MALDA SU MARIJA
(Tęsinys. Pradžia 2011 m. rugsėjo–spalio numeryje)
Magnificat (Lk 1, 46–55)
Elzbietai pavadinus laiminga, arba palaiminta, įtikėjusią Mariją, ši savo ruožtu himnu Magnificat apgieda savo tikėjimą. Tai gyriaus Dievui giesmė ir padėka Jam už išganymo dovaną. Ji panaši į senosios sandoros psalmę ir ją gali giedoti bet kuris pamaldus izraelitas. Išties Marijos Magnificat forma ir turinys yra tokie patys kaip kelių Senojo Testamento tekstų (plg. 1 Sam 2, 1–10; Jdt 13, 18; 16, 1–17). Šis himnas juos tiesiog atkartoja.
Magnificat galime skaityti ir remdamiesi krikščionių tikėjimu. Tik taip himne minimus didžius dalykus (plg. Lk 1, 49) galime susieti su Įsikūnijimu ir Atpirkimu, o Viešpaties ranką sutapatinti su Jėzumi, Mesiju (plg. Lk 1, 51; Iz 53, 1; Jn 12, 38). Tad nieko stebėtino, jog Magnificat daugelio laikomas judėjų-krikščionių himnu, kurį Lukas įdėjo į Marijos lūpas.
Neatmestinas Magnificat marijiškasis pagrindas. Bent dviem ypatybėmis šis himnas aiškiai susijęs su Luko evangelijos kontekstu. „Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“ (Lk 1, 48a) primena Marijos atsakymą angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38). „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48b) primena Elzbietos skelbtą palaiminimą: „Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45). Matyti, kad Lukas Magnificat suteikė asmeninį pobūdį, jo žodžius padarė pačios Marijos žodžiais. Šiame himne skamba Marijos balsas, atsiskleidžia jos asmeninė patirtis, o žodžiai giliai įsišakniję Senajame Testamente: „Mano siela šlovina (aš šlovinu!) Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi (aš džiaugiuosi!) Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę (pažvelgė į mane!)“ (Lk 1, 47–48).
Marija dėkoja ne tik už save. Ji žvelgia plačiai – apima visuotinį Dievo išganymo planą. Marija susieja savo asmeninę patirtį su visų nuolankiųjų ir vargšų patirtimi, ji tapatinasi su tais, kuriuos pakyli Dievo žvilgsnio galybė (plg. Lk 1, 50). Ji pripažįsta, kad visagalis, šventas ir gailestingas Viešpats tikrai ateina pagalbon suvargusiems nuolankiesiems, o išdidėlius galinguosius ar turtuolius išsklaido. Taip Jis atsimena savo gailestingumą, žadėtą protėviams (plg. Lk 1, 51–55). Toks Magnificat turiningumas paaiškina, kodėl šią Marijos maldą ankstyvoji Bažnyčia padarė savo gyriaus himnu ir kodėl jį kartoja „iš kartos į kartą“ (plg. Lk 1, 50). Išties šis himnas tinka visoms kartoms, nes Dievo gailestingumas tęsiasi „iš kartos į kartą“.
Marijos malda Magnificat kai ko svarbaus pamoko ir mus. Tas pamokas galime prisitaikyti maldos gyvenime. Ji mus moko visada likti dėkingus už didžius darbus, kuriuos Viešpats nuveikė mumyse. Ji mus skatina užmiršti savo siaurus interesus ir menkas problemas. Ji atveria mūsų širdis, kad jos būtų viena su jos širdimi, kad drauge su ja vienytųsi su dvasios vargdieniais (plg. Mt 5, 3) ir Evangelijos mažutėliais (plg. Mt 11, 25). Be to, per Mariją Magnificat atspindi Viešpaties Tarno dvasingumą (plg. Iz 52, 13 – 53, 12): Dievo trikdančio išganymo plano ir jo vaisingumo priėmimą tikėjimu. Būdama mergelė, nepažįstanti vyro (plg. Lk 1, 34), Marija įsirikiuoja tarp nevaisingųjų, o jos, regis, visai neturėjo ateities. Dievo žvilgsnis – jį Marija sutinka tikėjimu – varganą jos padėtį paverčia palaiminimo versme visoms kartoms. Pridengta Aukščiausiojo galybės (plg. Lk 1, 35) Marija stojasi išganymo istorijos centre.
