ŽODIS tarp mūsų

ŠVENČIANT POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II BEATIFIKACIJĄ

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Straipsnis 4

Nebijokite!

Šiais žodžiais Karolis Wojtyla pradėjo savo pontifikatą kaip popiežius Jonas Paulius II. Šių žodžių niekas neįkūnijo geriau nei jis. Šiandien, švęsdami Jono Pauliaus II beatifikaciją, pažvelkime į jo popiežystę ir pagerbkime tą pasitikėjimo ir drąsos kelią, kuriuo jis vedė Bažnyčią dvidešimt šešerius metus. Niekas, net samdyto žudiko kulka, neatitraukė Jono Pauliaus nuo Kristaus skelbimo pasauliui. Niekas, net susenęs kūnas ir alinanti liga, jo nesulaikė – jis visas savo jėgas atidavė Bažnyčiai statydinti.

Skaitytojams pateikiame penkias meditacijas apie Jono Pauliaus gyvenimą ir mokymą. Viliamės, kad jos paskatins sekti Šventuoju Tėvu savo tikėjimo gyvenime. Jo žodžiai, pavyzdys ir užtarimas tepriartina mus prie Jėzaus. Jis ir toliau visus mus teįkvepia tapti Dievo karalystės statydintojais!

Gailestingumo apaštalas

Jonas Paulius II rašydamas apaštališkąjį paraginimą Apie susitaikinimą ir atgailą pasirinko palyginimą apie sūnų palaidūną Dievo meilei ir gailestingumui aptarti.

„Žmogus – kiekvienas žmogus – yra šis sūnus palaidūnas: viliojamas pagundos atsiskirti nuo tėvo ir gyventi atskirai; šiai pagundai pasidavęs; nusivylęs tuštuma, kuri jį buvo užbūrusi it miražas; vienišas, netekęs garbės, išnaudojamas, kai mėgina susikurti pasaulį visiškai sau; net didžiausiame varge kankinamas troškimo grįžti į bendrystę su Tėvu. Dievas, kaip tėvas palyginime, laukia grįžtančio sūnaus, apkabina jį grįžusį ir liepia dengti stalą sugrįžtuvių puotai, kuria švenčiamas susitaikinimas.

Didžiausią įspūdį šiame palyginime daro tai, kaip šventiškai ir šiltai tėvas sutinka grįžtantį sūnų: tai Dievo, pasirengusio visada atleisti, gailestingumo ženklas. Pasakykime iškart: susitaikinimas pirmiausia yra dangiškojo Tėvo dovana“ (Reconciliatio et paenitentia, 5).

„Žmogus – kiekvienas žmogus – taip pat yra šis vyresnysis brolis. Egoizmas daro jį pavydų, sukietina jo širdį, apakina bei atitveria jį nuo kitų žmonių ir Dievo. Tėvo gerumas ir gailestingumas jį erzina ir piktina; parsiradusio brolio laimė jam karti. Kad galėtų susitaikinti, žmogus turi atsiversti ir šiuo atžvilgiu. <…> Šio neišsemiamo palyginimo apie nuodėmę naikinantį gailestingumą šviesoje Bažnyčia, atsiliepdama į jame glūdintį kvietimą, laiko savo misija, sekdama Viešpačiu darbuotis dėl širdžių atsivertimo ir žmonių susitaikinimo su Dievu bei tarp savęs – dviejų dalykų, kurie vienas su kitu artimai susiję“ (Reconciliatio et paenitentia, 5).

Jonas Paulius II visada drąsiai sakydavo, kad visi mes esame nusidėjėliai ir kad nuodėmė mus atskiria nuo Dievo ir vienus nuo kitų. Jis kalbėdavo apie nuodėmę ir platesniame kontekste, atkreipdavo dėmesį į vargšus ir stokojančiuosius išnaudojančias ekonomines bei politines sistemas.

Tačiau Šventasis Tėvas niekada neatėmė drąsos, priešingai, ragino žmones nenuleisti rankų, atnešti savo nuodėmes Viešpačiui, kad Jis mus išlaisvintų. Popiežius norėjo, kad mes žinotume, jog per Susitaikinimo sakramentą gauname malonę keistis ir keisti savo aplinką.

