Meditacijos
Pirmadienis, kovo 1
Lk 6, 36–38
Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta (Lk 6, 38).
Maži vaikai greitai išmoksta sakyti „mano“. Daug sunkiau išmokyti juos dalytis! Maži vaikai dalijasi dažniausiai tik tėvų verčiami, tačiau bręsdami ima suvokti, kad norint turėti draugų reikia išmokti lankstumo.
Deja, vaikiškasis „mano“ dažnai prasiskverbia į suaugusiųjų gyvenimą, būtent todėl Jėzus savo pavyzdžiu mus mokė duoti, nesitikint sau naudos. Savo pamoksluose Jis kalbėjo, kad juo labiau ištuštiname save, atiduodami daug ką kitiems, juo daugiau vietos atsiranda Dievo mums skirtoms dovanoms. Jo aruodai neištuštėja, nes Jis – neišsenkančių išteklių Dievas!
Dievo dovana gali būti išmintis, pažinimas, kantrybė, gebėjimas evangelizuoti arba netgi kasdieniai dalykai – pagalba įveikti sunkumus šeimoje ar išlaikyti tikėjimą, ištikus nemalonumams. Jei paliksime Dievui bent šiek tiek vietos širdyse, Jis ten išlies neįtikėtiną malonių gausą. Pavyzdžiui, šv. Komunija – joje slypi tiek malonių, tiek dovanų, mums tereikia ją priimti! „Atsiverkite bent truputį, kad Angelų Duona kaip dieviškoji rasa ateitų sustiprinti jūsų ir suteiktų, ko trokštate“, – ragino šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė.
Todėl nukreipkite žvilgsnį į dangų ir akis į Dievą, kad pamatytumėte dovanas, kurias Jis lieja į jūsų gyvenimą. Žinokite, kad juo daugiau jų panaudosite ir pasidalysite jomis su kitais, juo daugiau Jis jų suteiks. Apsižvalgykite. Gal pastebėjote, kad šeimai, Bažnyčiai ar bendruomenei ko nors reikia? Dievas gali patenkinti mūsų poreikius, padėti mums ten, kur stokojame ar neįstengiame. Svarbu ne kuo labiau stengtis, bet kuo atviriau priimti tai, ką Dievas jums teikia.
Gailestingasis Tėve, atveriu širdį priimdamas visa, ką dosniai man duodi. Padėk man noriai priimti Tavo gėrybes ir neskaičiuojant jas dalyti.
Dan 9, 4–10; Ps 79, 8–9. 11. 13
Antradienis, kovo 2
Iz 1, 10. 16–20
Viešpats sako: eikit šen, drauge pasvarstykime (Iz 1, 18).
Žvelgdamas į Jeruzalės žmones Dievas matė maištingumą, neteisybę, kietaširdiškumą ir iš to kylantį vienišumą. Sujaudintas to, ką mato, Dievas pašaukė pranašą Izaiją, kad jis išsakytų Jo širdies skausmą: „Eikit šen, drauge pasvarstykime!“ Ateikite, – Jis kvietė, – ir būsite apvalyti, ateikite ir būsite pagydyti, atkurti, išlaisvinti.
Drauge pasvarstykime! Taip buvo sakoma Adomui ir Ievai nusidėjus. Dievas neatidavė jų nuodėmei, bet greitai pažadėjo jiems išganymą. Dievas neatšaukė savo pažado, Jis ir toliau kviečia kenčiančius ir kovojančius, atmetančius Viešpatį ir prieš Jį maištaujančius, vargstančius tremtyje ir vergijoje. Visus Jis kviečia: „Grįžk pas mane, leisk sugriauti mus skiriančias sienas, tau atleisti ir tave numazgoti.“
Ir šiandien Dievo troškimas yra toks pat! Net nereikia laukti ypatingos progos susitaikyti su Viešpačiu – galite kasdien ateiti pas Jį sakydami: „drauge pasvarstykime“. Tereikia kas vakarą skirti šiek tiek laiko praėjusiai dienai peržvelgti ir prašyti Viešpaties atleidimo už padarytas nuodėmes. Prieš eidami miegoti apžvelkite tos dienos mintis ir veiksmus, atsiprašykite Viešpaties už paklydimus. Jei išryškėja kas nors rimto, kaip galima greičiau priimkite Atgailos sakramentą. Toks vakarinis „išsivalymas“ yra išlaisvinantis ir netgi galintis padėti geriau išsimiegoti!
