Meditacijos
Ketvirtadienis, liepos 1
Am 7, 10–17
Girdint žodį „pranašystė“ iš karto ateina mintis, kad kalbama apie ateities įvykių numatymą. Kaip antai Senojo Testamento pranašystės apie Jėzaus gimimą. Ir pranašus dažniausiai įsivaizduojame gyvenančius dykumoje arba nuošalėje ir su didele aistra valdingai skelbiančius Dievo žodį. Mūsų nuomone, pranašai buvo nepanašūs į mus. Šiandienos ištraukoje pasakojama apie Amosą, paprastą vyrą, piemenį, skelbiantį pranašiškus žodžius karaliui ir Izraelio kilmingiesiems. Kaip jis tai pasiekė?
Amosas tikriausiai ne pats nusprendė tapti pranašu, vieną rytmetį atsibudęs nesakė sau: „Tapsiu pranašu, keliausiu pranašauti karaliui.“ Savo pašaukimą jis suvokė ilgai melsdamasis ir apmąstydamas Dievo sandorą su Izraeliu. Kaip ir daugelis mūsų, prieš ragindamas kitus žmones keistis Amosas pirmiausia turėjo išgirsti Dievą ir Jam paklusti savo asmeniniame gyvenime.
Tik nedaugelis mūsų būsime pašaukti pasipriešinti pasaulio valdovams. Ne visi matysime regėjimus ar girdėsime balsą iš dangaus. Tačiau kiekvienas galime priimti Dievo žodį į savo širdį ir patikėti Dievui mus keisti. Štai pranašiško gyvenimo esmė. Kai mus paliečia Dievo meilė, mūsų gelmėje kažkas pasikeičia. Pastebime, kad Jis rūpinasi mūsų šeimomis ir bendradarbiais, ir neišturime nekalbėję apie tai, ką regime. Juo labiau liūdime dėl nuodėmės ir džiaugiamės per atgailą ištryškusia laisve, juo labiau norime kviesti ir kitus pažinti tokio gyvenimo skonį. Štai ką reiškia būti pranašu.
Amoso pavyzdys – iššūkis būti atviriems Dievui. Jis žadina viltį. Kiekvienas esame pašauktas gyventi kaip pranašas – leisti Dievui veikti kasdienį mūsų gyvenimą. Ką Dievas kalba tau asmeniškai? Drąsina ir guodžia? Kada Dievas kviečia tave išpažinti savo tikėjimą? Dievas nori per tave kalbėti kitiems. Dažnai žodžiai, kurių Jis tikisi iš tavęs, ir yra Jo veikimo tavo gyvenime būdas.
Šventoji Dvasia, atverk mano ausis, kad Tave išgirsčiau. Noriu suprasti, kokia Dievo valia nūdieniame mano gyvenime. Tavo dieviškasis gyvenimas teištrykšta manyje ir teplūsta mane supantiems žmonėms.
Ps 19, 9–13; Mt 9, 1–8
Penktadienis, liepos 2
Am 8, 4–6. 9–12
Tuomet žmonės <...> skubės šen ir ten, ieškodami Viešpaties žodžio, bet jo neras (Am 8, 12).
Gal Amosas truputį perdeda? Tikrai ne. Įsakymą rūpintis vargšais randame daugelyje Šventojo Rašto vietų, todėl nepaisydami jo rizikuojame patys atsidurti vargšų kailyje.
Dievas, davęs izraelitams Įstatymą, nuolat jiems primindavo neapleisti našlių ir našlaičių (plg. Įst 27, 19). Jis netgi nurodė, kaip tai daryti: izraelitai kas septynerius metus turėjo leisti žemei dirvonuoti, kad neturtingieji galėtų iš jos maitintis (plg. Iš 23, 11). Jiems taip pat buvo liepta neskinti visų vynuogių ir nerinkti nukritusių (plg. Kun 19, 10), nepjauti derliaus iki pat lauko pakraščių, nerinkti lauke likusių grūdų varpų (plg. Kun 23, 22), visa tai palikti stokojantiems. Be to, Dievas liepė izraelitams rūpintis savo neturtingais giminaičiais (plg. Kun 25). Jo Įstatyme raginama būti dosniems: „Nebūk kietaširdis ar šykštus beturčiui artimui. Verčiau ištiesk ranką ir noriai jam skolink, ko tik jis stokoja“ (Įst 15, 7–8).
