(Tęsinys. Pradžia rugsėjo–spalio numeryje)

Apaštalų darbuose rašoma, kad Marija meldėsi: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais“ (Apd 1, 14). Luko evangelijoje pateikiamas Marijos maldos himnas Magnificat (plg. Lk 1, 46–55). Prie šių dviejų tekstų, atvirai liudijančių, kad Marija meldėsi, priskirtinas ir jos prašymas Kanoje (plg. Jn 2, 3). Daugiau apie Marijos maldą nekalbama. Jos malda skendi visiškoje tyloje.

Jėzus laimindamas tuos, „kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27 ir t.; plg. Lk 8, 21; Mk 3, 31–35; Mt 12, 46–50), atskleidžia, kad Jo Motinos motiniškumas susijęs su jos maldingu klusnumu. Ši nuolatinė širdies nuostata turima galvoje visuose Evangelijos epizoduose, kuriuose pasirodo Marija. Maldos dvasia akivaizdžiau ar nepastebimiau prasiveržia visur: angelui apreiškus, kad Marija pradėsianti iš Šventosios Dvasios, ir Marijai ištarus Dievo valiai Taip (plg. Lk 1, 26–38), Elzbietai giriant atkeliavusios giminaitės tikėjimą (plg. Lk 1, 39–45), Marijai šlovinant Dievą, dėkojant Jam ir savo gyriumi vienijantis su visais tikinčiaisiais (plg. Lk 1, 46–55). Maldos dvasia alsuoja kontempliatyvi Mergelės tyla Betliejuje (plg. Lk 2, 1–19) ir nuolankus Jėzaus paaukojimas šventykloje (plg. Lk 2, 22–35). Ji maldingai ištvėrė vargus pabėgus į Egiptą (plg. Mt 2, 13 ir t.), nerimą, kilusį pradingus Jėzui, ir sumišimą, išgirdus Jo paaiškinimą, kodėl Jis likosi šventykloje (plg. Lk 2,41–51). Ji pasitikėdama meldėsi Kanoje (plg. Jn 2, 1–5), stovėjo savo Sūnaus kryžiaus papėdėje, vienydamasi su Jo skausmu (plg. Jn 19, 25–27). Galiausiai per Sekmines bendrystėje su Bažnyčia ji meldžiasi (plg. Apd 1, 12–14).

Angelo apreiškimas ir Marijos Tebūnie (Lk 1, 26–38)

Prieš apmąstydami Marijos fiat kaip maldą, atkreipkime dėmesį į porą dalykų. Luko pasakojime svarbiausias yra Jėzus. Tačiau Marijos vaidmuo nepamainomas. Mesijo gimimas priklauso nuo jos sutikimo ir atvirumo Dievo malonei (plg. Lk 1, 28). Apreiškimas ją nustebina. Ji nenumano, kaip suderinti angelo žodžius su jautimusi nevertai: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34). Viešpats savo angelą pasiuntė pas paprastą mergaitę atokiame kaimelyje (plg. Jn 1, 46).

Marijos fiat (Lk 1, 38) vainikuoja visą dialogą. Jos klausimai primena Jokūbo grumtynes (plg. Pr 32, 25) ir Dievo suvedžiotuosius, suviliotuosius (plg. Oz 2, 16; Jer 20, 7), pašauktuosius Jo darbo dirbti, pavyzdžiui, Abraomą (plg. Pr 12, 1–3). Kartojasi Saros istorija – ją Dievas padarė vaisingą, nepaisant senatvės (plg. Pr 18, 14). Ši istorija mums perteikia žinią: „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Marijos atsakymas: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (plg. Rt 3, 9; 1 Sam 24, 41) yra veikiau tikėjimo nei nuolankumo aktas. Elzbieta kiek vėliau išpažino: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Taip atskleidžiamas Marijos norus sutikimas bendradarbiauti Dievo atpirkimo plane dėl Jo garbės.

Marijos pokalbį su Dievo angelu suskirstykime į šiuos momentus:

Susirūpinimas. Marija, išgirdusi netikėtą angelo žinią, sutrinka. Ji klausia savęs, ką reiškia toks pasveikinimas. Lukas vartoja žodį, reiškiantį stiprų susirūpinimą, nerimastavimą. Marija širdyje apmąsto tai, ką išgirdo. Vėliau, po gimusio Kūdikio pagarbinti atėjusių piemenų apsilankymo, ji lygiai taip pat apmąstys visus įvykius (plg. Lk 2, 19).