Pradėkite dabar – nutildykite širdį ir įsiklausykite. Išgirsite Viešpatį perspėjančiai kviečiant: „Eikit šen, drauge pasvarstykime!“
Manoma, kad gavėnia skirta atsigręžti į Viešpatį per atgailą. Tačiau gavėnia yra ir Dievo atsigręžimas į mus gydančios meilės ir malonės srautu. Tai laikas, kai Dievas daro viską, ką gali, kad tik „drauge pasvarstytume“ ir pasitaisytume. Peržvelgdami savo sąžinę atminkite: Dievas jūsų ieško, kad jūsų gyvenime darytų stebuklus!
Tėve, pagarbiai stebiuosi Tavo noru pasitikti sugrįžtančią savo tautą! Net kai suklumpu, Tu stovi ištiesęs rankas, kviesdamas sugrįžti. Viešpatie, Tavo meilė išties nuostabi!
Ps 50, 8–9. 16–17. 21. 23; Mt 23, 1–12
Trečiadienis, kovo 3
Ps 31, 5–6. 14–16
Nelaimės ir persekiojimai nesusilpnino psalmininko tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu. Jis ir toliau kliovėsi Dievo meile: „aš tavimi pasitikiu, VIEŠPATIE, – sakau: „Tu esi mano Dievas“ (Ps 31, 15). Akivaizdu, kad jis ne tik žinojo apie Dievą, bet ir – tai svarbiausia – pažinojo Jį savo širdimi. Toks Dievo pažinimas buvo jo stiprybės versmė. Šventajame Rašte širdis yra tai, kas žmoguje vidujiškiausia. Tai vieta, kur prisiimame atsakomybę, apsisprendžiame atsiverti ar užsiverti Dievui. Dievas veikia žmogaus širdyje, joje žmogus patiria Viešpaties meilę, iš tiesų pažįsta išganymą ir yra atnaujinamas. Būtent širdimi pasitikime. Dievas tiria mūsų širdis.
Raštas mus įspėja, kad tikėjimo dalykuose negalime kliautis tik protu. Malonės persmelktas protas vis labiau veda į Dievą, o šiaip protas be Dvasiai atviros širdies lengvai virsta savimana. Savimana – kai mąstant ir sprendžiant kliaujamasi išankstinėmis nuostatomis – savimi, o ne Dievu. Savimana – tai puikybė, priešinga širdies atvirumui, nuolankumui. Jai pasidavęs žmogus tik apgaudinėja save, neva jis blaiviai protauja ir yra racionalus. „Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU ir nesiremk vien tik įžvalga savo“ (Pat 3, 5). „Čia reikia proto, apšviesto išminties!“ (Apr 17, 9).
Vargas mums, jei valgysime gardžiausius valgius, bet skrandis jų nevirškins. Anaiptol nepasisotinsime, nesustiprinsime savo kūno. Priešingai, sočiai prisikirtę galime net apsinuodyti nesuvirškintu maistu. Panašiai būna žmonėms, kurių širdys – kietos, surambėjusios. Kas kad jie turi daug žinių, bet dėl širdies rambumo jų sielos nepamaitinamos. Jėzus sakė: „Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau“ (Mt 13, 15). Tad iš tiesų patikėkime save ištikimajam Viešpačiui. Melskime imlios ir atviros širdies, kad gebėtume priimti Viešpaties žodį ir juo maitintis. Tada jis mus keis, brandins, atnaujins.
Viešpatie Jėzau, Tavo Dvasia tedvelkia mano širdyje ir temoko mane Dievo karalystės slėpinių. Šis pažinimas širdimi teugdo mano tikėjimą ir tepadeda vis labiau Tavimi pasitikėti.
Jer 18, 18–20; Mt 20, 17–28
Ketvirtadienis, kovo 4
Šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas
Jn 15, 9–17
Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 15, 11).
Pirmąsyk Viešpats prabyla apie savo džiaugsmą, nors Jo laukia kryžius. Džiaugsmas neatskiriamas nuo Jėzaus, nes džiaugsmas ir meilė neatsiejami. Mylintysis netgi kenčia džiaugsmingai. „Pasilikite mano meilėje!“ – ragina Jėzus. Pasiliekantys Jo meilėje pasilieka ir Jo džiaugsme. Žinoma, mes čia kalbame ne apie įsiplieskiančias ir išblėstančias emocijas, bet apie tobulą meilę ir tobulą džiaugsmą. Tobula meilė ir tobulas džiaugsmas gali būti visai paprasti, tobulumą nulemia jų šaltinis – Viešpats. Savy užsidariusi meilė nėra tikroji meilė, panašiai ir džiaugsmas – jei juo nesidalijama, jis nebūna pilnatviškas.