Dievas myli vargšus, todėl pranašai, pavyzdžiui, Amosas, nuolat primindavo, kas laukia tų, kurie su jais blogai elgiasi, nors yra visko pertekę (plg. Dan 4, 27; Zch 7, 10). Būdamas viena su savo Tėvu, Jėzus su meile žvelgė į atstumtuosius. Pavyzdžiui, turtingam jaunuoliui Jis siūlė parduoti savo turtus ir išdalyti pinigus vargšams, kad laimėtų lobį danguje (plg. Mk 10, 21). Jis savo mokiniams sakė: „Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas“ (Lk 14, 13–14).
Jėzus žino, kad prisirišimas prie turtų ar garbingos padėties kliudo įeiti į Dievo karalystę. Prisirišę prie savo turtų ar pasiekimų ne tik nusigręžiame nuo stokojančių, bet ir nuo Tėvo, kviečiančio mus būti dosnius. Jėzus nori, kad būtume dėmesingi vargšams ir mylėtume juos taip, kaip Jis myli. Jis žada, kad jei būsime klusnūs šiam svarbiam įsakymui, Jis pats per mus prie jų prisilies. Tad pasitikėdami Dievo malone priimkime šį didžiulį iššūkį tarsi mums suteiktą privilegiją!
Dangiškasis Tėve, pažvelk su meile į šio pasaulio vargšus bei nuskriaustuosius. Suteik man mylinčią ir gailestingą širdį, pajėgią Tavo meile bei rūpestingumu apglėbti stokojančius.
Ps 119, 2. 10. 20. 30. 40. 131; Mt 9, 9–13
Šeštadienis, liepos 3
Šv. apaštalas Tomas
Ef 2, 19–22
Šv. Tomas tikriausiai labai susijaudino išgirdęs kitus mokinius kalbant apie susitikimą su prisikėlusiu Viešpačiu. Galbūt jis pyko ant savęs, kad praleido tą pirmųjų Velykų įvykį, kai Jėzus atėjo ir „atsistojo viduryje“ (Jn 20, 19) tarp jų. Galbūt Tomas sumišo, nes iš tiesų niekas nesitikėjo, kad Jėzus prisikels iš numirusiųjų. Jis abejojo, nes buvo nusprendęs, kad tai neįmanoma.
Po aštuonių dienų Jėzus visai netikėtai vėl aplankė apaštalus. Tomo abejonės greitai išsisklaidė įleidus pirštus į Jėzaus žaizdas ir savo akimis pamačius ir pajutus, kad Jėzus iš tiesų prisikėlė iš mirusiųjų. Jis tepajėgė sušukti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Tomui atėmė žadą. Jėzus suteikė jam malonę fiziškai patirti – regėti ir liesti – prisikėlusį Viešpatį. Šis Evangelijoje užrašytas įvykis drąsina visų laikų tikinčiuosius.
Per Viešpaties prisikėlimą ir mes esame apdovanoti garbe patirti Jėzų asmeniškai. Jis gyvena tarp mūsų ir mumyse. Kai Jo ieškome, Jis leidžiasi pažįstamas. Kai atviromis širdimis švenčiame Eucharistiją, patiriame Jo meilę. Kai melsdamiesi nutildome besibraunančias pašalines mintis, išgirstame švelnų Jo balsą. Kai su meile tarnaujame savo broliams ir seserims, Jis tvarko mūsų reikalus. Kad ir kiek laiko praėję po Jo prisikėlimo – aštuonios dienos ar du tūkstančiai metų, – Jėzus yra su tais, kurie tiki.
