ŽODIS tarp mūsų

BŪKITE GAILESTINGI, KAIP JŪSŲ TĖVAS YRA GAILESTINGAS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Straipsnis 3

Štai koks pokalbis įvyko Jeruzalėje maždaug prieš trisdešimt metų. Du vyrai – vienas musulmonas, kitas krikščionis – sėdėdami kavinėje ėmė kalbėtis. Musulmonas nusistebėjo: „Nesuprantu, kaip jūs, krikščionys, galite teigti, kad Dievas jus myli, juk Jis jums kelia tiek daug sąlygų, tiesiog kliūčių, veikti pasaulyje.“ Krikščionis paprašė paaiškinti, ką šis turįs galvoje. Musulmonas paaiškino: „Dievas liepė krikščionims atleisti savo priešams. Jis niekada to neliepė mums.“ „Na, – atsakė krikščionis, – įsivaizduok mane mirtinai įžeidęs, o aš tau atleidžiu. Ar tai tavęs nesujaudintų?“ „Žinoma, labai sujaudintų.“ „Tada matai, kokie esame stiprūs dėl šio Dievo įsakymo.“

Šiame straipsnelyje pakalbėsime apie Dievo meilę, kuri yra stipresnė nei mirtis ir galingesnė nei nuodėmė. Tėvas prikėlė Jėzų iš mirties ir per Jį išlaisvino mus iš nuodėmių. Šiame straipsnelyje apmąstysime, kad ir mes esame kviečiami būti vieni kitiems Dievo gailestingumo įrankiais. Taigi pažvelgsime, kaip vieni kitiems galime nešti Jėzaus Kristaus gailestingumą.

Gyventi tikėjimu

Tik tikėjimu galime patirti Dievo gailestingumą ir juo dalytis. Jau aptarėme, kad gailestingumas – tai ne vien kilnus jausmas. Tai pati Dievo meilės mums esmė. Ši meilė tapo mums prieinama Jėzuje Kristuje, kuris yra sklidina Dievo atjautos ir gailestingumo žmonijai taurė. Ši gyvoji gailestingumo versmė mums pasiekiama tikėjimu, tuo tikėjimu, kuris yra Dievo darbas mumyse. Jis mums duodamas, o mes jam atsiduodame. Būdami sąmoningos būtybės tikėjimą galime priimti dviem būdais.

Pirmiausia tikėjimą galime patirti kaip proto atsigręžimą į Dievą, sąmoningą Jo ir visų tiesų, išvardytų Tikėjimo išpažinime, pripažinimą. Naudinga apmąstyti visus slėpinius, kuriuos išpažįstame tikį. Ypač svarbu apmąstyti kryžiaus slėpinį ir juo apreiškiamą Dievo gailestingumą. Atminkime šį Dievo gailestingumą, kai mums sunku arba kai mums metamas iššūkis būti kitam žmogui gailestingam. Tai bus tikėjimo įkvėptos žmogaus pastangos. Žinoma, Šventoji Dvasia čia veikia, sykiu ir mes sąmoningai veikiame, suvokdami savo tikėjimo Dievo gailestingumu menkumą.

Kitas būdas, kuriuo Dvasia ugdo mūsų tikėjimą, – Apreiškimas. Toks tikėjimas įkvėpė Pauliaus maldą, surašytą Laiške efeziečiams. Joje jis Dievo prašo suteikti jiems „išminties ir apreiškimo Dvasią“ (Ef 1, 17). Apreiškimas vyksta, kai suvokiame kurį nors Dievo tikrovės aspektą ir tas suvokimas keičia mūsų gyvenimą. Atsidavę Dvasios apreiškiamam Dievo gailestingumui, pamatome, kad jis tampa gyvenimą teikiančiu jėgos šaltiniu. Imame gyventi ramybėje, priimame Dievo atleidimą, būname dėkingi, kad mums parodomos mūsų nuodėmės, ir iš širdies atgailojame. Tampame pajėgūs numarinti savo ego ir spinduliuoti Dievo gailestingumą kitiems.

Kristaus sekimas

Pirmąjį tikėjimo būdą, arba kelią, galime apibūdinti irkluojamos valties vaizdiniu. O antrąjį – burlaivio. Iškeliame burę, ir vėjas mus neša. Šie tikėjimo būdai tėra sąlyginiai. Jie – vienų vienos palaimintos Dievo dovanos skirtingi aspektai, arba skirtingi Dievo veikimo būdai. Mūsų tikėjimas it daigas stiebiasi nuo atsidavimo Apreiškimui iki nuolatinės ištikimybės Dievui.

Žalios medienos pliauska turi ilgai būti ugnyje, kol ją apima liepsna. Ji turi pasiduoti ugniai. Taip ir mes turime būti nuolaidūs Šventajai Dvasiai, atverti savo protą ir širdį kryžiui ir trokšti Dievo tiesos. Pamažėl – tik retkarčiais tai įvyksta išsyk – atrasime, kad Jėzaus širdyje slypintys lobiai tampa ugnimi arba gyvojo vandens versme, trykštančia mumyse. Dievo gailestingumas jau nebe šventa idėja, o gyvenimą keičianti, patiriama tikrovė. Kiek atsiduodame šiam apreikštajam gailestingumui, kiek pasirengiame gyventi Dieve ir mokytis iš Jo, tiek mūsų gyvenimas panašėja į Kristaus.

Mumyse darbuodamasi Šventoji Dvasia turi vieną tikslą: mus supanašinti su Kristumi – Tėvo atvaizdu. Taip Dievas mums numatė (plg. Rom 8, 29). Pasak Pauliaus tai taip vyksta: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18).