Viešpats nori, kad gyventume Jo džiaugsmu ir siunčia mums pagalbon šventuosius. Šventųjų gyvenimai liudija kiekvieno krikščionio gyvenimą gaivinantį ir atnaujinantį Viešpaties džiaugsmą, o jų malda sustiprina Šventosios Dvasios džiaugsmo dvelkimą mumyse. Tad šiandien – džiugi šventė. Švenčiame ne tik karalaičio Kazimiero dalyvavimą Viešpaties garbėje, bet ir mūsų džiaugsmo Viešpatyje sustiprinimą šventojo Kazimiero užtarimu.
Drąsiai įsitraukime į meilės mainų srautą: juo daugiau ir dosniau atiduodame, juo gausiau gauname ir juo mūsų džiaugsmas apstesnis.
Šiandienos skaitinys prasideda Jėzaus raginimu pasilikti Jo meilėje, nes Jis yra tikrosios meilės ir tikrojo džiaugsmo šaltinis. Paskutinėje skaitinio eilutėje Viešpats įsako vienam kitą mylėti – iš Jo ištekėjusi ir į Jį sugrįžtanti meilė galingai teka tarpusavio meilės srautu.
Švenčiausioji Trejybe, Tu esi meilės ir džiaugsmo pilnatvė. Atsiųsk savo meilės Dvasią, kad ji uždegtų mumyse tikrosios meilės ugnį ir pateptų džiaugsmo aliejumi. Be Tavo Dvasios nėra meilės kaitros ir džiaugsmo šviesos.
Kun 19, 1–2. 17–19; Ps 15, 2–5; Fil 3, 8–14
Penktadienis, kovo 5
Pr 37, 3–4. 12–13. 17–28
Žydų Šventajame Rašte gausu pasakojimų ir veikėjų, kurie yra Jėzaus ir Jo atnešto išganymo provaizdžiai. Pavyzdžiui, pasakojimas apie Juozapą, Jokūbo sūnų. Juozapas buvo savo tėvo numylėtinis, o Jėzus – mylimasis Tėvo Sūnus. Juozapo broliai iš pavydo susitarė jį nužudyti, panašiai susimokė Jėzui artimi žydai – visa daryti, kad Jis būtų nužudytas. Taigi abu išdavė artimi žmonės: Juozapą už dvidešimt sidabrinių pardavė vergijon broliai, o Jėzų už trisdešimt sidabrinių kunigams įdavė vienas iš artimiausių Jo mokinių.
Abu vyrai buvo palaiminimas visiems, kuriuos jie sutiko. Juozapas sutelktomis grūdų atsargomis apsaugojo tautą nuo bado, Jėzus keliais duonos kepaliukais ir keliomis žuvelėmis pamaitino penkis tūkstančius žmonių. Kai ieškodami grūdų Juozapo broliai atvyko į Egiptą, Juozapas tik paskutinę minutę išsidavė kas esąs, kad jie galėtų atpažinti. Taip ir Jėzus po prisikėlimo pasirodė apaštalams kaip dangiškasis Viešpats ir tuojau pranyko. Abiejų – Juozapo ir Jėzaus – kelias panašus: iš pradžių jie buvo kenčiantys tarnai, vėliau – savo tautos gelbėtojai. Juozapas Izraelio vaikus išgelbėjo nuo bado, o Jėzus visus savo žmones išgelbėjo nuo nuodėmės ir mirties.
Tačiau, nepaisant išvardytų panašumų, Juozapas nėra Jėzus. Jis nebuvo toks tobulas kaip Jėzus. Juozapas brolių laikytas svajotoju, įkyruoliu, tąsančiu jiems nervus. Nepaisant jaunystės veržlumo, netgi tam tikro įžūlumo, jis išliko arti Viešpaties per visus Egipte praleistus metus. Viešpats jį be perstojo tyrino. Tad po dvidešimties metų susitikęs jį vergijon pardavusius brolius Juozapas pajėgė jiems ne tik atleisti, bet ir parodyti savo meilę. Jis juos vaišingai ir pagarbiai priėmė.
Pasakojimas apie Juozapą sykiu yra pasakojimas ir apie mus. Nepaisant savo silpnumo, esame vis labiau Viešpaties ištyrinami ir tampame vis panašesni į Jį. Galime išmokti vis lengviau atleisti. Galime išmokti vis stipriau mylėti. Galime išmokti vis uoliau tarnauti. Su Jėzumi visa yra įmanoma.
Jėzau, pagarbiai stebiuosi Tavo perkeičiančia galia. Atsiveriu Tau, nes noriu, kad mane perkeistum, idant vis labiau supanašėčiau su Tavimi. Gydyk ir tyrink mane, maloningasis Dieve.
