Tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Drauge su tėvu Cantalamessa pažvelkime į Dievo meilės gelmes, į Jo meilės ilgį ir plotį. Per Paskutinę vakarienę Jėzus savo mokiniams sakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Atidavęs už mus savo gyvybę ant kryžiaus, Jėzus įgyvendino savo žodžius. Jis mylėjo mus iki galo, iš meilės sutiko mirti už mus. Kristaus kryžius ne tik tobuliausiai atskleidžia Tėvo meilę, jis ir leidžia mums patirti širdis keičiančią Dievo meilę. Be kryžiaus Dievo meilė atrodytų miglota ir tolima. Iš kryžiaus tekanti Dievo meilė yra gydanti ir atleidžianti. Per kryžių mes gauname Dievo galybės ir išminties (plg. 1 Kor 1, 18. 24). Paulius rašė: „jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę“ (2 Kor 5, 14). Mirę ir prisikėlę su Viešpačiu – per Krikštą ir kasdienybėje – veidas veidan susitinkame su Dievo meile, turinčia galią grąžinti regėjimą aklajam, išgydyti sužeistas širdis, nuimti kaltės ir gėdos naštas. Visa tai atmindami apmąstykime Jėzaus kančią ir melskime Dvasią suteikti mums Jėzaus kryžiaus galybės, išlaisvinančios iš nuodėmės ir mirties. Kryžius mums naujai atveria Tėvo meilės gelmes.

Kristaus mirtis trumpai paskelbiama Laiško romiečiams ketvirtojo skyriaus pabaigoje. Prie šios temos sugrįžtama ir ji plėtojama penktajame skyriuje: „Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. <…> O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 6. 8).

Kaip apaštalas šiame tekste kalba apie kančią? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis turėtų kalbėti itin objektyviai, kaip pašalietis, apmąstantis faktą ir jį apibendrinantis keliais daugmaž sutartiniais žodžiais „kryžius“, „mirtis“, „kraujas“. Bet iš tiesų šv. Paulius pramuša kietą faktų ir įvykių luobą ir taip atveria subjektyvesnius ir dramatiškesnius Kristaus kančios aspektus.

Dievo tyla

Rašydamas galatams Paulius sakėsi jiems akivaizdžiai nupiešęs nukryžiuotąjį Jėzų Kristų (plg. Gal 3, 2). Tas Kristus, kurį jis pavaizdavo, ir jų širdyse įspaustas Kristus yra tas pats. Pasak Pauliaus, „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“ (Gal 3, 13). Žodis „prakeikimas“ (katàra) Biblijoje siejamas su apleidimu, tuštuma, vienatve, atskyrimu nuo Dievo ir buvimu žmonių atmestam. Jėzus tikrai tapo prakeiktas ir atskirtas nuo Dievo dėlei savo brolių bei seserų! Ant kryžiaus Jis garsiai sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46).

Dievo tylos – verte perveriančios šiuolaikinį žmogų – patyrimas padeda naujaip suvokti Kristaus kančią. Derėtų atminti, kad Dievo tyla bibliniam žmogui turėjo kitokią reikšmę nei šiandieniam. Jei Dievas nekalba Biblijos žmogui, jis smenga pražūtin. Pasak Biblijos, kad žmogus būtų gyvas, jam turi kalbėti Dievas.

Juo labiau pasitikima Dievu ir juo stipriau meldžiamasi, tuo skaudesnė Dievo tyla. Tad galime įsivaizduoti, ką reiškė Dievo tyla Jėzui. Jo priešai po kryžiumi dar labiau sustiprino Jėzaus kančias, laikydami Dievo tylą įrodymu, jog Dievas nėra su Juo, ir tarpusavyje kalbėdamiesi taip, kad ir Jis išgirstų: „Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi“ (Mt 27, 43).

Ant kryžiaus Jėzus iki galo patyrė sunkiausią nuodėmės padarinį – Dievo netektį. Tikrai „jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 5). Viso to reikėjo, „kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei“ (Rom 6, 6). Viso to reikėjo, kad ant mūsų kristų ne prakeikimas, o nusileistų palaiminimas (plg. Gal 3, 13). Bažnyčios Tėvai Nukryžiuotąjį siejo su karčiu Maros vandeniu, kuris tapo saldus, Mozei įmetus į jį medgalį (plg. Iš 23–25). Ant kryžiaus Kristus pats išgėrė kartųjį nuodėmės vandenį ir perkeitė jį į saldųjį malonės vandenį. Jis perkeitė žmogaus Dievui ištartą „ne“ į „taip“, į dar didingesnį „Amen“. „Todėl per jį skamba ir mūsų „Amen“ Dievo garbei“ (2 Kor 1, 20).