Tikrasis Kristaus sekimas kyla iš tikėjimo gyvenimo. Jėzus yra ne tik pavyzdys, kaip turėtume gyventi, bet ir pati mūsų gyvenimo versmė. Žvelgdami į Jėzų mokomės Jį mylėti. Trokštame, kad Jis gyventų mumyse, o ne mes. Kristaus sekimas iš tikrųjų reiškia Kristų, gyvenantį mumyse. Dievas mus išsirinko dar prieš sukurdamas pasaulį (plg. Ef 1, 4). Jei norime atspindėti Tėvo gailestingumą, turime leisti Jėzaus kryžiui numarinti mūsų nuodėmingą savikliovą. Turime leisti Jo kryžiui mus išlaisvinti, kad savo veiksmais įkūnytume mumyse gyvenantį Kristų. Tai daryti galime daugeliu būdų. Pakalbėkime apie porą iš jų.

Užtarti

Dievas savo gailestingumą rodo skatindamas krikščionis atjausti kenčiančius ir stokojančius žmones, melstis už juos ir, apskritai, už visus žmones. Net sunku įsivaizduoti, kaip stipriai Dievas trokšta, kad būtų meldžiamasi už pasaulį. Ezechielio knygoje yra reikšminga pastraipa: „Ieškojau tarp jų žmogaus, kuris atstatytų sieną ir stotųsi spragoje už šalį, kad jos nesunaikinčiau, bet neradau nė vieno“ (Ez 22, 30).

Dievas ieškojo gailestingos širdies, ieškojo to, kas stotųsi „spragoje“ ir atmuštų tautos nuodėmių padarinius. Nė vieno nerado. Galiausiai atėjo Jėzus, atsistojo sienos spragoje ir sulaikė tamsybių veržimąsi. Jis mus išvadavo. Ir nūdien Tėvas ieško tų, kurie noriai sutiktų čia, žemėje, atstovauti Jėzaus užtarimui Danguje. Jis trokšta, kad Kristaus maldavimas gailestingumo sklistų iš žmonių.

Paulius sako, jog mes nežinome, ko derėtų melsti. Todėl Šventoji Dvasia mus užtaria savo maldavimais: „Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 27). Sekame Kristumi, kai išmokstame savo maldą derinti su Šventosios Dvasios užtarimu, kai leidžiame Dvasiai įrašyti į mūsų širdis mūsų dangiškojo Tėvo rūpesčius ir troškimus.

Stenkimės kasdien melstis už žmones. Melskimės už savo šeimą, ypač už tuos, kuriems reikia atleisti, kurie jus įžeidė. Melskimės už stokojančius, prašykime jiems gailestingosios Tėvo meilės. Mūsų užtarimo maldai vadovauja Šventoji Dvasia, Ji mums įkvepia troškimus ir paraginimus, kad melstume to, ko išties nori Dievas, kad neleistume sienai sugriūti, užkimštume spragas ir neįsiveržtų tamsybės. Nesavanaudiška malda yra gailestingumo veiksmas.

Susitaikyti

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus sakė, kad taikdariai bus vadinami Dievo vaikais (plg. Mt 5, 9). Jie bus Dievo ir žmonių pripažįstami kaip gimę iš Dievo. Pirmajame Jono laiške sakoma, jog kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą (plg. 1 Jn 4, 7). Jei norime būti pripažinti kaip priklausantys Dievui, turime vykdyti gailestingumą su Dievo širdimi.

Savo įžeidėjus laikykime vargšais, kurių reikia pasigailėti. Atleiskime jiems, kad nuo jų pečių nuimtume juos slegiančią naštą. Taip Viešpačiui atsidėkosime už Jo mums teikiamą gailestingumą. Būkime kitiems gailestingi lygiai taip noriai ir dosniai, kaip Viešpats Kristus mums. Šv. Kotrynai Sienietei Dievas sakė, kad ji žemėje turinti savo artimiesiems padaryti tai, ko negali padaryti Dievui: „Mylėk juos ir nesitikėk nieko sau.“

Ar esi pasirengęs tokiam gailestingumui? Ar nori būti toks gailestingas kaip mūsų Tėvas yra gailestingas? Jei taip, atleisk savo skriaudėjams ir įžeidėjams. Prašyk Šventąją Dvasią išgydyti tavo atmintį, kad niekada neminėtum jų su kartėliu ar apmaudu. Negana to, eik pas juos ir stenkis susitaikinti. Kad ir kur jie yra, imkis iniciatyvos. Tavo gailestingumas išlaisvins juos iš neatleidimo naštos. Šia prasme Viešpaties žodžiai tinka mums visiems: „ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19).

Gailestingumo vaisiai

Atverkime savo širdis visiems stokojantiems. Dosniai dalykime Dievo mums teikiamus palaiminimus. Ypač dosniai dalykimės Tėvo gailestingumo, atsiskleidžiančio per Kristų, patyrimu ir pažinimu. Duokime nieko nesitikėdami sau mainais. Tada tikrai būsime Kristaus sekėjai, juk Jis noriai mums atidavė amžinuosius turtus, įgytus savo kraujo kaina.

Būdami gailestingi suprasime Prisikėlusiojo garbės slėpinį. Žvelgdami į Jėzų pažinsime džiugesį, slypintį Sėdinčiojo Dievo soste širdyje. Jis džiaugiasi, žvelgdamas į kūriniją su gilia meile. Būkime Jo rūpesčio, kad Tėvo gailestingumas sklistų po visą pasaulį, dalininkai. Ir vieną dieną ir mes gersime iš trykštančių išganymo versmių.