Ps 105, 16–21; Mt 21, 33–43. 45–46
Šeštadienis, kovo 6
Lk 15, 1–3. 11–32
Tėvas pažino jį iš tolo (Lk 15, 20).
Sūnus palaidūnas prašvilpė iš tėvo gautuosius pinigus. Jis neturėjo nei kuo pasiteisinti, nei kuo pasigirti, išskyrus nuolaidžiavimą savo silpnybėms ir švaistūniškumą. Jis tikriausiai vilkėjo palaikius skudurus, buvo purvinas ir suvargęs. Jis jau neturėjo kur eiti, neturėjo ne tik kuo atmokėti tėvui, bet ir nė kuo pats galėtų misti. Tikėtina, kad prie tėvo namų jis artinosi atsargiai, suvokdamas, kad už tokį elgesį turėtų būti tėvo pavarytas šalin, o ne sutiktas. Taigi sūnus švaistūnas prie savo buvusių namų artinosi įsitempęs, virpėdamas, baimindamasis, ką pasakys tėvas.
Tėvas pastebėjo jį dar iš tolo. Galbūt tėvas laukė savo sūnaus sugrįžtančio ar bent tikėjosi gauti iš jo kokią nors žinią? Tik pamatęs sūnų tėvas bėga jį pasveikinti. Neįtikėtina! Senas, turtingas, puošniai apsirengęs, visų gerbiamas žmogus lyg koks jaunuolis lekia prie sūnaus ir jį apkabina, puola glėbesčiuoti, apipila bučiniais, nors šis yra nuskuręs, purvinas, susmirdęs, negana to, šitaip nusikaltęs. Tėvas, viso šito nepaisydamas, rūpinasi, kad sugrįžęs sūnus būtų apautas, kad jam ant piršto būtų užmautas žiedas – didžiausios pagarbos ženklas. Iš tėvo lūpų neišsprūsta nė vienas priekaištaujantis žodis, jis priima atgailojantį sūnų ir švenčia jo sugrįžimą.
Tas mylintis tėvas – tai mūsų dangiškasis Tėvas. Jis visada budriai laukia mūsų sugrįžtančių. Jo netrikdo, kad esame apgailėtinos menkystos, visiški skurdžiai, negana to, dar „prisidirbę“. Jo neatbaido skarmalai ir purvas. Jis nelaukia, kol parodysime deramus atgailos ženklus. Jų nelaukęs Jis pirmas skuba mus apkabinti. Jo gailestingumas ir meilė pirmesni nei mūsų atgaila. O viską vainikuoja džiaugsmas – sūnus sugrįžo namo!
Šis palyginimas nėra šiaip pasakojimas apie atgailą ir atleidimą. Jėzus – ne nuo gyvenimo atitrūkęs svaičiotojas ar pasakų porintojas. Jis visada sakė dieviškąją tiesą. Mūsų dangiškasis Tėvas iš tiesų mus myli tokia beatodairiška meile. Jis visada mūsų laukia sugrįžtančių. Ir dabar Jis bėga mūsų sutikti, apkabinti ir pakviesti namo.
Tėve, pasitikiu Tavo gerumu ir gailestingumu. Dėkoju už ištiestas rankas ir kad nieko nepaisydamas mane priimi namo
Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 103, 1–4. 9–12
Sekmadienis, kovo 7
Iš 3, 1–8. 13–15
Dievas, pašaukęs Mozę iš degančio krūmo, pasiuntė jį į pačią ilgiausią ir reikšmingiausią istorijoje kelionę. Bet pirmiausia Jis paliepė Mozei: „Nusiauk sandalus“ (Iš 3, 5). Kodėl? Į šį klausimą atsakoma: „nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!“ Mozė veikiausiai tučtuojau pakluso. Egipte, kur jis užaugo, buvo reikalaujama, kad žmonės stovėtų basi prieš faraoną ar bet kurį kitą vyresnįjį. Tai buvo pagarbos išraiška ir savo žemesnės padėties pripažinimas. Stovėdamas prieš aukščiausiąjį Viešpatį, kurio garbė sklido su neregima, bet juntama jėga, Mozė buvo it nustėręs, iš baimės ir nuolankumo jis net užsidengė veidą.