Jonas Paulius II ne tik kalbėjo apie susitaikinimą, jis juo gyveno. Prisiminkime jo ekumenines iniciatyvas, pastangas įveikti priešiškumus tarp krikščionių. Jis stengėsi užmegzti glaudesnius ryšius su žydų tauta. Jis viešai atgailojo už praeities nuodėmes, padarytas Bažnyčios vardu. Jis atleido netgi jį ketinusiam nužudyti žmogui. Tad sekime jo pavyzdžiu ir tapkime Dievo gailestingumo įrankiais.

Viešpatie, išmokyk mane būti tokį gailestingą, kaip Tu esi gailestingas.

Žvelgti į Kristaus veidą

„Žmogaus malda tampa pilnatviška, kai jis leidžia Dievui dalyvauti maldoje“, – rašė Jonas Paulius II. Jis mėgo kalbėti apie maldą, ragino melstis rožinį, apmąstyti Šventąjį Raštą, adoruoti Eucharistiją, švęsti Mišias. Šventasis Tėvas troško, kad per maldą žmonės išmoktų žvelgti į Jėzaus veidą ir priimti Jo meilę.

Visas Jono Pauliaus II gyvenimas buvo persmelktas maldos. Pabudęs po operacijos, kuri buvo jam atlikta 1981 m., kai jį sužeidė žudiko kulka, jis paklausė: „Ar jau meldėtės Kompletą?“ Tai Valandų liturgijos dalis. Apmąstydamas kunigystę jis sakė: „Daugiau kaip pusę amžiaus kasdien žvelgiau į Ostiją ir taurę.“

Jis melsdavosi visą laiką. Su juo drauge keliaudavę draugai pastebėdavo krutančias jo lūpas ar išgirsdavo patylomis traukiamą giesmę. Išstatytas Švenčiausiasis Sakramentas traukdavo jį it magnetas. Suklupęs ar parpuolęs ant žemės melsdavosi ištisas valandas. Kartą vakare jo sekretorius atvyko truputėlį anksčiau. Popiežių rado vieną, besimeldžiantį koplyčioje. Jis irgi atsiklaupė. Tik po gero pusvalandžio Šventasis Tėvas jį pastebėjęs tarė: „O, nė nežinojau, kad tu čia.“

Būdamas jaunesnis Jonas Paulius daugiausia melsdamasis dėkodavo, nenorėdamas Dievui įkyrėti savo prašymais. Vėliau jis sakė: „Dabar aš labai daug prašau.“ Jis maldoje Dievui pavesdavo pasaulio įvykius, taip pat melsdavosi už pavienius žmones. Savo klaupte jis laikydavo lapelius su įvairiausiais prašymais maldų ir dažnai juos peržvelgdavo.

Jonas Paulius mirė, kaip ir gyveno, – melsdamasis. 2005 m. balandžio 2 d. jis sušnibždėjo: „Einu į Tėvo namus.“ Po Mišių pakėlė ranką laimindamas aikštėje susirinkusius piligrimus ir iškvėpė galutinį Amen.

Jėzau, mokyk mane melstis. Trokštu žvelgti į Tavo veidą!

Irtis į gelmę!

Koks buvo Jono Pauliaus II požiūris į evangelizaciją? Jis jos nelaikė užduotimi, skirta tik keletui. Pasak jo, tai – visų krikščionių užduotis. Evangelizacija nelaikytina tik vienu iš daugelio krikščioniškojo gyvenimo aspektų. Ji veikiau yra pirmutinės svarbos tarnystė. Anot popiežiaus, evangelizacija mus išsviedžia iš patogios zonos. Jėzaus žodžiais Petrui Šventasis Tėvas mus ragino: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“ (Lk 5, 4).

Ne tik žodžiai, bet ir jo gyvenimo pavyzdys buvo įkvepiantis! Per savo pontifikatą, nepaisydamas senyvo amžiaus ir ligos, Jonas Paulius nesėdėjo vietoje. Kaip ir šventasis Paulius, jis iš meilės Kristui keliavo į daugybę šalių, nešdamas Evangelijos žinią milijonams žmonių. Jis – daugiausia keliavęs popiežius, pontifikato laikotarpiu aplankęs 129 šalis. Šis popiežius susitiko su daugiau žmonių, nei bet kuris garsus istorijos veikėjas. 1995 m. per Maniloje vykusias jaunimo dienas Šventąjį Tėvą sveikino didžiulė minia – penki milijonai žmonių!

