ŽODIS tarp mūsų

MŪSŲ SANTYKIŲ IŠGYDYMAS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
liepa–rugpjūtis
 ››› 
Straipsnis 1
Apmąstant pasakojimą apie Juozapą ir jo brolius

Visi trokšta glaudžių santykių, ypač savo šeimose. Visi norime gerai sutarti. Daugumai žmonių rūpi, kad bendraudami su kitais jie ir gautų, ir duotų. Tvariems santykiams būdingas teisingumas, meilė ir dosnumas. Deja, nors ir trokštame tokių santykių, išties mūsų santykiai ne visada būna tobuli. Anksčiau ar vėliau įžeidžiame, įskaudiname netgi tuos, kuriuos mylime. Ir mus vienaip ar kitaip užgauna mūsų mylimi žmonės. Tai ne atsitiktinumai, mes nuolat vieni kitus skaudiname. Juk visų mūsų prigimtis gimtosios nuodėmės sužeista ir gyvename pagundų kupiname pasaulyje. Tad žmonių santykių netobulumas neturėtų mūsų stebinti.

Šventajame Rašte daug pasakojama apie sužeistus santykius. Biblija pasakoja apie neištikimus vyrus, žudikiškų užmačių turinčias žmonas, maištininkus vaikus ir neatsakingus tėvus. Apaštalai, ir tie niovėsi tarpusavyje! Iš Biblijos pasakojimų matyti, kad nesutarimai, susiskaldymai labai paplitę. Bet sykiu tais pasakojimais atskleidžiama, kad Dievas gydo mūsų žaizdas, atnaujina pašlijusius santykius ir padeda atsispirti susipriešinimo bei susiskaldymo pagundai.

Vienas iš bene įsimintiniausių Biblijos pasakojimų apie pairusius santykius – pasakojimas apie Juozapą ir jo brolius. Kiek daug čia atsiskleidžia pavydo, tuštybės, godumo, apgavystės, Juozapą netgi kėsinamasi nužudyti. Ir visa tai vyksta dievobaimingoje šeimoje! Pagrindiniai pasakojimo veikėjai – Jokūbo sūnūs – Abraomo ir Saros vaikaičiai. Jie yra Viešpaties palaimintos šeimos nariai. Tad kaip broliai galėjo būti tokie žiaurūs vienam iš savųjų? Ko šis pasakojimas mus moko? Kaip galime išvengti susiskaldymų ir susipriešinimų, kaip galime apsaugoti savo šeimą?

Įtempti santykiai

Jokūbas mylėjo Juozapą labiau nei kitus savo sūnus (plg. Pr 37, 3). Jis taip stipriai mylėjo Juozapą, kad jam padovanojo nuostabų naują apsiaustą. Juozapo broliai ėmė jam pavydėti ir susimokė prieš jį. Gal Jokūbas ir nujautė esąs šališkas, nors tikėtiniau, kad to nesuvokė. Skaitydami pasakojimą matome, kokią kainą jam teko sumokėti, kad nekreipė dėmesio į savo mintis ir neapmąstė savo elgesio su sūnumis, kad nepaisė, jog kiti sūnūs gali įsižeisti ar apmaudauti.

Tačiau ne tik Jokūbas buvo kaltas. Juozapas irgi šiuo tuo prisidėjo prie brolių piktumo. Jis sapnavo sapnus, įtikinusius jį, kad jis pašauktas didingesniems tikslams nei kiti šeimos nariai ir kad visi kiti turėtų jam nusilenkti. Apie sapnus Juozapas papasakojo broliams ir tėvui. Jokūbas papriekaištavo Juozapui dėl pasipūtimo, bet jo įspėjimas tikriausiai buvo pernelyg vėlyvas. Brolių santykiai jau buvo pašliję, dauguma jau buvo susimokiusi prieš Juozapą. Sugavę jį broliai pardavė vergijon, o Jokūbui pasakė, kad jaunėlį sudraskė laukinis žvėris.

