ŽODIS tarp mūsų

ELIJAS – SKELBIANTIS VIEŠPATIES ŽODĮ

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Straipsnis 4

Craig E. Morrison O. Carm.

Romoje, eidamas Šv. Petro bazilikos nava, matai į tave žvelgiančias iš nišų vienuolijų įkūrėjų statulas. Tiesiog popiežiaus altoriaus kairėje stovi Elijo skulptūra. Elijas – biblinis pranašas, jo gyvenimas ir darbai įkvėpė įkurti Karmelitų ordiną. Pranašo ranka ištiesta, smiliumi jis ryžtingai kaži ką rodo. Atrodo, girdi jį, metantį iššūkį senovės Izraelio žmonėms: „Jeigu VIEŠPATS yra Dievas, sekite paskui jį, bet jeigu Baalas, tuomet sekite jį!“ (1 Kar 18, 21).

Nors Elijo klausytojai nesiteikė atsakyti, pranašas nepaliovė jų raginęs atsiliepti į Dievo žodį. Ir nūdien iš Šv. Petro bazilikos navos ir iš Biblijos puslapių Elijas ragina mus: klausykitės Dievo žodžio! Teperkeičia jis jūsų gyvenimą! Jus Dievas kviečia tapti pranašų tauta! Tad tapkite pranašais!

Kas yra jūsų Dievas?

Elijas Izraelio istorijoje pasirodė praėjus maždaug šimtui metų po šlovingo karaliaus Dovydo valdymo laikotarpio. Tuo metu karalystė jau buvo pasidalijusi į dvi ir, nepaisant daugybės pranašų raginimų, joks valdovas, išskyrus Dovydą, nėjo Dievo keliais.

Ligi tol blogiausias monarchas buvo Ahabas, valdęs Šiaurės Izraelio karalystę. Įžengęs į sostą (873 m. prieš Kristų) jis sudaro politiškai naudingą santuoką su Jezabele, užsieniete, skatinusia Izraelio žemėje garbinti Baalą. Ahabas tuojau pastato altorių šiam dievui (plg. 1 Kar 16, 30–33).

Prieš kelis šimtmečius Mozė mokė, kad klusnumas Dievo žodžiui reiškia gyvenimą, o neklusnumas – pražūtį (plg. Įst 30, 15–20). Taigi Ahabui išklydus iš tikrojo kelio ateina Elijas, skelbiantis už bausmę ištiksiančią sausrą. Pats pranašo vardas – hebrajų kalba jis reiškia mano Dievas yra Jahvė – jau rodo nepritarimą susiklosčiusiai padėčiai, tiesiog priešingybę tam, kas tuo metu buvo, ir kitokį pasirinkimą. Pranašas ir mūsų klausia: kas yra jūsų Dievas? Ar jis tiesos ir teisingumo Dievas ar netikras dievas, palaikantis neteisingumą?

Ramybės drumstėjas

Patį Eliją perkeitė Dievo žodis. Tas žodis Eliją parengė jį girdėti ir veikti pagal jį. Prisistatęs karaliui Ahabui ir skelbdamas Dievo teismą Elijas skelbia ne savo žodį (plg. 1 Kar 17, 1).

Elijas nori, kad karalius būtų ištikimas Dievo žodžiui, bet Ahabas tenori, jog Dievas atsiųstų lietų. Jis Eliją laiko grėsme šalies saugumui ir savo sostui – tiesiog ramybės drumstėju, varginančiu tautą ir atnešančiu jai nelaimę. Elijas savo ruožtu sviedžia kaltinimą karaliui: „Ne aš Izraelį varginau, bet varginai tu ir tavo tėvo namai, nes atmetėte VIEŠPATIES įsakymus ir ėjote paskui Baalą“ (1 Kar 18, 17–18).

Elijas išties drumstė ne tautos ramybę, o Ahabo pasitenkinimą, jo tariamą ramybę. Kai pasirenkama valdžia ir neteisingumas, valdžia stengiasi įsitvirtinti, kad išliktų. Pranašas, vienijantis ramybę ir teisingumą, dažnai suardo šią tvirtovę. Valdžia džiaugiasi didėjančiomis pajamomis, o pranašas klausia, iš ko pragyvens našlė. Valdžia džiaugiasi pripažinimu, geru vardu ir patogumais, o pranašas rūpinasi, kaip pramis mažiausieji mūsų broliai ir seserys.

Skelbėjas

Karalius ir pranašas vėl susiremia, Ahabui klasta užėmus svetimą žemę. Kaimynas Nabotas atsisakė karaliui parduoti savo vynuogyną, tad karalienė Jezabelė, susimokiusi su didikais, surengė šmeižikišką jo teismą. Nabotas melagingai apkaltinamas piktžodžiavimu ir nubaudžiamas mirties bausme. Vynuogynas perduodamas karaliaus žinion, karalius laimingas, o žmonės tyli.

Bet Dievas netyli. Jo žodis ateina Elijui, jis eina pas karalių ir tiesiai rėžia: „užmušei ir dabar pasisavini!“ (1 Kar 21, 19). Viešpaties žodis nebendradarbiauja su neteisingumu. Elijas gyvena tuo žodžiu, nors jam ir gresia karaliaus pyktis. Pranašas įvardija neteisingumą, padarytą Nabotui, ir karalių reikalauja pasiaiškinti.

