ŽODIS tarp mūsų

GAILESTINGAS VYRIAUSIASIS KUNIGAS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Straipsnis 2

Prisikėlęs Jėzus Kristus yra spindintis indas, sklidinas Tėvo gailestingos atjautos ir nepalaužiamos meilės. Jam išlietas visas Tėvo gailestingumas. Trokštantys gali ateiti pas Jį gerti išganymo vandens. Laiške žydams rašoma apie slėpinį – Jėzui Tėvas išliejo visą savo gailestingumą ir taip Jį padarė gailestingumo versme visiems mums: „Todėl jis turėjo visa kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes. <…> Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Žyd 2, 17; 4, 16).

Šiame straipsnelyje apmąstysime Jėzų, prisikėlusį iš mirties. Jis, „pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Žyd 5, 9). Pirmiausia pažvelgsime į Jėzų kaip į Tą, iš kurio srūva gyvojo vandens šaltiniai (plg. Jn 7, 37–39). Toliau apmąstysime slėpinį: kaip Jėzus gavo gailestingąją Tėvo meilę, prikėlusią Jį iš mirties.

Jėzus – Dievo gailestingumo sakramentas

Jėzus Kristus yra Dievo apsireiškimas tarp mūsų. Jei įsimąstysime, kas Jis yra ir ką nuveikė mūsų labui, jei pripažinsime, kad Evangelija aprengė Jį kūnu, jog galėtume pažvelgti į Jį vidinėmis akimis ir paliesti sielos rankomis, įsitikinsime, kad Jėzuje Kristuje Dievo meilė tapo mums prieinama. „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 9–10).

Tad norėdami suvokti Dievo gailestingumą turime žvelgti į Tą, kuris yra pervertas (plg. Zch 12, 10). Pažvelgę į kryžių pamatysime Jėzaus širdį, suteikusią žmogiškumo amžinajai Tėvo ir Sūnaus meilei. Jėzus užžengė ant kryžiaus, idant parodytų pasauliui, kad Jis myli Tėvą. Savo mokinius Jis prašė palydėti Jį kryžiaus kelyje: „pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs. –Kelkitės, eikime iš čia!“ (Jn 14, 31). Per Kristaus kryžių matome Tėvo meilę mums. Jėzaus širdį matome kaip vietą, kur meilės kančia sutaikina žmoniją su Dievu, įveikdama nuodėmės nešamą pragaištį: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Visas Jėzaus gyvenimas – Dievo gailestingumo apreiškimas. Savo veiksmais ir žodžiais Jėzus įkūnijo šį gailestingumą ir skleidė jį savo sekėjams. Evangelijos atskleidžia ne tik, koks Jėzus buvo tapęs vienu iš mūsų, gyvendamas tarp mūsų, jos mus moko daug svarbesnio dalyko – koks Jėzus yra dabar. Visi Jėzaus darbai ir žodžiai yra tarytum prisikėlę su Juo. Jėzus, išaukštintas tobulos pasiaukojamos meilės, galingai apsireiškia per tai, ką Jis nuveikė tarp mūsų. Skaitydami evangelijas skaitome ne tik pasakojimą apie praeitį, bet ir prisiliečiame prie išaukštintos Kristaus žmogystės. Savo žemiškojo gyvenimo įvykiams Kristus suteikia prisikėlimo galybę.

Prašykime Viešpatį Jėzų apšviesti protą, kad jis suvoktų evangelijose atskleidžiamą Jo gailestingumą. Dažnai manome, kad Dangun įžengusio ir išaukštinto Jėzaus perkeistas tėra fizinis kūnas. Atminkime, kad melsdamiesi kalbamės su visiškai perkeistu Jėzumi: perkeistas Jo protas, emocijos, atmintis, valia ir kūnas. Būtent išaukštintas Jėzus Kristus išklauso mūsų maldas ir nori veikti mūsų gyvenime. Jis yra išganymo šaltinis mums ir visai žmonijai. Tad žvelkime į Jėzų ir išvysime Dievo gailestingumą, veikiantį tarp mūsų.

Gailestingumo apreiškimas

Atsiverskime evangelijas ir pamatysime Jėzuje Kristuje apreikštą Dievo gailestingumą. Įsivaizduokime save kiekvienoje scenoje. Klausykimės Jo ir būsime paliesti. Jis apgynė nusidėjėlę moterį, verkusią iš skausmo ir džiaugsmo. Jos ašaros liudijo, kad ji patyrė, jog Tėvas jai atleido ir pripildė ją savo meilės (plg. Lk 7, 36–50). Stabtelėkime ties šia scena ir išgirskime, kaip Jėzus ir mums taria atleidimo žodžius, pripažinkime savo nuodėmes, atgailokime ir būsime išlaisvinti.

Pasiklausykime pasakojimo apie piemenį, ieškantį pražuvusios avies, ir moterį, ieškančią pamestos drachmos (plg. Lk 15, 1–10). Jėzus aiškino, kad Jis mielai sutinka nusidėjėlius ir valgo su jais, nes Danguje daugiau džiaugiamasi dėl vieno atgailojančio nusidėjėlio, nei dėl devyniasdešimt devynių „teisiųjų“, kuriems nereikia atsiversti. Prisikėlęs Viešpats atskleidė, kas teikia Tėvui džiaugsmą – priimti mūsų atgailą ir dovanoti didį gailestingumą.