Dėl mūsų

Kančios apmąstymas negali būti tik objektyvių istorinių faktų atpasakojimas, jis turi būti suvidujintas. Skelbiant kančią net pačiuose trumpiausiuose tekstuose paminimas faktas – Jis kentėjo ir mirė – ir to fakto motyvas – „dėl mūsų nusikaltimų; už mus“ (Rom 4, 23; 5, 6. 8). Visada taip pat. Kančia taip ir liks mums svetima, kol neįžengsime pro labai siauras duris „dėl mūsų“. Tik tas, kuris pripažįsta, kad kančia yra jo kaltė, iš tikrųjų pažįsta kančią. Visa kita tėra nuokrypis.

Jei Kristus mirė už mane ir dėl mano nuodėmių, vadinasi, aš nužudžiau Jėzų Nazarietį, mano nuodėmės Jį užmušė. Štai kodėl Petras per Sekmines taip drąsiai skelbė trim tūkstančiams klausytojų: „Jėzų Nazarietį <…> jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus“ „Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo“ (Apd 2, 23; 3, 14). Šv. Petras žinojo, kad tie trys tūkstančiai, į kuriuos jis kreipėsi, anaiptol ne visi buvo Kalvarijoje, į Jėzaus kūną smingant vinims, ne visi stovėjo priešais Pilotą, reikalaudami nukryžiuoti Jėzų. Bet jis tris kartus pakartojo tuos baisius žodžius, o jo klausytojai, Šventosios Dvasios įkvėpti, pripažino, jog Petras sako tiesą, nes jo žodžiai jiems vertė vėrė širdį (plg. Apd 2, 37).

Mano nuodėmė buvo ir Getsemanėje, mano padaryta nuodėmė slėgė Jėzaus širdį. Pretoriume Jėzus patyrė ir mano užgauliojimą. Mano laisvai padaryta nuodėmė supančiojo Jėzų. Ant kryžiaus Jėzus išpirko ir mano netikėjimą. Viename spiričiuelyje klausiama: „Kur tu buvai, kur tu buvai, kai jie nukryžiavo mano Viešpatį?“ Ir aš turiu atsakyti: „Taip, aš ten buvau, kai jie nukryžiavo mano Viešpatį!“ Pasak spiričiuelio, „Kartais tai verčia mane drebėti, drebėti, drebėti.“

Kiekvieno žmogaus gyvenime reikia žemės drebėjimo, kad šventa Dievo baimė vienąkart visiems laikams sutrupintų mūsų išpuikusias širdis. Šv. Jono evangelijoje skaitome: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37). Jonas remiasi šia Zacharijo pranašyste: „žvelgdami į tą, kurį jie pervėrė, raudos, kaip raudama vienturčio vaiko, ir sielvartaus, kaip sielvartaujama pirmagimio sūnaus“ (Zch 12, 10). Ar tai jau įvyko mano gyvenime? Ar pažvelgiau į Tą, kurį pervėriau?

Jau nebe aš gyvenu

Laikas suvokti, kad esame pakrikštyti Kristaus mirtyje. Laikas atsisakyti senojo „aš“ ir amžiams jį palaidoti Kristaus kančioje. Senasis „aš“ ir jo kūniški troškimai privalo būti nukryžiuotas su Kristumi. Apie šią patirtį šv. Paulius taip rašo: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20).

Negi Paulius jau nebejautė senojo „aš“ įtakos ir pagundų? Jis pripažįsta, kad jame vyko vidinė kova tarp kūno ir Dvasios įstatymo (plg. Rom 7, 14–16). Bet įvyko kai kas negrįžtamo, todėl jis ir sakė, jog jis jau nebegyvena. Paulius laisvai pasirinko atsisakyti ir atsižadėti savęs. Nors jo senasis „aš“ retkarčiais pabunda, jis yra pakinkytas. Dievui svarbi mūsų valia. Štai ko reikia, kad būtume nukryžiuoti su Kristumi. Taigi kančios apmąstymo vaisius – senojo „aš“ numarinimas ir naujojo „aš“, gyvenančio pagal Dievo valią, gimimas. Štai ką simbolizuoja per Krikštą įvykstantis palaidojimas. Pasak šv. Bazilijaus, „Atgimimas yra naujo gyvenimo pradžia, bet kad prasidėtų naujasis gyvenimas, turi pasibaigti senasis.“

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.