Šv. Paulius skelbia, kad visi žmonės gali būti suvienyti Jėzuje, nes jie jau „nebėra ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų“ (Ef 2, 19). Tomas yra tarsi „tiltas“ tarp Viešpaties prisikėlimo liudininkų ir tų palaimintųjų, kurie tiki nematę. Visi mes galime drauge su juo būti bendraįpėdiniai danguje. Atsigręžk į Jėzų ir prašyk, kad Jis tau leistų Jį pažinti.
Viešpatie Jėzau, dėkoju Tau už daugybę kartų, kai Tu prisiartinai prie manęs. Leisk man dar geriau suvokti, kad Tu nuolat gyveni manyje. Šiandien aš noriu pasitikėti Tavimi, patirti Tavo pažadus ir meilės glėbį.
Ps 117, 1–2; Jn 20, 24–29
Sekmadienis, liepos 4
Lk 10, 1–12. 17–20
Dievo karalystė, kurios meldė ir laukė praėjusių laikų žmonės, dabar tapo tikrove Jėzuje Kristuje. Dievas įsiterpė į istoriją per savo įsikūnijusio Sūnaus darbus ir žodžius. Jis tesėdamas savo pažadą ėmė kurti karalystę, kuri per Jėzaus kryžių ir prisikėlimą išplito po visas tautas.
Ši žinia apie Dievo karalystės įkūrimą yra Jono Krikštytojo ir paties Jėzaus mokymo esmė. Tai pagrindinė visų keturių evangelijų tema. Jėzaus tarnystė prasidėjo paskelbus Jonui Krikštytojui: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 3, 2; 4, 17).
Jėzaus palyginimai dažnai būdavo apie Dievo karalystę. Tą karalystę valdo mylintis dangiškasis Tėvas, panašus į palyginimo apie sūnų palaidūną tėvą (plg. Lk 15, 11–32), karalius, kurio viešpatystė išplis ir tarps kaip garstyčios grūdas (plg. Lk 13, 18–19). Jėzaus ligoniams ir nusidėjėliams padaryti stebuklai buvo Dievo karalystės artumo ženklai, atskleidžiantys meilę, kuri yra Dievo karalystės esmė.
Kaip krikščionys, mes esame šios karalystės piliečiai, pašaukti pažinti savo karalių kaip Tėvą ir deramai gyventi pagal tokį kilnų pašaukimą.
Šv. Paulius mums sako, kad gyvenimą perkeisti tegali galia kryžiaus, „dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ (Gal 6, 14). Jėzaus kryžius teikia galią atsiversti – nusigręžti nuo egocentriško gyvenimo, paklūstančio pasaulio vertybėms, ir gyventi į Dievą nukreiptą gyvenimą, kurio šerdis – Dievo karalystės vertybės. Kryžius yra galingiausias ginklas, Dievo mums duotas kovoti su šėtonu. Kryžiaus galia mūsų senasis gyvenimas numarinamas ir mumyse gimsta naujasis. Paulius didžiavosi kryžiumi, nes per jį Dievo karalystė pasiekė pergalę ir per jį visi tikintieji atvedami į gyvenimą Dieve. Kaip ir septyniasdešimt Jėzaus išsiųstų mokinių, mes galime ne tik mėgautis Dievo karalystės gyvaisiais vaisiais, bet ir nešti Gerąją karalystės Naujieną kitiems.
Viešpatie, dėkoju Tau, kad įrašei mano vardą danguje. Džiaugiuosi, kad Tavo karalystė jau čia pat, ir trokštu darbuotis Tavo karalystės laukuose.
Iz 66, 10–14; Ps 66, 1–7. 16–20; Gal 6, 14–18
Pirmadienis, liepos 5
Mt 9, 18–26
Svarbūs ne tik Jėzaus padaryti stebuklai, bet ir žmonių reakcija į juos. Matas aprašė du požiūrius į gydančią Jėzaus galią: sinagogos vyresniojo bei kraujoplūdžiu sergančios moters tikėjimą ir raudančios minios, susirinkusios prie vyresniojo namų ir išjuokusios Viešpatį, netikėjimą. Ir vyresnysis, ir moteris tikėjo, kad Jėzus gali gydyti, dovanoti gyvybę, daryti stebuklus. Tai Jėzus iš tiesų ir darė.