Prisiminkime raupsuotąjį ir akląjį (plg. Mt 8, 1–3; Mk 10, 46–51). Jėzus ir toliau gydo bei gelbsti savo kūne ir per savo kūną – Bažnyčią. Paskaitykime apie sutrauktą moterį ir žmogų su padžiūvusia ranka (plg. Lk 13, 11–13; Mk 3, 1–6), žmogų, kurio duktė miršta, ir našlę, kurios sūnus mirė (plg. Lk 8, 41–42. 49–56; Lk 7, 11–15). Kiekvienu atveju kas nors būdavo prikeliamas naujam gyvenimui, naujam ne tik kūno, bet ir, svarbiausia, dvasios gyvenimui. Galiausiai pažvelkime į kryžių ir supraskime: jame – Apreiškimo pilnatvė. Čia suprantame, kas Dievas iš tiesų yra. Čia suvokiame, ką Jis nuo amžių buvo sumanęs mūsų labui.

Prisikėlimas ir Dievo gailestingumas

Mąstydami apie Tą, kuris buvo pervertas, matome visą Dievo gailestingumo ir meilės saiką. Matome neįtikėtiną Jėzaus Kristaus nuolankumą: „jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Ir išvysime dar daugiau. Jėzus taip susitapatino su mumis, kad Dievo gailestingumą priėmė į savo žmogystę. Atjaučianti ir ištikima meilė, rodoma bejėgiams, yra gailestingumas. Pamąstykime apie Jėzaus bejėgiškumą. Jis ant kryžiaus taip atsidavė į Tėvo rankas, kad sutiko kape laukti prisikėlimo akimirkos.

Psalmėse pranašiškai nusakomas tas gailestingumas, kurį Tėvas parodė apgindamas Jėzų. Čia netobulai, bet realiai galime girdėti Jėzaus balsą – suvargęs ir kenčiantis Dievo tarnas dabar Tėvo išaukštintas. Jis meldžiasi: „Ateikite ir klausykitės, visi pagarbiai Dievo bijantieji, kai skelbiu, ką jis man padarė. Šaukiausi jo balsu, šlovės giesmė buvo man ant liežuvio. Bet Dievas išgirdo, – jis klausėsi mano maldos balso“ (Ps 66, 16–17. 19).

„Trauk mane iš liūto nasrų! Nuo tų buivolų ragų gelbėk mane! Tada aš skelbsiu tavo garsą broliams ir seserims, šlovinsiu tave jų sueigose. Jūs, pagarbiai VIEŠPATIES bijantieji, jį šlovinkite! Jūs, visi Jokūbo palikuonys, garbę jam duokite! Jūs, visi Izraelio vaikai, prieš jį drebėkite!“ (Ps 22, 22–24).

Jėzus buvo išklausytas, kai su balsiu šauksmu ir ašaromis meldėsi Tam, kuris Jį galėjo išgelbėti iš mirties: „Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“ (Žyd 5, 7). Tėvo meilė, „stipri kaip mirtis“ (Gg 8, 6), išplėšė Jį iš mirties ir pasodino Aukščiausiojo Dievo dešinėje (plg. Žyd 1, 4).

Mums sunku suvokti, kaip giliai Jėzus į savo žmogystę buvo priėmęs Tėvo gailestingumą. Matėme, kaip Dievo atjaučiantis gailestingumas nusileido ant bejėgių izraelitų, kenčiančių vergijoje. Panašiai Tėvas nusileido į Sūnų, prikėlė Jį iš mirties ir išaukštino viršum visos kūrinijos (plg. Fil 2, 9). Pasitikinčiai atsiduodamas Tėvui Jėzus priėmė tą vyksmą, kuriuo ne tik Jis, bet ir visa žmonija galėjo būti išgelbėta: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

Rašydamas apie Tėvo gailestingumą 1980 m. paskelbtoje enciklikoje apie gailestingumą popiežius Jonas Paulius II aiškino, kad prikeldamas Jėzų iš numirusiųjų Dievas parodė tą didį gailestingumą, kuris per Kristų apima visą žmoniją: „Velykų slėpinys – tai Kristus nesuvokiamojo Dievo slėpinio apreiškimo viršūnėje. <…> Štai Dievo Sūnus, kuris prisikeldamas radikaliu būdu patyrė gailestingumą – už mirtį galingesnę Tėvo meilę“ (Dives in Misericordia, 8).

Meilė yra galingesnė nei nuodėmė

Ką tik cituotoje pastraipoje Jonas Paulius II rengiasi kalbėti apie Dievo gailestingumą savo Sūnui (ir visai žmonijai), apie tą gailestingumą, kuris daug galingesnis nei nuodėmė. Prisikėlęs iš mirties Jėzus gavo visą valdžią danguje ir žemėje (plg. Mt 28, 18). Jėzus Kristus yra Dievo gailestingumo šaltinis dar nuostabiau nei gyvendamas žemėje. Todėl reikia nukreipti savo akis į Jėzų ir skaityti Evangelijos ištraukas, turint galvoje tai, ką Jėzus mums nūdien apreiškia.

Nors tamsybių jėgos kėsinasi mus įbauginti, turime atminti, kad jos yra niekis, palyginti su Jėzaus, Visatos Viešpačio, galybe. Ir mūsų nuodėmės mėgina mums įvaryti baimės, kad nedrįstume į jas nė žvilgterėti ir bijotume už jas gailėtis. Tad nukreipkime savo žvilgsnį į Jėzų. Meilė, srūvanti iš Jo, – galingesnė nei mūsų nuodėmės. Jo kraujas mus išlaisvino iš nuodėmės tinklų ir pančių. Jėzus mirė už mus. Jėzus Kristus kiekvienam iš mūsų ir mums, kaip Bažnyčios kūnui, yra Dievo gailestingumo apreiškimas. Apreiškimas, vykstantis dabar. Tad mūsų širdis teužlieja tikėjimas. Kokie nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie! Visas pasaulis kupinas Tavo maloningojo gailestingumo!