Štai koks nežabotas gali būti pavydas! Šis pasakojimas – tai įspėjimas tėvams, kad reikia vengti tariamo ar juo labiau tikro šališkumo vaikų atžvilgiu. Šiuo pasakojimu įspėjami sutuoktiniai ir tėvai, kad būtų budrūs, pastebėtų net pirmuosius susiskaldymo ar priešiškumo ženklus santuokoje ir šeimoje. Kai tie ženklai laiku nepastebimi, kai nekreipiamas dėmesys į besikalančius piktumo ar priešiškumo daigus, jie suveši. Ligoti santykiai tampa pūliniu, iš kurio veržiasi nepasitikėjimas, pavydas ir kartėlis. Juozapo broliai leidosi perimami pavydo, apmaudo, įsižeidimo. Įžeista savimeilė, apmaudas vertė juos kibti prie Juozapo, jo nemėgti.

Nutverkime savo mintis

Tokios ydingos nuostatos, kaip antai niūrumas, suktumas, puikavimasis, pavydas, savanaudiškumas, piktumas, paprastai kyla tarsi nedidukės bangelės, jos – tarsi vos pasišiaušęs vandens paviršius. Jų pradžia – šioks toks nepalankumas kai kuriems žmonėms ar šiaip atsainus požiūris į gyvenimą. Jei tokių minčių, vėliau virstančių nuostatomis, nepastebėsime, jos pamažėl stiprės, mus vis labiau pančios ir valdys. Tokiomis mintimis vadovaudamiesi galime priimti trumparegiškus, neprotingus sprendimus, atskiriančius mus nuo kitų žmonių ir netgi supriešinančius su jais. Pasakojimas apie Juozapo brolius atskleidžia, kaip tai vyksta. Logiškai mąstant, sunku suprasti, kaip tėvo šališkumas ir brolio didingi sapnai gali paskatinti jį užmušti ar parduoti vergijon. Bet pamažėl susiklostęs brolių požiūris į Juozapą paskatino juos veikti kone savaime, per daug nemąstant.

Taigi ši istorija mums rodo, jog svarbu tai, kas vyksta mūsų mintyse. Turime nuolat klausti savęs: ar manęs nekankina širdperša dėl praeities žaizdų? Ar nuolat nesugrįžtu prie skaudžių prisiminimų, nekurstau nusiminimą, pyktį, įsižeidimą, apmaudą skatinančių minčių? Ar sugaunu save neracionaliai mąstantį ar veikiantį? Prašykime Viešpatį, kad Jis išgydytų mūsų atmintį. Patys stenkimės atleisti ir melskime Jėzų padėti mums atleisti, atsiriboti nuo praeities žaizdų.

Visa išeina į gera

Parduotas Egipto valdininkui, vardu Potifaras, Juozapas sunkiai dirbo ir savo sunkiu darbu bei maloniu būdu pelnė jo palankumą, įgijo gerą vardą ir tapo visų to pareigūno turtų prievaizdu. Bet Juozapo sėkmė veikiai išblėso, mat Potifaro žmona melagingai apkaltino jį prie jos kibus. Įtūžęs Potifaras Juozapą įmetė į kalėjimą.

Ši nesėkmė, regis, turėjo sužlugdyti Juozapą. Iš pradžių jam teko iškęsti brolių išdavystę, prievartinį atskyrimą nuo šeimos. Negana to, jis, parduotas į vergiją, prarado iki tol turėtą laisvę. O štai dabar jam teko ištverti melagingus kaltinimus. Jo šeimininkas – o Juozapas matė, kad šeimininkas jį buvo pamilęs – patikėjo kaltinimais ir pasiuntė jį į kalėjimą. Juozapą, gerą ir teisų žmogų, žeidė visas patirtas neteisingumas. Ar jis pajėgs kuo nors pasitikėti? Gal jam nereikia stengtis būti teisingam? Juk Dievui jis, atrodo, nerūpi.