Prie vyresniojo namų raudantys žmonės stokojo tokio tikėjimo: Jėzui atėjus išgydyti mergaitės, jie iš Jo juokėsi. Graikų kalbos žodis katagelao Mt 9, 24 verčiamas „juokėsi“ arba „išjuokė“. „Etatiniai“ raudotojai neįžvelgė jokios vilties, kad kas nors gali pasikeisti. Raudotojai žinojo, jog mergaitė mirusi, juk todėl jie ir buvo pasamdyti.
Nieko keisto, kad į Dievo darbus žiūrima taip skirtingai. Visada buvo tikėjusių ir priėmusių Kristų ir Jį atmetusių. Net ant kryžiaus Kalvarijoje pastebime skirtingas nuostatas Kristaus atžvilgiu. Abipus Jėzaus buvo nukryžiuoti du vyrai, jų gyvenimas neabejotinai ritasi į pabaigą. Tai to paties likimo ištikti vyrai. Vienas nusikaltėlis maldauja Jėzaus pagalbos: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 42). Jis pripažįsta savo silpnumą, skurdumą ir tiki Dievo galybe. Kitas nuteistasis prisidėjo prie Jėzų pajuokusios minios (Lk 23, 39). Jis atmetė Kristų dėl savo neišmanymo. Jis nepajėgė tikėti, nes tai prieštaravo tam, ką matė savo akimis. Jo cinizmas buvo panašus į raudotojų, niekas iš jų negalėjo patikėti, kad Kristus gali prikelti žmones iš mirties.
Vyresnysis galėjo susitaikyti su žinia, kad jo dukra jau mirusi, ir kraujoplūdžiu sirgusi moteris galėjo susitaikyti su savo būkle. Be abejo, pasaulio pateikti įrodymai buvo ganėtinai įtikinami. Ir mums reikia apsvarstyti savo požiūrį turint galvoje šias reakcijas. Pavyzdžiui, sakydami: „Jėzus negali manęs pakeisti, aš visados liksiu toks pats“, ir mes menkiname Dievo galybę, stojame skersai kelio Jo veikimui mūsų gyvenime. Jėzus gali paliesti ir palies mus, jeigu Jam leisime. Apie tai skaitome Šventajame Rašte, tai matyti daugybės šventųjų gyvenimuose. Jėzus šiandien tikrai veikia, kaip ir gyvendamas žemėje.
Jėzau, pasitikiu Tavimi! Žinau, kad Tavo veikimas tikresnis nei mano darbai, kad Tu esi artimesnis man nei aš pats sau.
Oz 2, 16–19. 21–22; Ps 145, 2–9
Antradienis, liepos 6
Mt 9, 32–38
Jėzus perėjo per visą Galilėjos kraštą, skelbdamas Gerąją Naujieną ir gydydamas ligonius (plg. Mt 9, 35). Dievas nori, kad ne tik Jėzus mokytų ir gydytų, bet ir visi Jo mokiniai imtųsi Dievo darbų. Todėl Jėzus liepė mokiniams melsti Dievą atsiųsti darbininkų (plg. Mt 9, 37–38).
Kas mums nūdien trukdo melsti darbininkų, kurie būtų siunčiami darbuotis į vynuogyną? Pirmiausia dažnai nesuvokiame, kokia beviltiška mus supančio pasaulio padėtis. Gyvendamas žemėje Jėzus nepaprastai aiškiai matė pasaulio varganumą: žmones kamavo įvairiausi sunkumai, bėdos, kentėjimai ir mirtis. Jie buvo netekę vilties, nepažino didžiulės Dievo meilės ir Jo išgelbėjimo tikrumo. Žmonės buvo kaip avys be piemens, sumišę, pasiklydę ir neapsaugoti nuo visokiausių šėtono puolimų. Ar tikrai galime tarti, kad šiandien viskas kitaip?
Jėzus matė žmonių padėtį ir labai jų gailėjo. Jėzaus meilė ir rūpestis dėl jų skatino Jį melstis ir veikti. Ir mes su atjauta pažvelkime į aplinkinius žmones – jiems reikia mūsų meilės ir rūpesčio.
