniškai, jis sykiu yra žodis, ugdantis bendruomenę, statydinantis Bažnyčią. Anot vienos mūsų grupės narės, Lectio divina suteikia laiko ir erdvės, kur galima dalytis mintimis apie savo tikėjimo kelionę, visiems drauge tiriant savo gyvenimą Evangelijos šviesoje.

Parapijoje rinkdamiesi į Lectio divina susitikimus sulaukėme netikėtų rezultatų. Daugiau žmonių ėmė maldingai skaityti Šventąjį Raštą tiesiog patys sau. Kai kurie ne tik dalyvauja parapijos lectio, bet ir susibūrė į mažas namų grupeles. Jose kiekvienas gali pasidalyti savo įžvalgomis. Kai kurie žmonės įsitraukė į tarnystę. Taip statydinama ir ugdoma Bažnyčia.

Ką turėčiau daryti?

Lectio divina veda į kontempliaciją. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, tai momentas, kai, suvokę, kokio proto, širdies ir gyvenimo atsivertimo Viešpats mūsų prašo, imame veikti pagal tai, ką suvokėme.

Etiopas eunuchas per lectio suvokė, kad Viešpats jį kviečia per Krikštą įsitraukti į krikščionių bendruomenę. O ką suvokė parapijietė, kurios širdį sujaudino etiopo istorija?

Ji į savo klausimą „Ką turėčiau daryti?“ rado atsakymą. Iš pradžių ėmė darbuotis Šv. Martyno parapijos pagalbos teikimo stotelėje, bet tas klausimas vis dar kirbėjo jos širdyje. Tad ji toliau ieškojo. Šiandien ji savanoriškai moko imigrantus italų kalbos. Tai labai reikalinga tarnystė, nes norintys gauti darbą Italijoje turi mokėti šalies kalbą.

Daugelį metų vedu Lectio divina, tad galiu drąsiai sakyti, jog rimtai priimdamas Dievo žodį, jį maldingai skaitydamas ir apmąstydamas sutiksi Kristų, gyvąjį Dievo Žodį. Išgirsi Jo kvietimą kalbėtis ir veikti. O kai ieškosi, kaip atsiliepti, gausi atsakymą. Lectio divina praktika tai laiduoja.

Keturios lectio pakopos

Lectio divina, seniausias Bažnyčios Šventojo Rašto skaitymo būdas, gali būti individualus ir grupinis. Nėra vieno griežto šios praktikos metodo, tačiau tradiciškai ji apima keturias pagrindines pakopas, arba judesius. Kiekvienoje pakopoje ta pati Biblijos pastraipa skaitoma ir į ją žvelgiama vis iš kitos perspektyvos. Šį vyksmą popiežius Benediktas XVI aprašo Verbum Domini, 87:

Lectio, pirmoji pakopa, – įdėmus pastraipos skaitymas, „trokštant suvokti jos tikrąjį turinį: ką Biblijos tekstas sako kaip toks? Be šio momento gresia pavojus, kad tekstas taps dingstimi niekada neišžengti iš savo paties minčių.“

Meditatio – meditacija, arba apmąstymas, kelia klausimą: ką ši pastraipa sako mums? „Čia kiekvienas žmogus pats, o drauge ir kaip bendruomenės narys, turi leistis sujudinamas, priimti iššūkį.“

Oratio yra ypatinga maldos akimirka: „ Viešpačiui atsakysime į Jo žodį? Malda kaip prašymas, užtarimas, padėka ir šlovinimas yra pirmutinis būdas, kuriuo esame keičiami.“

Galiausiai per contemplatio – kontempliaciją „persiimame dovanota Dievo žvelgsena ir tikrovės vertinimu ir savęs klausiame: kokio dvasios, širdies ir gyvenimo atsivertimo Viešpats iš mūsų reikalauja?“ Lectio nesibaigia, kol „nepasiekia veiksmo (actio), kuris skatina tikintįjį savo gyvenimą mylint dovanoti kitiems“.

Pasak tėvo Craigo Morrisono, pats geriausias būdas šį tą sužinoti apie Lectio divina, pačiam pamėginti šiuo būdu skaityti Raštą. „Viena yra skaityti obuolių pyrago gamybos receptą, visai kas kita yra pačiam jo skanauti.“ Jei žinai lectio grupę, įsitrauk į ją. Tėvas Craigas Morrisonas norintiems daugiau sužinoti apie Lectio divina rekomenduoja Stepheno J. Binzo knygą „Pašnekesys su Dievu skaitant Šventąjį Raštą. Šiuolaikinis požiūris į lectio divina“ (Kaunas: Gyvieji akmenėliai, 2009. – 136 p.).

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!