Patikinimas iš aukštybių. Marijos prašoma nebijoti, nes ji rado malonę pas Dievą (plg. Lk 1, 30). Pasveikinimas keistas ir netikėtas: Marija kviečiama žvelgti ne į žmogiškąją tikrovę, bet į Dievo malonę. Dievas trokšta ateiti susitikti su ja. Angelo pasveikinimas yra veikiau įžanga į tai, ką Dievas nori nuveikti Marijoje, nei jai skirtas pagyrimas.

Troškimas suprasti. Būtent todėl, kad Dievas nori Mariją apdovanoti ypatinga savo malone ir palankumu, Marija, nepažįstanti vyro, privalo žinoti ir nori žinoti, kaip ji turi prisidėti prie Mesijo gimimo. Ji jau nesibaimina, bet kaip jai, mergelei, suvokti savo motinystę? Suvokti ne teoriškai, bet praktiškai. Ji negali būti Viešpaties tarnaitė nesuvokdama kaip tarnauti.

Dvasios galybė. „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 35a). Būtent gyvybę teikianti Dievo Dvasia, veiksminga Aukščiausiojo Malonė pradeda Mesiją Marijos įsčiose, todėl ir kūdikis yra „šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35b). Dvasia nori visiško Marijos atvirumo. Ji nori apimti ją visą. Dvasia nužengė ant Viešpaties tarnaitės taip, kaip vėliau Ji nužengė per Sekmines ant mokinių, drauge su Marija maldingai Jos laukusių (plg. Apd 1, 8. 12–14).

Ženklas. Sustiprinta angelo žodžių, primenančių Dievo galybę, Marija kviečiama įsitikinti, jog Dievas veikia visur: „Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje“ (Lk 1, 36).

Tarnystė Dievo plane. Kaip paaiškėja iš Marijos maldos, ji iš visos širdies sutiko visiškai įsitraukti į Dievo sumanymą, tarnauti pagal Dievo planą. „Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).

Taip plėtojosi Marijos malda per angelo pasveikinimą. Jos malda toliau tęsėsi tyloje ir per susitikimą su Elzbieta.

„Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 39–45)

„Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą“ (Lk 1, 39). Kodėl Lukui buvo taip svarbu pabrėžti, kad Marija „skubiai“ iškeliavo? Be abejonės, tikėjimas Mariją skatino įsitikinti angelo žadėtuoju ženklu (plg. Lk 1, 36), bet pirmiausia ją keliauti ragino meilė (Elzbieta buvo šeštą mėnesį nėščia) ir noras pasidalyti savo džiaugsmu. Marijos maldos stiprumą atspindi ši ją genanti pas Elzbietą skuba.

Marija po susitikimo su Dievu per apreiškimą atskleidžia, kokia turi būti tikra misionieriška kelionė: nešti kitiems Viešpatį, kurį nešioji savyje, ir Jo meilės galia sutikti kitus, atliepti jų reikmes ir drauge su jais šlovinti Dievą.

Pasakojimas apie aplankymą irgi turi turtingą maldos potekstę. Jame matome kontempliatyvų davimą ir gavimą Dvasioje, jau nužengusioje ant Marijos ir dabar pripildančioje Elzbietą (plg. Lk 1, 35. 41). Jau pasveikinta angelo Marija, savo ruožtu, sveikina Elzbietą (plg. Lk 1, 28. 40). Kaip angelo pasveikinimas iš pradžių Mariją privertė susirūpinti, o paskui ją visiškai pripildė malonės (plg. Lk 1, 28), taip jos pasveikinimas dabar paskatina šoktelti kūdikį pusseserės įsčiose ir išlaisvina Dvasią joje: Elzbieta Dvasios dėka atpažįsta, kad Marija yra Dievo malone apdovanotoji, ir kreipiasi į ją žodžiais „labiausiai palaiminta“ (plg. Lk 1, 41–45). Elzbieta Mariją pavadina dviem didžiais titulais: „labiausiai palaiminta iš visų moterų“ (plg. Lk 1, 42) ir „Viešpaties motina“ (plg. Lk 1, 43). Po jų palaiminimas: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45).

Pasveikinusi Elzbietą Marija nutyla ir klausosi (plg. Lk 1, 40). Elzbietos sveikinama ji gauna kitą ženklą: netikėtai ji pripažįstama esanti Dievo Motina. Tai išgirdusi Marija aukština Viešpatį (plg. Lk 1, 45–55). Dviejų pusseserių susitikimas – kiekviena iš jų kupina Dvasios – tampa malda. Abi drauge švenčia didžius Dievo išganinguosius darbus. Būtent maldoje džiaugsmas ir džiūgavimas Dvasioje tampa abipusiu dalijimusi meile. Šios meilės paskatinta Marija lieka su Elzbieta tol, kol pusseserei jos reikia.

(Tęsinys kitame numeryje)

Parengta pagal Bruno Moriconi OCD straipsnį

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.