Kontempliatyvi tyla Betliejuje (Mt 1, 18 – 2, 12; Lk 2, 1–19)
Pasakodami apie Jėzaus gimimą tiek Matas, tiek Lukas labai santūriai teužsimena apie Mariją. Marija lieka skendėti visiškoje tyloje. Ji joje skendėjo iki gimstant Sūnui ir liko joje Jam gimus. Pasak Mato, išgirdęs, kad Marija nėščia, Juozapas iš pradžių sumišo, o paskui apsisprendė ją pasiimti į namus. Tad „Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi“ (Mt 1, 25). Taigi težinome, kad ji buvo nėščia, o ji pati mums lieka visiškai paslėpta. Panašiai santūriai pasakoja Lukas. Jo pasakojime Marija irgi neištaria nė žodžio. Ciesoriui išleidus įsakymą, Juozapas su savo nėščia žmona iškeliavo užsirašyti į Betliejų: „Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 6–7).
Gimusį Kūdikį lankant karaliams (Mato pasakojime), piemenims (Luko pasakojime), Marija tyli, tarsi jos Sūnus jai nepriklausytų, tarsi gyriaus žodžiai, skambantys Jam, nebūtų skirti ir jai. Sunku patikėti, kad motina, pagimdžiusį vaikelį, liktų tokia bebalsė, tyli. Pasak Mato (2, 1–12), išminčiai, arba karaliai, „Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros“ (Mt 2, 11). O Marija nepratarė nė žodžio. Pasak Luko pasakojimo (2, 8–20), vietiniai piemenys, nusiskubinę į Betliejų, kaip jiems nurodė Viešpaties angelas, „rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16).
Tačiau Lukas šiek tiek praskleidžia Marijos tylos slėpinį: jis įterpia pastabą, rodančią, kad Marija yra kontempliatyvioji par excellence. Jis rašo: „visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu“ (Lk 2, 18), ir priduria: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Taigi Marija elgiasi išties kontempliatyviai. Panašių pasakymų randame ir Senajame Testamente: „šio įvykio negalėjo užmiršti“, „tą dalyką saugojau savo širdyje“ (Pr 37, 11; Dan 7, 28). Šie pasakymai siejami su slėpiningais apreiškimais. Jų gavėjai juos saugo savo širdyje. Lukas nori pabrėžti, kad tai, ką Marija saugo savo širdyje, jai visiškai atsiskleis tik Velykų apreiškimo šviesoje. Ji viską svarsto savo širdyje, tiksliau sakant, ji ieško prasmės savo širdyje. Biblijoje širdimi įvardijamas viso asmens centras: vidinis gyvenimas, mintys, atmintis ir jausmai. Štai kodėl Marija būtent savo širdyje visus tuos dalykus rūpestingai saugo ir apmąsto, lygina juos su tuo, ką ji žino apie Dievą. Tokia ji mums visiems vaizduojama: susimąsčiusi šalia savo Sūnaus ir visiškai perimta Jo slėpinio.
Paaukojimas šventykloje (Lk 2, 22–35)
Paaukojimo šventykloje scenoje visas dėmesys nukreiptas į kūdikį Jėzų. Jis ir yra Luko pasakojimo centras. Tačiau evangelistas nori į šią sceną įtraukti ir Kūdikio Motiną, parodyti, kad ji yra itin glaudžiai susijusi su šiuo slėpiniu. Kaip ir kitose savo evangelijos vietose, Lukas nurodo, kad Jeruzalė yra žemiškosios Jėzaus kelionės tikslas. Čia Jis ateis, kaip ir kiti pranašai, sutikti savo mirties (plg. Lk 13, 33), be to, Jeruzalė taps vieta, nuo kurios prasidės Jo mokinių misija (plg. Lk 24, 47; Apd 1, 8). Ir šiame pasakojime Lukas pabrėžia ypatingą Jeruzalės svarbą: „Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui“ (Lk 2, 22).