Nors pasakojimas sukasi apie Ahabo ir Jezabelės nusikaltimą, atkreipkime dėmesį į tai, jog žmonės noriai jame dalyvavo. Tai visai suprantama. Bet kuris, ėmęs ginti Nabotą, butų sulaukęs tokio paties likimo. Tai padeda suprasti, kaip vienas mūsų laikų diktatorius galėjo išžudyti šešis milijonus žydų, prie šio žvėriškumo prisidedant arba tylint daugybei žmonių. Tai primena visas neteisybes, tarpstančias pasaulyje mums bendrininkaujant arba tylint, – skurdą, benamystę, šalių įsiskolinimus, prekybą žmonėmis ir daugybę kitų blogybių. Taigi Nabotas miršta kasdien.

Apmąstydami šį pasakojimą klauskime: kieno vardu kalbu? Kieno norus vykdau? Kokiomis aplinkybėmis Dievas mane kviečia kalbėti? Ar kada nors prisiėmiau riziką dėl Dievo žodžio? Ar netyliu neteisybės akivaizdoje? Kiek bendradarbiauju su neteisybe? Kaip Dievas mane kviečia kalbėti ir būti Jo žodžiu pasauliui?

Kodėl tu čia?

Dievo žodis buvo visų Elijo darbų akstinas. Jis jį pasiuntė į nuošalią vietą dykynėje, į miestą už Izraelio ir galiausiai pas Ahabą (plg. 1 Kar 17, 2. 8–9; 8, 1). Kaskart, kai Elijas gaudavo Dievo žodį, jis imdavo veikti, išskyrus vieną kartą. Kaip ir dauguma pranašų, vienąkart jis išsigando.

Tai įvyko po įspūdingų varžytuvių su Baalo pranašais ant Karmelio kalno. Elijas laimėjo, nužudė Baalo pranašus. Jezabelė taip užsiuto, kad pranašui teko bėgti baiminantis dėl savo gyvybės (1 Kar 18–19). Jis užkopia į Horebo (Sinajaus) kalną, vietą, kurioje Dievas Mozei davė Įstatymą. Šioje šventoje žemėje jį sutinka Dievas: „Kodėl tu čia?“

Iki tol Eliją vedė Dievo žodis. O dabar jį čion atvedė baimė. Jis išpasakoja Dievui savo išgąstį (tarsi Dievas nežinotų): „Jie norėjo mane nužudyti.“ Ir tada, slėpiningame susitikime, Dievas persigandusį pranašą aplanko ne kaip stiprus vėjas, ne kaip žemės drebėjimas ar ugnis, bet kaip „švelnios tylos balsas“ (1 Kar 19, 12). Elijo baimė patyrus šią dieviškąją tylą išsisklaido, jis vėl pasirengęs priimti Dievo žodį ir jam paklusti.

Galbūt ir mums padvelks šis „švelnios tylos balsas“, kai būsime beišsuką iš kelio. Bėdų ar sumaišties užklupti klauskime savęs: kodėl aš čia esu? Kur aš keliauju? Ar Dievo žodis yra mano gyvenimo akstinas, varomoji jėga?

Pranašo kelias

Elijo statula Šv. Petro bazilikoje vaizduoja pranašą, prieš beveik tris tūkstančius metų tapusį Dievo žodžio įrankiu. Įrikiuota tarp daugybės kitų steigėjų bei įkūrėjų, ji primena mums, kad kiekvienos kartos žmonių gyvenimą keičia Dievo žodis.

Pirmųjų amžių kankiniai Agnietė ir Marcelinas mirė, nes atsisakė aukoti Romos dievams. Jie pasirinko klausyti Evangelijos žodžio, o ne imperatoriaus. Tomas Moras pasirinko Dievo žodį, o ne karaliaus Henriko VIII. Stovėdamas ant ešafoto pakylos jis atkartojo Elijo pranašišką nuostatą: „Aš mirštu kaip tikras karaliaus tarnas, bet pirmiausia kaip Dievo tarnas.“

Titas Brandsma, olandų karmelitų kunigas, pasipriešino mėginimams pajungti katalikų spaudą nacių propagandai. Išplatinęs laišką, kuriame Hitlerio nacionalistinis socializmas buvo įvardytas kaip priešingas religijai, jis buvo suimtas, atseit esąs pavojingas žmogus. Titas suvokė, jog šis darbas jį įstums į pavojų, bet savo kolegas patikino, jog „Dievo žodis bus paskutinis“. 1942 m. liepą Dachau koncentracijos stovykloje buvo nukankintas šis, kaip ir Elijas, „ramybės drumstėjas“. Po penkiasdešimties metų Titą Brandsmą popiežius Jonas Paulius II beatifikavo. Išties Dievas, o ne naciai, tarė paskutinį žodį jo gyvenime.

Elijas ir daugybė kitų tikėjimo vyrų bei moterų mus kviečia nepaisyti jokių pliauškalų, atitraukiančių mūsų dėmesį, ir pirmąją vietą teikti Dievo žodžiui. Tas žodis perkeitė Elijo ir daugybės kankinių bei šventųjų gyvenimą ir joks kitas žodis, kad ir koks grėsmingas būtų, negali su juo varžytis.

Atsiverdami Dievo žodžiui tampame pranašais – žmonėmis, kurie ne tik kalba tai, ką Dievas sako, bet kurie ir leidžiasi, jog Dievas kalbėtų kitiems per juos. Taigi Elijo misija tampa mūsų. Mūsų laikų žmonės mumyse gali sutikti gelbstintį Dievo žodį.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!