Kuo visa tai siejasi su mūsų požiūriu į maldą? Mūsų nesukrečia degantis, bet nesudegantis krūmas, tad lengva imti su Dievu bendrauti atsainiai, tarsi atliekant nuobodų darbą. Nusiavusio apavą Mozės vaizdinys primena, kad mūsų mylintis Tėvas yra kvapą gniaužiančios didybės Dievas, Jo šventumo net nepajėgiame iki galo suvokti. Tad turime į Jį kreiptis pagarbiai, nuolankiai, nusižeminę, pripažindami savo nuodėmingumą ir trapumą. Bet šis Dievo paliepimas: „Nusiauk sandalus“ turi ir daugiau prasmių.
Prie apavo prilimpa purvas, ant jo nusėda dulkės. Tad daug kur paplitęs paprotys atėjus į namus ar svečius nusiauti. Esame raginami tam tikra prasme nusiauti ir eidami pas Dievą maldoje. Nešvarus apavas simbolizuoja ir išsiblaškymus meldžiantis. Melsdamiesi vadovaukimės šv. Alfonso Liguorio patarimu – visas pašalines mintis palikti už durų. Drauge su šv. Bernardu sakykime: „Mano mintys, luktelėkite čia. Po maldos galėsime pasikalbėti.“
Tad šiandien eidami melstis nusiaukite sandalus. Tas, kuris pašaukė Mozę, kviečia ir jus!
Tėve, kas aš esu, kad Tu taip stipriai mane myli, jog netgi atidavei savo vienatinį Sūnų dėl mano išgelbėjimo? Padėk man atsisakyti visko, kas mane skiria nuo Tavęs, ir visu protu, visa širdimi, visomis jėgomis sugrįžti prie Tavo meilės.
Ps 103, 1–4. 6–8. 11; 1 Kor 10, 1–6. 10–12; Lk 13, 1–9
Pirmadienis, kovo 8
Lk 4, 24–30
Jie pakilę išsivarė jį iš miesto (Lk 4, 29).
Ką Jėzus pasakė, kad minia taip įniršo? Atsakymą rasime Jėzaus pasitelktuose pavyzdžiuose. Jis kalbėjo apie Sareptos našlę, kurią aplankė Elijas, ir sirą Naamaną, Elišos (Naujajame Testamente jis vadinamas Eliziejumi) išgydytą nuo raupsų. Nė vienas nebuvo iš Izraelio. Tai tikriausiai turėjo sukelti klausytojų susierzinimą. Ar Jėzus juos įžeidė? Ar šis dailidės sūnus buvo priešiškas savo tautai? Tikėtina, kad susirinkusiesiems buvo nepriimtina jau tai, kad juos moko vienas iš jų.
Ką Jėzus norėjo pasakyti primindamas Naamano istoriją? Tautą, kaip ir Naamaną, pranašo nurodymai supykdė. Argi Eliša negalėjo imti ir išgydyti Naamaną, užuot liepęs jam septynis kartus pasinerti upėn? Ir kodėl reikėjo keliauti į Izraelį, kai Sirijoje upių, kiek tik nori (plg. 2 Kar 5, 10–12)? Naamanas turėjo savo požiūrį, kaip Dievas turėtų veikti, ir jam buvo nelengva jo atsisakyti.
Iš tiesų dažnai reikia tikėjimo šuolio, kad priimtume tai, ko Dievas iš mūsų nori. Izraelitai turėjo pereiti per Raudonąją jūrą. Jozuės kariuomenė turėjo žygiuoti aplink Jericho sienas. Dažnai reikia nuveikti šį tą konkretaus, kad pamatytume savo gyvenime išsipildančius Dievo pažadus. Dievą galime prašyti duoti nurodymų. Bet vis tiek turėsime pergalėti savo abejones ir galiausiai žengti platų tikėjimo žingsnį ten, kur mums liepiama.
Kad ir kur būtume nukeliavę per savo tikėjimo kelionę, atminkime, kad Dievas mus nori nuvesti dar toliau. Šiandienėje maldoje tyliai pabūkime Viešpaties akivaizdoje. Klauskime ir klausykimės, kur Jis mus kviečia. Atsiliepkime į Jo kvietimą, nors savi sumanymai ir planai atrodytų netgi geresni nei Viešpaties siūlomi. Atsiliepkime į Viešpaties kvietimą, kad ir koks netikėtas būtų Jo pasiūlymas. Įpratę pasikliauti ne savo, o Dievo išmintimi, įgausime daugiau ramybės, džiaugsmo ir vidinės stiprybės. Teveda Viešpats mus. Neapgailestaukime dėl Jo kelių.
Tėve, padėk man pasitikėti Tavimi. Suteik malonę palenkti savo valią Tavajai, net jei tai reikštų daryti tai, ko aš bijau.
2 Kar 5, 1–15; Ps 42, 2–3; 43, 3–4