Pasakojimas tuo nesibaigia. Iškentėtos neteisybės Juozapo nepavertė pagiežingu ciniku. Jis išliko arti Dievo, o Dievas liko arti jo. Juozapas ištikimai laikėsi tikėjimo. Tikėjimas buvo jo ramstis ir pagalba gydant atsiminimus. Juozapas atsiminė Dievą, atsisakydamas nedorai pasielgti su Potifaro žmona (plg. Pr 39, 9), pranašyste aiškindamas žmonių sapnus (plg. Pr 40, 8; 41, 16) ir netgi išmėgindamas savo brolius (plg. Pr 42, 18). Juozapas nepaliovė būti didžiai nuolankus ir geras, o Dievas išties nepaliovė juo rūpinęsis.

Kaltės debesio supami

Stebuklingais įvykiais išlaisvintas iš kalėjimo Juozapas tapo faraono parankiniu ir patikėtiniu. Juozapas kalinys tapo Juozapu valdytoju. Badui apėmus kraštą, Juozapo broliai atkeliavo į Egiptą vildamiesi nusipirkti maisto savo šeimoms. Čionai jie susitiko savo jaunėlį brolį, bet jo neatpažino. O Juozapas numanė, su kuo jam buvo lemta susitikti.

Galia ir valia dabar Juozapo rankose, jis – tam tikra prasme vyresnysis, nuo jo priklauso, ar suteikti malonę, ar prašytojus pavaryti šalin. O gal derėtų atmokant savo skriaudikams bent jau juos pažeminti? Bet Juozapas neįsileido į savo širdį kartėlio ir keršto. Užuot atkeršijęs, atleido. Juozapas į visus įvykius žvelgė Dievo akimis. Tai liudija jo žodžiai broliams: „Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas, – jis padarė mane faraono tėvu, visų jo namų viešpačiu ir viso Egipto krašto valdovu“ (Pr 45, 8).

Juozapo brolius, matyt, slėgė kaltė, galbūt jie jautė sąžinės graužatį. Juozapui juos suėmus – tai buvo jo sumanymo susitaikyti su jais dalis, – broliai nusprendė, kad Dievas jiems siunčia bausmę už tai, ką jie prieš dvidešimt metų padarė Juozapui (plg. Pr 42, 21). Jie suprato blogai pasielgę. Tas nuodėmės prisiminimas juos laikė baimės ir kaltės gniaužtuose. Regis, jie visada tikėjosi, jog už šią piktadarystę jiems bus atmokėta. O kad jie būtų atitaisę tai, ką padarė pikto! O kad jie būtų išpažinę savo nuodėmę, papasakoję Jokūbui tiesą ir mėginę išlaisvinti Juozapą! Jie to nepadarė ir daugybę metų vargo kamuojami sąžinės priekaištų.

Galime būti išlaisvinti

Taigi pasakojimas apie Juozapą ir jo brolius atskleidžia, kaip giliai nuodėmė sužeidžia mūsų santykius. Juos iškreipia puikybė, pavydas, pagieža, apgaulė… Šis pasakojimas taip pat rodo, kokios gilios mūsų žaizdos ir kad dangiškasis Tėvas nori mums padėti. Jis trokšta gydyti sužeistas širdis ir išlaisvinti mus iš cinizmo, apmaudo, pagiežos ar nepasitikėjimo.

Visi turime žaizdų, kurias padarė pašliję santykiai. Visi ką nors sužeidėme ir sykiu esame sužeisti kitų. Vienos žaizdos yra didelės ir gilios, o kitos – tik įbrėžimai. Kad ir kokia mūsų padėtis, visi galime pasimokyti iš Juozapo. Jis gyveno atmindamas Dievą, ir Dievas padėjo jam atleisti broliams ir taip sutaikyti šeimą.

Pradėdamas tarnystę Jėzus sakė, kad Dievas Jį pasiuntė: „kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų“ (Lk 4, 18). Šiuos Jėzaus pažadus pritaikykime savo santykiams. Eikime prie Jėzaus, kad Jis išgydytų mūsų prisiminimus, stenkimės susitaikyti ir rasime laisvę. Tegu tai ir užims laiko. Kai kuriais atvejais susitaikinimas truks visą gyvenimą. Atminkime – Dievas visąlaik bus su mumis, Jis mums padės atleisti ir neprarasti vilties. Kaip Jis laimino Juozapą, taip laimins ir mus.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!