Ir mes galime irtis į gelmę savo maldomis. Melsdamiesi tikrai išgirsime Jėzaus kvietimą eiti į pasaulį skelbti Jo Naujienos. Šventoji Dvasia ne tik Joną Paulių II mokė, kaip atvesti žmones pas Kristų, Ji moko ir mus.

Viešpatie, įžiebk manyje ugnį, kuri sklistų ir švytėtų visiems mano sutinkamiems žmonėms.

Būti solidariems

Visi rašantys apie Joną Paulių II sutaria, kad jis lengvai rasdavo kalbą su pačiais įvairiausiais žmonėmis: pradedant valstybių vadovais, baigiant lūšnų gyventojais. Be prigimtinių dovanų, tas gebėjimas bendrauti kilo iš popiežiaus solidarumo. Šventasis Tėvas buvo įsitikinęs, kad visi mes esame tarpusavyje susiję, nes esame Dievo vaikai, todėl mus saisto tarpusavio atsakomybė.

Pasak Jono Pauliaus II, iš solidarumo mums turi rūpėti stokojantys, silpnieji ir pažeidžiamieji: vargšai, pagyvenusieji, negimusieji, neįgalieji, atstumtieji. „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26), apdovanodamas nepalyginama garbe. Taigi iš tikrųjų be tų teisių, kurias žmogus įgyja savo darbu, yra ir tokių teisių, kurios visai nesusijusios su jo veikla, bet yra kilusios iš pagrindinės jo asmens vertės“ (Centessimus Annus, 11), – rašė Jonas Paulius II.

Dėl šio nelygstamo žmogaus orumo Šventasis Tėvas visada griežtai pasisakydavo prieš abortus, eutanaziją, mirties bausmę, prekybą žmonėmis. Jis atidavė visas jėgas, kad būtų gerbiama šeima – vieta, kurioje suvokiame savo kilnumą ir vertę, išmokstame tarpusavio meilės bei pagarbos. Kad išmoktume su meile gyventi savo šeimoje, turime atsiverti didesnei šeimai, visos žmonijos šeimai. Juk Dievas mus pašaukė būti jos nariais.

Jėzau, suteik man atjaučiančią širdį. O kad visi taptume viena šeima Tavyje!

Motinai atsidavęs sūnus

Totus Tuus – „Visas Tavo.“ Šie žodžiai – Jono Pauliaus II apaštališkasis šūkis. Jo herbo apatiniame dešiniajame kvadrate išraižyta M raidė, simbolizuojanti po kryžiumi stovinčią Dievo Motiną. Pontifikato pradžioje Šventasis Tėvas atrado kitą ypatingo Dievo Motinos artumo ženklą. Į jį buvo pasikėsinta 1981 m. gegužės 13 d., per Fatimos Dievo Motinos šventę. Stebuklą, kad liko gyvas, popiežius priskyrė Mergelei Marijai, jos „neregimajai rankai“, nukreipusiai kulką kelis milimetrus. Dėkodamas už šį stebuklą Jonas Paulius II po metų aplankė Fatimą.

Popiežiaus gyvenime Marija nebuvo sentimentalių maldų objektas. Jis tvirtai tikėjo, kad ji yra veikli Dievo išganymo plano dalyvė. Mariją Šventasis Tėvas vadino tobula mokine, nes ji visa širdimi priėmė Dievo valią. Sutikdama tapti Dievo Motina ji atvėrė vartus Dievo palaiminimams. Marija yra Bažnyčiai pavyzdys ir jos paveikslas. Ji moko maldingai laukti, veikliai sekti ir ištikimai gyventi. Savo raštais ir liudijimu Jonas Paulius II mus ragina priimti Mariją kaip savo motiną, sekti jos tikėjimu ir meile, ypatingu pasitikėjimu Jėzumi.

Marija, užtark mus, padėk mums sekti tavo pavyzdžiu ir teikti garbę bei šlovę Tavo Sūnui!