Kita priežastis, dėl kurios nesirūpiname melsti Viešpaties vynuogyno darbininkų: nei matome, kad jų reikia, nei suvokiame, kokia galinga malda. Dievui patinka išklausyti ir atsiliepti, kai meldžiame atsiųsti daugiau Jo vynuogyno darbininkų, Jo Karalystės statydintojų. Jėzus mums liepė melstis, nes mūsų malda yra reikalinga ir galinga. Dievas nori, kad būtų išgelbėti visi žmonės (plg. 1 Tim 2, 4).
Kai melsimės, Dievas savo numatytu laiku ir būdu mums atsakys. Jis pakels žmones, trokštančius paskirti savo gyvenimą Evangelijai skelbti. Bet tai ne viskas: Jis mums duos troškimą ir galimybę pamatyti išganingą Jėzaus Kristaus galybę mūsų gyvenime. Mes tapsime stiprūs ir naudingi darbininkai savojoje vynuogyno dalyje.
Viešpatie, suteik jėgų visiems besidarbuojantiems Tavo vynuogyne ir išmokyk pasitikėti maldos galia, ypač meldžiant naujų darbininkų į Tavo laukus.
Oz 8, 4–7. 11–13; Ps 115, 3–10
Trečiadienis, liepos 7
Mt 10, 1–7
Iš pradžių žodis „apaštalas“ nereiškė vieno iš dvylikos Jėzaus išrinktųjų mokinių. Senajame Testamente šiuo žodžiu buvo įvardijamas pasiuntinys, karaliaus atstovas kituose kraštuose (plg. 2 Sam 10, 1–5). Rabiniškajame judaizme panaši sąvoka buvo nusakoma hebrajišku žodžiu selihin – oficialūs karaliaus pasiuntiniai. Graikų kalbos žodis apostello reiškia „siųsti“, nes apaštalas buvo žmogus, išsiųstas vykdyti pavedimo arba perduoti žinios. Dvylika Jėzaus išrinktųjų buvo vadinami apaštalais, nes jie buvo išsiųsti skelbti pasauliui Kristaus žinios.
Apaštalų misija apėmė daugybę žmonių. Gyvendamas žemėje Viešpats išsiuntė septyniasdešimt mokinių su tokiu pat įpareigojimu, kokį pirmiausia davė Dvylikai (plg. Lk 10, 1–20). Tai rodo, kad Jėzus apaštališkumo malone norėjo palaiminti daugelį. Ir nūdien Jis trokšta daugelį siųsti skelbti Jo išganymo žinios.
Turėti apaštalo pašaukimą yra Dievo dovana. Paulius rašė, kad jo apaštališkumas buvo visiška malonė. „Dievo malone esu, kas esu“ (1 Kor 15, 10), taigi esu Kristaus pasiuntinys. Taip pasirinko Dievas, ne jis pats, kadangi Paulius suvokė esąs „nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią“ (1 Kor 15, 9). Paulius priėmė šį pašaukimą ir malonę būti apaštalu, todėl ir mes turėtume tai priimti. Nesvarbu, kokia mūsų praeitis ar kilmė, intelektas ar gebėjimai, nesvarbu, ar esame iškalbingi, ar vos išlemename žodį, mumyse Dievo malonė gali daryti stebuklus. Melskimės, kad Kristus išsiųstų mus kaip savo Gerosios Naujienos pasiuntinius.
Jėzau, Tėvo siųstasis, kad išgelbėtum visus žmones, suteik man malonę būti Tavo apaštalu. Pripažįstu savo nuodėmingumą ir silpnumą, bet negaliu nepaisyti daugybės palaiminimų, kuriuos man davei. Trokštu skleisti Tavo tiesos žinią šiam kenčiančiam pasauliui. Viešpatie, siųsk mane su meile dalytis Tavo Gerąja Naujiena, liudyti gyvenimą Tavyje.
Oz 10, 1–3. 7–8. 12; Ps 105, 2–7