Marija ir Juozapas paprasčiausiai vykdo tai, ką liepa Įstatymas. Scena netikėtai sušvinta nauja šviesa – pasirodo Simeonas. „Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo“ (Lk 2, 25). Simeonas pabrėžia paaukojimo mesijinę svarbą išsakydamas savo lūkesčius: („Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti“ (Lk 2, 29). Mesijinė paaukojimo svarba ypač atsiskleidžia Simeono pranašystėje apie Sūnų: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34–35).
Biblinėje kalboje kalavijas dažniausiai reiškia Dievo žodį (plg. Iz 49, 2; Išm 18, 15; Ef 6, 17; Žyd 4, 12; Apr 1, 16; 2, 12. 16; 19, 15. 21). Žodis tampa galutiniu atėjus Mesijui, kuris yra šviesa pagonims apšviesti ir Izraelio tautos garbė (plg. Lk 2, 32). Sykiu Jis bus – kaip tuojau pat įvardija Simeonas – „prieštaravimo ženklas“ (plg. Lk 2, 34–35). Išties Jėzaus misija – tai Kenčiančio Tarno (plg. Iz 42, 6; 49, 6) misija. Iš jo Jahvė padarė „aštrų kalaviją“ (Iz 49, 2).
Aukodami savo sūnų Viešpačiui Marija ir Juozapas ne tik įvykdo Mozės įstatymą paaukoti visus Izraelio pirmgimius sūnus, bet ir nejučiomis skelbia vienatinę Kristaus auką, sykiu jie padeda išsipildyti pranašystei: Viešpaties šlovė vienądien turi įžengti į šventyklą (plg. Ag 1, 8; 2, 7).
Marija nėra paprasčiausia savo Sūnaus slėpinio stebėtoja. Ji tikrai dalyvauja Jo gyvenime ir įsitraukia į Jo likimą. Gal Lukas turi omenyje Jėzaus kančios sceną ir Jo Motiną, stovinčią po kryžiumi (plg. Jn 19, 25), bet kol kas pati Marija to nesuvokia. Jos nuostaba ir negebėjimas suprasti, kas vyksta, patvirtina, jog ji yra tikėjimo moteris, besistengianti vis giliau suvokti (plg. Lk 2, 33. 50). Dabar ji, sužinojusi apie būsimą Izraelio pasipriešinimą jos Sūnui, privalo priimti tai, kad tie įvykiai bus nukreipti ir prieš ją.
Šios rūsčios Simeono pranašystės akivaizdoje Marijos tyla, viena vertus, reiškia, kad ji visa tai iki galo priima, bet, kita vertus, ta tyla yra ir jos negebėjimo suprasti ženklas. Tyla gaubia ir vienumą Nazarete. „Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą“ (Lk 2, 39). Paaukodama savo Sūnų, kaip reikalavo Mozės Įstatymas, Marija pripažino, kad jis priklauso ne jai, bet Dievui (plg. Iš 13, 2. 12). Ji apmąstė Simeono žodžius, kad ir jai teks dalis skausmingoje Jėzaus misijoje. Jėzaus paaukojimas nesibaigė apeigomis, jis tęsėsi. Marija visą gyvenimą vis iš naujo turėdavo Jį paaukoti, nesvarbu, ar ji būdavo šalia Sūnaus, ar toli nuo Jo. Lukas sąmoningai ar nesąmoningai nemini išpirkos, duotos už vaiką, ir sumaišo ją su duotąja dėl motinos apvalymo (plg. Lk 2, 23; Kun 12, 8). Marija tampa dalininke visiško jos Sūnaus paaukojimo Tėvui, netgi iki mirties. Marijos visiškas sutikimas – jos tylėjimas.
(Tęsinys kitame numeryje)
Parengta pagal Bruno Moriconi OCD straipsnį
